400 tūkst. t per metus

Įvairiuose Seimo komitetuose jau prasidėjo Maisto įstatymo pataisų svarstymas. Seimo Ekonomikos komitetas jau buvo paskelbęs ir konsultavimosi su visuomene laikotarpį, tačiau, kaip informuoja Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuras, gautas tik vienas pasiūlymas.

Nors visuomenė neužplūdo su savo pasiūlymais, tema vis tiek aktuali, tai pastebi ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Ji skatina pirmiausia atskirti, kad maisto tinkamumo vartoti terminas yra nurodomas dviem būdais: „Tinka vartoti iki…“ su greta nurodoma data arba „Geriausias iki…“ su taip pat greta nurodoma data.

„Terminu „Tinka vartoti iki...“ yra ženklinami maisto produktai, kurie mikrobiologiniu požiūriu yra greitai gendantys, paprastai jiems nustatytos specialios temperatūros laikymo sąlygos. Jei ant produkto yra toks nurodytas terminas, jam pasibaigus produkto negalima vartoti ar kitaip perdirbti žmonių vartojimui“, – aiškina VMVT Maisto skyriaus patarėja Ilona Drulytė.

„Terminas „Geriausias iki...“ yra siejamas su maisto kokybe – maistas po nurodytos datos gali būti nebe toks kokybiškas. Pavyzdžiui, jo skonis, kvapas ar išvaizda gali būti nebe tokie geri. Terminu „Geriausias iki...“ ženklinami negreitai gendantys maisto produktai, tokie kaip arbata, sausainiai, kruopos ir pan.“, – tęsia ji.

Šiuo metu draudžiama prekiauti maistu, kurio tinkamumo vartoti terminas abiem žymėjimo atvejais yra pasibaigęs. Pasak Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko Kazio Starkevičiaus, naujuoju Maisto įstatymo pakeitimo projektu siekiama šalyje sumažinti neparduoto maisto, susidarančio mažmeninėje prekyboje, kiekius ir panaikinti draudimą prekybininkams parduoti maistą, paženklintą žyma „Geriausias iki...“, kurio minimalus tinkamumo vartoti terminas jau yra pasibaigęs – tačiau tik su sąlyga, kad šis maistas yra saugus ir išlaikytos jo specifinės savybės.

„Poreikį parengti šio įstatymo projektą nulėmė siekis ieškoti tinkamesnių maisto švaistymo problemos sprendimo būdų mažmeninėje prekyboje, nes Lietuvoje išmetami dideli neparduoto maisto kiekiai, kurie, Žemės ūkio ministerijos užsakyto tyrimo duomenimis, siekia beveik 400 tūkst. t per metus ir net apie šeštadalis šio kiekio susidaro mažmeninėje prekyboje. Suskaičiavus visose srityse išmetamą maistą ir maisto praradimus, vienam Lietuvos gyventojui per metus tenka apie 141 kg maisto atliekų“, – dalijasi K. Starkevičius.

„Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad Europoje nemaža dalis valstybių leidžia mažmeninėje prekyboje parduoti maisto produktus, kurių tinkamumo vartoti terminas jau yra pasibaigęs, pavyzdžiui, Danija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Norvegija, Nyderlandai, Slovėnija, Suomija, Švedija, Austrija, Belgija ir Slovakija“, – teigia Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas.

Požiūris: R. Vainienės vertinimu, jei vis dar tinkamą vartoti maistą galima atiduoti kaip paramą, būtų ir logiška, ir simetriška, jeigu jį būtų galima ir parduoti. / V. Kopūsto / BNS nuotr.

Atsakys pardavėjas

Kol kas labdarai ir paramai gali būti perduodami maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas nurodytas žymoje „Geriausias iki...“ yra pasibaigęs, tačiau pratęstas atsižvelgiant į Vertinimo ir galiojimo terminų pratęsimo rekomendacijas, kurios pateiktos VMVT taisyklėse. Pagal šias taisykles labdarai ir paramai skirto maisto tvarkymo subjektai, prieš priimdami minimus produktus, turi įsitikinti, ar jie buvo laikyti tinkamomis sąlygomis, įvertinti maisto produktų pakuotes ir pačių produktų būklę.

Kaip teigia VMVT atstovė I. Drulytė, tikėtina, kad naujoji prekybos tvarka bus apibrėžta Mažmeninės prekybos taisyklėse, kurios yra tvirtinamos Vyriausybės nutarimu. VMVT pasisako už tai, kad vartotojas būtų aiškiai informuotas, jog perka produktą, kurio minimalus tinkamumo vartoti terminas, ženklinamas „Geriausias iki …“ žymėjimu, yra pasibaigęs. „Tokie produktai turėtų būtų aiškiai atskirti nuo likusio asortimento, pavyzdžiui, atskirose lentynose ar pažymėtose prekybos vietose“, – pabrėžia I. Drulytė.

Šiuo metu projekte numatyta, kad pardavėjas atsakys už tokių produktų kokybę, todėl turės vertinti tai, ką parduoda. Kaip skelbia šias pataisas inicijavusi Ekonomikos ir inovacijų ministerija, siūloma, kad pardavėjai pratęsti galiojimo terminą galėtų tik tada, kai maistas būtų supakuotas į pirminę gamintojo pakuotę, ji nebūtų pažeista, o vartotojui tinkamai ir aiškiai pateiktų informaciją, kad jis dar galioja ir yra saugus vartoti. Ant tokios pratęsto galiojimo maisto pakuotės būtų būtina nurodyti ir pirminį galiojimo terminą.

Pagal projektą, pardavėjui būtų draudžiama, pasibaigus minimaliam tinkamumo vartoti terminui, parduoti maisto papildus, kūdikių mišinius ir jiems skirtus maisto produktus, specialiosios medicininės paskirties maisto produktus, viso paros raciono pakaitalus svoriui kontroliuoti.

Pažiūrėti, pauostyti, paragauti

K. Starkevičius pripažįsta, kad Seimo Ekonomikos komitete kyla įvairių diskusijų, pavyzdžiui, dėl vartotojų gebėjimo tinkamai įvertinti savo galimybes laiku suvartoti nusipirktą maistą su žymeniu „Geriausias iki...“, kuriam suteiktas papildomas minimalus tinkamumo vartoti terminas.

„Šiuo atveju prekybininkai turi užtikrinti ne tik reikiamą komunikaciją su vartotojais, bet ir aiškiai paženklinti tokį maistą ir informuoti pirkėjus apie tai, kad maisto prekės turi skirtingą tinkamumo vartoti laiką po „Geriausias iki…“ termino pabaigos. Todėl pirkėjai turi deramai įsivertinti, ar namuose tinkamomis sąlygomis laikomos tokios maisto prekės ir ar jos bus laiku suvartotos. Taip pat labai svarbu, kad prekybininkai rinktų duomenis apie tokius maisto produktus ir juos viešai skelbtų internete, tinkamai šviestų vartotojus apie maisto švaistymo prevenciją ir skirtingus maisto produktų tinkamumo vartoti terminus“, – sako K. Starkevičius.

I. Drulytė priduria, kad gamintojas pasirenka ženklinimą „Geriausias iki…“ įvertinęs produktą, pakuotę, gamybos būdą, receptūrą ir garantuoja geriausias savybes iki nurodytos datos. Tai reiškia, kad užtikrinama ne tik sauga, bet ir aromatas, tekstūra, spalva ir kiti kokybiniai rodikliai, kuriuos galima įvertinti vizualiai.

Tai yra teisė pasirinkti ir, manau, dalis prekybininkų rinksis tokį variantą. Gali būti, kad prekybininkai nepardavinės maisto pasibaigus vartojimo terminui „Geriausias iki…“

„Gamintojas, pasirinkdamas žymėjimą „Geriausias iki...“, nurodo, kad produkto kokybė geriausia iki nurodytos datos. Iš žodžių galima suprasti, kad paskui jis gali būti kiek blogesnis, nebe toks geras. Jokiu būdu kokybės pokyčių negalima painioti su maisto sauga, kuri negali nukentėti. Šiai kategorijai, kurią ir palies naujos įstatymo pataisos, priklauso ilgai negendantys produktai, pavyzdžiui, miltai, kruopos, makaronai, riešutai, džiovinti vaisiai, taip pat įvairūs gėrimai, konditerijos gaminiai be kremo, konservai“, – pabrėžia VMVT atstovė.

Anot jos, svarbu suprasti, kad produkto galiojimas neamžinas ir laikui bėgant kinta. „Produktas gali padžiūti, sukietėti, pavyzdžiui, šviežiai kepta duona. Tačiau ji bus saugi vartoti, jei nesupelijo. Kava gali prarasti savo aromatą, spalvoti maisto produktai – išblukti. Ilgainiui produktas, kuris žymimas „Geriausias iki…“, iš tikrųjų gali pasenti ir sugesti. Miltuose ir kruopose atsiranda aruodinių kenkėjų. Gali būti pažeista pakuotė, metalinės dėžutės surūdija, patekus deguonies, drėgmės, mikroorganizmų, pradeda gesti. Galiojimo data išlieka svarbus atskaitos taškas, sprendžiant apie tinkamumą vartoti“, – sako I. Drulytė.

„Norėdami įsitikinti, kad produktas su pasibaigusiu minimaliu tinkamumo vartoti terminu „Geriausias iki…“ dar tinkamas vartoti, turėtumėte laikytis vadinamosios trijų P taisyklės – pažiūrėti, pauostyti, paragauti. Visų pirma, produktą reikėtų apžiūrėti akimis – ar nėra kenkėjų, ar produktas nepakeitęs prekinės išvaizdos, ar pakuotė nepakitusi, neišsipūtusi ir t. t. Antrasis žingsnis – pauostyti. Užuodus gedimo kvapą, produkto negalima vartoti. Atlikus šiuos veiksmus, toliau produkto galima paragauti. Pavyzdžiui, riebūs produktai gali apkarsti – avižiniai dribsniai, palyginti su kitais grūdų produktais, greičiau apkarsta. Tokių produktų vartoti nereikėtų“, – rekomenduoja specialistė.

Jos teigimu, VMVT pritaria šiuo metu svarstomoms pataisoms, tačiau pasisako už tai, kad šie produktai, pasibaigus jų minimaliam tinkamumo vartoti terminui „Geriausias iki…“, būtų parduodami trumpą, fiksuotą, laiką, pavyzdžiui, vieną mėnesį ar du, ir necirkuliuotų prekyboje ilgą laiką. „Svarbu, kad produktas kuo greičiau patektų pas žmones ir būtų kuo greičiau suvartotas, papildomai įvertinus. Vartotojams nerekomenduojama kaupti tokio maisto atsargų“, – pabrėžia I. Drulytė.

Praktika: K. Starkevičius atkreipia dėmesį, kad Europoje nemažai valstybių leidžia mažmeninėje prekyboje parduoti maisto produktus, kurių tinkamumo vartoti terminas jau yra pasibaigęs. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Verslas vertina pozityviai

K. Starkevičiaus teigimu, dėl būsimo Maisto įstatymo pakeitimo sunerimę „Maisto banko“ atstovai. Jie baiminasi, kad prekybininkai apkarpys labdarai kol kas paprastai skiriamų maisto produktų kiekius. Nors iš tiesų išlieka tam tikra tikimybė, kad gali nežymiai sumažėti nevyriausybinėms labdaros ir paramos organizacijoms aukojamo maisto kiekiai, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad dėl siūlomų pakeitimų vartotojams atsirastų papildomų galimybių mažesnėmis kainomis įsigyti vis dar vartoti tinkamos kokybės maisto.

„Tai ypač aktualu mažesnių pajamų gavėjams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesikreipia dėl paramos ar tiesiog neturi teisės kreiptis, tačiau nori nusipirkti pigesnių maisto produktų. Noriu pažymėti, kad prekybininkai labdarai ir paramai daugiausia atiduoda trumpo tinkamumo vartoti termino maisto produktus, o ne maistą, paženklintą žymeniu „Geriausias iki...“, todėl, priėmus siūlomus šio įstatymo pakeitimus, įtaka maisto labdarai neturėtų būti žymi“, – svarsto K. Starkevičius.

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė Rūta Vainienė teigia, kad šiuo metu maistą galima aukoti, atiduoti kaip paramą, todėl iš tiesų būtų ir logiška, ir simetriška, jeigu dar tinkamą vartoti maistą būtų galima ir parduoti.

„Jo galėtų įsigyti tie žmonės, kurie negali įsigyti šviežiausio maisto įprastine kaina. Tai yra teisinga, atliepia ir žmonių poreikį galbūt pigiau įsigyti tokių produktų, ir maisto švaistymo mažinimo tikslus. Nematau, kad kažkuris iš segmentų galėtų būti nepatenkintas“, – sako R. Vainienė.

Prekybininkai labdarai ir paramai daugiausia atiduoda trumpo tinkamumo vartoti maisto produktus, o ne maistą, paženklintą žymeniu „Geriausias iki...“, todėl, priėmus siūlomus pakeitimus, įtaka maisto labdarai neturėtų būti žymi.

Jos teigimu, verslas, prekybininkai gerai reaguoja į numatomas naująsias Maisto įstatymo pataisas, nes, pirmiausia, tai nevirs pareiga pardavinėti tokius produktus. „Tai yra galimybė, teisė pasirinkti ir, manau, kad dalis prekybininkų rinksis tokį variantą. Gali būti, kad prekybininkai nesiims pardavinėti maisto pasibaigus vartojimo terminui „Geriausias iki…“ – tai galės būti jų sprendimas. Lygiai taip pat ir gyventojai: norės – pirks taip paženklintą maistą, nenorės – nepirks“, – sako R. Vainienė.

„Kadangi tai nėra pareiga, o tik teisė pasirinkti, kuo daugiau pasirinkimų, tuo geriau visoms pusėms“, – akcentuoja ji.

Tačiau tokius produktus parduoti pasirinksiančių pardavėjų lauks nauji reikalavimai. R. Vainienė teigia, kad jų Lietuvos prekybininkai dar nematė, tad komentuoti, sunku ar lengva bus juos įgyvendinti, ankstoka.

„Mes reikalavimų dar nematėme. Jeigu produktus reikės tik pažymėti lipdukais, kaip ir dabar pardavėjai daro dėl besibaigiančio galiojimo termino, tai nesunku padaryti. Jeigu reikės atskirų lentynų ir skyrių – nežinau, tada gali būti sudėtinga, ypač smulkiesiems verslininkams. Kai matysime reikalavimus, teiksime savo pastabas, žiūrėsime, dalyvausime, darydami taip, kad būtų aišku pirkėjui-vartotojui, bet nesukurtų pernelyg didelės administracinės naštos, nes jeigu ta našta bus per didelė, tas reguliavimas, palengvinimas neveiks“, – neabejoja R. Vainienė.

Nauda: V. Kurpienė mano, jog nusprendus prekiauti „Geriausias iki…“ žymeniu ženklinamo maisto produktais net ir pasibaigus ant jų pakuotės nurodytam vartojimo terminui, daugybė žmonių šiuos produktus suvartotų per artimiausią dieną arba galbūt ateinančią savaitę. / R. Rylaitės nuotr.

Dietistė: dauguma savo spintelėse rastų pasibaigusio galiojimo produktų

Anot dietistės Vaidos Kurpienės, kalbant apie maisto produktų, ant kurių pakuotės nurodyta, kad jų galiojimo terminas  pasibaigė, vartojimą, labai svarbus sąmoningumo principas. „Geriausias iki…“ žymėjimas paprastai priskiriamas produktams, kurie galioja ilgai – metus ar net dvejus. „Nenurodoma labai tiksli data, kaip ant trumpo galiojimo produktų, kurių žymėjime datos nurodomos dienų tikslumu. „Geriausias iki…“ datos nurodomos metų ir mėnesių tikslumu. Teoriškai teigiama, kad iki nurodytos datos reikėtų suvartoti maistą, bet, faktiškai žiūrint, praktikoje nebūtinai laikomės tokio griežto požiūrio“, – pastebi sveikos mitybos ekspertė.

Ji neabejoja, kad kiekvienas, patikrinęs savo namų virtuvėje esančias spinteles, tikriausiai rastų oficialiai pasibaigusio galiojimo termino produktų, pavyzdžiui, prieskonių, nes retas tikrina jų tinkamumo vartoti datas. V. Kurpienė teigia, kad ir baltiems miltams paprastai taip pat retai kas nors nutinka, kaip ir stipriai rafinuotam aliejui ar neperdirbtiems grūdams – žinoma, jeigu jie laikomi tinkamomis sąlygomis.

„Tačiau tikrai reikia suprasti, kad produktai neamžini ir kad maistinė jų vertė ilgainiui mažėja. Grįžtant prie prieskonių, sakoma, kad juos reikėtų suvartoti per metus ar dvejus, nes vėliau išblėsta geriausios juose esančių antioksidantų savybės. Laikui bėgant pastebime, kad prieskonių spalva darosi blankesnė, yra mažiau skonio, mažiau kvapo, vadinasi, mūsų organizmui reikalingų antioksidantų taip pat mažėja. Pavyzdžiui, grūdai, kurie turi tam tikrų riebalų rūgščių, netgi gali apkarsti. Tad reikia vertinti ne tik tai, kas parašyta etiketėje, bet ir nepamiršti sąmoningo atitinkamų maisto produktų vertinimo“, – ragina V. Kurpienė.

„Pažiūrėkime į savo gamintas uogienes, kuriose yra daug cukraus, kuris yra puikus konservantas, ir pagalvokime, kiek ilgai galime jas vartoti. Ar tai labai naudinga sveikatos prasme – klausimas, bet kad tokia uogienė yra tinkama vartoti ilgiau negu metus – tikrai taip“, – dar vienu pavyzdžiu dalijasi dietistė.

Ji taip pat pamini ir maisto švaistymo problemą, kuri aktuali visame Vakarų pasaulyje: „Tai yra didelė problema visomis prasmėmis – pradedant nuo ekologinės, aplinkosaugos situacijos ir baigiant finansiniu požiūriu. Leisti tiems produktams pražūti, mano asmenine nuomone, gaila.“

„Net ir šiandien, jeigu žmogui svarbi finansinė pusė, o tokių žmonių tikrai yra nemažai, pirkti nukainotą varškę, kurios tinkamumo vartoti terminas baigsis šiandien arba rytoj, ir iš jos gaminti varškėčius grįžus iš parduotuvės yra puiki ir ekonomiška galimybė“, – pabrėžia V. Kurpienė.

„Jei būtų leidžiama kurį laiką prekiauti „Geriausias iki…“ žymeniu ženklinamo maisto produktais net ir pasibaigus ant pakuotės nurodytam vartojimo terminui, manau, būtų puiki galimybė taupantiems žmonėms, be to, kur kas geresnis pasirinkimas nei tokį maistą grąžinti utilizuoti. Daugybė žmonių šiuos produktus suvartos per artimiausią dieną arba galbūt ateinančią savaitę“, – įsitikinusi dietistė.