Susitikimas prasidėjo nuo I.Raudonikytės, dar žinomos kaip „Pelkių žolė“, pasakojimų, kaip ji susidomėjo smilkalais, įvairiomis žolelėmis, vaistažolėmis ir arbatžolėmis. Užsiėmimo vedėja nusikėlė į vaikystę, kai jos šeima džiovino įvairiausias žoleles, rišo smilkalus, degino juos, žinoma, tai tapo ir jos gyvenimo dalimi.

„Pelkių žolė“ papasakojo, kokie augalai labiausiai tarpusavyje dera pagal aromatą. Menininkė paaiškino, kuo ekologiški smilkalai yra svarbūs, kokia yra jų teikiama nauda.

Menininkė I.Raudonikytė su moterimis dalijosi smilkalų iš lietuviškų žolelių rišimo paslaptimis. (Skaistės Chudobaitės nuotr.)

„Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad smilkalai žmogui kenkia. Taip, jie kenkia, kai jų per daug, tačiau natūralaus produkto nauda kur kas didesnė nei žala“, – teigė menininkė.

Užsiėmime dalyvavusi Svetlana teigė, kad jai ši patirtis su smilkalais – pirmoji. „Patirtis tikrai įspūdinga, aromatai labai geri, puikiai praleistas laikas. Pati negaminsiu smilkalų, tačiau tikrai įsigysiu“, – sakė pašnekovė.

Dar viena užsiėmimo dalyvė Ingrida Babušė papasakojo, kad jau nuo vaikystės pas močiutę kaime ji su kitomis merginomis rinkdavo arbatžoles, vaistažoles, gamindavo tinktūras, įvairius užpilus. „Smilkalai man – naujas dalykas, nes niekada žolelių nerišome. Mes jas džiovindavome ir mesdavome į laužą vakarinio pasisėdėjimo metu“, – dalijosi savo patirtimi I.Babušė.

I.Raudonikytė pabrėžė, kad kiekvienam žmogui reikia savu kailiu patirti pigių, nekokybiškų smilkalų žalą, kad įvertintų tai, kas tikra. Tų smilkalų, kurie yra naudojami vabzdžiams atbaidyti, sudėtis būna parašyta labai mažomis raidėmis, todėl pirkėjas nežino, kokių toksiškų medžiagų parsineša į namus.