Kūrybinėje komandoje – šimtas žmonių

Ekskursija sudomino daugybę žmonių. Tiesa, dalį jų atbaidė premjeros dieną prapliupęs lietus, tačiau kūrybiniam sumanymui oro sąlygos nė kiek netrukdė. Gyvenime visko būna. Žaliakalnis, jo gyventojai ir pastatai matę visko, tad ir lietus – tik menkas nepatogumas, palyginus ir su šios miesto dalies istorijos vingiais, žmonių ir objektų likimais, ir su šokėjų, kitų prie projekto prisidėjusių kūrėjų, vietinių gyventojų užsidegimu.

Į kūrybinį procesą ir į idėjos įgyvendinimą įtraukta daugiau kaip 100 dalyvių. Tai gyventojai, dalijęsi savo istorijomis, jas rinkę, bendradarbiavę, jaunieji šokėjai, kūrėjai ir profesionalūs menininkai.

Ekskursijos idėjos autorė, režisierė – Indrė Puišytė-Šidlauskienė, choreografija – I. Puišytės-Šidlauskienės ir šokėjų, dramaturgė – Lina Laura Švedaitė, kompozitorius ir garso režisierius – Kristijonas Lučinskas, scenografija – Simonas Šidlauskas ir Kauno dailės gimnazijos mokiniai, kostiumų dailininkė – Radvilė Kisieliūtė-Kaikarienė, jai į pagalbą atėjo Kauno kolegijos studentai, kaukų kostiumus kūrė grafikė Aistė Ramūnaitė ir dizainerė Rita Kazokaitė.

O kur dar šokio trupės „Ulna“ šokėjų, Miko Petrausko scenos menų mokyklos auklėtinių, Kauno šokio teatro „Aura“ studijos vaikų, Žaliakalnio senjorų choro „Gaida“ gyvi pasirodymai!

Spektaklio garso takelyje skamba gyventojų ir kai kurių aktorių balsai. Visos surinktos istorijos netilpo, tad planuojamas ekskursiją papildysiantis leidinys.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ekskursija-spektaklis

Žaliakalnyje pati gyvenanti I. Puišytė-Šidlauskienė pasakojo, kad jos pradinė idėja buvo surengti performansą Kauko laiptuose, norint į juos atkreipti vietinių ir visų kauniečių bei miesto svečių dėmesį. Po to sumanymas išplėstas geografiškai.

Tai ekskursija be gido – spektaklis.

„Kylame Kauno laiptais apsupti garsų, įsigilinti į aplinką padeda ir šokėjai“, – dar premjeros išvakarėse pasakojo I. Puišytė-Šidlauskienė, pridūrusi, kad projektas yra bendras daugybės žmonių idėjų ir pastangų rezultatas

„Labai įdomu matyti, kaip šokėjai įkūnija idėjas. Kiekvienas sugalvoja po judesį, atspindintį tai, kokia spausdinimo mašinėlės dalis jis yra ir kaip ta dalis gali judėti. Kiekvienas mąstymas ir kiekvienas kūnas – labai skirtingi. Atsiranda netikėtų sprendimų. Atrodo, pati matai vienaip, šokėjas – kitaip, o rezultatas atsiranda sujungus abiejų matymą“, – kūrybinius užkulisius aiškino menininkė.

Šioje ekskursijoje stabtelima prie ypatingų objektų, bet ne jie yra svarbiausi.

„Rėmėmės žmonių atmintimi, įspūdžiais. Prisiminimų pagrindu ir sukurta ekskursijos visa dramaturgija. Tokių pasakojimų jokiose knygose neperskaitysite“, – kalbėjo idėjos autorė.

Ekskursija veda pro namą, kuriame gyveno Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius, kitus objektus, garsius savo architektūra ar buvusiais jų gyventojais ir ne tik. Pavyzdžiui, „Kauno vandenų“ teritorija mena šimtmečio senumo Kauno vandentiekio istorijos pradžią.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kita – rudenį

„Žaliakalnis mena labai daug labai skirtingų istorijų. Jo gyventojai garsėjo savo bendruomeniškumu. Šis projektas leido įtraukti bendruomenę į kūrybinį procesą, tai galimybė mokytis vieniems iš kitų“, – pasakojo  I. Puišytė-Šidlauskienė.

„Pakopa po pakopos“ yra Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.

Kita ekskursija planuojama rugsėjo 11 d. Dėl rezervacijos ir bilietų gyventojai kviečiami sekti ULNA trupės informaciją socialiniuose tinkluose.

Ekskursiją planuojama papildyti paruošiant vertimą į anglų kalbą, o ateityje ir pritaikant negalią turintiems žmonėms.

Premjerą sudarys dvi dalys: rugpjūčio 18-ąją žiūrovai bus pakviesti stebėti kūrinio "Pakanka'mi" tiesioginę transliaciją internete, o 19-ąją kartu su vykstančiais pasirodymais žiūrovams bus siūloma keliauti skirtingomis miesto erdvėmis nuo Kauno miesto kamerinio teatro kiemelio iki Vienybės aškštės.

"PinoKeys" komanda – tai profesionalūs scenos menininkai ir negalią turintys kūrėjai. Pasitelkę žymiojo Pinokio personažą jie pasakos apie mūsų visuomenei būdingą kitokių asmenų, neatitinkančių tam tikrų nustatytų normų, įspraudimą į ribas, atribojimą ar net atstūmimą, vietoje to siūlydami kitokią poziciją – savianalizę, empatijos ir supratingumo siekį bei atvirumą vieni kitiems, rodomą savo paties pavyzdžiu. Pasitelkdami skirtingas išraiškos formas – vaizdą, judesį, šokį, žodį, muziką, – menininkai kartu su pozityviais, sudėtingus kasdienius iššūkius įveikiančiais projekto dalyviais primins mums, kad visi turime teisę būti, veikti, kurti. Premjeros išvakarėse – pokalbis su projekto idėjos autore, režisiere, choreografe, šokėja Indre Puišyte-Šidlauskiene ir vienu iš projekto kūrėjų – Marijumi.

– Suprantu, kad prieš pasirodymą reikia išlaikyti intrigą, tačiau vis tiek smalsu, gal suteiksite galimybę šiek tiek žvilgtelti pro tą rakto skylutę – koks patyrimas laukia žiūrovų?

– Netikėtumas. Teatras padeda mums vienas kitą geriau pažinti, suprasti. Ne tokius, kokie dedamės esą ar norime atrodyti, o tokius, kokie esame iš tikrųjų. Tai tarsi veidrodis, parodantis visus mūsų netobulumus, bet ir išmintį.

– Kaip gimė šio projekto idėja? Kaip susibūrė kūrybinė komanda?

– Pamačiau vaizdinį – daugybę mieste pasklidusių pinokių, manifestuojančių už žmogaus laisvę ir individualumo toleranciją visuomenėje, tai tarsi skatinimas stabtelėti, atsigręžti ir apmąstyti savo elgesį su savimi, aplinka ir kitu žmogumi.

Kad ir kur beeitum, vis tiek ateis akimirka, kai turėsi susitikti su savo pinokiu-sąžine, jis tavęs gali tykoti už bet kurio kampo, norėdamas parodyti tau tavo atvaizdą. Šiuo atveju Pinokis iškilo kaip sąžinės simbolis, berniukas, kuris tiesiog nenorėjo būti atstumtas, skatino pokalbį su pačiu savimi. Tada savo idėją papasakojau Kauno miesto kamerinio teatro direktorei Jurgai Knyvienei, kuri kaip tik tuo metu dėliojosi planus atverti "Įtraukiąją scenos menų platformą", kurios tikslas – žmonių su negalia ir menininkų patirties sutelkimas, kuriant meninius pasirodymus profesionalioje scenoje su skirtingais scenos menų profesionalais. Taip nuo idėjos perėjome prie bendro projekto koncepto.

Kviečiant menininkus buvo keliami šie kriterijai: sceninė patirtis, šio projekto keliamų minčių svarbos suvokimas ir noras dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Kadangi šiame projekte menininkai ne tik kuria, bet yra ir mūsų dalyvių mentoriai. Visus komandos narius žinojau jau iš seniau, su šokėju / choreografu Petru Lisausku ir kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku susipažinau dar šokio studijų laikais, šokant pas Agniją Šeiko. Su aktore / režisiere Andra Kavaliauskaite esame kartu dirbusios, statant ne vieną Alytaus miesto teatro spektaklį. Su solistu Jurgiu Jarašiumi ir aktoriumi Vytautu Gasiliūnu taip pat yra tekę kūrybiškai dirbti scenoje. Dramaturgė Laura Švedaitė ir kostiumų dailininkė Radvilė Kisieliūtė-Kaikarienė – tai netikėtos naujausios pažintys, kurias be galo vertinu.

Pinokis iškilo kaip sąžinės simbolis, berniukas, kuris tiesiog nenorėjo būti atstumtas, skatino pokalbį su pačiu savimi.

Aktorius Dominykas Vaitiekūnas – buvęs mano studentas, skulptorius Martynas Gaubas – komandos draugas "Kūrybinių partnerysčių" projekte, tad drąsiai jiems pasiūlėme jungtis prie mūsų judėjimo. Ieva Kupstė – nuostabi projekto vadovė, su ja gera dirbti. Jaučiuosi apdovanota galėdama kurti drauge su visa mūsų puikia komanda ir nuostabiais dalyviais.

– Kaip projekto idėjos autorė, režisierė daugiau susidūrėte su iššūkiais ar teigiamomis patirtimis?

– Be iššūkių nebūna jokios kūrybos, iššūkiai mus moko, veda pirmyn, stiprina, suteikia daugybę patirčių ir suvokimų. Taigi, šiame projekte jų taip pat netrūksta. Žinoma, buvo ir sunkesnių momentų, bet man jie savotiškai patinka, tai tarsi degalai, papildantys energijos baką. Tad vienareikšmiškai pasisėmėme (tikiu, ne tik aš) tik teigiamų patirčių. Kuo ilgiau gyvenu su šiuo projektu, tuo daugiau atrandu savyje, kituose, tuo daugiau noriu dar duoti kitiems. Gera matyti švytinčias dalyvių akis, jų užsidegimą, menininkus, visa širdimi atsidavusius ir kuriančius kartu su jais.

Čia iš tiesų išnyksta visos ribos, nebelieka atoskyrų, kurias labai uoliai brėžia mūsų visuomenė, todėl labai norisi, kad ir kiti tai suprastų, patirtų ir atrastų naują santykį vieni su kitais, su mus supančia aplinka, su pačiu savimi. Tai iš tiesų atneša lengvumo jausmą. Jaučiuosi laiminga. Ir esu visiems labai dėkinga, kurie eina šiuo keliu kartu su manimi, pasitiki ir tiki.

– "PinoKeys" žada atskleisti visuomenės požiūrį į žmogų, kuris neatitinka tam tikrų normų. Ar visuomenėje yra (gali būti) žmogus, atitinkantis tas normas, jei taip, kaip manote, koks turėtų būti šio žmogaus portretas, tiksliau, pagrindinės charakterio ypatybės?

– Sudėtinga... Pirmiausia, pažymėtina, kad tas, kuris neva neatitinka normų, mūsų visuomenėje yra išskiriamas kaip žmogus, turintis didesnių ar mažesnių iššūkių gyvenime (tam tikrą negalią) arba puoselėjantis savitą gyvenimo būdą, orientaciją ar tiesiog į pasaulį žvelgiantis kitaip ir t.t. Tai, matyt, apima begalę dalykų, sakytume, tai asmenys, kurie dažniausiai kažkuo išsiskiria iš didžiosios masės, todėl neretai lieka nuskriausti.

Mes linkę atstumti šalia esantį dėl to, kad jis mąsto kitaip negu mes. Ne visi, ne visada, bet tendencija ryški. Šiuo atveju daug kalbame (ir ne tik) apie negalią turinčius žmones. Neretai šie žmonės yra atstumti, neturi tokių pačių sąlygų gyventi, tobulėti, mylėti, kurti. Dažnai žmonės jų gaili, vengia (nes patys nežino, kaip bendrauti), riboja / varžo juos. Bet jie yra tokie patys žmonės, tik patiriantys daugiau kasdienių iššūkių.

Tačiau, jeigu labiau įsigilintume į save ir savo artimą, pamatytume, kad visi mes turime savų iššūkių, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną. Ir visi mes turime tam tikras savo normas. Vienam iššūkis – kantrybės stoka, kitam – agresija ar per didelis nuolankumas ir t.t. Mes gyvename su daugybe iššūkių, tad, kodėl išskiriame žmones, kurie turi daugiau regimų / matomų iššūkių? Manote, jie neatitinka normų, nes yra kitokie? Ne, jie yra tokie patys. "PinoKeys" judėjimu skatiname eliminuoti šiuos apibūdinimus "geras / blogas" , "kitoks", "neatitinkantis normų", nes, iš esmės, mes visi galime tapti šių žodžių įkaitais, nes kiekvienas galime kuo nors kitam neįtikti, nepatikti, neatitikti.

Visi mes savyje turime to mediniškumo, kurį kitas galbūt norėtų pašlifuoti, nors tau pačiam to glotnumo visai nesinori. Neretai  mes patys save linkę bausti už tai, kad esame kitokie, mąstome kitaip nei kiti, bet ar to tikrai reikia? Mes siūlome kitaip vertinti supančią aplinką, priimti kitą tokį, koks jis yra, priimti save, su savais iššūkiais, netobulumais, trūkumais ar pernelyg ryškiomis stiprybėmis, kurios kitus gali erzinti. Kviečiame susidraugauti ir kurti darnią pozityvią aplinką, kurioje visiems būtų gera gyventi. Norisi, kad žinotume, jog kiekvienas galime būti tas, kuris dalele prisidės prie šio judėjimo, tereikia atverti širdį sau ir kitam. Menas turi padėti mums tapti supratingesniems ir atviresniems vieni kitiems.

Kiekvienas atitinkame normas, nes kiekvienas turime teisę būti savimi, žinoma, iki vienintelės ribos, kol nekenkiama kitam, aplinkai.

– Kauno "Arkos" bendruomenės narė Elika pastebėjo problemą, kad sprendimus už negalią turinčius asmenis neretai priima kiti, o jie patys paliekami nuošalyje. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad prie šios problemos sprendimo ir jūs aktyviai prisidedate, to įrodymas – "PinoKeys" premjeroje žiūrovai matys šokantį Marijų. Tačiau, mano nuomone, ši problema liečia ne tik negalią turinčiuosius, bet daugumą (beveik kiekvieną iš mūsų), juk neretai žmogus pasiduoda kitų primetamiems sprendimams (nuo tėvų iki mokytojų, darbdavių ir, apskritai, visuomenės) ir elgiasi, nepaisydami savų norų. Tad, klausimas jums: gal galite patarti, kaip būtų galima išlaikyti / apginti savo poziciją?

Kažkam iššūkis – kantrybės trūkumas, kitam agresija ar per didelis nuolankumas. Mes gyvename su daugybe iššūkių, tad, kodėl išskiriame žmones, kurie turi regimai labiau matomus iššūkius?

– Į nelengvus klausimus atsakymų aš dažniausiai ieškau žiūrėdama į bičiulius (taip mes vadiname asmeninis, turinčius intelekto ir / ar psichosocialinę negalią), sekdama jų pavyzdžiu. Bičiuliai turi įgytą dovaną – yra labai atviri ir dažnai sako, ką jaučia ir galvoja. Norint sužinoti bičiulio tikrąjį troškimą, kurį jis pasakytų niekieno nespaudžiamas, tereikia skirti jam laiko, bendrauti su juo. To galėčiau palinkėti kiekvienam iš mūsų – būti atviriems pirmiausia sau, skirti laiko savo tikriems norams išsiaiškinti, ir tada kitiems.

– Marijau, viename interviu teigėte, kad būdamas scenoje jūs įgyvendinate savo svajonę kurti, šokti. Sakėte, kad scenoje jaučiatės gerai, kaip manote, koks žiūrovas ateis į jūsų premjerą, kokias emocijas, jausmus jam norite perduoti?

– Ateis geri žmonės, kurie mėgsta teatrą, kurie nebijo žmonių su negalia. Ateis dar draugai, mama. Norėsiu žiūrovams perduoti savo dvasią, manau, ji atgaivins juos.

– Ką naujo atradote, kurdamas šokį su choreografe, kūrybine komanda?

– Vėl pajutau savo kūną, kad galiu jį valdyti, kad gali šokti mano rankos ir kojos, ir pilvas. Man patinka šokti su Indre, ji gera ir švelni. Su Indre būna linksma.

Laura Švedaitė

Dramaturgė

Rašant skaitytojui, tekstas gimsta iš tylos, visos diskusijos ir abejonės dažniausiai verda galvoje. O vėliau tiek pagyros, tiek kritika krenta ant tavo vieno pečių. Dramaturgo darbas – daug triukšmingesnis, dinamiškesnis, čia vyksta tikros diskusijos su kolegomis, kartais nebesupranti, kaip atsirado būtent toks tekstas, pameti giją, galbūt mažiau prie jo prisiriši. Bet svarbiausia, kad išeina geras tekstas, geras scenos kūrinys. Man labai patinka dirbti, kurti su kolektyvu – patinka ieškoti sąsajų tarp skirtingų idėjų, matyti, kaip žodis virsta kūnu, stebėti kitus dalyvius, jų asmenybes. O kalbant apie kūrybinę autonomiją, tikiu, kad jeigu idėja yra subrendusi, ji bus išgirsta ir didžiausiame triukšme.

Mane jau nuo paauglystės laikų domino visuomenės paribiai – žmonės, kurių mes nesugebame priimti, nes patys sergame. Juokauju, kad turiu motinos Teresės sindromą. O pastaruoju metu išgyvenu itin stiprų pyktį dėl to, kaip esame linkę "nurašyti" visus, kurie neatitinka labai griežtų ir nesveikai siaurų normų. Tai yra nežmoniška. Nė vienas nenusipelnė patirti to, ką patiria žmogus, kuriam dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikalinga mūsų visų pagalba. Tikiu, kad "PinoKeys" projektas ir kiti panašaus pobūdžio įvykiai bent šiek tiek išjudins tuos pūvančius vandenis, ir noriu būti šito dalimi. Sunkiausia buvo užsitarnauti kolegų rašytojų Donato ir Eduardo (projekto dalyvių – aut. past.) pasitikėjimą.

Performansų programa:

RUGPJŪČIO 19 D. 18–18.15 val. – "Rusva sala. IŠSILUKŠTENIMAS". Petras Lisauskas, Ernesta Žemaitytė. Kauno miesto kamerinio teatro kiemelis (Kęstučio g. 74A).

18.30–18.40 val. – "Geltona sala. AUGIME". Jurgis Jarašius, Laura Stadalninkaitė, Rosita Aleksėjūnaitė. Laisvės al. 80.

18.45–18.55 val. – "Raudona sala. STREIKAS". Lina Laura Švedaitė, Donatas Urbonas, Eduardas Saprykinas, Indrė Puišytė Šidlauskienė, Vytautas Gasiliūnas, šokio trupės studijos "Ulna" šokėjai. Laisvės al. 71, ties Nacionaliniu Kauno dramos teatru.

19.05–19.15 val. – "Mėlyna sala. RIBOS". Indrė Puišytė Šidlauskienė, Marijus Tamošiūnas. Pėsčiųjų tiltas į Nemuno salą (S.Daukanto tiltas).

19.30–19.45 val. – "Balta sala. PAKANKAmi". Andra Kavaliauskaitė, Simonas Kriaučiūnas, Lea Milašauskė, Laura Stadalninkaitė, Simonas Ginevičius. Laisvės al. 58.

20–20.10 val. – "Žalia sala. ATRADIMAS". Maksimas Golubevas, Vytautas Gasiliūnas, Dominykas Vaitiekūnas. Žaliakalnio funikulierius.

20.20–20.40 val. – "PIRMIAUSIA GIMĖ MINTIS. Visi projekto dalyviai". Vienybės aikštė.

Pamatyti šokį kitaip

Rezidencijos idėja gimė pirmojo karantino laikotarpiu, kai kultūros įstaigos ėmė perkelti didžiąją dalį renginių į virtualiąją erdvę. Tokiu būdu pakito kūrėjo ir jo auditorijos santykis, iškilo svarbi meno pasiekiamumo problema. Tad projekto tikslas – suteikti kūrėjams ir bendruomenėms erdvę pažinti vieniems kitus, dalytis patirtimis ir jas reflektuoti.

Savo žiniomis apie judesį šokėja ir choreografė I.Puišytė-Šidlauskienė dalijasi su regos negalią turinčių žmonių bendruomene. Drauge su trimis dalyviais, kurie šokio akimis pamatyti negali, menininkė ieško būdų padėti jiems pajusti savo kūną kitaip, atrasti naujas judėjimo galimybes.

Pasak I.Puišytės-Šidlauskienės, neregių ir silpnaregių bendruomenę ji pasirinko, nes jau kurį laiką domėjosi, kaip į šokį galima įtraukti neįgaliuosius.

"Mintis apie neregius kilo natūraliai. Juk jie iš visų visuomenės grupių mažiausiai susiduria su šokiu. Kiti neįgalieji gali šokį matyti per televiziją ar spektakliuose. O neregiai, ypač tie, kurie nemato nuo gimimo, nežino, kaip atrodo ši meno forma. Jie girdi muziką, bet negali įvardyti, kas yra šokis, – pastebi menininkė. – Vienintelis būdas, kaip neregiai gali jį patirti – pajusti savo kūnu."

Prieš imdamasi projekto "Pašok su manimi", I.Puišytė-Šidlauskienė pasidomėjo, ar kas nors nėra vedęs tokių šokio užsiėmimų. Tačiau jokių panašių tyrimų ar veiklų ji nerado. Tad šokėja susitiko su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meno projektų vadove Lina Puodžiūniene, kuri supažindino su bendruomenės nariais ir davė naudingų patarimų.

"Atsirado nemažai žmonių, norinčių dalyvauti mano projekte. Deja, ne visi naudojasi programėlėmis, kuriomis projekto metu vyksta mūsų bendravimas, – pasakojo I. Puišytė-Šidlauskienė. – Tad šiuo metu dirbu su trimis skirtingo amžiaus žmonėmis. Su kitais tiesiog susiskambiname, palaikome ryšį. Galbūt pasibaigus karantinui prie projekto prisijungs ir jie."

Indrė Puišytė-Šidlauskienė

Judesio terapija

Paskelbtas antrasis karantinas kiek sujaukė pašnekovės planus. Žinoma, šokio užsiėmimus vesti gyvai būtų gerokai patogiau. Tačiau šokėjai ir projekto dalyviams teko persikelti į virtualiąją erdvę. I.Puišytė-Šidlauskienė neslėpė dėl to jautusi nemažai nerimo.

"Nuotolinis darbas daugeliui mūsų jau tapo įprastas. Aš virtualiai mokau šokti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Tačiau su neregiais viskas vyksta kiek kitaip, o tai iš pradžių nemenkai gąsdino, – prisiminė ji. – Jeigu dirbtume šokių salėje, galėčiau prieiti, paliesti, perteikti informaciją savo kūnu. Tačiau dirbdama per nuotolį privalau atrasti būdą, kaip vien žodžiais išsakyti tai, ką noriu. Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad sekasi išties neblogai, daug kalbame, analizuojame, atliekame refleksijas."

I.Puišytė-Šidlauskienė pamokas veda žodiniu būdu, naudodama išmaniąsias programėles. Kyla ir tam tikrų iššūkių, nes pamokas kiekvienam reikia pritaikyti individualiai.

"Žmonių, su kuriais dirbu, situacija nevienoda. Viena moteris yra neregė nuo gimimo, o kiti užsiėmimo dalyviai – silpnaregiai. Tad jų skirtingumas lemia ir skirtingas galimybes, – atskleidė pašnekovė. – Mano pamokos paremtos improvizacija ir judesio terapija. Muzika ir žodžiais sukeliamais vaizdiniais įtraukiu užsiėmimo dalyvius į šokio procesą. Nors neregiai sportuoja ir užsiima įvairiomis aktyviomis veiklomis, šokis yra visai kas kita. Improvizacijos būdu mes keliaujame mintimis, tampame medžiais, lapais. Šie vaizdiniai "persikošia" per kūną ir suteikia inspiraciją judesiui. Po užsiėmimų dalyviai pasakoja, kad labai atsipalaidavo, iš tikrųjų mintimis nusikėlė kitur. Tai padeda geriau susipažinti su savo kūnu, suprasti, kad jis gali būti visoks."

Nors rezidencijos trukmė – mėnuo, I.Puišytė-Šidlauskienė projektą ketina tęsti ir toliau. Moteris tikisi, kad, pasibaigus karantinui, prie šokio pamokų prisijungs ir daugiau neregių. Šokėjos planuose – ir taikomoji mokymo programa neregiams.

Asmeniniai treneriai ir edukatoriai nufilmavo vaizdo įrašus, kuriuose pademonstravo, kaip, pasitelkus instaliuotus objektus, treniruotis ar atlikti šokio judesius.

Šilainių transformacijos

Tarpdisciplininė menininkė M.Nemčenko rezidencijos metu tęsė savo projektą "Mūsų stadionas". Glazgo mieste gyvenusi kūrėja projektą pradėjo kartu su vengre kuratore Anna Tüdős. Kolektyvui "BRUT Collective" priklausančios menininkės domisi daugiabučių ir besikeičiančios viešosios erdvės tematika.

Sportą ir meną savo gyvenimuose derinančios kūrėjos planavo su vienos Škotijos mokyklos mokiniais kurti erdvę, atliepiančią bendruomenės poreikius. Planas liko neįvykdytas, bet idėja vystėsi toliau. Šįkart ji iš dalies buvo įgyvendinta Šilainių mikrorajone. Žinoma, neapsieita ir be karantino trukdžių.

"Iš pradžių planavau dirbti su 12–16 metų paaugliais. Turėjo būti organizuojamos dirbtuvės su edukatoriais, sporto treneriais ir šokėjais. Tačiau buvo įvestas antrasis karantinas, ir teko ieškoti išeičių, – pasakojo M.Nemčenko. – Tai gana sudėtinga, nes visas mano projektas buvo grįstas artimu kontaktu." Galiausiai menininkė šešiose Šilainių mikrorajono vietose instaliavo tam tikrus objektus, skirtus treniruotis ir užsiimti kita veikla. Jais gali naudotis visi bendruomenės nariai.

Asmeniniai treneriai ir edukatoriai nufilmavo vaizdo įrašus, kuriuose pademonstravo, kaip, pasitelkus instaliuotus objektus, treniruotis ar atlikti šokio judesius. Priėjus prie kiekvieno objekto, galima telefonu nuskenuoti QR kodą ir pamatyti vaizdo įrašą. Šios instaliacijos Šilainiuose liks tol, kol džiugins vietos bendruomenę. M.Nemčenko gailisi, kad negalėjo šilainiškiams suorganizuoti filmų peržiūros ir diskusijos. Tačiau menininkė įsitikinusi, kad karantino aplinkybėmis projektas pavyko visai neblogai. Kol kas sunku pasakyti, kaip į naujai atsiradusias instaliacijas reaguoja bendruomenės nariai. Tačiau atrodo, kad jos sulaukia nemažai dėmesio.

"Sunku stebėti vietinės bendruomenės reakciją, nes gyvenu ne Šilainiuose. Tačiau domėtis instaliacijų likimu galiu sekdama mokomųjų vaizdo įrašų peržiūras, – atskleidė pašnekovė. – Pirmąją instaliacijų dieną peržiūrų buvo apie dešimt. Tądien apžvelgti instaliacijas nuėjau ir pati. Prie boksui skirto greičio kamuolio buvo priėję vaikai, kurie skenavo QR kodą. Kitas būrelis vaikų šokinėjo ant spalvomis nupurkštų plytelių. Labai smagu, kad žmones objektai iškart sudomino."

Rezidencijos metu sukauptas žinias M.Nemčenko tikisi panaudoti tolesniam projekto vystymui. Su kolege A.Tüdős menininkė planuoja ateityje vykdyti ilgalaikę studiją apie viešąją erdvę ir bendruomenių veiklą.

Marija Nemčenko

Maištas XXI a.

Šokėja ir choreografė V.Pitrinaitė rezidencijos metu, pasitelkdama judesį, nagrinėja maištininkės figūrą ir įvairias jos interpretacijas. Projekte "Tai ne tavo sapnas" menininkė dirba kartu su jaunimo auditorija, kuri anksčiau nesidomėjo eksperimentiniu šokiu. Šokėja teigė save laikanti maištininke, nes jai patinka provokuoti.

"Mėgstu daryti viską kitaip – taip, kaip nepriimta, negražu, negalima, neleidžiama. Kvestionuoju tai, kas yra priimtina, normalu, gerai", – sako V.Pitrinaitė. – Tačiau pačiu projektu labiau siekiu reabilituoti maištininkės figūrą. Pagalvokime, kokias neigiamas interpretacijas ji turi – pasiutusi feministė, kuri iš tikrųjų yra vieniša ir neturinti su kuo pasikalbėti, įkyri mažumų atstovė, peršanti savo nuomonę, ar kokia nors "žalioji", kuriai rūpi tik išsisakyti socialiniuose tinkluose. Tokie vertinimai su sarkastiška, globėjiška, viską žinančio tėvo-vyro-dievo gaida, man kelia pasišlykštėjimą. Tokiu būdu pateisinama hierarchinė struktūra, visagalė sistema."

Menininkė pateikė inkvizicijos pavyzdį. Kol bažnyčia 1782-aisiais nustojo persekioti "raganas", vien Vokietijoje žuvo šimtai tūkstančių žmonių.

"Aišku, tai gera strategija – apkaltinti arba sumenkinti žmogų, kad jis būtų negirdimas. Kadangi tokių negirdimų žmonių daug, niekas nesikeičia. Juk tie, kurie norėtų kažką pakeisti, tampa tylia mažuma – svarsto šokėja. – Pati niekada nebuvau gera mergaitė, todėl išaugau į truputį pavojingą personą, ir save priimu tokią, kokia esu. Įkopusi į ketvirtą dešimtmetį, jau galiu pradėti sakyti, ką galvoju."

Pasak V.Pitrinaitės, jaunimo auditoriją ji pasirinko todėl, kad šiuolaikiniai jaunuoliai jai atrodo įdomūs ir kitokie. Nors maištas anksčiau buvo artimiausias būtent šiai amžiaus grupei, šiandien situacija pasikeitusi. "Sakyčiau, kad šiuolaikinio jaunimo problema – per daug drausmės. Praleistos pamokos, neatlikti namų darbai ir neapgalvoti poelgiai jiems nebūdingi, – mąsto menininkė. – Kažkada maištas buvo būdingiausias jaunimui, nes iš esmės jaunuoliai maištavo prieš materialiomis gėrybėmis aptekusią savo tėvų kartą ir griežtai sudėliotą gyvenimą gyvenančią vidurinę klasę. Kaip kultiniame filme "Maištas be priežasties" su Jamesu Deanu. O dabar vidurinės klasės nebėra, maištas irgi adaptuojasi."

Vilma Pitrinaitė

Pasitelkiant jaunimui patrauklią stilistiką ir muziką, toks šiuolaikinis šokis tampa ne tik prieinamas jaunajai kartai – jis kalba jų kalba.

Kartas jungianti kalba

Pasak V.Pitrinaitės, įdomus rezidencijos projekto aspektas atsirado gilinantis į "hikikomori" fenomeną. Išvertus iš japonų kalbos, šis terminas reiškia atsiskyrimą, izoliaciją. "Tai asmuo, atsisakęs socialinio gyvenimo ir siekiantis izoliacijos, savo noru atsiribojantis nuo išorinio pasaulio. Šis reiškinys labiausiai paplitęs tarp jaunų žmonių Azijoje, tačiau pasireiškia ir Vakarų šalyse. Manoma, kad tai maištavimo aktas prieš perdėtai konkurencingą Rytų Azijos visuomenę ir jos socialines normas, arba nesugebėjimas jų laikytis bei iš to kylantys gėdos, kaltės jausmai", – atskleidė ji.

Nors V.Pitrinaitės pasirinkti jaunuoliai iki šiol nesidomėjo konceptualiu, eksperimentiniu šokiu, anot menininkės, tai nėra joks iššūkis.

"Nesuprantu, kodėl manoma, kad eksperimentinis šokis yra mažiau prieinamas. Daugumai jis kaip tik labiau pasiekiamas nei, tarkim, šiuolaikinis abstraktus baletas, kuris atrodo atgyvenusi, neatliepianti šiuolaikinių aktualijų šokio forma, su perdėtai išpuoselėtais kostiumais ir negyva scenografija, – pastebi choreografė. – Be to, naudodama kūną ir judesį, savo darbuose eksperimentuoju su pop ir andergraundo stilistikomis, provokacija, realizmu, humoru, spalvomis ir emocijomis. Pasitelkiant jaunimui patrauklią stilistiką ir muziką, toks šiuolaikinis šokis tampa ne tik prieinamas jaunajai kartai – jis kalba jų kalba." Pasak V.Pitrinaitės, ji žino, kad šokis yra jungiantis menas. Tačiau prasidėjus projektui kūrėja net pati nustebo, kad jis gali taip sujungti. Su jaunuoliais menininkė iš karto rado bendrą kalbą.

Projekto dalyviai tarpusavyje bendrauja socialiniame tinkle "Facebook". Čia V.Pitrinaitė pateikia šokio užduotis, kurias reikia atlikti ir nufilmuoti. "Iš esmės jokio apčiuopiamo rezultato pasiekti nenoriu, bent jau karantino metu. Kol kas gruodžio 28 d. planuoju tiesioginę šokio performanso "Tai ne tavo sapnas" transliaciją, kad šventinis laikotarpis būtų ne tik maistingas bet ir maištingas", – juokiasi ji.