– Esate linksmoji pramoginės aktualijų laidos „Labas vakaras, Lietuva“ reporterė. Ar tiktai ji?
– Džiaugiuosi, kad LNK suteikė man galimybių save išbandyti ir kitose srityse – dirbu dar prie kelių LNK laidų, esu jų redaktorė.
– Žurnalistės karjerą pradėjote darbu portaluose, jums atsiverdavo ryškiausios pramogų pasaulio žvaigždės, o kaip šiandien jaučiatės pati atsidūrusi kitoje barikadų pusėje – pašnekovės vietoje?
– Mažumėlę muša prakaitas. Tik dabar suprantu, kodėl kai kurie žmonės sako, kad nenori kalbėti… Paprastai mėgstu situacijas kontroliuoti, o atsidūrus kitoje barikadų pusėje atrodo, kad tos kontrolės lyg ir nebeturiu. Todėl ir jaudinuosi, ir prakaituoju, ir jaučiu didelę atsakomybę už savo žodžius. Juk esu vienas iš LNK televizijos veidų, tad norisi kalbėti labai atsakingai.
– Žiūrint jūsų rengiamus reportažus atrodo, kad esate labai impulsyvi: pirma padarote, tik paskui pagalvojate. Ar pirmas įspūdis teisingas?
– Sakyčiau, tai tik įspūdis… Esu prisiėmusi tam tikrą vaidmenį. Tiksliau, ne vaidmenį, o tam tikrą darbo prieš kamerą stilistiką, nes iš tiesų aš puikiai žinau, ką ir kodėl darau.
Vos pradėjusi dirbti LNK televizijoje jau žinojau, kad noriu į ją įnešti daugiau pozityvumo, neįprastumo, kad noriu laužyti stereotipus. Tiesa, iš pradžių ir aš bandžiau būti rimta žurnaliste, bet tai tiesiog netiko mano charakteriui. Todėl kai žmonės sako, kad šiek tiek perverčiau tradicines žinias į gyvesnę pusę, priimu tai kaip komplimentą. Net jei rengiu reportažą apie rimtus dalykus (aišku, jei tik leidžia kontekstas), bandau kalbėti apie tai su sąmoju.
Atėjusi į LNK sau pasakiau, kad jei jau turiu galimybę būti televizijoje, tai pasistengsiu, kad tos kelios minutės žūrovams būtų linksmos ir pozityvios.
Kartais likimas dovanoja ir tokių situacijų, kurios tiesiog išmeta ir iš komforto zonos, ir iš prieš tai mintyse susidėlioto scenarijaus. Tada klausiu savęs: kodėl jis taip daro? Ar tik ne dėl to, kad žiūrovams ekspromtu sukurčiau kažką labai netikėto ir įdomaus? Turbūt.
E. Varnauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Vilniaus universitete studijavote kultūros istoriją ir antropologiją, bet turite žurnalistikos magistro diplomą. Kas paskatino jo siekti?
– Tėvai pasakė, kad reikia turėti normalią profesiją, tai studijavau kultūros istoriją ir antropologiją. Jei visai atvirai – į žurnalistiką bandžiau stoti ir neįstojau. Per mažai ruošiausi, per daug atsipalaidavusi buvau. Kaip galiausiai čia atsidūriau?
Portalas 15min.lt paskelbė jaunųjų žurnalistų konkursą, kuriame dalyvavau. Mano tėtis – Rimantas Varnauskas – taip pat žurnalistas. Pradžioje dirbau ten pat, kur ir jis, – Alfa.lt portale. Rašiau straipsnius „Gyvenimo“ rubrikai, vėliau teko padirbėti politikos skyriuje. Galbūt skaitytojams atrodys, kad į žurnalistiką patekau tik tėčio dėka – tebūnie… Tiesa tokia, kad anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau atsidūrusi ten, kur esu, nes jau būdama antrame kultūros istorijos ir antropologijos kurse dariau viską, kad tik prasimuščiau šioje srityje, – rašiau straipsnius, siūliau juos portalams ir pan.
– Liepą bus lygiai treji metai, kai straipsnių rašymą, portalus palikote kolegoms ir kas vakarą susitinkate su žiūrovais LNK televizijoje. Gal jau galite palyginti, ką smagiau daryti: rašyti ar vis dėlto bendrauti su žmonėmis gyvai?
– Rašymas buvo ta sritis, kurią iš pradžių turėjau pamėgti. Kodėl rašau „turėjau“? Todėl, kad visada norėjau žmones kalbinti gyvai. Nors ilgainiui išmokau puikiai rašyti, atradau savo rašymo stilių, bet tas videoformatas man visą laiką buvo galvoje. Atrodė, kad juo geriau galėčiau pagauti žmogaus emocijas, perduoti jas kitiems. Žodžiu, tikslingai siekiau dirbti televizijoje ir šiandien čia, man atrodo, visai neblogai sekasi. Tiesa, kartais tyliai pasvajoju apie rašymo amatą, kurio išmokau, bet šiuo metu nieko su tuo nedarau.
E. Varnauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip atrodo eilinė „Labas vakaras, Lietuva“ reporterio darbo diena?
– Sudėtinga, o kartais net juokinga. Tarkim, vos tik ateinu į darbą avėdama aukštakulniais, būtinai likimas mane siunčia į kokius nors tankius Lietuvos miškus, kur reikia bristi, klampoti ir pan. Arba jei tik atvykstu kažkaip jaunatviškai apsirengusi, a la penktadienio stiliuku, gaunu užduotį pakalbinti ką nors labai oficialaus, iš valdiškų namų.
Būna iš anksto suplanuotų temų, bet dažnai, net nespėjusi gerai įsigilinti, kas, kaip ir kodėl, turiu važiuoti ir imti interviu. Tai nelengva – straipsnyje gali pasislėpti už žodžių (paguglinti, labiau įsigilinti į naują temą), o filmuojant savo nekompetenciją nuslėpti sunku. Štai kodėl mes, aktualijų reporteriai, turime labai jausti visą Lietuvos ir pasaulio gyvenimo pulsą, kasdien viskuo domėtis. Taip pat – mokėti žaibišku greičiu susipažinti su nauja informacija, nes karšti reportažai nelaukia.
Kartą, pamenu, kažką ne taip prišnekėjau apie elektros kainas, nes tiesiog per skubėjimą nespėjau gerai pasiruošti pokalbiui. Mūsų darbo kasdienybė – didelis tempas, daug informacijos, geras visų gyvenimo sričių išmanymas. Kasdien turime žinoti, kas vyksta, susigaudyti esminėse aktualijose, nes daryti reportažus gali tekti visokius – nuo pažintinių takų atidarymo iki žemdirbių protestų.
Atėjusi į LNK sau pasakiau, kad jei jau turiu galimybę būti televizijoje, pasistengsiu, kad tos kelios minutės žiūrovams būtų linksmos ir pozityvios.
Dažniausiai rengiame po vieną reportažą per dieną, bet būna ir išimčių. Pastaruoju metu nutarėme, kad vaizdo pokalbiai galėtų būti trumpesni, bet atspindėti daugiau temų.
– Ar džiaugiatės, kad jūsų darbe nėra griežtų darbo valandų, o gal kaip tik nervina, kad niekada negalite suplanuoti savo laiko?
– Kažkada svajojau vesti rytinę laidą, bet paskui supratau, kad esu tikra miegapelė, tad rytinis laikas ne man.
Dirbdama LNK rytais galiu neskubėti, išsimiegoti, nes mūsų darbo grafikas lankstus. Jei žinau, kad įvykio vietoje turiu būti trečią, nesėdžiu tuščiai redakcijoje. Kartais filmuojame ir vakarais. Tokiu metu paprastai vyksta įvairios kino, teatro renginių premjeros. Jei mūsų kamerų reikia savaitgaliais – dirbame ir šeštadieniais, sekmadieniais. Juk ne aktualijos taikosi prie mūsų, o mes prie jų.
E. Varnauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar „Labas vakaras, Lietuva“ komandos rengiami reportažai labiau atspindi sostinės gyvenimą?
– Mūsų tikslas – kad ši informacinė-pramoginė laida nebūtų vien sostinės naujienos. Tikrai žinome, kad mus žiūri ir regionuose, ir mažesniuose miestuose. Todėl važinėjame ir po Lietuvą, turime įvairių rubrikų visiems skoniams – ir apie namus, ir apie gyvūnus, ir apie garsius žmones, pramogas, maistą, ir kt.
Aišku, kad mums vieniems atspindėti visos Lietuvos aktualijų nepavyktų, todėl bendradarbiaujame su kolegomis iš LNK Žinių, kurie rengia reportažus Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Kaune ir mielai jomis su mumis dalijasi.
– Kokie patys netikėčiausi ir karščiausi taškai jūsų žurnalistinėje biografijoje? Kur per tuos trejus darbo metus teko atsidurti?
– Neseniai lankiausi Batumyje (Sakartvelas), kur šiomis dienomis iš tiesų labai įtempta situacija. Valdančiosios šalies partijos „Sakartvelo svajonė“ priimtas „užsienio įtakos“ įstatymas, nukreiptas prieš žiniasklaidos priemones, gaunančias finansavimą iš užsienio, sukėlė didžiulių gatvės mitingų Tbilisyje, sulaukė Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pasmerkimo. Oponentai teigia, kad šis įstatymas gali sutrukdyti Sakartvelui įstoti į ES.
Iš tiesų buvo net nejauku matyti tuos garsiai šaukiančius ir skanduojančius žmones.
Ar bijojau? Negaliu sakyti, kad visai ne… Šiandien ir Lietuva yra tokioje situacijoje, kai mitinguose vyksta nemažai prorusiškų provokacijų. Todėl eini ir šaltais nervais darai tai, ką turi daryti. Kartais vien pasirodžiusi su spalvingu LNK mikrofonu rankose sulauki visokių nemalonių šūksnių, bet kažko daugiau – tfū tfū tfū – dar neteko patirti.
– Jūsų reportažai išsiskiria ir žiūrovams patinkančia patirtine praktika. Tai springdama nuo aštrumo ragaujate pipirinį mėsainį, tai bučiuojate varlę ar neplanuotai darotės tatuiruotę. Klokite atvirai – tai įrašyta jūsų sutartyje ar eksperimentuojate savo noru?
– Kolegos, žinodami mano darbo stilių ir tai, kad turiu viską išbandyti, juokauja, jog jei reikėtų daryti reportažą apie narkotikus, važiuoti į įvykio vietą negalėčiau.
Kodėl viską ragauju, tikrinu ir išbandau pati? Labai norėčiau atsakyti, kad noriu būti dar profesionalesnė, dar įdomesnė žiūrovams. Tačiau tiesa tokia, kad man patinka daryti šou. Apgalvoju, nusistatau ribas, bet būna ir tokių situacijų, kurių negaliu numatyti. Tada turiu nugalėti savo baimes ir šitaip augti savo akyse. Taip nutiko, kai turėjau daryti reportažą iš atviro Vilniaus televizijos bokšto, laikoma tik apsauginių virvių, nors beprotiškai bijau didelio aukščio.
Manau, kai žurnalistas dalyvauja eksperimente, kai pats viską išbando, kitaip vyksta ir bendravimas su pašnekovu. Tarsi nebelieka sienos tarp jų, atsiranda betarpiškumo momentas.
E. Varnauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kai į jus atsukta filmavimo kamera, turite kasdien atrodyti gražiai. Ar daug dėl to stengiatės?
– Kamera išties kartais būna labai negailestinga. Laimei, esu iš ramiai reaguojančių žmonių, tad, jei sau kadre nelabai patinku, nedarau iš to tragedijos.
Kita vertus, kai reprezentuoji vieną didžiausių televizijų Lietuvoje, negali atrodyti bet kaip. Esu ryškesnio stiliaus atstovė, tad darbe bandau jį šiek tiek prislopinti. Suprantu, kad ne aš čia pagrindinė veikėja, bet naujiena, kurią pristatau. Tad, jei jau reportažų turinys būna ryškus, stengiuosi, kad bent mano drabužiai nedominuotų. Jei savaitgalį per daug pavalgau, turiu pasirūpinti, kad ir mano žandai tilptų į ekraną.
– Pasibaigus pandemijai visi puolė keliauti. Faktas, kad išskirtinio dėmesio sulaukia ir kelionių laidos, tad ar norėtumėte būti kelionių žurnaliste?
– Kažkodėl jaučiu, kad, norėdama būti gera kelionių žurnaliste, dar turėčiau paaugti, sukaupti patirties, pasidomėti kitomis kultūromis. Mano širdis labiau linksta prie pokalbių laidų, prie amerikietiškų „Talk Show“, kai galima kalbėti su humoru, juokauti.
Kita vertus, man patinka ir iššūkiai. Kai jaučiu, kad senoje vietoje jau nebegaliu tobulėti, kad visko čia jau išmokau, einu kitur. Neieškau patogumo. Priešingai – jei pajuntu, kad darosi labai patogu, laikau tai signalu, kad reikia kažką daryti, keisti.
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
– „Labas vakaras, Lietuva“ – kasdienė laida. Dar dirbu LNK žurnalistės Rūtos Mikelkevičiūtės laidos „Bučiuoju, Rūta“ viena iš redaktorių. Būsiu jos komandoje ir naujame LNK sezone.
Rūta yra viena didžiausių mano autoritetų televizijoje. Visada svajojau patirti, ką reiškia dirbti su tokiu profesionaliu žmogumi. Kur link vedu? Kad to laisvo laiko neturiu daug. Nuo rudens prisidės dar keli LNK projektai, kuriuose irgi turėsiu pareigų.
Žinau, kad poilsis žmogui būtinas. Tad bandau išmokyti save disciplinos – keltis rytais anksčiau, pasportuoti. Pradėjau lankyti modernius šokius, nes šokti visada mėgau. Daug laiko skiriu muzikai, mėgstu eiti į koncertus. Važinėju riedučiais. Patinka būti su draugais, kalbėtis su jais įvairiomis temomis, ne tik apie orą. Šios vasaros laisvalaikį nusprendžiau skirti mokytis naujų dalykų.
E. Varnauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kartą dalyvavote kaip viešnia kulinarinėje laidoje ir išsitarėte, kad mėgstamiausias patiekalas – makaronai, o jūsų vyras galėtų būti italas… Ar tikrai?
– Ooo… Man labai patinka tamsiaplaukiai vyrai, o Italija yra absoliučiai mano šalis. Man tinka ir italų virtuvė, ir italų temperamentas. Negana to, italai, kaip ir aš, daug kalbantys žmonės. Jaučiu ryšį su jų kultūra.
Daug kas manęs klausia, kaip bus su antrąja puse. Atsakau: tikrai neturiu dabar tam laiko. Likimas man siunčia naujų darbų, naujų karjeros galimybių – turbūt ne be reikalo? Manau, kad šiuo metu turiu labiau koncentruotis į save ir savo pašaukimą, o kai ateis laikas, nuvyksiu į Italiją ir parsivešiu kokį italą.
Tiesa tokia, kad man patinka daryti šou. Apgalvoju, nusistatau ribas, bet būna ir tokių situacijų, kurių negaliu numatyti. Tada turiu nugalėti savo baimes ir šitaip augti savo akyse.
Maistą gaminu retai, bet kai jau gaminu, būna be galo gardus. Bent taip man sako draugai. Šią vasarą nusprendžiau makaronus ir lazanijas palikti ramybėje, o daugiau eksperimentuoti su augaline mityba, gauti daugiau vitaminų.
– Būdama tokia užsiėmusi, turbūt negalite sau leisti turėti ne tik vyro italo, bet ir augintinio? Kaip atrodo, į kokį gyvūną manote esanti panaši?
– Gal į kokį tinginį? Tačiau aš per darbšti – nebent galėčiau būti koks nors dirbantis tinginys.
Mano puikūs santykiai su šeima. Ypač su mama. Su ja dažnai siuntinėjame viena kitai visokių paveiksliukų. Dažniausiai tai būna ūdros, plukdančios mažus ūdriukus ant savo pilvų. Todėl ūdra – kitas mane labai įkvepiantis ir daug šiltų emocijų keliantis gyvūnas.
Valų korgis pembrukas – dar vienas mano pasirinkimas. Anglijos karalienė Elžbieta II buvo viena didžiausių šios veislės šunų mylėtojų. Korgiai jau seniai mane pavergė savo draugiškumu, sumanumu, povyza ir eisena. Ar matėte, kaip gražiai jie eina kraipydami uodegą ir užpakaliuką? Vienu metu net sutariau su veislynu, kad šios veislės šunį pirksiu, suderinau su redaktore, kad leis man jį atsivesti į darbą. Gal būčiau tapusi antrąja žurnaliste, vedančia laidą su savo šuneliu. Reporteris Korgis – visai gražiai skamba, ar ne?
– Kaip LNK „Labas vakaras, Lietuva“ reporterė, turite būti pasiruošusi įvairiausioms situacijoms. Pafantazuokime, kas būtų, jeigu jums tektų šokti su parašiutu ir kalbinti ore parašiutizmo instruktorių?
– Prisipažinsiu, kad šaltas prakaitas išmušė vien išgirdus klausimą… Turbūt tas mano reportažas būtų ištisas žviegimas, rėkimas ir cypimas iš siaubo. O instruktorius tuo metu mėgintų mane nuraminti.
E. Varnauskaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Rengiate reportažą iš darželio valgyklos. Šeimininkutės siūlo paragauti gardžios pieniškos sriubytės, kurią valgo vaikučiai…
– Jei ji dar saldi – brrr… Tikėtina, kad visomis savo išgalėmis įtikinčiau jas, kad geriau man šito nedaryti. Antraip tas mano reportažas gali tapti antireklama ir sugriauti visą jų reputaciją. Saldi pieniška sriuba – mano vaikystės trauma.
– Kalbinate bitininkus apie medų ir bites. Tenka ilgokai pastovėti prie dūzgiančio avilio, aplink kurį (ir jus) sukiojasi šimtai mažųjų darbininkių...
– Turių bičių fobiją. Aš net negaliu ramiai į jas žiūrėti per televizorių, nes vaikystėje buvo mane labai sugėlusios – vaikščiojau sutinusi kaip kamuolys. Tačiau jei turiu įveikti šį iššūkį, nugalėti save – man jau darosi įdomu. Tas pats buvo, kai ryžausi pavaikščioti visiškai atviromis televizijos bokšto erdvėmis. Tai buvo iššūkis ir aš jį įveikiau. Tai motyvuoja. Turbūt lygiai taip pat motyvuočiau save ir darydama reportažą apie bites. Aišku, slapčia melsčiausi, kad jos manęs nesugeltų. Jei nutiktų priešingai, pareikalaučiau iš to bitininko medaus visiems metams, nes medų tikrai labai mėgstu.
– Paskutinis jūsų išbandymas: darote reportažą apie Lietuvos šaulius. Filmuojate jų fizinio pasirengimo pratybas. Pasiūlo ir jums dalyvauti: duoda aprangą, reikiamą amuniciją…
– Atlikėjas Jurijus Veklenka yra Šaulių sąjungos kovinio būrio narys. Kai jis man uždėjo savo kuprinę, kuri svėrė apie 20 kg, net nepajėgiau pajudėti iš vietos. Paskui, susilenkusi kaip senučiukė, Jurijaus prilaikoma, žengiau kelis metrus. Štai tada labai aiškiai suvokiau, kad vis dėlto fizinio pasirengimo man dar trūksta ir ėmiau bėgioti rytais.
Pratybose sutikčiau dalyvauti, jei tik kovinio būrio vadas mane sutiktų ridenti. Arba, norint turėti mažiau problemų, reikėtų skirti mane dirbti virtuvėje.
