Šįsyk – apie antrąjį koncertą. I.Liukaitytė-Kang – Londone gyvenanti pianistė. Ji giriama už sodrias spalvas, gebėjimą fortepijonu išgauti orkestrinį skambesį, gilumą, kontrastingus, bet drauge ir poetiškus potėpius.

I.Liukaitytė-Kang – daugiau nei penkiolikos tarptautinių konkursų laureatė ir kamerinės muzikos atlikėja, koncertavusi tokiose salėse kaip Barbican Hall, Šv.Jokūbo bažnyčioje Pikaladyje, Londone, Glazgo karališkojoje koncertų salėje, Edinburgo festivalyje. Ji nuolat rengia solinius ir kamerinius koncertus visoje Jungtinėje Karalystėje. Kaip „Live Music Now“ artistė džiaugiasi galėdama dalyvauti įvairiuose labdaringuose renginiuose: Čelsio ir Vestminsterio ligoninėse, globos namuose ir bendruomenių centruose Londone. 30-metė moteris rengia įvairius pasirodymus bendrojo lavinimo ir specialiųjų poreikių vaikams.

J.Naujalio muzikos gimnazijos absolventę studijų kelias atvedė  į Škotijos karališkąją konservatoriją ir Londono Gindholo muzikos ir teatro mokyklą, kur ji įgijo magistro diplomą.

I.Liukaitytė-Kang ne itin dažnai koncertuoja Lietuvoje, tačiau kai koncertuoja, tai, kaip sakoma, iš visos širdies, rodydama, ką sukaupė geriausio, tikriausio, įdomiausio, tad neatsitiktinai rečitalio programa – nuo Johanno Sebatiano Bacho iki šiuolaikinių autorių.

Rečitalio kulminacinis taškas – Ludwigo van Beethoveno sonata nr.31 As-dur, atlikta su didžiuliu užmoju, pagarba autoriui ir jo tekstui, įsiklausymu ir išklausymu kiekvienos moduliacijos, kiekvieno harmonijos nukrypimo, kiekvieno kontrapunkto dviejose fugose.

Atrodytų, vienos šios sonatos būtų užtekę, kad atlikėjos emocijų laukas pripildytų klausytojų ne tik girdimuosius, bet ir kur kas gilesnius pojūčius. Tačiau rečitalis yra rečitalis, tad po nepaprastai įtaigiai interpretuotos, ko gero, sudėtingiausios L.van Beethoveno sonatos ėjo ir J.S.Bacho–Ferruccio Bussoni čakona – vienas dramatiškiausių baroko genijaus kūrinių, beje, paties kompozitoriaus sukurtas smuikui po didelės asmeninės netekties, mirus pirmajai žmonai.

I.Liukaitytė-Kang ne itin dažnai koncertuoja Lietuvoje, tačiau kai koncertuoja, tai, kaip sakoma, iš visos širdies, rodydama, ką sukaupė geriausio.

Sudėtingo ritminio piešinio tiksliu perskaitymu, tapybiškomis spalvomis, jų atspalviais žėrėjo Olivier'io Messiano „Angelų žvilgsniu“ iš fortepijoninių pjesių ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“. Nustebsite, mielieji, angelas šiame žvilgsnyje – ne tas ilgesingas, baltasparnis svajoklis, kokį įpratę matyti bažnyčių skulptūrose ar freskose, o kovojantis su savo nuodėmėmis ir demonais žmogus.

Dailus suvenyras, skirtas ir lietuvių muzikai, – Stasio Vainiūno ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniams. Ypač įdomiai I.Liukaitytė-Kang interpretavo S.Vainiūno Baladę – itin retai mūsų koncertų salėse atliekamą įdomų kūrinį, kuris papuoštų kiekvieno atlikėjo programą, pasirengusio publiką supažindinti su lietuvių muzika.

Rečitalyje I.Liukaitytė-Kang pasirodė ne tik kaip pianistė, bet ir kaip visiškai nebanali poetė. Prieš kiekvieną kūrinį ji skaitė savo ir savo mamos, žurnalistės Violetos Vilkauskaitės, eiles, kurios atlikėjai padėjo susikurti savitą emocinį lauką vėliau jau atliekant patį muzikinį kūrinį, o klausytojams subtilūs poezijos posmai tapo savotiškomis atsklandomis į grojamą kūrinį, jo turinį.

Po I.Liukaitytės-Kang rečitalio ilgai galvojau apie kitus J.Naujalio muzikos gimnazijos absolventus, pasklidusius pasaulyje. Visų neišvardysiu, apsiribosiu tik žymiausiais pianistais: Eglė Janulevičiūtė gyvena JAV, Ieva Panomariovaitė – Paryžiuje, Vita Panomariovaitė – Londone, Indrė Petrauskaitė – Londone, Martyna Jatkauskaitė – Graikijoje, Robertas Lozinskis ir Monika Mašanauskaitė – Paryžiuje, Gabrielė Sutkutė – Londone. O kiek jų besimokančių svetur... Iš jų susidarytų nemažas pianistų choras, skambinantis savotišką „Angelų muziką“, skatinančią susikaupti, įsigilinti, jausti, kad ateina gamtos ramybės ir rimties tarpsnis.