– Doc. dr. Vincentas Vobolevičius, Niujorko universiteto absolventas, ISM Ekonomikos ir politikos programos vadovas, paklaustas, kaip dar norėtų prisistatyti, ištaria: „Vedęs ir turi vaikų.“ Tai gal jūs geras Elo Bandžio draugas?
– Na, Elas turėjo tik du vaikus, o aš – visus keturis. Juozapėliui – dar tik du mėnesiai. Pasakyčiau, kad esu jaunas tėvelis, kuriam jau eina 46.
– Ar tiesa, kad po mokyklos baigimo net trylika metų praleidote JAV?
– Tai buvo vienas iš tų gyvenimą keičiančių įvykių, kai 1992-aisiais Lietuvoje įvyko konkursas, tarp kurio laimėtojų buvo ir mano vardas. Penki vienuoliktokai buvome atrinkti iš visos Lietuvos, kad galėtume praleisti metus privačiose JAV mokyklose. Konkursą, spėju, laimėjau dėl to, kad lankiau puikią Kauno Jono Jablonskio gimnaziją, kurioje jau nuo pirmos klasės sustiprintai mokėmės anglų kalbos.
– Ar galėtumėte apibendrintai pasakyti, kokia šeimos samprata vyrauja už Atlanto? Juk turbūt gyvenote vienoje iš amerikiečių šeimų?
– Gyvenau bendrabutyje, tačiau bendravau su daugybe vietinių šeimų. Labai sunku apibendrinti tą tipišką amerikietišką šeimą, nes jos modelis priklauso nuo daugelio veiksnių. Aš gyvenau dviejose skirtingose kultūrose: iš pradžių – Čikagoje, Pietų Karolinoje, vėliau – Niujorke. Galbūt kaip atsakymą pasirinkčiau rašytojo Levo Tolstojaus žodžius, kuris sakė, kad visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip. Tad ir Amerikoje sutikau daugybę laimingai susituokusių šeimų, kur du žmonės santuokoje atskleidė savo esminį pašaukimą. Jiems šeima nebuvo tik dar viena dėlionės dalis šalia karjeros, kuriai čia skiriamas milžiniškas dėmesys. Jei manęs paklaustumėte, kas aš esu, atsakyčiau: esu žmogus, katalikas, tėvas, o tik paskui – tam tikros profesijos atstovas. Jei tą patį klausimą užduotumėte amerikiečiui, išsyk išgirstumėte konkretų atsakymą iš profesinės srities, t.y. inžinierius, daktaras, mokytojas ir pan. Anot jų mentaliteto, su žmogumi, kuris nepuoselėja karjeros, kažkas morališkai negerai. Ypač tai ryšku Niujorke. Pažinojau vieną moterį, kurios dukrelė pirmuosius žodžius ištarė portugališkai, nes savo auklę iš Brazilijos matė dažniau nei daug dirbančią motiną. Aišku, čia jau labai ekstremalus pavyzdys. Beje, ir Lietuvoje, panaršęs po socialinę mediją, kur tikrai daug dėmesio skiriama karjerai, dalyvavimui svarbiuose vakarėliuose su svarbiais žmonėmis, vis dažniau pajuntu tarsi kokį Niujorko aidą.
Jei manęs paklaustumėte, kas aš esu, atsakyčiau: esu žmogus, katalikas, tėvas, o tik paskui – tam tikros profesijos atstovas.
– Ar rimtų žmonių rimtuose susitikimuose nesijaučiate balta varna, sakydamas, kad ne verslas, o šeima yra svarbiausias jūsų pašaukimas?
– Atsakydamas į šį klausimą norėčiau, visų pirma, pasidžiaugti savo darboviete – ISM Vadybos ir ekonomikos universitetu, kur teigiamai žiūrima į šeimą. Prisipažinsiu, kad mes su keturiomis atžalomis išsiveržėme į priekį, bet trivaikių šeimų čia tikrai daug. Visai neseniai saviškiams parnešiau labai gražių naujamečių dovanėlių, skirtų darbuotojų vaikams. Aišku, kad už dyką niekas čia duonos nevalgo – stengiamės visi, tačiau labai svarbus yra kolektyvo požiūris ir jausmas, kad tave supranta, palaiko. Taigi, ar aš jaučiuosi balta varna? Tikrai ne.
– Pokalbio pradžioje prisistatėte kaip jaunas tėvelis, kuriam jau nemažai metų. Gal žinote atsakymą, kodėl šiuolaikiniai jauni žmonės mieliau augina šunis, kates, bet neskuba auginti vaikų?
– Svarbiausia priežastis, manau, yra tai, kad jauni žmonės neskuba tuoktis. Jei neturi stabilios aplinkos, natūralu, kad nepuola strimgalviais planuoti vaikų. Jauni žmonės pirmiau nori padaryti karjerą, susikurti finansinį pagrindą, o tik paskui galvoti apie vaikus. Jie nenori palikti darbo aplinkos savo produktyviausiais jaunystės metais. Deja, apetitas auga bevalgant. Dėl to pristabdyti karjerą tampa sunku net ir susikūrus finansinį pagrindą. Veikia ir socialinės priežastys, normos, kiek vaikų turėti atseit yra normalu, o kiek ne. Čia labai svarbus tikėjimas. Tarkim, tarp mūsų, tikinčiųjų šeimų, yra mokslų daktarų, puikių savo srities profesionalų, kuriems vis tiek svarbiausia yra šeima, o ne karjera. Štai kodėl manau, kad būtent tikėjime slypi galimybė pagerinti lietuvių demografinę padėtį.
Požiūris: pasak V. Vobolevičiaus, labai svarbią vietą šeimos gyvenime užima tikėjimas. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.
– Jūsų žmona Ingrida (36 metų) yra lietuvių filologė, šiuo metu – vaikučių auginimo atostogose, kurios tęsiasi jau…
I.V.: ... Beveik dešimt metų. Kadangi didžiąją laiko dalį užima vaikučių priežiūra, šiuo metu mano darbas yra būti mama. Vyriausiam Jonui – aštuoneri su puse. Paulinai – penkeri su pusele. Mūsų vaikai išties labai įdomiai gimę: du – gegužę, du – spalį. Tuodu rudeniniai – mūsų jaunėliai Emilija (trejų metų) ir Juozapas (dviejų mėnesių). Paulina su Emilija lanko katalikišką „Šviesos“ darželį-mokyklą, o Jonukas yra Kauno Bernardo Brazdžionio mokyklos antrokas. Seneliai vadina jį sena galva. Su anglų kalbos mokytoja sūnelis neseniai diskutavo, kaip elgėsi KGB Lietuvoje po karo… Jam patinka rimtos temos.
– Ar turėjote laiko pasidžiaugti vienas kitu, o gal išsyk po vestuvių ėmė skristi gandrai? Gal patys esate kilę iš gausių šeimų, kad užsiprašėte Dievulio net keturių vaikelių?
V.V.: Nesame iš daugiavaikių šeimų, veikiau – priešingai. Aš vienturtis, žmona turi seserį. Iš pradžių planavome bent tris, kad nebūtų liūdna, o paskui Dievas dovanojo dar. Išsilakstyti laiko irgi turėjome – visus pusantrų metų, kiek draugavome. Užteko ir baidarėms, ir dviračių žygiams, ir toms romantiškoms akimirkoms dviese. Bet jau kai susituokėme, rimtai ėmėmės vyro ir žmonos pareigų.
I.V.: Po vestuvių vaikučiai gimė vienas po kito. Labai jų laukėme. Ir tikrai neturėjome noro, kad štai susituoksime, tuomet dar pagyvensime sau, o paskui jau planuosime vaikus. Ne. Kai susituokėme, jau buvome visiškai subrendę šeimai ir ėmėmės tėvų pareigų atsakingai.
Turtas: auksiniais antrankiais juokais savo keturis vaikučius vadinantys I. ir V.Vobolevičiai dar neapsisprendę, ar Dievulio prašys penktojo. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.
– Dažnai šeimų psichologai, kviesdami poras į savo rengiamus seminarus, vilioja jas reklaminiais šūkiais: kaip santuokoje išlikti savimi, kaip sugyventi, kai du žmonės tokie skirtingi. Nesate psichologai, bet gal jau žinote atsakymą?
V.V.: Kažkada iš Izraelio pas mus į svečius buvo atvykusi bičiulių pora, jau nugyvenusi santuokoje daugybę metų. Kai moters paklausiau, ar niekada gyvenime jai nebuvo šovusi mintis skirtis, ji tik šyptelėjo ir atsakė anekdotu: „Skirtis tikrai ne, bet nužudyti jį – o taip!“ Kai eini į santuoką kaip į sandorą tarp vyro ir žmonos, matant Dievui, visiškai atkrinta skyrybų klausimas. Būna momentų, kai imiesi už galvos ir klausi savęs: o, varge! Ką aš padariau?! Bet žinodamas, kad vis tiek nesiskirsi, tu pradedi gyvenimą su tikru žmogumi, o ne tuo pagražintu, kurį pažinojai iki vestuvių. Praeina kažkiek metų ir nejučia pamatai, kad dalykai, kurie iš pradžių labai erzino, dabar yra mažiau reikšmingi. Imi jų nepastebėti, nes ir pats pamažu keitiesi.
– Ir tuomet šeimą užvaldo idiliška kasdienybė. Bet ar ji įmanoma, turint tiek vaikučių?
V.V.: Mano amžinatilsį močiutės sesuo buvo sugalvojusi puikią frazę apie vaikų auginimą. Ji vaikus vadino… auksiniais antrankiais. Iš tiesų jie labai pakeičia gyvenimą, bet tuo gražiuoju kampu. Na, neišvažiuoji į Barseloną, bet nuvažiuoji į Panemunės šilą palesinti ančių. Ir kai matai, kokį malonumą tai suteikia tavo vaikams, pamiršti visas barselonas. Bet čia jau kalbame apie romantiškąją šeiminio gyvenimo pusę. Kasdienybėje visko būna. Dažniausiai kažkas išlipa iš lovos ryte ne ta koja ir šaukia: „Neisiu į darželį!“ Tuomet prasideda derybos ir visokios įmanomos taktikos (juokiasi).
– Šnekate, lyg turėtumėte laiko dalyvauti toje kasdienėje rutinoje, kuriai, spėju, labiau vadovauja žmona. ISM Ekonomikos ir politikos programos vadovas rišasi kaklaraištį, šoka į darbinį kostiumą ir lekia politikuoti į ISM (ironizuoju, žinoma).
I.V.: Šita kritika mano vyrui netinka… Jei yra pasaulyje tobulas tėtis, vyras, tai mūsų Vincentas. Patikėkite, nors jo darbo krūvis išties labai didelis, tėtis su vaikais laiko praleidžia daug. Jis kažkaip moka grįžęs iš darbo savo rūpesčius palikti už durų ir persijungti į tėvelio režimą. Tai didžiulė pagalba man, nes vakarop jaučiuos emociškai išsunkta. Vadinu juos mažučiais, dėmesio ištroškusiais rykliukais, kurių kiekvienas tempia mamą į save.
V.V.: Mūsų namų darbo krūvis keičiasi priklausomai nuo metų laiko. Kol nebuvo gimęs Juozapėlis, Jonas išeidavo į mokyklą, Paulytė – į darželį, o namuose likdavo vienintelė Emilija. Atsiradus Juozapėliui, situacija pasikeitė. O jei, neduok Dieve, prasidėtų karantinas ir visi vaikai sugužėtų į namus, vėl būtų kitokia tvarka (panašiai, kaip jiems sergant). Žmona teisybę pasakė, kad aš dažnai namuose atlieku vaikų disneilendo vaidmenį ir leidžiu jai pailsėti. Turiu net tam tikrą sutartinį beldimą į duris, kurį išgirdę vaikai sulekia į laiptinę, ir žaidimai prasideda. Tikrai suprantu Ingridą, kuriai tenka ne tik mamos vaidmuo, bet ir gaminti maistą, skalbti drabužius, paimti vaikus iš mokyklos, nuvežti juos į būrelius ir kt.
– Turbūt šiais laikais darbų į vyriškus ir moteriškus jau niekas nebeskirsto?
V.V.: Nuo mažumės mane mama mokė, kad geras vyras turi mokėti padaryti moteriškus darbus. Kai kurie darbai yra grynai mano – rūšiuoti šiukšles, jas išnešti, plauti indus (nors skamba labai moteriškai), ruošti kai kuriuos patiekalus. Bet valyti dulkes man netinka. Kai dar gyvenau Amerikoje ir kažkas pasakė, kad nevalau dulkių, aš ant dulkino televizoriaus nupiešiau besišypsantį veiduką ir pasakiau, kad valyti dulkes yra gyvenimo švaistymas. Kadangi Ingrida mano kitaip – ji jas valo. Koks darbas nemielas abiem? Hmm… Tikrai abu nemėgstame raginti vaikų, kad jie susitvarkytų savo žaislus. Scenarijus paprastai kartojasi. Ingrida paprašo, jie neklauso, tada įsitraukiu aš, kurio balsas storesnis ir grėsmingesnis (juokiasi).
Na, neišvažiuoji į Barseloną, bet nuvažiuoji į Panemunės šilą palesinti ančių. Ir kai matai, kokį malonumą tai suteikia tavo vaikams, pamiršti visas barselonas.
– Kuo remiasi jūsų tėviškas auklėjimas – knygomis apie vaikų psichologiją, tėvų, senelių pavyzdžiu, o gal tiesiog širdies kalba?
V.V.: Dažnai psichologų straipsniuose būna prirašyta daug gražių dalykų, kurie sunkiai įgyvendinami praktikoje. Tarkim, vaikas turi mokytis dėl to, kad jam įdomu, o ne dėl to, kad jam pažadėtas kažkoks atlygis už mokslą. Skamba gražiai. O kas, jei kažkoks svarbus dalykas jo absoliučiai nedomina?! Tuomet tenka imtis paties sugalvotų taktikų: „Kai padarysi tą ir tą, gausi pažaisti savo mėgstamą telefono žaidimą!“ O dėl bendravimo su vaiku? Mano tėvai visada akcentavo, kad su vaiku reikia bendrauti pagarbiai, kaip su sau lygiu, t.y. jei davei pažadą – ištesėk, jei klausia – nuodugniai paaiškink. Kartais Ingrida pyksta, kad atimu iš vaikų vaikystę kalbėdamas su jais apie pasaulio tendencijas ir pan. Bet jei Jonas domisi, tai sugulę vakare prieš miegą mes vietoj pasakos diskutuojame apie tai. Tą patį darydavo ir mano tėvai.
– Šiuolaikinės moterys veržiasi daryti karjerą, o sukūrusios šeimą plėšosi tarp pareigų ir namų. Ar jūs, Ingrida, motinystę priimate ramiai ir nestresuojate, kad gyvenime kažko nespėsite – tarkim, apsiginti daktaro disertacijos ar parašyti kulinarinio bestselerio?
I.V.:– Iš pradžių turėjau sutarti su savimi, kad, gimus vaikui, gyvenimas pasikeis kardinaliai. Vaikams paaugus ir atsiradus truputį laisvo laiko, ėmiau mąstyti, ką norėčiau veikti. Bet šiuo metu, laikydama ant rankų mažąjį Juozapėlį, galiu paliudyti, kad gyvenu laimingiausią savo gyvenimo variantą. Gal pasirodysiu nemadinga, bet niekada neturėjau tikslo padaryti stulbinančios karjeros. Pagrindinis mano tikslas visuomet buvo šeima. Tiesa, buvau pradėjusi mokytis tinklaraščių programavimo, bet gimus Juozapėliui teko kuriam laikui atidėti pamokas. Vis dėlto sakau, kad nesu auka, o labai laimingas žmogus, turintis nuostabią galimybę būti mama!
Tandemas: vyresnėliai Jonas ir Paulina – didieji Astridos Lindgren kūrybos gerbėjai. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.
– Jums, Vincentai, labai pasisekė: Ingrida – supermamytė iš prigimties. Ar sutiktumėte išleisti ją savaitgaliui pailsėti ir pasilikti vienas su keturiais vaikais?
V.V.: O ką – kai žmona išvažiavo gimdyti ketvirto, aš su trimis likau namuose (kvatojasi). Bet jei rimtai, mums nėra poreikio kažkur išvykti po vieną. Vis tiek paskui mintimis, širdimi esame kartu. Žinoma, jei jau Ingrida užsinorėtų pasiimti laisvą savaitgalį, manau, ir vienas susidoročiau –įvesčiau kokią linksmą tvarką ir visi smagiai pašėltume.
I.V.: Prisiminiau istoriją apie sauskelnių keitimą, nes kai gimė Jonukas, abiem buvo baisu jį imti ant rankų, o kur dar čia sauskelnes keisti... Vincentas pirmas ėmėsi iniciatyvos. Vyras didvyriškai keitė jas tol (nors rankos pačiam drebėjo), kol aš įsidrąsinau ir nejučia nušalinau jį nuo šių pareigų.
– Ar jūsų gausi šeima turi kokių nors smagių kasdienių ritualų?
V.V.: O kaipgi! Rytą pradedame malda, vakarą irgi baigiame bendra malda. Sekmadieniais dalyvaujame šv.Mišiose. Visai neseniai mūsų Paulytė įdiegė dar vieną maldelę prieš valgį, kurią išmoko „Šviesos“ mokykloje. Mielai ją kalbame visi. Kaip ir valgyti sėdamės visi drauge. Dažnai vaikai nori, pagriebę kokį sumuštinį, bėgti nuo stalo, bet stengiamės užkirsti tam kelią. Vakarais skiriame laiko gražiems, prasmingiems filmukams žiūrėti, kuriuos anksčiau parinkdavome mes su žmona, bet dabar jau vyresnieji, išsiugdę skonį, patys vadovauja procesui. Dar vienas malonus ritualas – knygelių skaitymas prieš miegą. Šiuo metu vaikai be galo žavisi Astridos Lindgren kūryba.
