„Šaltienos bistro“ – pasakojimas apie istorijos studijas neseniai baigusį vaikiną, kuris įsidarbina šaltienos restorane mėsos nuo kaulų gremžėju. Absurdiškų situacijų, grotesko ir šaržo kupinas siužetas skaitytoją nuveda į fantasmagorišką pragaro virtuvę, kurioje galioje savi dėsniai.
Pasak I.Dumbrytės, romaną įkvėpė jos pačios patirtys dirbant virtuvėje. Plunksnos vertų situacijų būta tiek daug, kad atrodė tikra nuodėmė jų neįamžinti. Pokalbis su I.Dumbryte – apie pradedančiam kūrėjui kylančius iššūkius, savitą virtuvės pasaulį ir laukinę vaikystę Panevėžyje.
– Kaip pati sakote – rašėte visada. Kokios priežastys nulėmė, kad būtent „Šaltienos bistro“ tapo debiutiniu jūsų romanu? Su kokiais iššūkiais susidūrėte stengdamasi prisibelsti į leidėjų širdis?
– Publikuoti knygą norėjau jau seniai. Tačiau įžengti į naują, nepažįstamą sritį visada būna sunku. Ypač jei neturi mentoriaus, kuris tave globotų, prieš tai nebuvai žurnalistu ar dramaturgu, nerašei tekstų į kokį nors literatūros mėnraštį ar savaitraštį. Išties sudėtinga ateiti į naują rinką ir pasakyti: žiūrėkit, štai ir aš! Tačiau dabar imu suprasti, kad tai yra visiškai normalu.
Tad „Šaltienos bistro“ tikrai nebuvo pirmas mano kūrinys, kurį nusprendžiau pabandyti išleisti. Prieš tai buvau parašiusi ir kitų romanų, kurių rankraščius, neturėdama jokios patirties, jokio mokytojo, vedlio ar patarėjo, naiviai siuntinėjau į leidyklas. Be abejonės, supratau, kad tie rankraščiai negali būti stiprūs, nes neturiu jokių pagrindų.
Tačiau, siųsdama knygas leidykloms, iš kai kurių leidėjų sulaukdavau atsakomojo ryšio, kritikos. Pavyzdžiui, vieną kartą nusiunčiau rankraštį į leidyklą „Kitos knygos“. Vyriausias redaktorius Darius Pocevičius man atrašė, kad viskas su knyga lyg ir gerai, bet ji per ilga, tam tikrose vietose nuobodoka, ir apskritai nereikia rašyti apie personažus, jei jie toliau nefigūruoja kaip veikėjai. Visas pastabas sulipdžiusi į vieną, supratau, kad turiu tam tikras romano rašymo gaires. Sekdama jomis, parašiau „Šaltienos bistro“, kuris ir tapo mano debiutiniu romanu.
Įvertinimas: romaną „Šaltienos bistro“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išrinko kūrybiškiausia 2021-ųjų knyga, jos viršeliui panaudotas Medos Norbutaitės kūrinys, dizainas – L. Sasnauskaitės.
– Tai pirmas kartas per dvidešimties metų kūrybiškiausios knygos rinkimų istoriją, kai laureate tampa debiutuojančios autorės knyga. Tačiau jūsų debiutas tikrai nebuvo lengvas. Jutote, kad leidėjai nenori rizikuoti leisdami nežinomų autorių kūrybą ir mieliau renkasi jau pripažintus, šalies literatūriniam burbului priklausančius?
– Tai savaime suprantama. Niekam nežinomas autorius – didelė rizika, tad leidyklos mieliau renkasi ne kartą patikrintus rašytojus. Mano manymu, „Kitos knygos“ pasielgė išties altruistiškai ir labai rizikavo. Nuspręsti globoti debiutantę, kuri pati tiksliai nežino, kaip rašyti ir kaip elgtis šioje industrijoje, tikrai nelengva. Šis leidyklos poelgis man parodė, kad pasaulyje, kuris gali būti labai negailestingas, visada atsiras žmonių, kurie išties pagalbos ranką ir nebijos rizikuoti.
– Esate sakiusi, kad visada gyvenote tarsi šalia svajonės. Norėjote rašyti į mokyklos laikraštį, bet ten pavyko tik piešti, norėjote stoti į lietuvių filologiją – patekote į istoriją. Ar dabar vis dar jaučiatės esanti šalia svajonių, o gal jau jas pasiekusi?
Bijau, kad jei viską turėsiu, tarsi neliks gyvenimo prasmės. Todėl stengiuosi savo svajones paversti tam tikromis abstrakčiomis idėjomis.
– Man pavyko įgyvendinti svajonę, kurios siekiau ilgą laiką, – išleisti romaną. Tačiau aš visada stengiuosi savo svajones įsivaizduoti labai abstrakčiai, kad niekada nesijausčiau jas iki galo pasiekusi. Kartais man baisu turėti viską: pinigų, namą, šeimą, nes bijau to absoliutaus išsipildymo jausmo, kai kyla mintis – o kas toliau?
Bijau, kad jei viską turėsiu, tarsi neliks gyvenimo prasmės. Todėl stengiuosi savo svajones paversti tam tikromis abstrakčiomis idėjomis. Tada maloni tampa ne tik ta diena, kai galiausiai pasieki tikslą, bet ir visas kelias link jo. Tokiu atveju per gyvenimą žygiuoji išvien su svajone ir niekada nežinai – ji iš tiesų išsipildė ar ne? Tada atsiranda daugiau romantizavimo ir vietos fantazijai, kuri paverčia gyvenimą daug įdomesniu. Dažnu atveju svajonės išsipildymo laukimas būna kur kas smagesnis nei ta didžioji diena. Pavyzdžiui, Kūčių laikotarpis. Man smagiausia jų dalis yra ruošti patiekalus, namuose tvyrant lengvam chaosui ir laukiant to, kas dar bus. Patį Kūčių vakarą tiesiog sėdi prie stalo, valgai ir žiūri televizorių. Tad kartais svajonės išsipildymo laukimas netgi labiau jaudina negu aukščiausio tikslo pasiekimas.
– Baigėte istorijos studijas ir tai išties jaučiama skaitant knygą. Neretai genialūs rašytojai ar žurnalistai būna baigę visai kitos srities mokslus. Tarkime, politiką, ekonomiką, sociologiją, teisę. Kaip jums atrodo: galbūt tai, kad studijavote ne lietuvių filologiją, o istoriją, ir padėjo parašyti tokį įtraukiantį, įvairių nuorodų ir referencijų kupiną romaną?
– Manau, kad tikrai taip. Bėgant laikui, ėmiau vertinti istorijos studijų suteiktas patirtis, kurių, būdama studente, pakankamai nevertinau. Savo mamai, lietuvių kalbos mokytojai, dažnai sakydavau: kaip gaila, kad nestudijavau lietuvių filologijos. Galbūt vertėtų ten stoti? Tačiau, mamos nuomone, filologijos studijos kaip tik gali iš manęs atimti kitokį požiūrio kampą ir literatūrinį naivumą, vaikiškumą. Išties – istorijos studijos pridėjo daug daugiau prieskonių į mano literatūrinę sriubą. Supratau, kaip veikia istorija, kokiais būdais konstruojama propaganda, kokios asmenybės patinka žmonėms, kokiais personažais žavimės. Rašant tai labai svarbu.
– Jūsų mama teisi – literatūriniame burbule besisukantys rašytojai neretai išsikvepia. Autoriai, turintys požiūrį iš šalies, parašo išties netikėtų romanų.
– Man keistokai atrodo knygos, kurios rašomos apie patį rašymą, rašytojo kasdienybę. Galvoju – kokiam skaitytojui gali būti įdomu tai, ką rašytojas išgyveno, kokių kūrybinių kančių jis patyrė? Tai tikriausiai domina tik labai siaurą ratą žmonių. Mano nuomone, kur kas įdomiau skaityti šachtininko, mokytojo, palikto vaiko ar vaiką praradusios motinos istoriją. Juk literatūra yra tunelis į kito žmogaus pasaulį, praplečiantis ir skaitytojų požiūrį. Mums įdomu skaityti apie žmones, kurių galbūt niekada gyvenime nesutiksime. Manau, kad autoriai, atsitraukę nuo literatūrinio burbulo, gali pasižiūrėti į pasaulį visai kitu kampu. Tačiau labai nutolti nuo šios sferos taip pat nereikėtų, kad galėtum išmokti tikrojo rašymo meno. Tad, kaip ir visur, reikia ieškoti pusiausvyros.
– Farso ir grotesko kupino jūsų romano veiksmas vyksta kavinės „Šaltienos bistro“ virtuvėje. Jums ir pačiai yra tekę dirbti įvairiose virtuvėse, savo kolegoms netgi pasakėte, kad vieną dieną parašysite apie juos knygą. Kiek jūsų romane yra situacijų iš tikro gyvenimo, kiek visiškos kūrybos? Kuo darbas virtuvėje buvo toks absurdiškas ir groteskiškas, kad net įkvėpė parašyti romaną?
– Kai dideliame žmonių kolektyve dirbamas fizinis darbas, visada nutinka įvairiausių situacijų. Neišvengiama konfliktų, draugysčių, susiskirstymų įtakos sferomis, komiškų nutikimų. Geriausiai visa tai įkūnija virtuvė.
Mano nuomone, maisto gaminimas iš tikrųjų yra menas. Gamindami maistą, mes turime padaryti taip, kad jis būtų ne tik skanus, bet ir gardžiai kvepėtų, gražiai atrodytų. Tam turi pasitelkti visą savo išmonę ir patirtį, bet visuomenėje šis darbas nevertinamas labai pagarbiai. Todėl į virtuvę dažnai ateina dirbti keisčiausių žmonių iš visiškai skirtingų sričių. Visų pirma, atsiranda didelių kultūrinių skirtumų, nes toje pačioje virtuvėje dirba įvairiausių tautybių žmonės. Čia ateina dirbti ir labai skirtingo amžiaus ir išsilavinimo darbuotojų. Pavyzdžiui, gali įsidarbinti ką tik profesinę mokyklą baigęs vaikinukas ir aukštąjį išsilavinimą turinti vyresnio amžiaus moteris.
Įsivaizduokite – tokioje vietoje, kurioje vyksta masinė gamyba, drauge fiziškai dirba skirtingų kalbų, kultūrų, amžiaus, išsilavinimo ir pažiūrų žmonės, kurie kartu bando sukurti kuo skanesnį ir vizualesnį patiekalą. Tai yra tiesiog aukščiausio lygio absurdas, kuriame gimsta netikėčiausios istorijos. Būta netgi tokių istorijų, kurių aš negalėjau aprašyti, nes žinojau, kad visa tai skaitytojui atrodys tiesiog pernelyg neįtikima. Geriau jau ką nors įtikinamesnio išgalvoti.
Būdama studente, trumpai dirbau picerijoje, kurioje gaminau desertus ir salotas. Vėliau dirbau wok makaronų restorane, kuriame taip pat buvau atsakinga už salotas ir desertus. Trečią kartą įsidarbinau įstaigoje, kuri gamina maistą labai dideliais kiekiais. Būtent čia ir išgyvenau savo didįjį „šaltienos bistro“. Iš pradžių dirbau padėjėja, vėliau – vyriausiąja virėja. Tad susipažinau su gyvenimu, kai esi 1 000 kotletų per dvi valandas turintis sulipdyti virėjūkštis. Patyriau vyriausiajai virėjai kylančius iššūkius, kai turi sudėlioti visos dienos darbus ir paskirstyti užduotis darbuotojams. Tad per labai trumpą laiką pasimaudžiau visuose hierarchijos sluoksniuose, kokie tik gali būti virtuvėje. Atidirbusi tokioje keistoje, nuostabioje ir įdomioje vietoje, aš negalėjau tiesiog išeiti ir palikti visų tų istorijų, personažų ir patirčių, kurias sukaupiau. Man atrodė, kad tai būtų tiesiog nuodėmė. Tad romanas tapo mano patirties virtuvėje įamžinimu.
– Pastaruoju metu tarp lietuvių autorių populiaru rašyti apie gyvenimo gimtajame mieste patirtis. R.Kmita parašė „Pietinia kronikas“ apie Šiaulių jaunimėlį, V.Kulvinskaitė romane „Kai aš buvau malalietka“ aprašė Vilniaus mikrorajono gyvenimą 1990-aisiais. Pati esate kilusi iš Panevėžio – galbūt turite minčių kada nors parašyti romaną apie gyvenimą šiame stiprų identitetą turinčiame mieste ir jo metamorfozes?
– Šis miestas man labai brangus. A.Šliogerio žodžiais tariant, tai yra vieta, kuri mano keistoms mintims suteikė dangų. Tačiau pati savęs niekada nesiejau su gimtojo miesto identitetu ir jo akylai nestebėjau, tad minčių apie tokį romaną nėra. Savo vaikystę ir paauglystę Panevėžyje įvardyčiau kaip laukinį gyvenimą su kitais laukiniais vietiniais vaikais ir paaugliais. Vaikystė man asocijuojasi su tam tikru nutrūkimu. Mama juokiasi, kad jei tais laikais vaikų teisių institucijos būtų dirbusios taip akylai, kaip dabar, turbūt visus to meto vaikus būtų atėmę. Mes lakstydavome po griovius, gaudėme tritonus, valgėme varlių kiaušinius ir vieni kitus auginome būriais, tarsi laukiniai žvėreliai. Mano manymu, tokia vaikystė buvo visos dešimtojo dešimtmečio kartos. Tikriausiai todėl R.Kmitos knygos ir yra tokios populiarios. Tau nereikia būti šiauliečiu, kad suprastum tai, kas ten rašoma. Tai universali kalba, kuri gali lengvai pasiekti kiekvieną, kuris kada nors yra patyręs asmeninį, valstybinį ar globalinį kitimą. O juk tai vyksta nuolatos.
Kalbant apie panevėžietišką identitetą, mes galbūt jautėmės šiek tiek pranašesni už kitus, nes miestas daug kentėjo nuo mafijos struktūrų. Kita vertus, tai dešimtajame dešimtmetyje vyko visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Tačiau mes įsivaizdavome esantys verti didžiausios pagarbos. Gyvenimas „mafijos mieste“ tarsi suteikė tam tikrą šarvą, galėjome pasakyti: ei, ko tu man čia aiškini? Man nepagrasinsi, aš augau Panevėžyje. Tačiau iš tikrųjų su mafija nebuvome susidūrę, tik augome keistos romantizuotos kriminalinės praeities šešėlyje. Kai pagalvoji, išties įdomu – esame to, ko niekada nematėme ir nepatyrėme, produktas.
– Jūsų mama – poetiškos sielos lietuvių kalbos mokytoja, o tėtis – visiška jos priešingybė. Esate pasakojusi, kad jūsų vaikystėje būta nemažai absurdo, kuris vėliau paskatino kurti, fantazuoti. Gal galėtumėte papasakoti apie savo šeimą ir jos įtaką jūsų kūrybiškumui?
– Nė vieno žmogaus pasaulis nėra vienareikšmis. Namuose vyksta vienokių dalykų, gatvėje – kitokių. Kuo toliau, tuo labiau man sunku patikėti, kad pasaulyje galėtų būti bent du labai panašūs žmonės. Kiekvienas esame iki begalybės unikalūs ir tai yra šio keisto pasaulio žavesys. Kai susitinka du skirtingi žmonės ir sukuria šeimą, būna visko: ginčų, juoko, nesusipratimų ir nesusikalbėjimų. Mes dar turime ir senelius, kurie kilę iš visiškai skirtingų kraštų, pasakoja skirtingas istorijas, turi skirtingas tradicijas ir į šeimą atsineša visai kitokį paveldą – tarkime, kulinarinį. Augdamas stengiesi į viena sujungti visus šiuos požiūrius, taip ir gimsta kūryba. Manau, kad tai išvysti galime kiekvienoje šeimoje. Tačiau gali būti, kad maniškėje yra šiek tiek daugiau skirtumų nei pas kitus. Jau vien tai, kad mano mama yra buvusi krepšininkė, 190 cm ūgio moteris, o tėtis – žemutis, smarkus, sukuria komišką situaciją. Jau nekalbu apie savo tėvų charakterius. Labai džiaugiuosi gyvenimu tokioje skirtingoje šeimoje, nes jis žiauriai įdomus. Šie skirtumai padeda pasiruošti gyvenimui už namų ribų, nes jau žinai, koks pasaulis gali būti skirtingas, kiek visko nepaaiškinamo ir įdomaus gali įvykti. Kai susiduri su kokia nors keistenybe, nesutrinki, nes jau moki iš to pasijuokti.
– Anot kūrybiškiausių knygų dvyliktuką rinkusių ekspertų, jūsų knygą sunku palyginti su kitų lietuvių autorių kūryba – tai išties gaivus kūrinys. Vis dėlto, iš kur sėmėtės įkvėpimo – ar turite kelrodę žvaigždę tarp autorių lietuvių?
– Sunku išskirti vieną įkvėpėją, nes skirtingais laikotarpiais mane įkvėpė skirtingi autoriai. Poeto T.Tilvyčio dabar tikrai neskaityčiau su tokia didele aistra, kaip kažkada skaičiau. Tačiau suprantu, kad anuomet man jo kūryba padarė įtaką, kuri liks visą gyvenimą. Neseniai supratau, kad būti nepatenkinta tam tikra knyga, skaityti ir galvoti: viešpatie, kaip nuobodu, man yra lygiai taip pat naudinga, kaip skaityti mėgstamą romaną. Kiekviena knyga padaro tam tikrą poveikį. Tad man patinka net tos knygos, kurios nepatinka. Visiems siūlau skaityti su aistra, nes net iš pasipiktinimą keliančio kūrinio galima pasisemti gerų dalykų.
– Jūsų knygoje daug grotesko, farso, absurdiškų situacijų, bet nemažai ir rimtų dalykų. Tai knyga apie jauno žmogaus savęs paieškas, bandymą pritapti prie šio keisto, ne visada teisingo pasaulio. Kokia jums pačiai atrodo reikšmingiausia romano mintis ar scena, kuri geriausiai iliustruoja šiandienio žmogaus gyvenimą ir pasirinkimus?
– Prie manęs porą kartų yra priėję ir paklausę – o ką jūs norėjote tuo pasakyti? Tiesą pasakius, net nelabai atsimenu, ką aš tam tikromis scenomis norėjau pasakyti. Tiesiog rašiau iš visos širdies ir siekiau perteikti savo neįtikimai absurdišką patirtį virtuvėje. Troškau parodyti absurdo margumą ir kaip galima toje pačioje situacijoje juoktis arba sužlugti. Tačiau, žvelgdama iš šiandienės perspektyvos, pasakyčiau, kad išeitis visada yra. Tačiau į tą išeitį irgi niekada neišeisi švarus, visada atsineši ir dalelę savęs seno. Iš darbo virtuvėje pagrindinis romano herojus galiausiai išeina į banką. Jis visiškai pakeičia aplinką, tačiau jo sumišimas lieka kartu su juo. Tad, kad ir kur eitum, savo beprotybę visada nešiesi kartu. Bet gal tai nėra taip jau blogai.
Brangiausia knygos scena man, be abejonės, būtų grįžimas namo. Esu labai sentimentalus žmogus, kuris su didele meile ir nostalgija gręžiasi į vaikystę ir gimtinę. Man apskritai atrodo, kad žmogaus gyvenimas iš tikrųjų yra tik vaikystė. Labai paradoksalu, kad vaikas nori kuo greičiau užaugti. Tačiau suaugusio žmogaus gyvenimas yra amžinas noras surasti tą vaikystę, ir vėl pasijausti tokiam naiviam, gebančiam gyventi stebuklingame vaizduotės pasaulyje. Vienas psichoterapeutas netgi yra pasakęs, kad žmonės vartoja alkoholį ir narkotikus būtent todėl, kad išsilaisvintų ir galėtų vėl taip plačiai žiūrėti į pasaulį, kaip tai darė vaikystėje. Man atrodo, kad visas suaugusiųjų gyvenimas yra bandymas grįžti į tuos laikus, kai mes buvome absoliučiai naivūs, o mūsų bendri interesai su kitais žmonėmis galėjo būti tiesiog akmenukų rinkimas. Ateityje norėčiau plėtoti šią grįžimo į vaikystę temą.
Atsimenu, kad pati labai norėjau užaugti, nes tėtė visada turėjo litą ledams, kurio man taip reikėdavo. Niekaip nesuprasdavau, iš kur jis jį gauna. Būdami vaikai, įsivaizduojame, kad kai užaugsime, lygiai taip pat žvelgsime į pasaulį, tik visada turėsime litą ledams. Tačiau nesuprantame, kad lito brangumas bus neįtikimas. Už jį mums teks sumokėti savo vaikyste.
