– Nenorėčiau sakyt, kad tai yra precedentas. Iš tiesų Aukščiausiasis Teismas dar kartą atkreipė dėmesį teismų į būtinumą tiksliai nustatyti faktines aplinkybes, visas faktines aplinkybes vertinti ne atskirai vieną nuo kitos, o žiūrėti sistemiškai. Šiuo atveju labai svarbu nustatyti, ar iš tiesų buvo būtinoji gintis ir ar asmens elgesys neperžengė būtinosios ginties ribų. Tai dažniausiai teismai, vertindami būtinąją gintį, pasižiūri į tam tikras aplinkybes ir lygina šiek tiek siaurinamuoju požiūriu. Šiuo konkrečiu atveju teismas akcentavo, kad reikia vertinti ne pavienį atvejį, o žiūrėti sistemiškai. Ir smurto auka, kuri nuolat patiria smurtą, net ir pastūmimą į nugarą ar sudavimą į veidą – tai iš tiesų yra reali grėsmė žmogaus gyvybei. Ir žmogus gali ir turi gintis nuo tokių neteisėtų veiksmų.

– Bet kas yra ta būtinoji gintis, kai ją galima taip skirtingai interpretuoti?

– Kaip ir sakiau, žmogus turi teisę gintis, tačiau reikia vertinti tam tikrus kriterijus. Visų pirma, tai yra kėsinimosi pavojingumas, kėsinimosi realumas – tai turi būti realūs veiksmai, kurie kelią tikrą pavojų, riziką sveikatai, gyvybei, turtui, kitiems asmenims. Taip pat žala gali būti padaryta besikėsinančiam asmeniui ir turi būti neperžengtos būtinosios ginties ribos. Tai vertinant, ar neperžengtos būtinosios ginties ribos, teismas ir nustato, ar asmuo neatėmė gyvybės ar sunkiai nesutrikdė užpuoliko sveikatos. Jeigu tokio sąmoningo noro padaryti tam tikrus veiksmus nenustatom, tuomet nėra būtinosios ginties ribų peržengimo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet po šio Aukščiausiojo Teismo verdikto aiškėja, kad tada žmogus tarsi ir neteisėtai buvo kalinamas. Tada kyla klausimas, ar dėl to kažkas sulauks kažkokios atsakomybės ir kas turėtų už tai atsakyti?

– Jeigu iš tiesų nustatoma, kad asmuo neteisėtai kalinamas ir nustatoma valstybės kaltė, tai valstybė ir turės prisiimti atsakomybę. Ir bus sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo asmeniui, kuris buvo neteisėtai kalinamas. Tačiau ne visais atvejais aukštesnės instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinami žemesnės instancijos teismai, vertinamas kaip nuosprendis žemesnės instancijos teismo. Ne visais atvejais yra preziumuojama kaltė.

Smurto aukos dažniausiai patiria nuolatinį smurtą nuo savo smurtautojų.

– Galbūt po šio Aukščiausiojo Teismo sprendimo ir žemesnės instancijos teismai kitaip pradės nagrinėti panašias bylas?

– Iš tiesų, labai to tikiuosi. Nes, kaip ir minėjau, vertinamos faktinės aplinkybės labai izoliuotai ir nežiūrima visa situacija. Būtent kalbant apie smurto artimoje aplinkoje aukas, joms teismuose papildomai dar reikia įrodyti, kad jos nėra kaltos, kad prieš jas smurtaujama. Ir labai sudėtinga įtikinti, kad teismai tuo pačiu vertintų ir situaciją, kuri buvo susiklosčiusi šeimoje. Reiškia, turėtų vertinti, kad tai nėra pavienis užpuolimas, bet reikia vertinti, ar tas smurtautojo elgesys yra nuolatinis. Nes smurto aukos dažniausiai patiria nuolatinį smurtą nuo savo smurtautojų.

Žurnalistai buvo kaltinami bendrininkavę apšmeižiant asmenį per visuomenės informavimo priemonę.

Teisėja Jurgita Šėlienė paskelbė, kad visi trys išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. Valvonio pareikštas ieškinys paliktas nenagrinėtas.

„Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad baudžiamajai atsakomybei nustatyti turi būti visi nusikalstamos veikos požymiai. Šiuo atveju nė vieno iš žurnalistų veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia skleisti melagingus duomenis apie nukentėjusįjį. Teismo vertinimu, tai, kad paskleistos melagingos žinios neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jeigu asmenys, skleisdami šią informaciją, tikėjo jos teisingumu“, – per posėdį sakė teisėja.

Nuosprendis nėra galutinis ir dar gali būti skundžiamas.

Ši baudžiamoji byla yra susijusi su 2016 m. dienraščio „Lietuvos rytas” paskelbtomis pokalbių išklotinėmis, jose pašnekovai esą dalijasi 50 tūkst. eurų kyšiu, dienraštis teigė, kad šie asmenys yra V. Valvonis ir jo bičiulis.

Tuometinis Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas ir V. Valvonis šią informaciją netrukus paneigė. V. Valvonis teigė, kad tos išklotinės yra klastotė.

Atsižvelgdami į tai, kad galimos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę, Lietuvos bankas ir V. Valvonis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminį tyrimą dėl asmens šmeižimo neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Ikiteisminį tyrimą atliko Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Kaip teigiama „Delfi“ publikacijoje, ikiteisminis tyrimas dėl nepilnamečių merginų verbavimo teikti seksualines paslaugas buvo pradėtas, kai į pareigūnus kreipėsi vienų vaikų globos namų vadovai. Jie perdavė informaciją apie tai, kad viena globos namų auklėtinė papasakojo, kad laikinai toje pačioje įstaigoje su savo vaikais apgyvendinta moteris ieško jaunų mergaičių, kurios vyrui, prisistatančiam Sauliaus vardu, galėtų suteikti lytinių paslaugų. Už šias paslaugas vyras esą pasirengęs sumokėti apie 500 eurų, dar 200 eurų atitektų minimai moteriai už tariamą tarpininkavimą.

Anot „Delfi“, pokalbiai su galimai verbuoti seksualinėms paslaugoms nepilnametes siekusia moterimi buvo slapta įrašyti. Juose esą girdisi, kaip moteris pasakoja apie vyrą, su kuriuo reikėtų „permiegoti mašinoje arba viešbutyje“.

Kaip teigiama publikacijoje, baudžiamojon atsakomybėn patraukti trąšomis prekiaujančioje bendrovėje dirbantis 63 metų amžiaus konsultantas ir 36 metų amžiaus buvusi jo draugė. Moteris iš dalies prisipažino savo kaltę, patvirtinusi, kad nepilnametėms užsimindavusi apie galimybę užsidirbti, teikiant seksualines paslaugas. Tuo metu vyras kaltinimų nepripažino, tikino, kad pokalbiai su moterimi apie galimybę verbuoti nepilnametes seksui buvo „teoriniame lygmenyje“, jis teigė nė su viena pilnametystės nesulaukusia mergina nesusitikęs.

Klaipėdos apygardos teismas, anot „Delfi“, šioje byloje vyrą ir moterį dėl kaltinimų siekiant verbuoti globos namų auklėtines seksualinėms paslaugoms išteisino. Anot teismo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad moters pasiūlymas nukentėjusiosioms suteikti vyro lytinio pobūdžio paslaugas, gaunant iš pastarojo už suteiktas paslaugas galimą piniginį atlygį, buvo nulemtas piktavališkų kaltinamųjų veiksmų, kuriais buvo apribotos nukentėjusiųjų pasirinkimo galimybės, suvaržyta jų laisvė, ar joms turėjo esminę įtaką sunki materialinė nukentėjusiųjų padėtis.

Šis teismo verdiktas dar neįsiteisėjo – ikiteisminį tyrimą kontroliavęs ir teisme valstybinį kaltinimą palaikęs Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras Ruslanas Ušinskas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir pateikė skundą Lietuvos apeliaciniam teismui. Prokuroras siūlo išteisintuosius pripažinti kaltais, moteriai skirti 9 metų, o vyrui – 9 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmes.

Nei teisme, nei per ikiteisminį tyrimą pareigūnams nepavyko nustatyti, kas sudavė mirtinus smūgius aukai. Šioje byloje buvo panaudotas ir poligrafas –  tačiau prietaisas taip ir nepatvirtino, kada A. A. sako tiesą ir kada meluoja, pranešė teismo atstovas Vytautas Jončas.

A. A. kaltintas tuo, kad Telšių rajono kaime, 2020 metų spalio 11-ąją, tiksliai nenustatytu laiku, gyvenamojo namo virtuvės patalpoje ir prie namo, kilus konfliktui su sugėrovu A. J., tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį – sudavė jam ranka bei nenustatytu kietu buku, riboto paviršiaus daiktu (daiktais) į galvą, kaklą ir kitas kūno vietas.

Nuo patirtų sužalojimų įvykus kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu ir įvykusių komplikacijų, 52 metų nukentėjusysis po 9 dienų mirė Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Bylos duomenimis, A. A. ir A. J. vartojo alkoholinius gėrimus pas bendrą pažįstamą K. P.

A. A. teigė, kad su A. J. buvo pažįstami, gyveno viename kaime, tarp jų jokių konfliktų anksčiau nekilę. Kaltinamojo žodžiais, namo šeimininkas, pas kurį ir vyko išgertuvės, išgerti degtinės raginęs jį, bet ne A. J., jis dėl to ir supykęs.

Kaltinamojo teigimu, A. J. griebęs peilį, tačiau jis iš sugėrovo peilį atėmė ir įmetė į kriauklę.

Kai K. P. degtinės stikliuką pakėlė vėl į jį, bet ne į sugėrovą, kaltinamojo teigimu, A. J. smogęs ranka jam į smakrą, ėmė bėgti kraujas. A. A. šiam trenkė atgal – ranka į nosį, ant stalo ėmė lašėti kraujas.

Tada, A. A. teigimu, jis paėmęs popierines servetėles valė kraują nuo stalo, o savo prakirstą smakrą buvo užspaudęs ranka.

Kaltinamasis sakė, kad po šio incidento, pas namo šeimininką išbuvęs nuo 20 iki 30 minučių. Jo teigimu, namo šeimininkas prašė neišeiti, o A. J. liepė eiti namo, tačiau šis, kaltinamojo teigimu, sakė, kad niekur neis, miegos pas K. P.

Kaltinamasis pasakojo, kad namo šeimininkas paprašė A. J. ištempti lauk, sakė kad jo bijo, nes gali jį papjauti, ar dar ką nors padaryti. Tada jis, paėmęs A. J. už pažastų, ištempė į lauką, paguldė ant žemės ir išvažiavo namo. 

Namo, kuriame vyko išgertuvės, šeimininkas K. P. liudijo, kad po incidento, jau rytą pas jį į namus atėjęs pažįstamas pasakė, kad lauke prie namo, kraujo klane gulintis A. J.

Namo šeimininkas nukentėjusiojo paklausęs, kas jam atsitiko, tačiau A. J. atsakęs, kad dar truputį pagulės ir eis namo.

Tačiau K. P. nesutiko, iš garažo išvarė automobilį, į jo galinę sėdynę, kartu su atėjusiu pažįstamu, įsodino A. J. į automobilį ir nuvežė jį iki jo namų.

Tačiau, liudytojo žodžiais, A. J. paprašė jo nevežti į namo kiemą, o paleisti anksčiau, žadėjo pats pareiti į namus, vyrai taip ir padarė.

Namo šeimininkas negalėjo paaiškinti, kodėl A. J. rastas gulintis kraujo klane, teigė manantis, kad nukentėjusysis galėjo nukristi nuo laiptų ir susižaloti. K. P. teigė, kad kitą dieną, po incidento, A. A. buvo pas jį atvažiavęs, tada nukentėjusysis jau buvo išvežtas ir paleistas prie savo namų. K. P. tvirtino nematęs, kad kaltinamasis būtų naudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį A. J. Šis liudytojas sakė nematęs, kaip kaltinamasis nukentėjusiajam ranka trenkė į nosį.   

Spalio 12-ąją, netoli savo namų, pamiškėje sėdintį A. J. rado jo pusseserė. Moteris pusbrolį ir parvedė į namus, kuriuose po skyrybų jis gyveno pas savo motiną.

Pasak liudytojų, A. J. labai sunku buvo kalbėti, jis sunkiai laikėsi, vos paėjo, vilko kojas. Jų teigimu, vyro veide buvo vienos mėlynės, žaizdos buvo muštinės, galva, rankos, kojos buvusios kruvinos. Dar kitą dieną kaimyno iškviesti greitosios medicinos pagalbos gydytojai A. J. išvežė į Klaipėdos universitetinę ligoninę, kurioje spalio 20-osios rytą vyras ir mirė.

Pasak teisiamajame posėdyje liudijusio eksperto, iš nustatytų A. J. suduotų ne mažiau 7 smūgių į galvą ir kiekvienas smūgis atskirai, ir visi smūgiai kartu galėjo būti mirties priežastimi.

Tačiau byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiuos smūgius sudavė kaltinamasis. Kaip teisme liudijo A. J. motina, kaimyno paklaustas, kas jį sumušė, sūnus atsakęs, kad tai padaręs A. A. Vėliau nukentėjusysis teigė, kad jį sumušė pažįstamas, konkretaus asmens neįvardijo, įvykio aplinkybių neaiškino.

Bylą išnagrinėjęs teismas pabrėžė, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis yra teisingas, kai juo objektyviai įrodyta asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė, kuri yra bendrų nusikalstamos veikos požymių visuma.

Teismas patvirtino, kad kaltinamasis A. A. per ikiteisminį tyrimą, teisiamajame posėdyje nuosekliai parodė, kad nukentėjusiajam A. J., kuris išprovokavo tarp jų kilusį konfliktą, ranka sudavė vieną smūgį į nosį, iš kurios ėmė bėgti kraujas ant stalo, o jis paėmęs popieriaus rankšluostį, valė kraują nuo stalo.

Kaltinamajam susiruošus eiti į namus, kai nukentėjusysis A. J. atsigulė (nukrito) ant koridoriaus grindų, namo savininko K. P. paprašytas, paėmęs nukentėjusįjį už pažastų, ištempė jį į lauką ir, paguldęs šalia laukujų durų, ant betoninės aikštelės, dviračiu išvyko į namus ir daugiau nukentėjusiojo nematė.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje nesurinkta jokių tiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų A. A. pareikštą kaltinimą, kad jis tyčia nužudė A. J.

Teismo įsitikinimu, kaltinimas grindžiamas netiesioginiais įrodymais. Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvadoje konstatuota kad kraujo pėdsakų ant A. A. pateiktų rūbų, batų nerasta.

Kad kaltinamasis nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį, netiesiogiai patvirtina liudytojo K. P. teismo posėdyje duoti parodymai, tačiau pats K. P. nematė, kad kaltinamasis A. A. būtų naudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį.

Teismas konstatavo, kad per ikiteisminį tyrimą surinkti ir teisme patikrinti bylos duomenys nesudaro vieningos – vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinės, iš kurių analizės logiškai ir neginčijamai būtų galima konstatuoti A. A. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

Paskelbtu nuosprendžiu teismas A. A. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo išteisino neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą. Šiaulių teritorinės ligonių kasos 2256 eurų civilinis ieškinys atmestas.

Šis nuosprendis yra neįsiteisėjęs ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Priminė bombos sprogimą

Kaip jau rašyta, tai vienintelis 2016-ųjų pabaigoje Kauno rajono savivaldybę supurčiusio korupcijos skandalo epizodas, už kurį prieš teismą stojo buvęs jos vicemeras K.Povilaitis, bylon sugulusių įvykių metu vadovavęs šios savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijai.

R.Pudževelis bylon sugulusių įvykių metu buvo Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius. O kartu su juo prieš penkerius metus Kauno policijos areštinėje atsidūręs K.Povilaitis jau buvo padaręs iškalbingą karjeros šuolį ir peršokęs buvusį savo viršininką pareigose. Tuo metu K.Povilaitis jau buvo tapęs Kauno rajono vicemeru.

Kauno rajono savivaldybės opozicija, kilus skandalui dėl K.Povilaičio ir R.Pudževelio sulaikymo bei jiems pareikštų įtarimų, tada išreiškė abiems nepasitikėjimą. Tačiau interpeliacijos klausimas į tarybos darbotvarkę įtrauktas nebuvo, motyvuojant tuo, kad per vėlai pateikti dokumentai. K.Povilaitis ir R.Pudževelis buvo atleisti iš pareigų, patiems prašant. Ir sustabdė savo narystę Socialdemokratų partijoje. 2019-ųjų rugpjūtį, t.y. po daugiau kaip pustrečių metų trukusio Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Kauno valdybos tyrimo, teismui buvo perduotas tik į atskirą bylą išskirtas šis vienintelis K.Povilaičio ir R.Pudževelio galimo kyšininkavimo epizodas. Nes daugiau nieko K.Povilaičiui inkriminuoti nepavyko. Nors, prasidėjus skandalui, teigta, kad jam pareikšti įtarimai dėl dviejų galimų kyšininkavimo epizodų, padarytų skirtingu laiku. Tačiau abu jie susiję su Viešųjų pirkimų komisijos, kuriai jis vadovo ankstesnę Kauno rajono savivaldybės tarybos kadenciją – 2011-2015 metais.

Byla dėl antrojo galimo K.Povilaičio kyšininkavimo atvejo, susijusio su bendrove „Alytaus baldai“, kuriame taip pat figūravo ir R.Pudževelis, nutraukta, pritrūkus įrodymų. Tai buvo padaryta jau perdavus jų bylą Kauno apygardos teismui.

Skandalingi kaltinimai

Teismui perduotame epizode R.Pudževelis kaltintas kyšininkavimu, už kurį Baudžiamasis kodeksas grasina bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. O K.Povilaitis – kyšininkavimu ir kišimusi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens – Vilkijos apylinkių seniūno, kuriam nurodė imituoti viešojo pirkimo procedūras ir pasirašyti rangos sutartį atbuline data, veiklą, už ką gresia nuo viešųjų darbų iki laisvės atėmimo iki dvejų metų.

Ikiteisminį tyrimą atlikusios STT duomenimis, bendrovės „Sportėja“, laimėjusios fiktyviai Vilkijos apylinkių seniūnijos organizuotą viešąjį konkursą, atstovas 2014-ųjų rugpjūčio 13-ąją atsilygino už tai K.Povilaičiui 5 tūkst. litų kyšiu. Tai įvyko pačioje savivaldybėje. Ir tos pačios dienos pavakarę K.Povilaitis pasidalijo gautu kyšiu su tiesioginiu tuomečiu savo viršininku R.Pudževeliu, pasilikdamas sau 1,4 tūkst. litų. Likusius 3,6 tūkst. litų jis nuvežė R.Pudževeliui į tuomečius šio namus Noreikiškėse.

K.Povilaitis su R.Pudževeliu kaltinti priėmę iš „Sportėjos“ atstovo kyšį, kad šiai bendrovei būtų sudarytos išimtinės sąlygos be viešųjų pirkimų procedūrų atlikti krepšinio aikštelės Vilkijos apylinkių seniūnijos Padauguvos kaime sintetinės dangos įrengimo darbus. Viešųjų pirkimų procedūros buvo imituotos tik po darbų atlikimo. Rangos sutartis pasirašyta atgaline data. O už atliktus darbus sumokėta Kauno rajono savivaldybės administracijos lėšomis. „Sportėjai“ buvo pervesti šiek tiek daugiau nei 40 tūkst. eurų.

Kyšį K.Povilaičiui davęs „Sportėjos“ atstovas nuo baudžiamosios atsakomybės yra atleistas, nes sutiko bendradarbiauti su teisėsaugininkais.

Nusikalstami žaidimai

Nei K.Povilaitis, nei R.Pudževelis savo kaltės nepripažino. Tačiau šios bylos liudytojų parodymai buvo iškalbingi.

Jų apklausa pradėta nuo motinos ir sūnaus, padėjusių bendrovės „Sportėja“ savininkui šią bendrovę įsteigti. Motina teigė, kad tuo metu buvo labai užsiėmusi, todėl paprašė sūnaus pagalbos. Minėtą bendrovę įsteigė ir ją įregistravo sūnus. O po to pardavė to prašiusiam krepšininkui, žaidusiam Lietuvos jaunimo rinktinėje, vėliau – Nacionalinėje krepšinio lygoje ir Vokietijos ketvirtojoje lygoje, kurio tėvas taip pat anksčiau buvo jų klientas.

Po šio sandorio Registrų centre „Sportėjos“ direktoriumi jau tapo jos pirkėjas.

Tačiau po kurio laiko jos pardavėjui teisėsaugininkai parodė suklastotus sutarties su Kauno rajono savivaldybe dokumentus. Šioje jis tebebuvo „Sportėjos“ direktoriumi. Tačiau jo vardu ir pavarde pasirašytą sutartį vainikavo ne jo parašas.

Kaip tai atsitiko, teisme jau pasakojo naujojo „Sportėjos“ savininko tėvas, dėl bendradarbiavimo su teisėsaugininkais atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Klampi schema

Anot minėto liudytojo, su K.Povilaičiu jis buvo pažįstamas dar prieš bylon sugulusius įvykius. K.Povilaitis jau buvo priėmęs iš jo penkių sporto aikštelių Kauno rajone įrengimo darbus. O vėliau pats paskambino, siūlydamas ir naują objektą Padauguvos kaime.

Nuvažiavus pažiūrėti į vietą, netrukus sutarta ir dėl kainos. Ir liudytojo darbininkai puolė į darbus, kurie buvo baigti per kelias dienas. Tada K.Povilaitis pasakė jam, kad reikia parengti kelių bendrovių, esą pretendavusių atlikti šį darbą, pasiūlymus. Tomis keliomis bendrovėmis, anot liudytojo, jo paties iniciatyva, tapo jo ir dviejų jo sūnų įmonės. Viena iš jų buvo „Sportėja“.

Tačiau, kodėl vėliau sudarytoje sutartyje nurodyta ne sūnaus, o buvusio bendrovės direktoriaus, iš kurio jis šią nusipirko, pavardė, liudytojas jau aiškino skirtingai. Vieną kartą – kad nenorėjo, jog visi pasiūlymai būtų pateikti ta pačia jo ir sūnų pavarde. Kitą kartą – kad tai esą tebuvo žmogiška klaida. Per neapsižiūrėjimą jis parengė sutartį ant seno blanko, kuriame dar buvo ankstesnio bendrovės direktoriaus pavardė, nes iki to laiko sūnus dar nebuvo sudaręs jokių sutarčių.

Kas meluoja?

„Džiaugdamasis dėl pirmo sūnaus gauto užsakymo ir tikėdamasis jų ateityje, o man ar sūnums laimint konkursus, darbo turėdavome visi, ir nusprendžiau atsidėkoti K.Povilaičiui“, – teigė minėtas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas liudytojas. Tačiau, paskambinus K.Povilaičiui, šis teigė, kad atostogauja. Dėl to jie tą rytą susitiko degalinėje prie Aleksoto turgavietės. Tačiau po pietų vokas su pinigais K.Povilaičiui jau buvo atvežtas į savivaldybę, kur šis teigė užsuksiantis, nes turi ten reikalų.

Anot liudytojo, pasiteiravus K.Povilaičio, kiek jis skolingas, šis atsakęs, „kiek išeina“. Duoti jam 5 tūkst. litų liudytojas teigė nusprendęs pats. Ir voką su pinigais K.Povilaitis iš jo priėmė be jokios reakcijos – lyg tai būtų jam įprasta. Nors, anot liudytojo, tai buvo pirmas kartas, kai jis davė K.Povilaičiui kyšį. O nepranešė apie jį teisėsaugai todėl, kad tai buvo tik padėka.

Tačiau K.Povilaitis su R.Pudževeliu kategoriškai neigė minėto liudytojo parodymus teismui. Tiesa, savo parodymus teismui K.Povilaitis perskaitė iš popieriaus lapo, kuriame buvo juos pasirašęs iš anksto. Ir atsisakė atsakyti į bet kokius papildomus teisėjo ar prokuroro klausimus. Tokią teisę teisiamieji turi. O to, ką K.Povilaitis perskaitė iš popieriaus lapo, esmė buvo kyšio priėmimo ir pasidalijimo su R.Pudževeliu neigimas – nei jį gavo, nei vežė R.Pudževeliui. Šis, davęs analogiškus parodymus, į proceso dalyvių klausimus atsakinėjo, tačiau jo atsakymų esmė buvo tokia pati.

K. Povilaitis (kairėje) ir R. Pudževelis (dešinėje) su savo advokatais A. Jokūbausku (kairėje) ir A. Mažeika (dešinėje).

Dar vienas STT fiasko?

Anot kaltinimą šioje byloje palaikiusio prokuroro Valentino Aleknos, įkalčių, kad K.Povilaitis su R.Pudževeliu padarė jiems inkriminuojamus nusikaltimus, pakanka. Jis siūlė teismui nubausti K.Povilaitį daugiau kaip 30 tūkst. eurų bauda, O R.Pudževelį – daugiau kaip 26 tūkst. eurų. Ir uždrausti abiem dirbti valstybės tarnyboje penkerius metus bei konfiskuoti iš abiejų paimto kyšio vertę atitinkančią sumą.

Kauno apygardos teismo teisėjas Darius Kantaravičius šiandien paskelbė, kad K.Povilaitis padarė abu jam inkriminuotus nusikaltimus. Ir skyrė jam už tai 7 381,36 eurų baudą bei uždraudė vienerius metus dirbti valstybės tarnyboje bei konfiskavo iš K.Povilaičio jo paimto kyšio sumą -1 448,10 euro.

Skirdamas K.Povilaičiui gerokai mažesnę bausmę nei siūlė prokuroras, teismas konstatavo, kad tai susiję su ilga šio teismo proceso trukme, kuriai įtakos turėjo ir šalyje paskelbtas karantinas.

Teismo sprendimu, R.Pudževelis išteisintas, nes byloje surinktų įrodymų pagrįsti jo kaltei nepakanka. Konstatuota, kad kaltinimas buvo grindžiamas kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu, bet šio užfiksuotas pokalbis tarp K.Povilaičio ir R.Pudževelio yra nepakankamas pastarojo kaltei pagrįsti. O STT specialisto išvada apie tai, kad K.Povilaitis perdavė tada R.Pudževeliui kyšį, yra tik prielaida, kurios nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. To liudytojų nėra, o kyšį K.Povilaičiui davęs asmuo, kaip jo gavėją nurodė tik K.Povilaitį. Ir apie tai, kad šis dar galėjo pasidalyti gautais pinigais su R.Pudževeliu nieko nežino.

Šį nuosprendį dar galima apskųsti aukštesnės instancijos Apeliaciniam teismui, kas, sprendžiant iš K.Povilaičio laikysenos viso šio teismo proceso metu, greičiausiai, ir bus padaryta. Be to, panašu, kad ir prokuroras turėtų šį teismo sprendimą skųsti.

Atversta ir pagrindinė byla

Kaip jau rašyta, pagrindinė politinės korupcijos Kauno rajono savivaldybėje byla, iš kurios buvo išskirtas aprašytas galimo K.Povilaičio ir R.Pudževelio kyšininkavimo epizodas, po beveik penkerių metų tyrimo taip pat iš pradžių buvo perduota Kauno apygardos teismui. Tačiau šis nuo jos nagrinėjimo nusišalino, motyvuodamas dideliu krūviu ir artėjančia senatimi už kai kuriuos pačius lengviausius šios bylos kaltinamiesiems inkriminuojamus nusikaltimus.

Lietuvos apeliacinis teismas po tokios įvykių sekos perdavė šią bylą Klaipėdos apygardos teismui. Ir šis pernai gruodį jau ją atvertė.

Tarp šios bylos kaltinamųjų be R.Pudževelio ir jo sutuoktinės yra dar šeši fiziniai (penki iš jų – įvairių įmonių vadovai) ir vienas juridinis asmuo – bendrovė „Roalsa“.

R.Pudževelis minėtoje byloje yra kaltinamas, kad siekdamas turtinės naudos sau ir sutuoktinei bei pasinaudodamas aukštomis pareigomis ir dėl to turima įtaka, priėmė daugiau nei 10 tūkst. eurų vertės kyšį, iššvaistė didelės vertės svetimą turtą ir nusikalstamu būdu gautą turtą legalizavo.

STT duomenimis, 2012–2013 metais, kai buvo rengiamas jo namo Kulautuvoje projektas ir kruopščiai planuojama šio statyba, R.Pudževelis, atstovaudamas Kauno rajono savivaldybės administracijai, kaip šios vadovas, su viena bendrove sudarė materialiojo turto nuomos ir šilumos tiekimo paslaugų sutartis. Jos sudarė sąlygas minėtos bendrovės komercinės veiklos tęstinumui, apyvartos ir gaunamų pajamų stabilumui. Taip pat – palankias sąlygas ir išimtinę padėtį veikti Kauno rajono savivaldybės ir jos biudžetinių įstaigų šilumos ūkyje. Įtariama, kad už tai ši bendrovė, neatlygintinai pirkdama medžiagas ir paslaugas, prisidėjo prie jau minėto R.Pudževelio namo Kulautuvoje statybos. Nustatyta, kad bendrovės lėšomis apmokant už valdininko ir jo sutuoktinės reikmėms pateiktas statybines medžiagas ir darbus bei organizavus jų pristatymą į statybvietę, bendromis organizuotos grupės narių pastangomis iššvaistytas didesnis nei 46 tūkst. eurų vertės bendrovės turtas. O 2016 metų rudenį, siekdamas įteisinti Kulautuvoje pasistatytą namą ir žinodamas, kad dalis jo statybinių medžiagų, darbų ir paslaugų yra gauta, kaip kyšis, R.Pudževelis slėpė tikrąjį šios statybos finansavimo šaltinį, namo buvimo vietą, faktines valstybės tarnautojo ir jo sutuoktinės nuosavybės teises į jį. Šį turtą jis įregistravo, kaip kito asmens nuosavybę. Tačiau po to sudarė su juo pirkimo–pardavimo sandorį, taip namą įteisindamas savo vardu.

R.Pudževelio nuosavybės teisės į šią pilaitę Kulautuvoje, kaip ir į kitą jam priklausantį turtą, yra laikinai apribotos.

Tiriamosios žurnalistikos atstovo Jano Kuciako ir Martinos Kušnirovos nužudymas jų namuose netoli sostinės Bratislavos 2018 metų vasarį sukrėtė šalį.

„Nusikaltimas buvo įvykdytas, tačiau neįrodyta, kad Marianas Kočneris ir Alena Zsuzsova (Alena Žužova) užsakė šį nužudymą“, – sakoma pirmininkaujančios teisėjos Ruzenos Sabovos nutartyje.

„Todėl teismas išteisina atsakovus“, – paskelbė teisėja.

Teismas tik skyrė M. Kočneriui 5 tūkst. eurų baudą už neteisėtą ginklo laikymą, nes jo namuose buvo rasta 60 kulkų.

27-erių J. Kuciakas ir M. Kušnirova buvo nušauti savo namuose po to, kai žurnalistas paskelbė keletą tekstų apie įtakingo verslininko, turinčio ryšių su aukšto rango politikais vyriausybėje, kyšininkavimą ir įtartinus sandorius.

Prokurorai tvirtino, kad M. Kočneris užsakė J. Kuciako nužudymą keršydamas už straipsnius, kuriuose buvo kalbama apie įvairius su nuosavybe susijusius jo nusikaltimus.

Jie prašė skirti M. Kočneriui ir jo įtariamiems bendrininkams Tomui Szabo (Tomui Sabui) ir A. Zsuzsovai 25 metų laisvės atėmimo bausmes.

Verdiktas apskųstas

A. Zsuzsova buvo išteisinta, bet vairuotojui T. Szabo paskirta 25 metų laisvės atėmimo bausmė.

J. Kuciako tėvas Jozefas žurnalistams po verdikto sakė „likęs paralyžiuotas“.

„Galime tik viltis, kad galiausiai įsigalės teisingumas“, – teigė jis.

M. Kušnirovos motina Zlatica žurnalistams pareiškė: „Jie kalti. Esu tuo tikra. Tęsime kovą.“

Premjeras Igoris Matovičius, atėjęs į valdžią jo partijai laimėjus rinkimus, įvykusius po precedento neturinčios protestų bangos, sakė, jog „yra akivaizdu, kad šio nužudymo organizatoriai nori ištrūkti iš teisingumo gniaužtų“.

„Mes tikime, kad jų abiejų sulauks teisingumas“, – sakė ministras pirmininkas savo oficialiame feisbuko puslapyje.

Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputova, kurios išrinkimui pernai pavasarį taip pat sudarė sąlygas protestai po žurnalisto ir jo sužadėtinės nužudymo, sakė buvusi „šokiruota“ naujausio teismo sprendimo bei teigė besitikinti, kad jis bus apskųstas Aukščiausiajam Teismui.

Prokuroras Vladimiras Turanas sakė pateikęs apeliaciją dėl nuosprendžio Aukščiausiajam Teismui, o J. Kuciako šeimos advokatas tvirtino, kad verdiktas buvo „faktiškai neteisingas“.

„Aš ne žudikas“

Savo kalboje teisme liepos mėnesį M. Kočneris neigė esąs susijęs su nužudymu.

„Aš ne šventasis, bet ir ne žudikas. Aš tikrai nesu kvailys, kuris nesuprastų, kur vestų žurnalisto nužudymas“, – kalbėjo jis teisme.

Per teismo posėdį birželį jis kreipėsi į J. Kuciako tėvą ir pareiškė: „Patikėkite, užjaučiu dėl to, kas nutiko jūsų sūnui, bet aš neturiu su tuo nieko bendra.“

Iš penkių kaltinamųjų šioje byloje du pripažino savo kaltę ir jau buvo nuteisti.

Tarpininkui Zoltanui Andrusko (Zoltanui Andruskui), sutikusiam susitarti su kaltintojais, teismas pernai gruodį skyrė 15 metų įkalinimo bausmę.

Buvęs profesionalus karys Miroslavas Marčekas pripažino, kad buvo vienas iš dviejų žudikų, nušovusių J. Kuciaką ir jo sužadėtinę M. Kušnirovą, ir balandį teismas jam paskyrė 23 metų kalėjimo bausmę.

„Nužudymai pažadino Slovakiją“

Prokurorai tvirtino, kad Z. Andrusko atliko tarpininko vaidmenį. Jis pasamdė šaulį M. Marčeką ir jo pusbrolį T. Szabo, paprašytas draugės A. Zsuzsovos. Ši, savo ruožtu, vykdė M. Kočnerio nurodymus.

Ši dviguba žmogžudystė sukėlė krizę 5,4 mln. gyventojų turinčioje šalyje ir didžiausias demonstracijas po socialistinio bloko žlugimo laikų.

2018 metų kovą buvo priverstas atsistatydinti tuometinis šalies premjeras Robertas Fico (Robertas Ficas) ir jį pakeitė jo kolega iš populistinės partijos „Smer-SD“ Peteris Pellegrini (Pėteris Pelegrinis).

Tačiau šiais metais vykusiuose rinkimuose pergalė atiteko opozicijai, ir naujai suformuotai centro dešiniųjų vyriausybei ėmė vadovauti I. Matovičius iš antikorupcinės partijos OLaNO.

Buvęs teisingumo ministras Danielis Lipšicas, nužudytosios poros šeimai teisme atstovaujantis advokatas, sakė, kad iki šios žmogžudystės Slovakija buvo „abejinga“.

„Nužudymai pažadino Slovakiją“, – sakė D. Lipšicas naujienų agentūrai AFP.

Apeliacinis teismas bylą nagrinėjo po to, kai prokurorai apskundė 2018 metų spalio mėnesio Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo M. Balčiūnas ir LKF buvo visiškai išteisinti.

Kaip BNS informavo Apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus konsultantė Aurelija Narsutienė, šis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog išteisintųjų veiksmuose nėra jiems inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių.

Teismas taip pat sutiko, kad kaltinime nurodyta sutartis tarp LKF ir Panevėžio miesto savivaldybės buvo realiai vykdoma, ji nebuvo fiktyvi.

Pasak teismo, nusprendus rengti dalį Europos krepšinio čempionato Panevėžyje, pastebėta, kad mieste buvo arena, tačiau nebuvo viešbučio, kuris atitiktų FIBA reikalavimus. FIBA atstovai, patikrinę Panevėžyje esančius viešbučius, patvirtino, kad rekonstravus viešbutį „Romantic“ jis būtų tinkamas čempionato dalyviams apgyvendinti.

Panevėžio miesto savivaldybei nerandant privačių investuotojų viešbučio rekonstrukcijai ir kilus grėsmei, kad čempionatą reikės perkelti į kitą miestą, o tai būtų pareikalavę daug lėšų, LKF sutiko savo lėšomis dalyvauti viešbučio „Romantic“ rekonstravime ir taip išspręsti apgyvendinimo klausimą. LKF sutiko tik su sąlyga, kad savivaldybė su LKF sudarys ilgalaikę apmokamų paslaugų teikimo sutartį. Pagal sutartį LKF įsipareigojo organizuoti Europos čempionatą Panevėžio mieste, o vėliau dar ketverius metus organizuoti įvairius sporto renginius ir seminarus bei iki 2014 metų pabaigos teikti reklamos paslaugas.

Panevėžio miesto savivaldybė įsipareigojo sutartyje numatytą sumą sumokėti per dvejus metus. Sutartyje numatyta LKF paslaugų teikimo programa ir jos finansavimas buvo aprašomi spaudoje, svarstomi viešai posėdžiuose, dalyvaujant ne tik išteisintiesiems, bet ir teisininkams, ir kitiems asmenims, kurie turėjo pareigą įsitikinti sutarties sudarymo ir vykdymo teisėtumu ir naudingumu.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tarp Panevėžio miesto savivaldybės ir LKF susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kuriems įtakos turėjo ne apgaulė, o bendras visiems gerai žinomas tikslas – sėkmingai organizuoti Europos krepšinio čempionatą Panevėžio mieste.

Sutartyje numatytas čempionatas įvyko laikantis FIBA reikalavimų, kurie buvo įgyvendinti bendromis valstybės, LKF ir savivaldybės pastangomis. Be to, pasak teismo, savivaldybė pagal minėtą sutartį ištisus ketverius metus iš LKF gavo ne tik krepšinio populiarinimo, bet ir Panevėžio miesto reklamos paslaugas.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad išteisintųjų veiksmais nebuvo padaryta didelė žala valstybei, LKF ar savivaldybei.

Žemesnės instancijos teismas 2018-aisiais visiškai išteisino buvusį federacijos generalinį sekretorių M. Balčiūną ir kitus kaltinamuosius dėl veiksmų, susijusių su pasirengimu 2011-ųjų Europos krepšinio čempionatui. Kaltinimai, kaip juridiniam asmeniui, dėl sukčiavimo ir dokumento klastojimo tuomet buvo pareikšti ir pačiai federacijai, ji taip pat visiškai išteisinta.

Prokurorai siekė įrodyti, kad paslaugų, kurias pagal šią sutartį federacija turėjo teikti Panevėžio miesto savivaldybei, teikti neketino ir negalėjo, nes numatomoms teikti paslaugoms jau buvo gautas ar numatytas valstybės ir rėmėjų finansavimas, dalis numatytų renginių jau buvo įvykę dar iki sutarties pasirašymo ir jau apmokėti iš kitų lėšų, o dalis renginių įvyko jau po PVM sąskaitų faktūrų išrašymo – pinigai pagal sąskaitas faktūras buvo pervedami už dar neįvykusius renginius.

Skunde jie nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo savivaldybės biudžeto piniginėmis lėšomis prisidėti prie privataus viešbučio Panevėžyje rekonstravimo.

Prokuratūra M. Balčiūną kaltino, kad eidamas LKF generalinio sekretoriaus pareigas jis susitarė su federacijos vyr. finansininke ir vykdomąja direktore, kad federacijos vardu būtų surašyti tikrovės neatitinkantys darbų atlikimo – perdavimo aktai bei kiti į oficialią apskaitą įtraukti suklastoti finansiniai dokumentai bei sąskaitos apie neva Panevėžio savivaldybei LKF suteiktas paslaugas.

Ikiteisminio tyrimo, kurį atliko Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos pareigūnai, duomenimis, Panevėžio miesto savivaldybės lėšos galėjo būti apgaule bei klastojant dokumentus užvaldytos LKF naudai ir vėliau panaudotos bendrovės „Via Unica“ viešbučio „Romantic“ rekonstrukcijai.

Šio viešbučio vadovė Dalia Kuklierienė kaltinta papirkimu – įtarta, kad ji kaip kyšį M. Balčiūnui davė televizorių.

Pareigūnai skelbė, kad iš viso tokiu būdu LKF naudai užvaldė 2,375 mln. litų (per 687 tūkst. eurų), iš jų daugiau nei 80 proc. panaudota viešbučio rekonstrukcijai.

Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad nė vienas iš devynių kaltinamųjų nepadarė jokio nusikaltimo ir neįžvelgė jokio savanaudiškumo.

Kaip pranešė teismas, trijų teisėjų kolegija pripažino, kad nukentėjusiosios mirties aplinkybės nėra aiškios, byloje neįrodyta, jog būtent kaltinamasis nužudė savo draugę, todėl byla perduota prokurorui toliau tirti.

Viename Vilniaus barų dirbęs K. J. kaltintas, kad apsvaigęs nuo alkoholio bei pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio, 2013 metų gruodžio 25 dieną, apie 4.30 val., bute Vilniuje kilus konfliktui, iš diržo padarė kilpą ir pasmaugė savo sugyventinę M. S.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą teismas konstatavo, kad byloje tyrimas atliktas paviršutiniškai ir neišsamiai. Teisminio nagrinėjimo metu atlikti papildomi ir nauji tyrimo veiksmai ne tik neužpildė tyrimo spragų, bet, priešingai, paneigė pagrindinę tyrimo versiją, jog nusikaltimą padarė kaltinamasis. Teismo vertinimu, byloje dėl nekokybiškai atliktos įvykio vietos apžiūros negalima daryti kategoriškos išvados, kad nukentėjusiosios mirtį lėmė smurtiniai kito asmens veiksmai.

Byloje laikytasi pozicijos, kad nusikaltimą padarė namo iš darbo grįžęs kaltinamasis, tačiau, teismo teigimu, daugelis byloje nustatytų aplinkybių liudijo ankstesnę nukentėjusiosios mirtį ir jos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu įžvelgtas nužudymo motyvas byloje taip pat buvo paneigtas. Šioje byloje, siekiant įsitikinti kaltinamojo parodymų tikrumu atliktas tyrimas poligrafu (melo detektoriumi), tačiau ir šio tyrimo rezultatai rodė, kad kaltinamasis nusikaltimo nepadarė.

Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nuosekliai ištyrus visus to vakaro įvykius, apklausus įvykį analizavusius ekspertus ir policijos pareigūnus, tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios draugus bei pažįstamus, bylą nagrinėję teisėjai padarė išvadą, kad merginos mirties aplinkybės galėjo būti kitokios, nei prokuroro nurodytame kaltinime, tad išteisinus K. J. byla perduota prokurorui tolesniam tyrimui.

R. Pankevičius išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Jis buvo kaltinamas, kad dar 2014-ųjų rugsėjį, būdamas Panevėžio tarybos nariu, posėdyje svarstant klausimą dėl žydų labdaros organizacijos „Džoint“ veiklos atminimo įamžinimo Panevėžyje, viešai neigė nacistinės Vokietijos nusikaltimus žydų tautai ir asmenims, sakydamas, kad Lietuvos holokausto aukos pačios vienos kitus išžudė ir Lietuvos getuose veikusi žydų policija prisidėjo prie žudynių per dieną myriop pasiųsdama tūkstančius tautiečių.

Teismas įvertino R. Pankevičiaus pasisakymą kaip neigiamo pobūdžio, neetišką. Teismo gauti duomenys iš Lietuvos istorijos instituto, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro patvirtino, kad kai kurie R. Pankevičiaus teiginiai neatitinka nustatytos istorinės tiesos.

Tačiau atsižvelgta į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto išvadą, kad R. Pankevičiaus pasisakyme nėra įžvelgiamas kaip noras apskritai diskriminuoti žydus kaip tautybę ir skleisti jos atžvilgiu neapykantą, kelti nesantaiką. Be to, teismas pasisakymo žodžius vertino ne formaliai, o apžvelgiant visumą – jo turinį, formą, tikslą, vietą, reakciją į žodžius ir kita.

Kaip pranešė teismas, nenustatyta, kad R. Pankevičius savo pasisakymu siekė neigti holokaustą, kaip istorinį faktą, ar iškreipti jo esminius aspektus ir tai padaryti užgauliu, grasinančiu ar įžeidžiančiu būdu.

Įvertinus visas aplinkybes, teismas nustatė, kad R. Pankevičiaus padaryta veika nėra tokia pavojinga, kad būtų taikoma griežčiausia atsakomybės forma.

Teismo nuosprendis nėra galutinis ir gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui.

Byla siejama su buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio šeima. Buvusio teisėjo įsūnis tariamos pedofilijos skandalo įkarštyje rastas miręs. Viešojoje erdvėje buvo pasirodę užgaulių komentarų apie šeimą, o miręs jaunuolis nepagrįstai sietas su pedofilais.

Pernai gruodį Kauno apylinkės teismas kaltu dėl šmeižimo pripažino Saulių Urbanavičių. Vyras viename portale po straipsniu buvo parašęs tikrovės neatitinkančią informaciją apie A.Milinį. Jam skirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant vieneriems metams. Nuteistasis per tris mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos turėjo viešai, skelbiant per viešas informavimo priemones, atsiprašyti nukentėjusiųjų Marijos Milinienės ir A. Milinio.

Po Vilniaus apygardos teismo verdikto nuosprendis šioje byloje įsiteisėjo. S. Urbanavičius buvo parašęs apeliacinį skundą, tačiau teismas jį atmetė.

Tuo metu Nijolę Stefaniją Vonžodienę Vilniaus apygardos teismas išteisino, nusprendęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Moteris taip pat buvo nubausta lygtine bausme už viešus raginimus smurtauti bei mirusiojo atminimo paniekinimą.

Danutei Tilvikienei apkaltinamasis nuosprendis dėl šmeižimo paliktas galioti. Moteriai skirta pusės metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant tokiam pačiam laikui. Per tris mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ji viešai turės atsiprašyti nukentėjusiųjų M. ir A.Milinių. Be to, moteris turės sumokėti 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą M. Milinienei. Buvusio teisėjo žmona nepagrįstai buvo susieta su tariamu pedofilų klanu.

Šioje byloje buvo daugiau kaltinamųjų, tačiau jie buvo išteisinti paskelbus ankstesnį nuosprendį.

Dabar jau miręs kaunietis Drąsius Kedys verslininką Andrių Ūsą, buvusią sugyventinę Laimutę Stankūnaitę ir dar kelis asmenis viešai kaltino seksualiai išnaudojus jo mažametę dukterį. A. Ūsas žuvo 2010 metų birželį, apvirtus keturračiam motociklui.

D. Kedžio viešų kaltinimų taip pat sulaukę Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir L. Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė buvo nušauti 2009 metų spalį. Prokurorai sako nustatę, kad nusikaltimus įvykdė D. Kedys.

Po žudynių besislapsčiusio D. Kedžio kūnas rastas 2010 metų balandį prie Kauno marių. Teisėsauga teigia, kad jis mirė nesmurtine mirtimi.

A. Ūsas išteisintas tik po mirties.