Dokumento atsiradimo kontekstas

Vyrų ir moterų santykių, moters padėties, šeimos istorijos temos Lietuvos Naujųjų laikų istorografijoje sulaukia dėmesio ir yra aktualios. Daugiausia tirtas ankstyvasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimo etapas, tačiau atkreiptas dėmesys ir į šiuos klausimus vėlyvesniuoju metu – XVIII a., kuriame įvyko daugelis lūžių. Tiesa, šiandien sunku svarstyti, kiek šiame šimtmetyje keitėsi šeimos santykiai – plačių šio laikotarpio tyrinėjimų lietuvių istoriografijoje dar trūksta.

Vroclave, Lenkijos nacionalinės Osolinskių bibliotekos fonduose, saugomi Mokšeckių (Mokrzeccy) giminės dokumentai, Lydos pavieto taurininkas ir LDK kariuomenės rotmistras Antanas Kazimieras Mokšeckis (Antoni Kazimierz Mokrzecki) specifiniame dokumente – išlaidų žmonai registre – gana detaliai surašė savo išlaidas sutuoktinei Slonimo pilies teisėjienei Kotrynai iš Bobolų Tovianskai (Katarzyna z Bobolów Towiańska Mokrzecka) ir jos dukrai iš pirmos santuokos Onai iš Tovianskių Kšyvickai (Anna z Towiańskich Krzywicka) per šešerius metus.

Dokumente atsiskleidžia vidutinio bajoro gyvenimo aplinkybės Saksų dinastijos valdymo metais. Tai nuolatinis tarnavimas galingesniems, o kartu ir smulkesnių bajorų vaišinimas bei rūpestis jais.

Dokumente nurodoma, kiek pinigų sumokėta už teismo išlaidas, pirkinius, keliones, bajorų vaišinimą. Dokumente nuolatos priekaištaujama žmonai dėl gausių išlaidų. Belieka svarstyti šio dokumento atsiradimo priežastį, kas tai – įprastas racionalumas ar pragmatiškų santykių šeimoje, kurioje konfliktas buvo akivaizdus, atspindys?

Šio dokumento pristatymas, analizė, o galbūt ir publikacija būtų vertinga tiriant ne tik XVIII a. Lydos pavieto bajorų šeimos santykių detales, bet ir daugelį kitų klausimų – bajorų interesus ir tikslų siekimo būdus, valdų administravimo specifiką, vartojimo galimybes ir iš dalies jo kultūrą.

Reikia pripažinti, kad tiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės socialinę istoriją, peržiūrėjus nemenką kiekį įvairių rūšių šaltinių, toks dokumentas pasitaikė pirmą kartą. Bendrame kontekste šis šaltinis išties netipiškas. Tai nėra klasikinė vedybinė sutartis, nes sudaryta jau keletą metų po Mokšeckių tuoktuvių. Galbūt tai savotiška sutuoktinio reakcija į vedybinės sutarties ar tiesiog žodinio susitarimo nesilaikymą iš sutuoktinės pusės. Kol kas nepavyko sužinoti, ar šis dokumentas tolesniame šeimos gyvenime turėjo kokių nors padarinių.

Keli biografijos faktai

Apie šio sąrašo sudarytoją, juolab apie jo sutuoktinę, mažai žinoma. A.K.Mokšeckis nebuvo eilinis Lydos pavieto bajoras, nors vargu, ar jį galima laikyti šio pavieto valdančiojo elito atstovu; jis užėmė gana vidutinę padėtį to meto visuomenės luominėje hierarchijoje. Jis jau 1728 m. turėjo pavieto arklidininko, 1757 m. gavo ir šio pavieto taurininko pareigybę, kuri, pagal kai kuriuos duomenis, jam priklausė iki 1765 m.

Nežinomas autorius. Lenkų bajorų šeima apie 1760 m. Saugoma Varšuvos nacionaliniame muziejuje.

A.K.Mokšeckis tarnavo kariuomenėje ir turėjo LDK didžiosios buožės pulko rotmistro laipsnį, 1754 m. jis buvo pasiuntinys į Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą nuo Lydos pavieto, tą pažymėjo ir savo išlaidų sąraše. 1765 m. Lydos pavieto bajorų surašyme minėta, kad A.K.Mokšeckis gyveno Ružanų parapijoje, kaip ir keletas jos giminės atstovų. Mirė jis apie 1766 m.

Apie A.K.Mokšeckio gyvenimo detales Lydos paviete galima sužinoti iš keleto teismo dokumentų. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Alberto Zoštauto (Albert Zasztowt) dokumentų kolekcijoje išliko keletas procesų, kuriose dalyvavo minėtasis Lydos pavieto bajoras ir kitos šio pavieto giminės – Pokrošenskių (Pokroszeńscy) – atstovai. 1756 m. ir 1761 m. vyko teismo procesai, kuriuose Mokšeckis su pagalbininkais buvo kaltinami žemių pasisavinimu, sumušimais, smurtu prieš teismo pareigūną, už tai jis su pagalbininkais buvo nuteistas infamijos – garbės atėmimo – bausme.

Vroclave Osolinskių bibliotekoje išlikę A.K.Mokšeckiui adresuoti laiškai dėl teisminių, finansinių ir buitinių reikalų. Viename jų 1754 m. Angelė Paškevičienė (Angela Paszkiewiczowa) rašė A.K.Mokšeckiui į Vilnių, apie tai, kad "skolelę, kuri mums priklauso, teiktumeisi atiduoti". 1756 m. Jokūbas Meteckis (Jakub Metecki) aiškinosi teismo proceso su dvasininku Bochdanovičiumi galimybes ir siūlė naudotis teismu, kuriame turįs pažįstamų, paslaugomis.

Išlaidų pobūdis

Skaitant šaltinį krenta į akis, kad išlaidas, skirtas sutuoktinės ir jos dukros iš pirmos santuokos poreikiams, pats A.K.Mokšeckis iškart suskirstė pagal pobūdį, tiesa, išlaidų tematikos grupės kartojosi.

Pirma buvo aprašytos valdų, kurios priklausė Kotrynai iš Bobolų Tovianskai, išlaidos ir su jomis susijusios skolos, kurias reikėjo atiduoti sutuoktiniui. Vėliau – keliolika įrašų apie teismines išlaidas, o trečioji dalis buvo bene pati spalvingiausia – ten minėtos išlaidos žmonos ir jo dukros asmeniniams poreikiams – audiniams, drabužiams, taip pat aukojimai Slonimo bernardinių vienuolynui. Teisminių išlaidų tematika vėl kartojosi ir paskutiniojoje dalyje – ten aprašytos tiek to meto teismo peripetijos, tiek bajorų vaišinimas sprendžiant teisinius klausimus. Chronologinio nuoseklumo registre paisyta, bet ne visuomet, nes viduryje sąrašo būdavo žinių apie sutuoktinės gyvenimą dar būnant našle.

Rašydamas apie valdų klausimus A.K.Mokšeckis pirmu sakiniu pabrėžė, kad nesidomėjęs Kotčinės – vietovės netoli Derečino – finansais, nes žmona viskuo disponavo. Tačiau vėliau jis pateikė, kiek jam kainavo žmonos turto reikalų tvarkymas. Anot Lydos pavieto taurininko, jis iš pat pradžių turėjo sumokėti LDK referendoriaus Antano Tado Pšezdzeckio (Antoni Tadeusz Przezdziecki) tarnyboje buvusiam Šostakovskiui, likusiam Bukštavoje, iš viso 56 auksinus. Už Kotčinės karčemą Derečino dominikonams sumokėta 300 auksinų nuompinigių.

Dokumente atsispindėjo to meto teismo procesų užkulisiai – tiesioginės ir netiesioginės išlaidos. Rašydamas apie teisinius klausimus A.K.Mokšeckis minėjo, kad proceso su Slonimo pastalininkiu Antanu Jonu Kobylinskiu (Antoni Jan Kobyliński) "už malones" ponui Vitebsko kaštelionui Simonui Siručiui Naugarduko tribunolo kadencijos metu agentui (kitur – patikėtiniui, atstovui teisme) Jonui Civinskiui (Jan Ciwiński), advokatams Dzickanecui (Dzickaniec) ir Chmelevskiui (Chmielewski) pati paėmė ir savo ranka davė 252 auksinus.

Dokumente atsiskleidžia vidutinio bajoro gyvenimo aplinkybės Saksų dinastijos valdymo metais. Tai nuolatinis tarnavimas galingesniems, pvz., LDK didžiajam etmonui Mykolui Kazimierui Radvilai (jam asistuota vykstant į Seimą Gardine), paslaugos Vitebsko kaštelionui Simonui Siručiui (Szymon Syruć), o kartu ir smulkesnių bajorų, kurių paramos tikėtasi, vaišinimas ir rūpestis jais.

Mokėta ir už malonę

Vėliau dokumento sudarytojas aprašė išlaidas Minsko tribunolo kadencijos metu 1754 m. Tiesa, ji Lydos pavieto taurininkui nekainavo tiek daug, nes, "už malones nedaviau jokio daikto (Polocko kaštelionui Konstantinui Liudvikui) Pliateriui, nes pats buvau deputatas".

Pasakodamas apie pirkinius savo sutuoktinei ir jos dukrai A.K.Mokšeckis minėjo, kad Vilniuje podukrai pirko 12 uolekčių kamloto (vilnonio audinio), iš kurio buvo pasiūta sijonas, liemenė ir striukelė, kurie kainavo 60 auksinų ir 24 grašius.

Tačiau Naugarduko kadencijos metu už "malones" Flemingui (neaišku, kodėl jis buvo paminėtas, nes Naugarduko kadencijos metu jis nebuvo maršalka), kaip ir patikėtiniui Jonui Civinskiui teko duoti 25 auksinus ir 8 grašius.

Siunčiant pasiuntinį dėl žmonos popierių, kurie buvo pas poną Gurskį, aplenkiant Minską 27 mylias ir 30 iki Rakovičių, davė 14 auksinų.

Grįždamas iš Vilniaus į Rakovičius rugpjūčio 5 d. jis nakvojo Petešoje ir sumokėjo 3 auksinus, 19 grašių. Už nakvynę Pašalčiuose 2 auksinai, 5 grašiai, vėliau Bastūnuose sumokėta 3 auksinai, 17 grašių, Radzivoniškėse buvo sustota pašerti arklių – už tai sumokėta 2 auksinai, 1 grašis.

Kotčinės reikalas su žydu Gavrynu 1759 m. kainavo taip pat nemažai. Visų pirma reikėjo 9 gorčių vyno, kuris buvo pirktas Ščiučine, už gorčių 4 timpos, tai išėjo 45 auksinai ir 18 grašių. Ten pat Kotčinėje bajorams ir draugams buvo 16 gorčių midaus. O gorčius kainavo timpą, tai kainavo 20 auksinų ir 8 grašius.

Už manifesto išėmimą iš Slonimo teismo bylų užmokėjo ponas Bobola stovyklininkas 2 auksinus, 16 grašių. Vietininką vaišindamas ponas Bobola už du butelius sumokėjo 1 auksiną, 5 grašius. Ponas Bobola mokėjo ir už 4 svarus alyvos 5 auksinus ir 2 grašius, už dvi dešimtis rūkytos žuvies, įsigytos Zelvoje, kurią pirko ponas Bobola už septynis šeštokus dešimtis – iš viso 5 auksinai, 27 grašiai. Už pipirų svarą Želvoje jis užmokėjo 2 auksinus, 16 grašių.

Vykdamas į kelionę ir kviesdamas bajorus į inkviziciją ponas Bobola išleido 3 auksinus. Novodvorskiui, kuris buvo iš Kotčinės į Slonimo kanceliariją už manifesto su žydu Gavryniu išėmimą iš jos, duota 3 auksinai, 24 grašiai. O už kelionę 25 grašiai.

Už šviežias žuvis inkvizicijos metu sumokėti 3 auksinai.

Kadangi nesiuntė vyno iš Kotčinės, siųsta iš Piaskų karčemos poniai Veržeiskai, iš kur atvežti 4 gorčiai. Gorčius po 14 šeštokų, kas išėjo 23 auksinai, 29 grašiai.

Nė vienas bajoras, buvęs liudininku inkvizicijoje, "nepakilo be apdovanojimo", jiems reikėjo akomoduoti. Ponui Koreivai duota 27, ponui Novickiui – 20 auksinų. Ponui Dmuchovskiui ir Novickio uošviui duota po 8 auksinus, 25 grašių. Žmonos patikėtiniui Žausnickiui duota 16 auksinų, o vazniui Mušynskiui – 5 auksinai, 2 grašiai.

Žmonos parama Slonimo bernardinių vienuolynui irgi neliko nepastebėta; už varį: alembikus ir varinius butelius, kurie buvo suteikti per vienuolę Zdanovičiuvną (Zdanowiczówna), iš viso susidarė 112 auksinų suma, mokama per ketverius metus, o dar dvejus metus reikėjo mokėti 56 auksinus.

Už 111 auksinų 17 grašių buvo pirkta 7 uolekčiai žalio Tūro šilko ir 8 uolekčiai plytinės spalvos Tūro šilko, iš kurio buvo pasiūti du sijonai.

Išlaidų geografija

Minėtos kelionės į Liubliną, Seimą Gardine, tribunolo posėdžius Minske, Naugarduke. Taip pat A.K.Mokšeckis pažymėjo, kad Naugarduke su žmona būdamas tribunole, per dvi savaites išleido 54 auksinus ir 18 grašių.

Vykstant į Liubliną galutinai susitarti su ponais Zavackiu (Zawacki) ir Vašnevskiu (Wasniewski), kurie pretendavo į Kotčinės valdų palikimo pusę, "norom nenorom ir turėjau likti su žmona" kelionės metu, dar jai turėjo patarnauti kareiviai, pakviesti iš pulkų, o visa ta kelionė atsiėjo 400 auksinų, kuriuos ji nežinia, kur panaudojo.

Pasakota apie savo kelionę į Pinską, kur žmona paėmė 183 auksinų sumą. Registro autorius stebėjosi, kad sutuoktinė beveik negyveno su juo Rakovičiuose. Ji daugiausia gyveno Kotčinėje ir klausė kažkokio Stanislovo Korčyco (Stanisław Korczyc), kuris daugiau "pats valdė Kotčinę, nei mano žmona savo nuomone disponavo", tačiau iš jo Kotčinės reikalams paėmė 54 auksinus. Taip pat anksčiau Kotčinės tijūnui buvo duoti 28 auksinai.

Pasakodamas apie pirkinius savo sutuoktinei ir jos dukrai A.K.Mokšeckis minėjo, kad Vilniuje podukrai pirko 12 uolekčių kamloto (vilnonio audinio, red. past.), iš kurio buvo pasiūta sijonas, liemenė ir striukelė, kurie kainavo 60 auksinų ir 24 grašius. Antrą kartą tai pačiai įdukrai buvo Vilniuje nupirktas prabangus pilkšvos spalvos kamlotas, kuris buvo reikalingas kelnėms ir kainavo brangiau – 65, 26.

Kai žmona buvo paimta iš pono Pšeslavskio globos ir buvo vežama per Slonimą, ji buvo visiškai apnuoginta kaip žemiausia moteris ir ją reikėjo "apipadorinti". Tai kainavo 180 auksinų.

Nusiskundimai dėl išlaidavimo

Nors dokumento autorius minėjo, kad jo žmona yra "maloningoji", jis nuolat pažymėdavo, kad būdama susituokusi ji nenuskriaudavo savęs. Viena pirmųjų tokio pobūdžio frazių, kad jis už Kotčinės valstiečius padūmę sumokėjęs iš anksto 17 auksinų ir 7 grašius, tačiau žmona, gavusi iš valstiečių šiuos pinigus, viską panaudojo savo naudai.

Jis kritiškai vertino, kad žmona grąžino Bolvanovičiui (Bołwanowicz) – kas jis šaltinyje neapaaiškinta, iš vyro pinigų kurie jam "už nežinau, kiek metų priklausė" ir šis nusipirko amaranto (raudonai rausvos) spalvos kontušą.

Tame pačiame Slonime, būnant pas pateisėjį, teko duoti meškeną, už kurią Vilniuje buvo sumokėta 32 auksinai. Ir tą nežinia, kur padėjo. Kaip ir pirktą vežiko fereziją, pusiau nenešiotą, kainavusią 16 auksinų, taip pat pametė.

A.K.Mokšeckis teigė, kad naują olandišką rankšluostį 9 uolekčių apimties pločio ir 12 staltiesių (įvertino 135 auksinais), kurios nuo vedybų akto tik kartą buvo ant stalo padėtos "mano dukters Konstancijos" vedybų proga. Taip pat vyras reiškė nepasitenkinimą, kad po vedybų akto žmona paėmė sau, o vyrui, kada buvo susituokta, davė seną skylėtą rankšluostį.

Dokumento autorius skundėsi, kad žmona pirko "prieš mano valią juodą atlasinį žiponą" venecijietiškos rūšies, maža, kad panešiotą, bet dar ir todėl, kad perdarė į sijoną ir sunešiojo su sutuoktiniu negyvendama, o tai kainavo 40 auksinų.

Sunku vertinti, kiek tie kaltinimai buvo dideli. Viena vertus, nėra žinių, kad tai būtų skyrybų procesas, čia neaptinkami kaltinimai neištikimybe, smurtavimu, stambiomis finansinėmis aferomis, o tokių bylų gana gausiai rado Krokuvos vaivadijos bajorių šeimyninius ginčus Saksonijos epochoje tyrusi Anna Penkała-Jastrzębska. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti į daugelį klausimų, nors nesinorėtų įvertinti vienpusiškai kaltinimų, juolab kad iš nedidelio kiekio dokumentų apie sutuoktinį aiškėja, jog ir jis buvo kaltintas dėl smurtinių veikų, yra žinių ir apie jo skolas.

Ekspedicijos po upelius

"TẽKA" veikia jau nuo 2016 m. Kaune ir Kauno rajone, savo dėmesį skirdami upių ir pakrančių kultūrinio gaivinimo iniciatyvoms, upių atminties tyrimams ir kūrybinių procesų žadinimui paupiuose, įtraukiant vietos bendruomenes.

"Mūsų stiprybė – ne kietieji darbai – mes nebetonuosime ar neardysime krantinių, mes dirbame pirmiausia pasitelkę minkštąsias priemones. Pradėjome veiklą Nemuno išbetonuotoje krantinėje organizuodami eksperimentinius renginius: koncertus, šokius. Testavome, kaip minkštosiomis priemonėmis galima grąžinti upės krantinę į miesto gyvenimą. Labai greitai suvokėme, kad su upėmis reikia dirbti tinkliškai, nes tai nėra taškinis reiškinys, upės ir jungia, ir skiria bendruomenes, nulemia urbanistinius darinius, formuoja ir signifikuoja kaimynines gyvenvietes", – "TẽKA" veiklą apibūdina R.Chmieliauskaitė.

Šiemet grupė, bendradarbiaudama su "Kaunas 2022" ir Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi, rengė projektą "Upynės", kurio metu miestiečius kvietė drauge pabraidžioti po šešis nedidelius miesto upelius – beveik per visą miestą tekantį Girstupį, Svirbės (Aleksotas), Sėmenos (Panemunė), Amalės (Amaliai), Veršvos (Šilainiai) upelius ir vardo neturintį upelį Šančiuose.

Gamta: Sėmena – ne vien žmonių, bet ir bebrų upė.

Organizatoriai šiuo projektu norėjo pasiūlyti kitokį požiūrio kampą – suteikti galimybę miestiečiams pasižiūrėti į miestą iš apačios, iš upės slėnio. "Mums buvo įdomus santykis tarp šitų trijų faktorių – miesto, žmogus, gamtos. Lyg trikampio kraštinės – opozicija vienas kitam, bet ir neišvengiamai kartu. Miestas yra žmogaus kūrinys gamtoje, o kaip ši sistema veikia, kaip pasireiškia ši simbiozė?" – aiškino projekto autorė R.Chmieliauskaitė.

Tarsi džiunglės

Upeliais keliavę dalyviai ne tik fiksavo naujai atsivėrusias miesto perspektyvas, bet ir rinko artefaktus, registravo jų lokacijas. "Svarbiausia, kad žmonės patys tyrinėtų savo miestą, patirtų jo sluoksniškumą. Ekspedicija-nuotykis savo mieste, upeliuose rasti daiktai, jų numanomos istorijos padeda miestiečiams susikurti ryšį su upeliu, su savo miesto gamtine aplinka", – įsitikinusi R.Chmieliauskaitė.

Dviejų ekspedicijų dalyvis Tadas Saržickas, braidęs po Šančių ir Veršvos upelius, dalijosi stipriais įspūdžiais: "Visada mėgau tyrinėti savo miestą ieškodamas neįprastų, apleistų vietų tiek centre, tiek Kauno pakraščiuose. Ši iniciatyva mane iš karto patraukė, nes siūlė originalų miesto tyrinėjimo pjūvį – per upelius, tekančius skersai Kauną ir po juo. Upelių trasos primena džiungles, botai – pilni vandens, aplink – tankūs brūzgynai, uodai ir dilgėlės."

Eglė Kabašinskaitė įsitraukė į ekspedicijas vedama smalsumo. Ją nustebino, kad kai kurių upių nebuvo girdėjusi. "Dalyvaudama ekspedicijoje pasijaučiau kaip vaikystėje. Matau, kaip keičiasi upė, ir galiu palyginti. Pavyzdžiui, kai kurių gyvių, kuriuos mačiau vaikystėje upėje, jau nebematau. Suprantu, kad taip arti miesto esantys upeliai  vienareikšmiškai paveikti žmogaus veiklos. Kartu ir liūdina matomos šiukšlės, kvapai, kuriu tikrai galėtų nebūti", – įspūdžiais dalijosi kaunietė.

Ekspedicijų vaizdai ir beveik 300 radinių nuo gruodžio 4 d. persikels į virtualiąją erdvę (www.upynes.lt), kur juos bus galima apžiūrėti, o pasibaigus karantinui dienos šviesą išvys meninė upelių paroda Kauno vandenų patalpose.

Kintantys santykiai

Tyrinėdama miesto santykį su jo upėmis, R.Chmieliauskaitė įvardija, kad vanduo nebevaidina svarbaus vaidmens miestiečių gyvenime ir, nors Kaunas visada buvo upių miestas, ši istorinė atmintis silpnėja.

"Labai atitolo miestas nuo savo upių. Iš tiesų, kai buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, vanduo atsitraukė, nebeliko grėsmės būti užlietam, galvose atsirado ramybė, bet kartu ta upė kažkur nutolo – tiek fiziškai, tiek mentališkai. Miesto centre krantai buvo pakelti, krantinė išbetonuota. Grubiai, utilitariškai. Dėl susiklosčiusių aplinkybių vandens lygis mieste labai žemas. Tai reiškia, kad, atsisėdęs ant krantinės, nebeįmerksi kojų į upę. Taip po truputį ir atsitraukia vanduo nuo miesto", – svarsto R.Chmieliauskaitė.

Nors apie mažųjų upelių egzistavimą žino ne kiekvienas, tačiau, anot architektės, jų išgraužtos vagos suvaidino svarbų vaidmenį  formuojantis miesto peizažui. Dauguma upelių nėra pažymėti žemėlapiuose, dalis jų kanalizuoti į vamzdžius, teka po gatvėmis ar garažais, tad architektė upelių ieško tyrinėdama miesto landšaftą.

Keletas tokių pavyzdžių – Kovo 11-osios parkas, kuris yra Girstupio upelio slėnyje, ir netoliese esantis garažų kvartalas, kurio gatvė vingiuota, kadangi nutiesta ant upelio vagos. "Miestas užlipo ant savo natūralaus kraštovaizdžio. Tunelio gatvės didžioji dalis eina Girstupio upelio vaga. Yra ir kitų gatvių, kaip P.Kalpoko gatvė, – esu įsitikinusi, kad ten buvusi upelio vaga, nes šlaitai tokios formos", – pasakoja architektė.

Girstupio upelio pėdsakų R.Chmieliauskaitė ieškojo nuo pat jo ištakų, kurios yra Karaliaus Mindaugo prospekte. "Perėjau per visus rajonus, centrinį turgų. Galima atrasti šaltinių, kad tarpukariu, kol buvo tiltas ir šis upelis dar nebuvo uždengtas, ten tvyrojo didžiulė smarvė. Sunku patikėti, kad Girstupis teka ir po "Urmo" baze. Sekdama upelį nukeliavau iki pat Kauno kolegijos. Man buvo labai įdomu, kokie upelio ženklai iškyla mieste, kuriame nėra jokių ženklų apie tą upelį", – atradimais dalijasi R.Chmieliauskaitė.

Įdomiausi radiniai

Per ekspedicijas dalyviai upeliuose surinko apie 300 įvairiausių daiktų, tarp kurių yra įdomių radinių – dešimtojo dešimtmečio mobilusis telefonas su sena SIM kortele, visas elniuko skeletas, netikras ginklas, vinilinės plokštelės, drabužiai, batai, rankinukai, puodai, kai kuriuose upeliuose rasta daug keraminių objektų, tokių kaip vonios plytelės, puodeliai, cukrinės.

Upeliuose buvo galima rasti ir didelių gabaritų objektų – dalimis išardytą automobilį, ratus, kalnus padangų – tiek lengvųjų automobilių, tiek traktoriaus. "Visi upeliai apdovanoti šitais žiedais. Kaip viena dalyvė sakė, jei visas padangas išneštum, nebe toks upelis būtų – beveidis liktų. Liūdna. Tačiau apskritai buitinių šiukšlių juose nedaug", – teigia R.Chmieliauskaitė.

Nepaisant to, kad mažieji upeliai teka per miestą ir galimai yra užteršti, juose pavyko aptikti ir gyvūnijos pėdsakų. Aplink Kauno upelius gyvena paukščiai, kanopiniai gyvūnai, pavyko rasti ir olų, ir letenėlių pėdsakų, kurios panašios į barsukų, kiaunių.

Sunkiai prieinamose upelių pakrantėse gausu ir savadarbės ar apleistos mažosios architektūros pavyzdžių. R.Chmieliauskaitė šias vietas vadina pilkosiomis zonomis, kuriose negalioja jokia tvarka ar urbanistinės taisyklės. "Ėjome Amalės ir Sėmenos upeliais, kur gyventojų sklypai ribojasi su vandeniu. Ten kaip Venecija – daugybė tiltukų. Pačių gyventojų krantinės sutvirtintos, naudota, kas ką turėjo. Kai kur išbetonuotos, kitur padangomis sutvirtintos. Matėme net iš senų radiatorių suvirintas krantines – taip žmonės ginasi nuo vandens stichijos", – atradimais stebisi architektė.

Upių kuriama vertė

Ar, plečiantis miestui, aplinkinės gamtos sunaikinimas yra neišvengiamas? Ar gamta ir žmogus yra nesutaikomi priešai? R.Chmieliauskaitė nusiteikusi pozityviai. "Naujosios urbanistikos sprendimai atsisuka į gamtą. Negali reguliuoti gamtos taip, kad viskas būtų švaru ir sterilu. Upė turi kvėpuoti, todėl Vakarų miestuose griaunami betoniniai įtvirtinimai, paupiuose paliekama žaliųjų plotų, kad upė turėtų kur plėstis", – aiškina R.Chmieliauskaitė.

Architektė miestą mato kaip sugyvenimą įvairių asmenybių ir būtybių, tad sąmoningas darbas su paupiais ir žaliosiomis zonomis kuria erdves, kur lygiavertiškai susitinka žmogus ir gamta. "Naujų kvartalų prie vandens vystytojai tiesiog pakelia ir išbetonuoja krantines, lyg ten tekėtų lavos srautas. Dėl to vienas iš tikslų yra šviesti visuomenę, kad ji gebėtų reikalauti kokybiškų aplinkos sprendimų", – teigė pašnekovė.

Anot R.Chmieliauskaitės, miesto raida, santykis su jį supančia aplinka yra kompleksiškas, tad pateikti vienareikšmį, teisingą atsakymą, koks tas santykis turėtų būti, sunku. Ji taip pat įžvelgia paralelių su architektūriniu paveldu, kurį, viena vertus, reikėtų įveiklinti, kad jis atitiktų žmonių poreikius, bet kartu jį reikia saugoti ir tausoti.

"Kai pradėjome dirbti su Nemunu, juokėmės, kad jis patenka į interesų konfliktą tarp Aplinkos ir Susiekimo ministerijų. Istoriškai tai itin svarbus susisiekimo koridorius, kuris ir dabar būtų perspektyvus, tačiau, palaikant šią idėją, reikėtų į upę žiūrėti kaip į kelią, – sako pašnekovė. – Reikia ir prižiūrėti, tvarkyti kaip kelią. Kita vertus, Nemunas yra labai svarbi ašis Lietuvos ekosistemoms ir bioįvairovei, "Natura 2000" teritorija. Tad negalima kasti ir elgtis su juo kaip su autostrada. Tai kaip tai suderinti? Abudu faktoriai yra svarbūs."

Dalydamasi "Upynių" projekto atradimais, R.Chmieliauskaitė tikisi pakviesti į diskusiją kuo daugiau įvairesnių grupių žmonių, atkreipti dėmesį į miesto upelius ir paskatinti pokyčius šiose pilkosiose miesto zonose: "Norėčiau kad miestiečiai labiau atkreiptų dėmesį į upių ir jų slėnių potencialą mieste ir jaustųsi atsakingais šių erdvių šeimininkais. Čia slepiasi ir didelis tvarios rekreacijos potencialas, ir prieinamos edukacijos galimybė. Čia miestas, žmogus ir gamta kuria kartu."