"Solid Eye" – tai profesionali kompiuterinės grafikos studija, įsikūrusi Maltoje. Jos nariai Glenas Calleja, Josmaras Azzopardis ir Roderickas Galea šiais metais prisijungė prie spalio pradžioje Kaune vykusio trečiojo "Istorijų festivalio". Jo tema – namai. Juk būtent čia karantino metu leidome daugiausia laiko. Apsilankę trijų kauniečių – lietuvės Simonos, litvakės Bellos, ir azerbaidžanietės Narmin virtuvėse – maltiečiai sukūrė virtualiuosius turus po šias asmenines erdves. Šie turai visiems norintiems prieinami internetu.

"Solid Eye" įkūrėjas G.Calleja sutiko papasakoti apie vykdytą projektą ir jo atradimus.

– Kodėl pasirinkote tyrinėti būtent virtuves? Kokių istorijų, susijusių su savo virtuvėmis, jums papasakojo trys kaunietės – Narmin, Bella ir Simona?

– Šiame projekte į virtuvę žvelgiame kaip į labai intymių būsto gyventojų patirčių inkubatorių. Vandens (virtuvės kriauklės), ugnies (viryklės) ir ledo (šaldytuvo) trikampyje nutinka įvairiausių svarbių įvykių. Jie reikšmingi ne tik namiškių, bet ir jų svečių gyvenime. Virtuvė dažnai tampa teatro scena, kurioje dalijamasi istorijomis ir emocijomis. Būtent čia atskleidžiamos svarbios išpažintys, pasakojamos kasdienės naujienos ir kuriami ateities planai. Mes labai žavimės glaudžiu žmonių ir šios erdvės ryšiu. Be to, virtuvė yra labai universalus reiškinys. Juk ji egzistuoja kiekvienuose namuose visame pasaulyje. Kartu kiekviena virtuvė yra unikali, savita – dviejų identiškų niekur nerasime. Visos virtuvės turi savo šeimininkų pėdsakų ir žymių. Tad jos yra tarsi mikrokosmosai – mažulyčiai, atskiri pasauliai.

Bendra: virtualiuosiuose turuose įvairiais aspektais atskleidžiamas tas pats, laisvės, motyvas. / Organizatorių nuotr.

Dėl šios priežasties, norint geriau pažinti bendruomenę ar miestą, puiki idėja šią pažintį pradėti nuo virtuvės. Narmin, Bella ir Simona buvo labai dosnios, ir su mumis pasidalijo gausybe turiningų bei intymių istorijų. Virtualiajame ture po šias virtuves rasite mikroistorijų apie čia esančius objektus. Jie reflektuoja įvairias idėjas, mintis ir patirtis – nuo meilės ar savižudybės iki laisvės troškimo.

– Kaip Bellos, Narmin ir Simonos asmenybės ir tautybės atsiskleidė jų virtuvėse?

– Šios trys moterys yra skirtingų kartų, kilusios iš skirtingų kultūrų, ir sociologinių kontekstų. Tačiau tai, kas jas iš tikrųjų skiria vieną nuo kitos, nėra nei jų tautybė, nei kultūra. Tai šių moterų asmeninis balsas. Išskyrus tai, kad jos visos gyvena Kaune, vienas bendras, jas jungiantis vardiklis, yra laisvės troškimas visomis jos formomis: laisvės būti savimi, laisvės išpildyti savo svajones, laisvės siekti savo tikrojo pašaukimo. Virtualiuosiuose turuose būtent laisvė yra pasikartojantis motyvas, kurį galima įžvelgti įvairiais aspektais.

– Ar šiose trijose virtuvėse atsispindi ir kitos Kauno virtuvės, o gal netgi visa miesto istorija?

Bandėme užfiksuoti miesto charakterį, kai kurias jo nuotaikas ir sezonus, kuriuos mes įžvelgėme tyrimo metu virtuvėse ir Kauno gatvėse.

– Šios virtuvės – tikras mikrokosmosas, kuris atpindi visą miestą ir jo žmones. Žinoma, miestas ir jo identitetas nėra monolitinės struktūros, priešingai – visa tai labai efemeriška, judru. Miestas yra gyvas, besikeičiantis organizmas, kurio žmonės ir pasakojimai nuolatos juda. Tad kaip tai užfiksuoti ir atskleisti? Virtualiajame ture mes bandėme užfiksuoti miesto charakterį, kai kurias jo nuotaikas ir sezonus, kuriuos mes įžvelgėme tyrimo metu virtuvėse ir Kauno gatvėse. Tačiau visko įamžinti, žinoma, neįmanoma.

– Virtuvė lietuvių kultūroje visada buvo sakrali erdvė. Sovietmečiu tik čia žmonės išdrįsdavo kalbėtis apie politiką, šnekėti uždraustus dalykus. Virtuvė taip pat rodo ir žmogaus požiūrį į maistą bei į savo paties kūną. Ką jūs pastebėjote tyrinėdami virtuves? Kokia virtuvių kultūra vyrauja Maltoje?

– Taip, virtuvė daugelyje kultūrų dažnai tampa ta vieta, kurioje galima saugiai atskleisti savo nuomonę ir idėjas. Atrodo, kad tai – viena iš daugelio bendrų visų pasaulio virtuvių charakteristikų. Ar virtuvės yra sakralios ir šventos? Pasak graikų mito, ugnis pirmiausia buvo pavogta iš pačių dievų. Tad šioje erdvėje svarbų vaidmenį vaidina reiškinys – ugnis, kuri anksčiau priklausė tik dievams, o ne žmonėms. Tradiciškai, Maltoje į žmogaus virtuvę gali užsukti tik šeimos nariai ir artimiausi draugai. Šis paprotys gali būti kilęs iš kultūrinio įsitikinimo, kad virtuvė yra moters teritorija, į kurią ji pasikviečia tik tuos žmones, kuriais pasitiki. Tad bet kas į namų virtuvę užeiti negalėdavo ir negali.

– Virtuvės būna dviejų tipų – minimalistinės ir didelės, sujungtos su svetaine, tampančios draugų susibūrimo vieta. Kaip manote, ar gali pati virtuvės erdvė turėti įtakos ten vykstantiems procesams? Juk jeigu virtuvė didelė, plati, ji galbūt neišvengiamai tampa susibūrimų vieta, o maža, kurioje nėra daug vietos, savaime virsta paslaptis saugančia erdve?

– Tikra tiesa, kad virtuvės dizainas turi tiesioginį poveikį, kaip žmonės bendrauja ir elgiasi šioje erdvėje. Svarbūs ir kiti faktoriai. Ar virtuvės erdvė leidžia žmonėms patogiai bendrauti vieniems su kitais, be didelių trukdžių? Jei taip, tokia virtuvė ir taps visos šeimos susibūrimų vieta. Šiame projekte mes analizavome tik virtuves, priklausančias moterims, kurios gyvena vienos. Tad tai nėra šeimai ar dideliems susirinkimams skirtos vietos. Tačiau visos trys moterys pasakojo, kad, užsukus svarbiems svečiams, jų virtuvės funkcija staiga pasikeičia. Pati erdvė nepakinta, tačiau svečiai jai suteikia naują reikšmę ir vaidmenį. Tai išties įdomu.