-
Įtėvis vaikus kankino ir maitino kačių bei šunų mėsa 10
Apie tai praneša otyrar.kz.
Vyras Šymkento mieste vertė įvaikintus vaikus dirbti, neleido praustis, surišdavo jiems rankas ir kojas. Tėvui iškelta baudžiamoji byla. Apie tai pranešė Šymkento miesto ombudsmenė Žaneta Žazykbajeva.
Paaiškėjo, kad vyras turi šešis vaikus, kuriuos įsivaikino 2021-aisiais metais.
„Pasirodo, jis gyvena mažose, labai prastose patalpose. Viduje tamsu ir purvina. Vaikai labai liesi. Jie atrodo tarsi iš karo laikų koncentracijos stovyklos. Vargšelių kūnai paraudę, nusėti mėlynėmis. Penki iš jų negali kalbėti. Prieš miegą vaikams surišdavo rankas ir kojas, kad jie nesikasytų. Juos maitindavo šunų ir kačių mėsa. Per kratą mes daržinėje aptikome pririštų kačių“, – pasakojo Šymkento vaiko teisių apsaugos darbuotoja Ž. Žazykbajeva.
Pagalbos dėl blogų sąlygų kreipėsi vyriausias vaikas. Jis ir parodė siaubingų gyvenimo sąlygų vaizdo įrašus, nuotraukas. Dabar vaikai perduoti į vaikų globos namus.
„Vyriausias berniukas, kuris kreipėsi pagalbos, pasakė vaikų namų vadovei: „Padėkite, mus muša“. Tada parodė kitų penkių vargšų nuotraukas. Mes atvykome ir patikrinome. Paaiškėjo, kad vaikus vertė dirbti, jie nepavalgydavo, buvo apsirengę suplyšusiais ir nešvariais drabužiais. Dėl šio įvykio iškelta baudžiamoji byla“, – sakė vaiko teisių apsaugos specialistė.
Miesto policijos departamento duomenimis, byla jau perduota teismui.
-
Kodėl įvaikinti vaikai naujose šeimose elgiasi destruktyviai? 2
Renginio metu pranešimą skaičiusi lektorė Edita Kuliavaitė sutiko savo mintimis pasidalyti su platesniu skaitytojų ratu, interviu metu papasakodama, kaip į pokyčius ir praradimus gyvenime reaguoja vaikai, jau patyrę esminę – tėvų – netektį; kokius egzaminus jie rengia globėjams ir įtėviams, galiausiai – kaip galima šiems vaikams padėti.
– Savo pranešime kalbėjote apie gyvenime mus ištinkančius pokyčius, patiriamas netektis. Kurios labiausiai sudrebina pamatus ar net ištempia pagrindą iš po kojų? Ką reiškia vaikui netekti biologinių tėvų?
– Kiekvienam iš mūsų pokytis gyvenime yra savotiškas iššūkis, daugiau ar mažiau sujudinantis, kartais supurtantis mūsų ramaus, nusistovėjusio, įprasto gyvenimo pamatus. Darbo, gyvenamosios vietos, gyvenimo būdo keitimas, pokyčiai, kuriuos atneša sveikatos problemos... Šias situacijas lydi įvairiapusiai jausmai. Vis tik skaudžiausiai mus paveikia artimų žmonių netektys, atnešančios vienatvės, tuštumos ir beprasmybės jausmus. Turėti artimuosius yra mūsų egzistencinis poreikis, tiek pat svarbus kaip valgis, miegas, fizinė šiluma.
Įvyksta tarsi staigus prisitaikymas, bet galime būti tikri, kad kažkur už jo slepiasi išgąsdintas vaikas.
Įvaikinami ar globojami vaikai jau yra patyrę netektį, sukrečiančią visą egzistencijos pagrindą. Tuštuma, atsivėrusi jų sielose, yra tokio mąsto, kad jos padariniai juntami visą gyvenimą. Baimė prarasti tuos, kuriuos myli, pačiam tapti nemylimu, paliktu, nereikalingu ir nepriimtu, yra pats didžiausias įmanomas pokytis, atimantis iš gyvenimo saugumo ir kad būsi apgintas pojūtį. Ta baimė lydi, dažnai pasislėpusi, dažnai užgožta kasdienybės, bet kartais audringai išsiveržia ir šokiruoja aplinkinius. Ji verčia netektį patyrusį vaiką gyventi nuolatinėje slaptoje „parengtyje“.
– Kaip į pokyčius, praradimus reaguoja biologinių tėvų netektį patyrę ir globėjų ar įtėvių šeimose gyvenantys vaikai?
– Tėvų netektį patyrusių vaikų vidinis pasaulis yra toks sujauktas, persmelktas nesaugumo, kad pradžioje atrodančios neprognozuojamos, neadekvačios reakcijos gali išmušti iš vėžių geranoriškiausius ir kantriausius aplinkinius.
Pirmasis pokytis, su kuriuo neišvengiamai susidurs įtėviai ir vaikas – pats priėmimo į šeimą faktas. Ir nors tai yra laimingą ir saugų gyvenimą žadantis įvykis, vis tik, po trumpesnio ar ilgesnio laiko, kai prasideda išsivalymas nuo baimės ir tuštumos, prasidėsianti reakcija, nebus maloni ir palaiminga. Iš suaugusių šis laikotarpis pareikalaus begalės kantrybės, nuoseklumo, ištvermės ir supratingumo. Vaikas gydosi ir mokosi gyventi taip, kaip iki šiol niekada negyveno. Tam tikra prasme, jis prarado jam įprastą gyvenimo būdą, prie kurio buvo prisitaikęs ir išmokęs jame būti. Viskas jam yra nauja: šeima, buitis, tradicijos, santykiai. O užvis labiausiai – intymumas ir priklausymas vienas kitam. Niekada to nepatyrusiam žmogui tai – naujas pasaulis, kuriame jis tikrai kažkiek laiko jausis tarsi būtų svečias iš kitos planetos.
Edita Kuliavaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Svarbu žinoti, kad pokyčiai, galintys iššaukti audras, nebūtinai yra nemalonūs įvykiai. Greičiau atvirkščiai. Švenčiamas gimtadienis, atrakcionų parkas, dovanos ar netgi ramus ir jaukus savaitgalis, staiga gali pasibaigti isterijos ir agresijos arba autoagresijos priepuoliu. Tuo tarpu negatyvūs pokyčiai gali praslinkti ramiai, be kažkokių labiau pastebimų reakcijų. Tačiau taip vyksta ne todėl, kad vaikas jų nepastebi, bet dėl to, kad pradeda veikti jo „parengties“, savisaugos sistema. Įvyksta tarsi staigus prisitaikymas, bet galime būti tikri, kad kažkur už jo slepiasi išgąsdintas vaikas.
Reakciją netikėtai gali išprovokuoti ir netikėtai iškilusi grėsmė kažkokiam labai svarbiam mažmožiui. Tas mažmožis (galbūt mylimas žaisliukas, pagalvėlė, gal visai nudrengtas drabužėlis ar aksesuaras) turi didžiulę svarbą vaikui, nes jam suteiktas pakaitinio intymumo statusas. Tai dalykas, kurį vaikas išmoko mylėti ir jis atstojo jam mylimo žmogaus artumą.
Reakcijų į netektį spektras labai platus: nuo besaikio valgymo, dažnai net nekramtant, tarsi bandant užpildyti tuštumą, miego sutrikimų, įkyraus elgesio iki ūmių isterijos priepuolių, agresijos ir autoagresijos bei negebėjimo saugoti užmegztus santykius, čia pat atsiduodant naujiems, vėl lengvai pamirštamiems.
Nėra jokios priežasties įsižeisti dėl vaiko destruktyvaus elgesio, nes tai tėra reakcija į skausmingą praeitį.
– Ką reikia daryti tokiais atvejais? Kaip padėti sau, vaikui, šeimai?
– Pirmiausia, ką galima padaryti, tai apsišarvuoti kantrybe ir supratimu, kad sielos žaizdoms užgyti, prireiks daug laiko. Nepasiduoti panikai, kaltės jausmui, nebijoti klysti, suklydus per daug nesikrimsti. Nesijausti susimovusiais, nevykusiais tėvais. Jokiu būdu negalvoti, kad vaiko agresija, net jei ji nukreipta į jus, yra jūsų nepriėmimo faktas. Nes, greičiausiai, yra atvirkščiai. Vaikas, pagaliau atsidūręs saugioje aplinkoje, pradeda gydymosi procesą. Iš jo kūno tarsi išsilaupo giliai nugulusios baimės, tuštuma, vienatvė. Jos išsiveržia „su trenksmu“ ir tai yra tarsi egzaminas įtėviams, globėjams pavadinimu „Ar priimsi mane besąlygiškai?“.
Nėra jokios priežasties įsižeisti dėl vaiko destruktyvaus elgesio, nes tai tėra reakcija į skausmingą praeitį. Jei vaikas mažas, pakanka jį pasiimti ant kelių, tvirtai apglėbti, net jei pradžioje priešinasi, sėdėti su juo, kol pyktis ir neviltis atslūgs savaime, vaiko kūnelis suglebs ir jis prisiglaus su palengvėjimu prie jūsų. Tada plūstelės ašaros ir nuplaus dalį kažkada patirtos skriaudos. Nereikia gražbyliauti, įtikinėti, kišti į burną saldainį, perdėtai raminti. Pakanka būti su juo, pereiti kartu per isterijos priepuolį. Laikui einant tokie priepuoliai retės. Svarbu duoti sau ir vaikui „visą pasaulio laiką“. Verta pasikalbėti su kaimynais ir aplinkiniais, kad jie žinotų kas vyksta ir turėtų supratingumo.
Nepadėjus vaikui pereiti per šį etapą, paauglystėje vėl įvyks „remontas“, bet tada galimybės destrukcijai bus daug didesnės ir pavojingesnės. Jei įvaikis jau paauglys, situacija kur kas sudėtingesnė ir iš įtėvių pareikalaus daugiau susitvardymo ir išmonės. Vėlgi, didžiausia klaida būtų tokiose situacijose įsižeisti. Kuo dažniau sakoma frazė „aš tave suprantu“ išaugina galimybę, kad ir paauglys taps geranoriškesnis, žengs supratingumo link. Mažų mažiausiai, jausis besąlygiškai priimamas.
– Kartais gyvenime žinome apie artėjančius pokyčius ar net laukiančias netektis. Ar įmanoma joms pasiruošti?
– Jei netektys globojamą ar įvaikintą vaiką ištinka jau gyvenant šeimoje, svarbu, kad jas išgyvenant jis nesijaustų paliktas vienas. Bent vienas iš suaugusiųjų turėtų pereiti per skausmingą laikotarpį koja kojon su vaiku. Šnekėtis su juo, puoselėti intymumą, saugumą. Būti atidžiu stebint, ar dėl ištikusių įvykių vaikas nekaltina savęs. Jie linkę taip daryti.
Paruošti skausmingiems įvykiams nėra paprasta, net suaugę žmonės retai sugeba pasiruošti taip, kad netekčiai įvykus nesijaustų sužlugusiais... Antra vertus, vaikai su tokiu likimu dažnai gan lengvai pakelia netektis, jei jos nesusijusios su artimųjų praradimu. Jie jau tarsi yra išmokę gyventi egzistencinėmis vertybėmis ir nesureikšminti antrinių dalykų.
– Vaikams visada linkime geriausio, tačiau, būna, kad labai stengiantis padaroma „meškos paslauga“. Kaip išvengti tokių klaidų, kai norima padėti, bet labiau pakenkiama?
Mūsų klaidos ir yra ta dirva, kurioje galime augti kartu.
– Kažkada nerimaudama ar sugebėsiu suteikti nepriekaištingas buities sąlygas savo globojamiems vaikams ir ar nepridarysiu klaidų santykiuose, kreipiausi į vieną labai išmintingą moterį, kuri pati išaugino ne vieną įvaikį ir kurią laikau savo mokytoja. Ji man pasakė: žinai, jiems tiek mažai reikia buitine prasme – tik lovos ir nuosavos lentynos šalia jos. Ir tiek daug reikia tavo širdies ir viso, ką tu iš jos nuveiksi, taip pat ir tavo klaidų. Tada jie gyvens tikrą, sodrų, pilnavertį gyvenimą, kuriame 50 proc. mūsų atliekamų veiksmų bus klaidingi. Tačiau mūsų klaidos ir yra ta dirva, kurioje galime augti kartu.
Nemokami edukaciniai-terapiniai renginiai įtėviams ir globėjams vyks dar keturiuose Lietuvos miestuose: Panevėžyje (lapkričio 16 d.), Šiauliuose (lapkričio 23 d.), Vilniuje (lapkričio 30 d.), Klaipėdoje (gruodžio 14 d.). Jų metu be lektorės pranešimo, renginio dalyviai galės dalyvauti psichologės moderuojamose savitarpio pagalbos grupėse, taip pat gauti individualias psichologės Raimondos Strazdienės konsultacijas. Registruotis į renginius galima paspaudus nuorodą.
-
Užuovėja vaikui – laikinoje šeimoje 3
Reikalavimai neatbaido
Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro (Globos centro) socialinės darbuotojos Laura Lukauskienė, Raminta Valeišaitė, Violeta Zakatovienė ir Ingrida Vainorienė pasakojo, kad norintiesiems tapti budinčiais globotojais, taip kaip ir globėjais (rūpintojais) ar įtėviais, privaloma griežta atranka: pristatyti reikiamus dokumentus, dalyvauti mokymuose.
Atsakingą sprendimą rekomenduojama priimti visai šeimai, pageidaujama, kad mokymus lankytų ir sutuoktinis. Net biologiniai vaikai turi būti paruošti laikinai į šeimą priimamų vaikų kaitai. „Norint tapti budinčiu globotoju, pirmiausia reikia pasitikrinti sveikatą medicininėje komisijoje ir pristatyti pažymą, nes su kai kuriomis ligų diagnozėmis negalima imtis šių pareigų.
Po to savivaldybėje reikia parašyti prašymą, pateikti vyresnių nei 16 metų šeimos narių sutikimą ir asmens dokumentus – visa tai peržiūri Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinis skyrius. Tarnybos specialistai patikrina, ar žmogus neturi teistumo, administracinių nuobaudų, prireikus paprašo ir kitų dokumentų.
Jei tarnyba atlikus pirminę atranką priima teigiamą sprendimą, visi šie dokumentai pasiekia mus“, – apie pirmąjį atrankos etapą pasakojo I.Vainorienė. Atrinkti kandidatai dalyvauja interaktyviuose mokymuose, kuriuose gali išbandyti įvairius amplua: tėvų, globėjų, vaiko. Tai leidžia pasitikrinti, ar budinčio globotojo
pareigos būtų tinkamos. „Kelias yra sudėtingas. Mokymai budintiems globotojams vyksta tris mėnesius, o siekiantiems tapti globėjais (rūpintojais) ir įvaikintojais mokymai trunka du mėnesius.
Budintys globotojai privalo išklausyti ne tik pagrindinius globėjų (rūpintojų) ir įvaikintojų mokymus, bet ir specializuotus. Užduodame namų darbus, vyksta individualūs pokalbiai šeimų namuose. Mokymų metu žmonės gali pasimatuoti „budinčio globotojo“ „kostiumą“ ir save įsivertinti“, – antrino V.Zakatovienė.
Specialistės pastebėjo, kad kai kurie norintieji tapti budinčiais globotojais, baigę mokymus, nusprendžia, kad nėra pasirengę šiam sudėtingam darbui. Socialinės darbuotojos mano, kad geriau nusivilti besimokant, nei tada, kai į šeimą papuola krizinę situaciją patiriantis vaikas.
Dirba trys globotojai
Šiuo metu Globos centras yra pasirašęs tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartis su trimis budinčiomis globotojomis, kurios prižiūri vaikus nuo gimimo iki pilnametystės. Moterys vaikus priima pagal jų amžių. Kaip pasakojo R.Valeišaitė, viena budinti globotoja dirba su kūdikiais iki vienerių metų. Jai puikiai sekasi susitvarkyti su šiomis nelengvomis pareigomis – moteris jau prižiūrėjo ne vieną kūdikį.
Kita budinti globotoja rūpinasi vaikais iki 9 metų. Šiai moteriai – tai naujas startas, bet ji neišsigando atsakomybės: turi daug žinių, nuolat konsultuojasi. Trečioji budinti globėja dirba daugiau nei metus. Jos šeimoje buvo apgyvendinta keletą įvairaus amžiaus vaikų. Pasak specialisčių, parenkant globėjus atsižvelgiama į abiejų pusių poreikius: budinčio globotojo ir jo šeimos bei laikinai apgyvendinamo vaiko.
Budintis globotojas kartu su specialistais priima sprendimą, kokio amžiaus vaikus jie galėtų prižiūrėti iki to laiko, kol išsispręs krizinė situacija vaiko biologinėje šeimoje. Pavyzdžiui, kaip paaiškino specialistės, ne kiekvienas sugebėtų rasti bendrą kalbą su paaugliu.
Atliepti vaiko poreikius
Per dvejus metus budinčių globotojų šeimose buvo apgyvendinta 11 vaikų nuo gimimo iki 12 metų. Jie budinčio globotojo šeimoje vidutiniškai praleidžia apie keturis mėnesius. Netrukus prasidėsiančiuose globėjų (rūpintojų) ir įvaikintojų mokymuose dalyvaus ir dvi šeimos, kurios nori tapti budinčiais globotojais. „Mokymų bei individualių susitikimų metu stebime ir atsižvelgiame į tam tikrus mokymų dalyvių gebėjimus: globotojas turi atliepti vaiko poreikius, suformuoti saugų ryšį su vaiku, parodyti tinkamą šeimos modelį“, – paaiškino I.Vainorienė
V.Zakatovienė antrino, kad dėmesys taip pat yra skiriamas gyvenimo ir buities sąlygoms, pavyzdžiui, kad vaikas turėtų atskirą kambarį ar privačią erdvę. Asmens finansinė situaciją įtakos vertinimui neturi, nes budinčiam globotojui atlygis už vaiko priežiūrą bei išlaikymą yra mokamas teisės aktų nustatyta tvarka.
Norinčiuosius daugiau sužinoti apie globą (rūpybą), įvaikinimą bei budinčio globotojo veiklą, kviečiame atvykti į BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centrą, įsikūrusį Klaipėdoje, Debreceno g. 48, susisiekti telefonais 8 630 04 381, 8 661 98 788 arba e. paštu vkc.globa@gmail.com. Informacija teikiama ir internetinėse svetainėse www.gerovescentras.lt, www.globoscentrai.lt.