Nors rinkimai buvo gana nesėkmingi ir Laisvės partijai, ji, politikos ekspertų vertinimu, turi daugiau perspektyvų nacionaliniuose rinkimuose, o sėkmingiausi rinkimai akivaizdžiai buvo socialdemokratams.

„Socialdemokratai yra akivaizdūs laimėtojai, dar jiems užtvirtino ta daug kam netikėta pergalė Vilniaus rajone“, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Mažvydas Jastramskis.

„Kalbant apie pralaimėtojus, karčiai saldus konservatorių yra pasirodymas: žiūrint į visą Lietuvą, tikrai reikia susirūpinti – penki merai vienai iš didžiausių partijų ir valdančiajai yra prastas pasirodymas, – sakė jis. – Kad ir kiek tu Vilniuje džiaugtumeisi pergale, kurį po daug metų susigrąžino Tėvynės sąjunga, faktas yra tas, kad buvo vadinamasis baudimo efektas – čia ne vien apie Lietuvą kalbame, valdančiosios daugumos pagrindinė partija gali būti baudžiama rinkėjų“.

Socialdemokratai rinkimuose iškovojo daugiausia –17 – merų postų, antri liko įvairūs politiniai komitetai, treti – Liberalų sąjūdis, o Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai pasirodė perpus prasčiau nei prieš ketverius metus – turės penkis merus.

Sostinėje po kovos su buvusiu meru „Laisvės ir teisingumo“ atstovu Artūru Zuoku rinkimus laimėjo konservatorius Valdas Benkunskas, partija iškovojo dar keturis merų postus, tačiau nėra patenkinta rezultatais, nes turės dvigubai mažiau merų, nei dabartinėje savivaldos kadencijoje.

„Jeigu pirmajame ture taip nepajutome tokio bendro balsavimo prieš valdančiuosius, ypač konservatorius, tai šitas labai pasijuto antrajame ture. Kitaip tariant, bendros rinkėjų nuotaikos, nusivylimas, labai stipriai sufonavo“, – BNS sakė Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė.

Pralaimėtojai – Darbo partija

Politikos ekspertai sutinka, jog prasčiausiai rinkimuose pasirodė Darbo partija ir Laisvės partija, likusios be merų.

Laisvės partija, pralaimėjus vienintelei mero posto dar siekusiai kandidatei Elektrėnų savivaldybėje parlamentarei Silvai Lenvginienei, liko be savivaldybių vadovų.

Darbo partijos kandidatai varžėsi antrajame ture Kėdainiuose ir Ukmergėje, tačiau tiek Viktoras Fiodorovas, tiek Rolandas Janickas liko antri.

Pasak politologų, jeigu „laisviečiai“ dar turi perspektyvų nacionaliniuose rinkimuose pasiekti geresnių rezultatų, „darbiečius“ išgelbėti galėtų nebent dar vienas buvusio pirmininko Viktoro Uspaskicho sugrįžimas.

„Turbūt šitų rinkimų apskritai didžiausia pralaimėtoja yra Laisvės partija ir Darbo partija, nors Darbo partija yra pralaimėtoja numeris vienas“, – sakė R. Urbonaitė.

M. Jastramskis taip pat teigia, jog net ir Kėdainiuose be mero likusi Darbo partija yra „visiškas pralaimėtojas“.

„Jie skęsta tarp opozicinių partijų gausos. Faktas yra tas, kad socialdemokratai įsitvirtino kaip pagrindinė opozicinė partija pagal įtaką ir populiarumą, „valstiečiai“ ir Demokratai pasirodė palyginti neblogai, o Darbo partijai tiesiog neturi kaip atkreipti dėmesio“, – kalbėjo jis.

„Manau, kad jie skęs tiesiog. Nenoriu daryti labai drąsių prognozių, bet manyčiau, kad jiems perspektyvos labai niūrios yra“, – pridūrė jis.

R. Urbonaitė taip pastebėjo, jog nėra aiški šios partijos tapatybė.

„Natūralu, kad jau mes matome visišką merų badą, tiesiog jų nebėra. (...) O kaip mes matome, be V. Uspaskicho ir Seimo rinkimuose pasirodyti yra labai sunku“, – sakė ji.

„Darbo partijai prognozės yra dar liūdnesnės. Aišku, galbūt Viktoras (Uspaskichas) grįš ir įvyks dar vienas prisikėlimas, ko neatmetu, bet kol kas panašu, kad jau jo faktorius irgi nelabai veikia“, – kalbėjo politologė.

Pasak TSPMI docento, Laisvės partijos „keliami klausimai yra nacionalinio lygmens“, todėl prastas pasirodymas savivaldos rinkimuose savaime nereiškia, jog jiems nepasiseks ir Seimo rinkimuose.

R. Urbonaitė taip pat mano, jog ši partija savivaldoje „neturėjo turėti daug vilčių“, nes kol kas neturi itin stiprių skyrių.

„Galų gale, tai nėra partija, kuri galėtų būti stipri regionuose su savo darbotvarke. Jos darbotvarkė geografiškai šiek tiek rinkėją lokalizuoja, ir mes labiau kalbame apie Vilnių“, – sakė politologė.

„Manau, kad Vilniaus rinkėjas juos ir Seimo rinkimuose gali šiek tiek tempti, klausimas, ar ištemps iki frakcijos dydžio – yra klaustukas“, – pridūrė ji.

      Žemėlapis sukurtas Vyriausiosios rinkimų komisijos užsakymu.
      Žemėlapis sukurtas Vyriausiosios rinkimų komisijos užsakymu.

Jis sako, kad rusai panaudojo daugumą sutelktų pajėgų ir kad dauguma šių pajėgų yra Ukrainos viduje; jie nesugeba perskirstyti pajėgų šalyje.

„Taigi dabar jie daro pažangą ten, kur deda daugiausiai pastangų sutelkti išteklius ir logistiką. Didžiausios pastangos šiuo metu dedamos pietuose, kur jie bando užbaigti mūšį dėl Mariupolio, o tada apsupti Ukrainos karinių dalinių flangą Donbase, bandydami juos atkirsti ir taip pasistūmėti į šiaurę nuo pietinės ašies“.

Tarp Chersono ir Mykolajivo jie tapo statiški, mažai tikėtina, kad jiems pavyks padaryti pažangą šiame fronte, pridūrė jis. Labiau tikėtina, kad jie veršis į šiaurę nuo Krymo palei Dnipro upę ir bandys apsupti jungtinių pajėgų operacijų zoną, kurioje yra daug geriausių Ukrainos padalinių.

Kadangi rusų moralė žema, nes jie neturi tiek karių, kad galėtų šturmuoti miestus, jie juos apsupa, tada badu marina žmones, o miestą tiesiog laipsniškai sulygina artilerija.

Rusai pradėjo puolimą daugiau krypčių, nei galėjo išlaikyti pirmoje konflikto dalyje, ir dabar yra tokioje padėtyje, kad vienu metu gali pulti tik vienoje ašyje. Atrodo, kad šiuo metu jų prioritetas yra sumušti Ukrainos pajėgas Donbase, jei tik galės. Kai užims Mariupolį, greičiausiai jie sustiprins ašį prieš Charkivą Donbaso šiaurėje.

Taigi, daro išvadą ekspertas, rusų tikslas – lėtai ir metodiškai užimti miestus vieną po kito.

Kaip teigiama, daugelį metų jie siekė įsijausti į tai, kas dedasi V. Putino mintyse ir geriau suprasti jo ketinimus.

Izoliavosi ir užsisklendė

Norint išvengti šios krizės peraugimo dar pavojingesniu teritoriniu mastu, labai svarbu įsigilinti į Rusijos prezidento vidinę būseną. Spėta. kad V. Putinas serga, tačiau daugelis analitikų teigia, kad iš tikrųjų jis izoliavosi ir užsisklendė bet kokioms alternatyvoms.

Jo mėginimas izoliuotis nuo aplinkos buvo akivaizdus, pavyzdžiui, tada, kai V. Putinas susitiko su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu. Jiedu sėdėjo skirtinguose ilgo stalo galuose. Tokiu pat būdu Rusijos prezidentas susitiko ir su savo paties nacionalinio saugumo komanda karo Ukrainoje išvakarėse.

Kaip BBC aiškino vienas Vakarų žvalgybos pareigūnas, pirminis V. Putino karinis planas buvo panašus į sugalvotą KGB karininko. Manoma, kad planas buvo sukurtas pagal griežtą „sąmokslą“, slaptai. Tačiau viso to rezultatas – chaosas. Rusijos kariuomenės vadai nebuvo pasiruošę, o kai kurie kariai įžengė į Ukrainą nežinodami, ką čia darys.

Sprendimus priima vienas

Vakarų žvalgybininkai, remdamiesi šaltiniais, apie V. Putino planus žinojo daugiau nei daugelis Rusijos vadovybės. Tačiau dabar jų laukia naujas iššūkis – suprasti, ką toliau darys Rusijos lyderis. Ir tai nėra lengva.

Iššūkis suprasti Kremliaus žingsnius yra tai, kad Putinas yra vienintelis sprendimų priėmėjas Maskvoje.

„Iššūkis suprasti Kremliaus žingsnius yra tai, kad Putinas yra vienintelis sprendimų priėmėjas Maskvoje“, – aiškino Johnas Sipheris, anksčiau vadovavęs CŽV operacijoms Rusijoje.

„Sistemoje, kuri taip gerai apsaugota kaip Rusija, labai sunku turėti gerą žvalgybinę informaciją apie tai, kas vyksta lyderio galvoje, ypač kai tiek daug Rusijos gyventojų nežino, kas vyksta“, – kalbėjo buvęs Didžiosios Britanijos MI6 vadovas Johnas Sawersas.

V. Putinas, anot žvalgybos pareigūnų, yra izoliuotas savo paties sukurtame burbule, į kurį prasiskverbia labai mažai pašalinės informacijos – ypač tos, kuri gali užginčyti jo nuomonę.

„Jis yra savo propagandos auka ta prasme, kad klauso tik tam tikro skaičiaus žmonių ir blokuoja visa kita. Tai suteikia jam keistą pasaulio vaizdą“, – teigė psichologijos profesorius Adrianas Furnhamas.

Vakarų žvalgybos pareigūnų nuomone, tų, su kuriais V. Putinas kalbasi, ratas niekada nebuvo didelis, bet kai buvo priimtas sprendimas įsiveržti į Ukrainą, jis susiaurėjo iki saujelės žmonių, kuriems būdingas V. Putino mąstymo braižas ir tikėjimas juo.

Susikaupusios nuoskaudos ir ambicijos

Tie, kurie stebi Rusijos prezidentą, teigė, kad V. Putinas nori atsigriebti už 1990-ųjų Rusijos pažeminimą. Į priekį jį taip pat stumia įsitikinimas, kad Vakarai yra pasiryžę sunaikinti Rusiją ir išstumti jį iš valdžios.

CŽV direktorius Williamas Burnsas įvertino V. Putino psichinę būklę, jis sakė, kad Rusijos prezidentas daugelį metų savyje turi susikaupusias nuoskaudas ir ambicijas. Toks jo požiūris – „užkietėjęs“.

Ar Rusijos prezidentas išprotėjo? Tokį klausimą uždavė daugelis vakariečių, rašo BBC. Psichologas, turintis patirties tokiuose atvejuose kaip V. Putino, sakė, kad toks sprendimas kaip įsiveržimas į Ukrainą, leidžia jį priėmusį asmenį pavadinti „bepročiu“.

Dar 2014 metais Angela Merkel JAV prezidentui Barakui Obamai pasakė, kad V. Putinas gyvena „kitame pasaulyje“. Tuo tarpu prezidentas E. Macronas, neseniai sėdėdamas su V. Putinu, pastebėjo, kad Rusijos lyderis yra „dar griežtesnis ir labiau izoliuotas“ palyginus su ankstesniais susitikimais.

Kaip jau minėta, kai kurie spėlioja apie pablogėjusią Rusijos prezidento sveikatą ar vaistų poveikį. Kiti atkreipia dėmesį į psichologinius veiksnius, tokius kaip jausmas, kad jam pritrūks laiko, kad įvykdytų tai, ką suplanavęs, kad apsaugotų Rusiją ar atkurtų jos didybę.

„Tikimybė, kad V. Putinas nėra psichiškai nesveikas išlieka. Jis vis labiau skuba, bet pastaraisiais metais yra ir dar labiau nuo visko atsiribojęs, izoliuotas“, – sakė buvęs JAV vyriausybės gydytojas ir diplomatas Kenas Dekleva.

Manoma, kad V. Putinas vis dar gali nesuvokti, kaip blogai Ukrainoje sekasi jo šalies kariams. Todėl tai kelia susirūpinimą, nes sunku nuspėti, kaip jis galėtų sureaguoti, pamatę blogėjančią Rusijos padėtį.

Gali būti dar pavojingesnis

Pasak BBC, Vakarų politikos formuotojai užduoda klausimą, ką daryti, jei V. Putinas dabar jaučiasi įspraustas į kampą?

„Kyla klausimas, ar jo žiaurumas išaugs, ar padaugės ginklų, kuriuos jis bus pasirengęs naudoti“, – svasrtė vienas Vakarų pareigūnas, neslėpdamas susirūpinimo, kad V. Putinas gali panaudoti cheminį ar net branduolinį ginklą.

Pats V. Putinas gali apsimesti pavojingu ar net neracionaliu – tai gerai žinoma taktika – vadinamoji „bepročio“ teorija. Kai kažkas, turintis prieigą prie branduolinio ginklo, bando priversti savo priešininką atsitraukti įtikindamas, kad jis gali jį panaudoti, nepaisant to, kad visi žus.

„V. Putinas neleidžia sau patirti nesėkmių ar parodyti silpnumo. Jis niekina tokius dalykus. Į kampą įspraustas, nusilpęs V. Putinas yra pavojingesnis“, – sakė K. Dekleva.

Savo nuomone apie naująsias formas pakvietėme pasidalyti scenos meno lauko kūrėjus ir tyrinėtojus. Ką jiems reiškia internetinis menas; kaip vertina šį Lietuvoje dar ganėtinai naują reiškinį; ar virtualusis kūrinys savo kokybe ir raiška gali prilygti tradiciniam menui?

Menotyrininkė, teatrologė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto prodekanė Rūta Mažeikienė:

Rūta Mažeikienė. / VDU nuotr.

Šiandien, kai dėl pandemijos ir karantino sąlygų praktiškai kiekvieno žmogaus gyvenimas didesne ar mažesne dalimi persikėlė į virtualiąją erdvę, natūralu kalbėti apie virtualiąją kultūrą kaip būtiną ar netgi neišvengiamą virtualiojo pasaulio dalį. Tačiau reikia pripažinti, kad virtualioji kultūra nėra pandemijos pasekmė. Įvairios virtualiosios kultūros formos – nuo parodų iki festivalių, nuo mugių iki knygų pristatymų, nuo paskaitų iki ekskursijų – jau kurį laiką yra tapusios svarbiu šiuolaikinės gyvensenos dėmeniu. Kadangi dėl informacinių ir komunikacinių technologijų beveik visos svarbiausios kasdieninio gyvenimo veiklos keliasi į virtualiąją erdvę, daugiau negu natūralu, kad toje erdvėje laipsniškai formuojasi virtualioji kultūra, kuriamas internetinis menas.

Kalbant apie Lietuvą, akivaizdu, kad būtent pandemijos sąlygos išprovokavo ne tik staigų virtualiosios kultūros formų proveržį, bet ir auditorijų susidomėjimą internetiniu menu. Tačiau vertinant platesniame kontekste nekyla abejonių, kad internetinis menas jau yra tapęs integralia šiuolaikinės kultūros dalimi. Apie tai liudija ir faktas, kad garsiausiame pasaulio šiuolaikinio meno renginyje – Venecijos bienalėje – greta nacionalinių paviljonų jau daugiau nei dešimtmetį veikia atskiras internetinio meno paviljonas. Jame apsilankiusius virtualiuosius lankytojus pasitinka iškalbingas užrašas "Because internet is our new country" ("Nes internetas yra mūsų nauja šalis"). Taigi į klausimą, ką man reiškia virtualioji kultūra, atsakyčiau perfrazuodama šį užrašą – virtualioji kultūra yra mūsų nauja kultūra.

Ar virtualusis kūrinys savo kokybe ir raiška gali prilygti tradiciniam menui? Be jokios abejonės, virtualusis kūrinys – jeigu jis yra kuriamas ir demonstruojamas kaip virtualusis kūrinys, o ne skaitmeninė fizinio kūrinio kopija – yra meno kūrinys. Ir kaip bet kuris kitas meno kūrinys jis gali būti kokybiškas arba nekokybiškas, paveikus arba nepaveikus. Tokio pobūdžio klausimai, sakyčiau, yra net nekorektiški virtualiojo meno kūrėjų atžvilgiu. Tačiau aš nujaučiu, kad jie kyla dėl dviejų priežasčių.

Viena vertus, tenka pastebėti, kad pastaruoju metu virtualiojoje erdvėje yra nemažai meno, kuris yra sukurtas tradicinėmis priemonėmis ir formomis, tačiau vėliau skaitmenizuotas ir pateiktas žiūrovui virtualiojoje erdvėje. Tokius atvejus aš linkusi vadinti ne virtualiuoju menu, o meno sklaida internete. Ir, žinoma, tokiais atvejais kokybės, raiškos, paveikumo, lyginimo su originalu ar su tradicine pateikimo forma klausimai yra ir tinkami, ir aktualūs.

Kita vertus, Lietuvoje daugėja ir specialiai virtualiajai erdvei sukurto meno, tačiau šis proveržis sietinas ne su natūraliais meno kaitos procesais, o su labai specifinėmis karantino išprovokuotomis kūrybos sąlygomis. Vertindama iš to, ką teko matyti, ypač teatro ar šokio kontekste, turiu pastebėti, kad menininkams nelengva staiga peršokti į internetinio meno erdvę. Manyčiau, kad kuriant virtualiojo meno kūrinius nepakanka tiesiog žvelgti į situaciją kūrybiškai ir bandyti pritaikyti įprastas kūrybos formas prie skaitmeninio formato. Virtualusis menas veikia naudodamas kitas medijas, kurios ir menininkams, ir žiūrovams diktuoja savo žaidimo taisykles. Aš nesu internetinio meno ekspertė, tačiau, stebėdama meną virtualiojoje erdvėje, gana greitai pajuntu, kai žaidžiama ne pagal taisykles.

Laimė, teko matyti ir tokių virtualiojo teatro ar šokio pavyzdžių, kurie nekėlė jokių klausimų dėl pasirinktos medijos panaudojimo ir absoliučiai įtikino virtualiosios kūrybos paveikumu.

Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė:

Gintarė Masteikaitė. / M. Plepio nuotr.

Vedami ne tik savo užsidegimo, bet ir Lietuvos kultūros tarybos skatinimo ieškoti naujų formų ir sprendimų, šokėjai ir choreografai kėlė savo kūrybą į ekranus: prisitaikė prie transliacijos su kamera, vyko nuotolinės internetinės šokio pamokos ir kiti procesai. Antrojo karantino metu daug dirbta kuriant ir montuojant šokio filmus. Vien tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje "Naujasis Baltijos šokis" buvo pristatyta vienuolika šokio filmų, kurie sulaukė virš 50 tūkst. peržiūrų ir geriausių kritikų įvertinimo. Taip pat sukurti nauji projekto "Šokis plius miestas" šokio vaizdo įrašų kūriniai. Mes turime ir visai naują pandeminį kūrinį – choreografės Vilmos Pitrinaitės premjerą "Tai ne tavo sapnas", kuris yra puikaus internetinio projekto pavyzdys, visiškai naujas meno kūrinys. Tai nėra tik transliavimas, tai ir šokio vaizdo siužetas. Beje, vasarą lauksime gyvos jo versijos. Kalbant apie šokio filmus, labai gaila, kad Auksinių scenos kryžių komisija nusprendė jų nevertinti kaip šokio žanro pasirodymų, nes kilo abejonių, ar tai šokis, ar kinas (šie šokio filmai yra sumontuoti), nors choreografijos elementai yra pagrindiniai šiame kūrinyje. Tiesa, šokio filmai yra kuriami jau seniai, tik mums buvo įprastesnė šokio dokumentika, biografiniai filmai. Šokio filmai buvo viena iš formų karantino metu šokėjams pasiekti žiūrovus. Tai yra scenos meno kūriniai, tik perkelti į skaitmeninį formatą.

Kaip vertinu virtualiąją kultūrą? Dalis to, kas vyko, liks eksperimentais, bet ne viena forma gyvuos ir toliau. Puikus yra V.Pitrinaitės pavyzdys, lengvai pasiekiamas kompiuterio ekrane. Sulauksime daugiau šokio sklaidos projektų, pratinančių žiūrovą prie šokio, integruojant jį su kitais menais, o jo platinimui ir sklaidai bus naudojama tokia komercinė platforma, kaip televizija. Žinoma, laukiame grįžimo į sales, nes scenos menas iš savęs reikalauja apsikeitimo chemija su publika.

Kūrybininkas, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, interneto ir naujųjų medijų tyrinėtojas Gytis Dovydaitis:

Gytis Dovydaitis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Internetinė kultūra man, visų pirma, reiškia visus internete besivystančius kultūrinius procesus, o antra – suvokimą, kad internetas yra tapęs neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Pandemija paragino rengti virtualiąsias parodas, instaliacijas, internetinius teatro pasirodymus. Įvairios institucijos suskubo generuoti tokį turinį, galutinai nesuvokdamos, ką reiškia virtualumas, kokios jo galimybės, ką reiškia internetinis menas. Ar spektaklio transliacija, "YouTube" vaizdo įrašas pelnytai vadinamas internetiniu spektakliu? Interneto platformoje "Spotify" muzikos klausomės metų metus, bet nevadiname to virtualiuoju koncertu, o olimpiados transliacija televizijoje nėra virtualioji olimpiada, tai tiesiog transliacija. Reikia vadinti dalykus tikraisiais jų vardais. Dabar žiūrovai yra neigiamai kondicionuojami – kai po virtualiojo spektaklio apibrėžimu pakišamos transliacijos, tai išties internetui sukurtas spektaklis pranyksta banalybių fone.

Į internetą reikia žiūrėti kaip į medijų, priemonių rinkinį, su kuriomis galima dirbti ir ieškoti galimybių. Pafantazuokime: ateities nagrinėjimas žaidime "Minecraft", detektyvas bendravimo programėlėje "Viber" arba "Romeo ir Džiuljeta" pažinčių programėlėje "Tinder", konspiracijos teorijos "Facebook". Norint sukurti kažką naujo, svarbu gilintis ir suvokti tavo naudojamos medijos vidines charakteristikas ir jas instrumentalizuoti. Šiuo metu Lietuvoje ypač trūksta eksperimentavimo su interneto teikiamomis galimybėmis. Kūrėjai dažnai renkasi lengvus adaptacijų kelius, užuot sukūrę ką nors išties įdomaus, internetą pripildo tapybos darbų nuotraukų archyvų.

Viena galimų priežasčių – kūrėjai ir institucijos stokoja sudėtingų techninių įgūdžių. Svarbu pabrėžti, kad glaudus bendradarbiavimas tarp kultūros ir IT sektorių dabar yra tiesiog būtinas. Tam akompanuoti turėtų abiejų šalių atvirumas, smalsumas, priėmimas, drąsa eksperimentuoti ir troškimas būti kūrybiškiems. Ilgainiui tai padės užtikrinti aukštą internetinio meno kokybę ir išliekamąją jo vertę bei leis menui internete būti lygiaverčiam su fizinėmis savo apraiškomis.

Teatro režisierius, lektorius, nepriklausomo vizualinių eksperimentų teatro "Kosmos Theatre" meno vadovas, Vilniaus teatro "Lėlė" kūrybinių programų koordinatorius, VR kūrėjų "Gluk Media" ir vaizdo įrašų studijos "Pixel studio" scenaristas ir režisierius Žilvinas Vingelis:

Žilvinas Vingelis. / D. Gečaitės nuotr.

Internetas yra tam tikra gyva ir gaji žaidimų aikštelė, vieša erdvė, savo taisyklėmis gyvenanti terpė, kurioje, kaip ir bet kokioje savas taisykles turinčioje vietoje (gatvėje, teatro salėje, filharmonijoje, zoologijos sode), gali atsirasti visaverčių meno apraiškų. Jos gali būti absoliučiai skirtingos ir individualios – prieštaraujančios toms taisyklėms, jas atitinkančios, pasakojančios istorijas ar jas dekonstruojančios. Todėl, mano nuomone, tokio apibendrinto termino, kaip "internetinis menas", kuris apibūdintų tam tikrų panašių į vieną stalčių dedamų darbų stilių, žanrą ar meninę kalbą, nėra. Juo labiau meninę kokybę. Tai skėtinis terminas, kuriame gali tilpti labai daug kas, ir mes dar tik pradedame tai atrasti. Pati silpniausia internetinės kultūros vieta, mano nuomone, yra bandymas prilygti gyviesiems menams (šokiui, teatrui, operai) ar galerijų ir kino teatrų darbui. Tam tikras profesionalių kultūros įstaigų veiklos kopijavimas internete. Mano matymu, tai nuolat baigiasi nesėkme. Jei kūrėjas eina į internetą kurti specialiai jam pritaikyto turinio – tyrinėja interneto pasaulį, jo naujienas, jo vartotojų elgseną, užčiuopia jam rūpimą ir jautrią temą ir į "Mesenger", "Zoom", "Facebook", "YouTube", "Instagram" istorijas, internetinį žaidimo serverį, "Tinder" ar "TikTok" pažvelgia kaip į aikštelę kurti nuo nulio. Šiai vietai ir apie šioje vietoje susitinkančius žmones, jautriomis ir svarbiomis temomis, nesivaikydamas madų bei ieškodamas unikalaus vien tik šiai platformai tinkančio sprendimo. Su "Kosmos Theatre" kurdamas internetinį spektaklį "Protestas" supratau, kad "Zoom" teatro bandymai yra kas kita nei teatras. Tai niekada nebus teatras, kokį mes jį įsivaizduojame ir kokį mėgstame, bet tai gali būti visavertis ir teatrui lygiavertis menas – įdomus, aktualus, aštrus. Kol internetinis kūrinys lyginamas su teatru ar gyvomis parodomis, tol jis pasmerktas būti prasta kopija, bet savo tikrąjį individualumą kūriniai įgauna apšviesti tinkamo konteksto šviesa. Ir šiuo metu tai yra kompiuterio ekranų šviesa...

Teatras vyksta susitinkant gyvai ir aš be proto to laukiu, tačiau internete tikrai galima kurti aktualiai ir įdomiai. Tai priklauso nuo kūrėjų idėjų, individualaus požiūrio ir laisvės atsiriboti nuo kitų menų konteksto, prastų kopijų ir pabandyti pažiūrėti į interneto erdvę kaip į visiškai savas taisykles turintį pasaulį, kuriame gali prasidėti nauja, tik jam būdinga istorija ir jos pasakojimo būdas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas:

Egidijus Stancikas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Mano supratimu, iki šiol virtualiojo meno ir kultūros nebuvo. Apsiribota senų scenai sukurtų spektaklių retransliacijomis, kokybiškesnėmis ar nelabai, demonstruoti diskusijų, pokalbių ir kitokio žanro įrašai. Anksčiau manyta, kad spektaklio įrašo demonstravimas yra virtualusis menas, tai taip nėra. Pirmieji kurti specialiai interneto erdvei pabandė "Kosmos Theatre". Tai turbūt nauja meno rūšis ir šis pandemijos laikas yra sveikintinas tuo, kad diktuoja norą išlikti kūrybingiems. Gimstančios naujos meno formos kelia sau pačius aukščiausius kokybės reikalavimus, be to, jis įdomus ir intriguojantis tuo, kad kitose platformose neeksploatuojamas. Reikia pripažinti, kad internetinis menas yra savarankiškas ir gali sėkmingai konkuruoti su tos pačios srities meno kūriniais. Bet interneto erdvėje gimęs menas nėra konkurentas scenoje vykstantiems procesams.

Sveikintina, kad atsiranda tokia teatro meno forma, nes ji nebeturi sienų, yra plačiai prieinama pasauliui – galima dalytis sukurtu turiniu su užsienio teatrais. Internetinis menas yra mūsų dienų dvasioje gimusi meninė raiška. Netrukus žiūrovams pristatysime du kūrinius: socialinių tinklų spektaklį "Mirgėjimas", kurį režisuoja A.Gornatkevičius, ir netradicinį filmuotą spektaklį "Ryšys / Spaced Away", su A.Leonovos suburta komanda. Jie abu pritaikyti būtent interneto erdvei.

Kas dar įdomu ir ką norėtųsi akcentuoti – tai, kad internetinis kūrinys gali būti perkeltas į tradicinę sceną, jeigu kūrybinė komanda norėtų užčiuoptą temą ar problematiką analizuoti su žiūrovais gyvai ir jai suteikti kitą formą. Priešingai, scenai skirtas spektaklis nepritaikytas interneto erdvei – scenos dėžutėje sukurto kūrinio perkėlimas į virtualiąją erdvę nėra toks paprastas ir reikalauja kitų priemonių.

Visa kūryba yra skiriama auditorijai – žiūrovui. Internetinio žanro auditorija auga, pratinasi. Naujų kūrinių, kurie keltų intrigą, mes turime nedaug, tad žiūrovui suvokti virtualiojo teatro kūrybos principus nėra taip paprasta. Naujieji kūriniai taip pat žiūrovą kviečia į dialogą, temos analizę ir nuotolinio ryšio palaikymą. Taip pat nepamirškime, kad menas internete reikalauja resursų, ir jis turėtų būti įvertinamas bilieto kaina. Palaikančiuosius šią poziciją kviečiame ant savo "Facebook" profilio nuotraukos užsidėti "Menas ir internete – menas" rėmelį.

Šio rašinio pretekstas yra jau šeštoji dailininko Arvydo Palevičiaus ir poeto G.Patacko bendra tapybos ir poezijos knyga "Konodontų fiesta". Retas šių dienų lietuvių literatūroje yra menininko atvirumas kolegai iš kitos kūrybos srities. Paprastai būna taip, kad "Didysis tekstų autorius" parašo eilėraščių, o paskui jo knygą iliustruoja dailininkas, kuris visada yra hierarchiškai žemesnis, lyg aptarnaujantis literatūrą. Tapyba ar grafika tokiu būdu tampa taikomaisiais menais, kurie tiesiog žemina vizualiųjų darbų autorius.

Laisvės alėjos "ženklu" tapęs G.Patackas savo aukso amžių išgyveno XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, todėl ne vienas skeptikas drįstų pasakyti, kad poetas jau seniai neturi, ką pasakyti ir tik kartoja pats save. Tokia kritika atremiama retu G.Patacko gebėjimu pašiepti pačiam save. Tie, kurie skaitys "Konodontų fiestą", matys, kaip eilėraščių autorius išlaiko distanciją pats su savimi, žvelgia į save ir pasaulinės literatūros klasikos, ir šiandienio Kauno, ir tarpasmeninių santykių atstumu.

Garsių užsienio poetų, romanistų kūriniai G.Patacko eilėraščių subjektui, jau savaime steigiančiam nuotolį nuo autoriaus, plačiai žinomi kitų rašytojų personažai reikalingi ir tam, kad būtų ironizuojamas savo paties apsiskaitymas, geros literatūros išmanymas. Tie, kurie prisimena G.Patacko knygas, kurios buvo siejamos su Dantės Aligjerio "Dieviškąja komedija", gali matyti ir suprasti, kaip žaviai postmoderniai pasaulinė klasika išlaiko savąją gyvastį ir nustato sveiką autoriaus savęs vertinimą. Kiti tariami skaitytojai, priekaištaujantys autoriui dėl susireikšminimo, dažniausiai tų knygų nėra skaitę.

G.Patacko ir A.Palevičiaus knyga "Konodontų fiesta" svarbi ir dar vienu atžvilgiu: poetas, būdamas boheminiu personažu, užima tarpinę poziciją tarp "sušukuoto" ir "dekadentinio" meno. Pirmojo atstovais Kaune galima vadinti ne vieną eilėraščių autorių, o antrajam atstovauja kaip paskutinę kortą ant žaidimo stalo savo kūrybą ir gyvenimą metantis K.Navakas. Laisvės alėjos bohemistas G.Patackas yra išmintingai paleidęs save nuo disciplinos grandinės, todėl ir nuo biurgeriško gyvenimo, ir nuo visiškos laisvės kiek nutolęs. Taigi, jis gali šaipytis ir iš laisvės absoliutumo, ir iš tradicinės tvarkos.

Iš daugelio G.Patacko knygų, kaip ir iš "Konodontų fiestos", matyti, kad jų autorius yra siužeto žmogus. Poetas čia nėra sėdintis prie namų lango ir apžvelgiantis vaizdą per jį. Laisvės alėjos kavinės ir kiti miesto maršrutai G.Patackui yra ne refleksijos, o veiksmo akstinas ir tikslas. Istorikas Timothy Snyderis yra aprašęs Rytų Europos literatūros autorių polinkį į apmąstymus, nes dėl gausių ir sunkių okupacijų iš tiesų ką nors veikti nelabai būta galimybių. G.Patackas ir savo jaunystės bei brandos laikais, ir dabarties dienomis yra lyg gudrus žmogus, pro kavinės langą žvelgiantis išplėstomis akimis ir norintis vis dar pažinti tai, kas vyksta gatvėje ir kieme, bet ne tam, kad tai būtų aprašyta, o tam, kad tai įgalintų siužetinį eilėraštį. A.Palevičiaus ir G.Patacko knyga yra tokios kognityvinės būsenos, trukusios kelis mėnesius, kūrinys, nesitenkinantis nostalgiškais prisiminimais ar romiu susitaikymu su senatve. "Konodontų fiestos" autoriai vis dar yra šiek tiek "velnių priėdę", norintys gyvai ir kūryboje iškrėsti kokį nors nekaltą pokštą. G.Patackas viename iš knygos eilėraščių tvirtina, kad "niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi", tačiau turbūt dažnas skaitytojas norėtų, kad poetas visą amžinybę sėdėtų prie to kavinės lango ir pačiu savimi liudytų, kad vis dar esama nepraeinančių ir nesibaigiančių reiškinių ir įvykių. Tiesa ta, kad ne viena Laisvės alėjos kavinė jau senokai galėjo turėti "Patacko stalelį" ir padėti ant jo kelias poeto eilėraščių knygas. Tai patvirtintų, kad Kaune esama to, ko neveikia laikas. Tai – tiesiog klasika, ir, laimė, vis dar gyvoji, o ne antikvarinė. Ar po pusės šimtmečio Kaune kurs poetai, verti savojo stalelio kavinaitėje, dar labai neaišku, nes tai priklauso ir nuo kavinių kultūros kaitos, ir nuo daugelio kitų priežasčių bei faktorių. Kol G.Patackas kuria, su juo reikia kalbėtis ir leistis į kūrybingam dialogui atvirus gyvenimo ir tekstų siužetus-nuotykius.

Kur yra Sicilianos kunigaikštystė? Ar angliškai kalbantis juodaodis musulmonas gali būti lietuviu? Kaip komunizmas ir internetas yra susiję? Tai tik keli klausimai, į kuriuos savo atsakymus pateikia Virginijus Savukynas ką tik pasirodžiusioje eseistikos knygoje „Įžvalgos“.

Knygoje surinkti geriausi žurnalisto tekstai, rašyti nuo 1998-ųjų iki šių dienų. Visgi kai kuriuos tekstus, kaip prisipažįsta autorius, teko smarkiai redaguoti. „Pradėjus dėlioti tekstus, pamačiau, kad kai kurios temos, kurios man svarbios, kartojasi, tad teko sukurti naujus apibendrintus tekstus“, – teigia knygos autorius Virginijus Savukynas, LRT televizijos laidos „Istorijos detektyvai“ ir LRT radijo laidos „LRT aktualijų studija“ vedėjas.

Knygoje aptariamos labai įvairios temos – apie vis dar gyvą sovietizmą mūsų visuomenėje, daug dėmesio skiriama istorinės atminties problemoms. Ir, be abejo, nagrinėjami lietuvių tapatybės klausimai, svarstomi galimi Lietuvos įvaizdžiai. Yra ir politinių esė, tiesa, jie netradiciniai: svarstoma apie pramoginius, buitinius politikus, aiškinama, kaip politinėje kovoje naudojami mergišiaus ir gėjaus įvaizdžiai. Aptariamas subtilus valdžios ir piliečių santykis, kuris autoriaus pavadintas labai nesubtiliai: „Aš valdovas – tu balvonas“.

„Rašant tekstus man svarbu ne tiek vertinti, ne „formuoti nuomonę“, bet „įkąsti“ tikrovei, t.y. analizuoti, pabandyti už pabirų faktų, reiškinių įžvelgti gilesnes struktūras, logikas, kurios valdo įvykius, reiškinius, procesus. Šioje knygoje temų spektras labai platus – nuo Lietuvos ir globalios politikos iki lietuvių tapatybės aspektų. Šiandienos viešam intelektualui, jei jis tik siekia originalesnių minčių, svarbių pasiūlymų visuomenei, reikia ne vien specializuotis, bet ir domėtis kitų disciplinų pasiekimais, įvairiomis sritimis. Būtent tai gali atverti naujas įžvalgas. Jomis ir dalinuosi šioje knygoje”, – sako V. Savukynas.

Virginijus Savukynas – publicistas, kultūros antropologas, žinomas televizijos ir radijo laidų kūrėjas bei vedėjas, dokumentinių filmų autorius, buvęs internetinių portalų vyriausiasis redaktorius, Lietuvos kultūros tyrimų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas.

Tai jau trečioji V. Savukyno knyga. 2004 m. pasirodė jo tiriamoji studija „Maištininko“ mitologijos: Rolando Pakso įvaizdžiai“, 2012 m. – populiarumo susilaukusi akademinė studija „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII – XIX amžiaus Lietuvoje“. Šiuo metu jis kuria LRT televizijos laidą „Istorijos detektyvai“ bei veda LRT radijo laidą „LRT aktualijų studija“.