Vokietijos rytiniame Leipcigo mieste apie 200 tūkst. žmonių ketvirtadienio vakarą dalyvavo eitynės su žvakėmis, minėdami prieš 25 metus įvykusį masinį protestą, tapusį svarbiu posūkio procese, per kurį mėnesiu vėliau griuvo Berlyno siena.

Europos šalių lyderiai ir buvęs disidentai kartu su vietos gyventojais dalyvavo visą dieną vykusiuose minėjimuose, kuriuos vainikavo istorinių eitynių reinscenizacija, tvyrant nerimui dėl dabartinės Šaltojo karo laikus primenančios įtampos su Rusija, kurią kursto krizė Ukrainoje.

Šios ceremonijos vyko likus lygiai mėnesiui iki iškilmių Berlyne, per kurias bus minimos komunistinio Rytų Vokietijos režimo pastatytos neapkenčiamos sienos griūties 25-osios metines.

Tą istorinį 1989-ųjų rudenį kelis pirmadienius iš eilės buvo rengiamos vis didesnės demonstracijos Rytų Vokietijos miestuose, protestuojant prieš Ericho Honeckerio (Ericho Honekerio) diktatūrą.

Į spalio 9-ąją vykusį taikų protestą Leipcige komunistinė vyriausybė ir sovietų pajėgos reagavo su nepatiklia nuostaba. Jis žymėjo posūkio tašką po kelis mėnesius trukusių neramumų, tačiau taip pat padidino nuogąstavimus, kad gali įvykti kruvinas susidorojimas, panašus į tų pačių metų birželį surengtą Pekino Tiananmenio aikštėje.

Dabartinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas (Joachimas Gaukas), kuris anuomet buvo prodemokratiškas pastorius komunistinėje Rytų Vokietijoje, sakė, kad 1989-ųjų spalio 9-osios naktis buvo „stebuklinga“ ir gyrė demonstrantų narsą.

„Jiems buvo pažįstama valdžios arogancija – įsakymas šaudyti jokiu būdu nelaikytas neįsivaizduojamu, – J.Gauckas sakė per ceremoniją prie Leipcigo koncertų rūmų „Gewandhaus“. – Tačiau jie (demonstrantai) vis tiek atėjo – dešimtys tūkstančių įveikė engėjų baimę, nes jų laisvės troškimas buvo stipresnis. Jie privertė valdžią nuleisti ginklus prieš triuškinamas mases.“

Leipcige prie J.Gaucko prisidėjo Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos lyderiai, dešimtys buvusių aktyvistų, taip pat du buvę JAV valstybės sekretoriai – Jamesas Bakeris (Džeimsas Beikeris) bei Henry Kissingeris (Henris Kisindžeris), kuris yra gimęs Vokietijoje.

Berlyno sienos atvėrimas lapkričio 9-ąją rytų vokiečiams suteikė seniai reikalautą laisvę keliauti į Vakarų šalis, pažymėjo komunistinio režimo saulėlydį ir tolesnį Vokietijos suvienijimą 1990-ųjų spalį.

J.Bakeris, vadovavęs JAV Valstybės departamentui 1989–1992 metais, sakė, kad eitynės Leipcige buvo „pradžia žygyje į laisvę, kuris nesiliovė, kol buvo pasiekta laisvė VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos) ir kitų pavergtų Vidurio bei Rytų Europos šalių žmonėms“.

Tačiau jis perspėjo, kad daugelis postkomunistinių šalių dabar jaučia „baimę ir nerimą“ dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje.

„Nemanau, kad visiškai grįšime į Šaltojo karo padėtį. Esu tikras, kad negrįšime, – J.Bakeris sakė žurnalistams. – Tačiau norėčiau jums priminti, kad 15 metų po 1991-ųjų Rusija ir Vakarų šalys labai glaudžiai bendradarbiavo. Per tuos 15 metų Europa tapo ... vientisa ir laisva, ir nežinau, kodėl negalėtume prie to grįžti.“

Vėliau lyderiai susitiko Šv.Mikalojaus bažnyčioje, kurioje buvo meldžiamasi už taiką. Tokios pačios pamaldos, prieš 25 metus kas savaitę rengtos velionio kovingojo pastoriaus Christiano Fuehrerio (Kristiano Fiurerio), padėjo įžiebti aktyvistų judėjimą.

Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) išreiškė viltį, kad žmonės, siekiantys demokratinės „laisvės Artimuosiuose Rytuose, taip pat Ukrainoje“, pasimokys iš įvykių Rytų Vokietijoje 1989 metais.

Vokietija ketvirtadienį mini 25 metų sukaktį nuo vienų iš labiausiai dramatiškų masinių protestų, įvykusių prieš griūvant Berlyno sienai, o šia proga bus rengiamas tų įsimintinų eitynių su žvakėmis atkartojimas.

Ceremonijos rytiniame Leipcigo mieste vyksta likus mėnesiui iki iškilmių naujai suvienytos šalies sostinėje, kai bus minima 25 metų sukaktis nuo Rytų Vokietijos komunistinės valdžios sprendimo atidaryti žmonių nekenčiamą Šaltojo karo laikų užtvarą.

Tą istorinį 1989-ųjų rudenį kelis pirmadienius iš eilės buvo rengiamos vis didesnės demonstracijos Rytų Vokietijos miestuose, protestuojant prieš Ericho Honeckerio (Ericho Honekerio) diktatūrą.

Į spalio 9-ąją vykusį taikų protestą Leipcige komunistinė vyriausybė ir sovietų pajėgos reagavo su nepatiklia nuostaba. Jis žymėjo posūkio tašką po kelis mėnesius trukusių neramumų, tačiau taip pat padidino nuogąstavimus, kad gali įvykti kruvinas susidorojimas, panašus į tų pačių metų birželį surengtą Pekino Tiananmenio aikštėje.

Dabartinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas (Joachimas Gaukas), kuris anuomet pats buvo prodemokratiškas pastorius komunistinėje Rytų Vokietijoje, sakė, kad 1989 metų spalio 9-osios vakaras buvo „lemiamas“.

„Jis paskatino žmones nesuskaičiuojamoje daugybėje vietų VDR (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) sukilti prieš komunistinę diktatūrą ir stoti už laisvę bei žmogiškąjį orumą, - sakoma šią savaitę paskelbtame jo pranešime. - Tik tuomet tapo įmanoma Berlyno sienos griūtis ir vėlesnė Vokietijos vienybė.“

Sienos atvėrimas lapkričio 9-ąją rytų vokiečiams suteikė seniai reikalautą laisvę keliauti į Vakarų šalis, pažymėjo komunistinio režimo saulėlydį ir tolesnį Vokietijos suvienijimą 1990-ųjų spalį.

Laisvės troškimas 

"Jiems buvo pažįstama valdžios arogancija - įsakymas šaudyti jokiu būdu nelaikytas neįsivaizduojamu", - J.Gauckas sakė per ceremoniją prie Leipcigo koncertų rūmų "Gewandhaus".

"Tačiau jie (demonstrantai) vis tiek atėjo - dešimtys tūkstančių įveikė engėjų baimę, nes jų laisvės troškimas buvo stipresnis. Jie privertė valdžią nuleisti ginklus prieš triuškinamas mases", - sakė jis.

J.Gauckas sakė, kad mūsų dienomis "jaunieji demonstrantai Honkonge", reikalaujantys daugiau demokratinių teisių iš Kinijos vadovybės, yra vedami tos pačios dvasios.

Leipcige prie J.Gaucko prisidėjo Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos lyderiai, dešimtys buvusių aktyvistų, taip pat du buvę JAV valstybės sekretoriai - Jamesas Bakeris (Džeimsas Beikeris) bei Henry Kissingeris (Henris Kisindžeris), kuris yra gimęs Vokietijoje.

Sienos atvėrimas lapkričio 9-ąją rytų vokiečiams suteikė seniai reikalautą laisvę keliauti į Vakarų šalis, pažymėjo komunistinio režimo saulėlydį ir tolesnį Vokietijos suvienijimą 1990-ųjų spalį.

Vėliau lyderiai susitiks Šv.Mykolo bažnyčioje, kurioje bus meldžiamasi už taiką. Tokios pačios pamaldos, prie 25 metus kas savaitę rengtos velionio kovingojo pastoriaus Christiano Fuehrerio (Kristiano Fiurerio), padėjo įžiebti aktyvistų judėjimą.

Minėjimo ceremonijas vakare vainikuos istorinių eitynių su žvakėmis, kurių nuotraukos apskriejo pasaulį 1989-aisais ir paskelbusių naujus vėjus Rytų Vokietijoje, reinscenizacija.

Šūkiai "Smurtui ne" ir "Mes esame liaudis", darant tiesioginę aliuziją į komunistinių lyderių kalbas apie "liaudies respubliką", tapo vienijančiais devizais 17 mln. gyventojų turinčioje šalyje, pasiruošusioje permainoms.

"Iškart pagalvojau, kad tai kelio atgal nėra", - 61 metų menininkas Matthias Buechneris (Matijas Biuchneris) sakė naujienų agentūrai AFP, prisimindamas, kaip suglumę kariai ir policininkai tiesiog stebėjo demonstraciją.

"Švelnioji jėga gatvėse perims valdžią šalyje. Tačiau mums visiems buvo netikėta, kad viskas įvyko taip greitai", - pridūrė jis.

Protestantų Bažnyčia atliko svarbų vaidmenį režimo griūtyje dėl savo į politiką įsitraukusių dvasininkų ir leidimo rengti viešus susirinkimus slaptosios policijos "Stasi" (Štazi) panosėje, kurie dažniausiai nesukeldavo įtarimo.

Dabar, kai suvienytai Vokietijai vadovauja buvę rytinės dalies veikėjai - kanclerė Angela Merkel ir J.Gauckas, šaliai dar reikės pasistengti, kad galutinai išnyktų ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp abiejų pusių.