Ją režisuoja perspektyvus jaunosios kartos Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis. Pagal graikų autorių Sofoklio, Euripido ir Eshilo dramas sukurtame spektaklyje atsiskleidžia ryškūs skirtingų kartų moterų charakteriai. Spektaklio ištrauką išvydo rugsėjo 8 d. premjeros pristatymo dalyviai.

Režisieriaus J. Kocelio debiutas Lietuvoje

Baigęs teatro režisūros ir sociologijos studijas Liublianos universitete, J. Kocelis yra sukūręs šešiolika pastatymų gimtinėje. Taip pat savo kūrybinę kelionę tęsia ir užsienyje, – režisavo spektaklį „5boys” pagal Simonos Semenič pjesę Vengrijoje, „Weöres Sándor“ teatre. Vienas paskutiniųjų J. Kocelio darbų – W. A. Mozarto opera „Užburtoji fleita“ Slovėnijos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

J. Kocelis savo darbų yra pastatęs Slovėnijos nacionaliniame teatre Nova Gorica, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Liublianos miesto ir lėlių teatruose, „Novo Mesto“ teatre ir kituose. Savo spektakliuose Jaša Koceli naudoja įvairias tekstų adaptacijas, jungia skirtingus teksto šaltinius bei rašo pats. Daug dėmesio skiria spektaklio vizualumui, preciziškai šviesai, yra dirbęs šviesų dailininku baleto spektakliuose.

J. Koceliui talkina menininkai iš Slovėnijos, su kuriais režisierius sėkmingai bendradarbiauja savo pastatymuose: scenografas Darjanas Mihajlovičius Ceraras, kostiumų dizainerė Branka Pavlič, kompozitorius Miha Petricas, choreografė Tajda Podobnik, šviesų dailininkas Davitas Andrejus Francky bei vaizdo projekcijų autorė Mankica Kranjec. Kaune komandą papildo teksto redaktorė Daiva Čepauskaitė.

Spektaklyje vaidmenis kuria skirtingų kartų trupės aktoriai. Elektros vaidmuo patikėtas jaunai aktorei Gretai Šepliakovaitei. Sudėtingus moterų personažus įkūnija aktorės Jūratė Onaitytė (Leda), Daiva Rudokaitė (Klitemnestra). Taip pat premjeroje išvysime Tomą Erbrėderį (Egistas), Ričardą Vitkaitį (Agamemnonas), Povilą Jatkevičių (Orestas) Deividą Breivę (Piladas) vaidmenyje.

Chorą įkūnys aktorės Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė. Laodikės vaidmenis atliks jaunosios aktorės Ieva Karoblytė, Rasa Praspaliauskaitė.

Iš antikos atėjęs kovojančios moters simbolis

Spektaklis „Elektra“ kuriamas naudojant antikinius graikų tekstus (Sofoklio „Elektra“, Eschilo „Orestėja“, Euripido „Elektra“, „Orestas“). Pagrindinė spektaklio tema – laukianti moteris, kaip miegantis vulkanas prieš išsiveržimą. Siužeto centre – Elektra, kuri yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Pasitelkęs daugybę galingų archetipų, slypinčių graikų tragedijose, režisierius kuria universalią stiprios, revoliucingos asmenybės likimo istoriją. Elektros likimas yra istorinė moterų realybė. Jos lemtis dauginasi kiekvienoje naujoje moterų kartoje.

Pristatydamas spektaklį, režisierius sakė: „Elektros istorija yra apie laukimą ir kaip jis transformuoja žmogų. Ji yra įkalinta rūmuose. Mes su aktorėmis nemažai diskutavome, kaip buvimas vienoje uždaroje patalpoje veikia žmogų, kokias emocines audras ši būsena sukelia. Elektra man yra pasakojimas apie mumyse tūnančius tamsos vandenynus, kurie pakyla ir iššaukia blogį ekstremalioje situacijoje, šiuo atveju iš beviltiškumo.

Pačioje Elektros istorijoje randu daug šiandien aktualių temų. Asmeniškai man kai kurios scenos yra susijusios su mano vaikyste, močiute. Elektra, jos karta, prieš ją gyvenusi karta, ir pagaliau mūsų karta sprendžia dilemą, kokius sprendimus priimti, ką paaukoti vardan savo tikslų. Mane traukia stiprių moterų personažai, nes aš tikiu, kad egzistuoja savotiška paralelinė žmonijos istorija, skaitoma iš moterų akių. Tai lyg dialogas tarp mūsų, gyvųjų, ir mūsų protėvių šešėlių.“

Kalbėdamas apie būsimą premjerą, teatro meno vadovas Edgaras Klivis pabrėžė spektaklio režisūrinę kokybę: „Spektaklio privalumas yra klasikinė režisūrinė kokybė. Mes jau pripratome prie dalyvaujamojo, kolektyvinio ir taip vadinamo devised teatro, Šiame kontekste pasiilgsti režisūrinio teatro. Šiuo atveju yra apgalvota kiekviena mizanscena, ji išbaigta iki galo. Tarptautinė komanda iš Slovėnijos iš Liublianos turi savo braižą – sudėtingą temą perteikia jautria kalba. Spektaklis turi ritmą, tempą. Jis bus įdomus ir moksleiviams kaip edukacinė priemonė supažindinanti su antikine dramaturgija.“

Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas mato ypatingą sąsają su šiomis dienomis stipriu moterų balsu politiniuose įvykiuose. „Kai pradėjome darbą su Jaša Koceliu, norėjome kalbėti apie aktualias vertybes. O pastarieji įvykiai šią temą dar labiau suaktualino, tad pastatymą dedikuojame šių dienų įvykiuose dalyvaujančioms moterims Baltarusijoje, Minske. Šiuo spektakliu dalinamės su bičiuliais iš Jankos Kupalos dramos teatro ir visais, kurie yra pakelyje į laisvę. Dabar laikas ne pramogoms. Šio spektaklio atsiradimas yra labai gera akistata įvertinti savo vertybes ir prisiimti atsakomybę“, – sakė teatro vadovas.

Premjeros datą pakoregavo pandemija

Premjera „Elektra“ užsitęsė, turėjus įvykti kovo mėnesį, buvo atšaukta likus dešimčiai dienų iki numatytos datos. Kartu su režisieriumi dėl karantino išvyko ir visa Slovėnijos menininkų komanda. Numačius naują premjeros datą, kūrėjai sugrįžo rugpjūtį, tačiau ne visi. Iki pat premjeros su aktoriais dirba choreografė Tajda Podobnik, kompozitorius Miha Petricas, šviesas kuria dailininkas Davitas Andrejus Francky. Kiti spektaklio kūrėjai darbus užbaigė nuotoliniu būdu.

„Repetuoti pradėjome sausį ir baigiame rugsėjį. Tai įsimins manau visiems. Tačiau nepaisant pandemijos, kūrybinis procesas Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko puikiai, nes susibūrė puikus aktorių ansamblis. Jautėme didelę paramą iš visų teatro tarnybų“, – sakė J. Koceli.

Kūrėjų mintys

Choreografė Tajda Podobnik: „Spektaklio choreografiją padiktavo mizanscenos, ji padeda vystyti pasakojimą. Norėjosi, kad aktorių kūnai išreikštų emocijas. Mano uždavinys buvo parinkti atitinkamas plastikos priemones, kurios išreiškia situacijas, vykstančias scenoje.“

Kompozitorius Miha Petricas: „Atvykęs į Lietuvą susipažinau ne tik su jūsų kultūra, bet ir liaudies muzika. Mano dėmesį patraukė kanklės. Jų melodija taip pat naudojama spektaklyje. Bus atmosferinės muzikos ir dainų su balsais.“

Aktorė Daiva Rudokaitė: „Pirmasis mano susidūrimas su antikos kūriniais įvyko studijų metu, vėliau šioje scenoje dalyvavau E. O‘Neillo pastatyme „Gedulas tinka Elektrai“, kurį režisavo G. Varnas. Ir štai dabar režisierius Jaša Kocelis paskyrė didelį ir emociškai sudėtingą vaidmenį. Kai analizavome mano personažą, aš atradau, kad pirmiausia Klitemnestra yra žmogus ir moteris, ir tik po to ji yra motina, žmona ir galiausiai karalienė. Vaidmenį kūriau su pasimėgavimu, nors jis yra sunkus, – tai sudėtingo likimo moteris. Jis netgi gyvenime įnešė juodulio, gerai, kad paguodą buvo galima rasti gamtoje, kituose užsiėmimuose. Klitemnestra visada buvo šalia. Ar man pavyko su ja susitapatinti iki galo? Tai galėtų pasakyti režisierius arba žiūrovai. Esu dėkinga, kad teatras turi spektaklį apie moteris.“

Aktorė Greta Šepliakovaitė: „Man buvo iššūkis kurti tokį atsakingą vaidmenį, prisijaukinti antikinį tekstą. Procesas spektaklyje „Elektra“ reikalavo daug emocinio lankstumo, darbo su savo kūnu, greitos, aktyvios reakcijos, pastabumo dirbant su kitais aktoriais. Tai sunkus, didelių emocinių šuolių vaidmuo. Galbūt sunkiausia buvo suprasti Elektros norą kerštauti. Aš kaip Greta, esu taikesnis žmogus, dėl to šia tema su režisieriumi teko ilgai diskutuoti.

Tačiau režisierius buvo atviras klausimų, skirtingų požiūrių, nuomonės išklausymui. Tiesą pasakius, labai nustebino režisieriaus ir visos komandos kruopštus, nuoširdus darbas. Būdamas visame šiame procese akivaizdus šviesų, kostiumų, judesio, muzikos, scenografijos kūrėjų susiklausymas ir judėjimas ta pačia kryptimi. Matant šį komandos darbą, atsiranda visapusiškas šimtaprocentinis atsidavimas darbui bei noras atiduoti tiek pat, kiek ir kiti šį kūrinį kuriantys kūrėjai. Esu labai laiminga būdama šiame procese ir tikrai esu labai nustebinta šio darbo kokybe bei pasiruošimu.“

Aktorius Tomas Erbrėderis: „Spektaklyje pagrindinė yra Elektra. Egisto ir Klitemnestros personažai veikia kaip kokie katalizatoriai, kurie pagreitina sprogimus. Egistas savyje turi daug vidinių sopulių, o pagrindinis jų – kerštas. Atrodo, kad jis yra vienintelis jo tikslo siekimo įrankis. Režisierius ieškojo šiandieninio gyvenimo atspindžių mūsų personažuose, o kerštas mūsų visuomenėje vis dar yra ta priemonė, skirta aiškintis asmeninius santykius, įvykius.

Egistas teisina save, kad kito pasirinkimo nei kerštas, neturi, netgi nežino. Bet jame aš ieškojau tam tikro šviesulio, vilties. Jis Elektrai teigia, kad kerštas nėra įrankis, ir juo susitepus tas skonis išliks visam gyvenimui, o kerštas liesis iš kūno į kūną. Nežinau, kas galėtų priversti atsisakyti keršto – tektų perpilti 100 proc. kraują, kad jis pakeistų savo mąstymą. Egistas savo keršto partiją sužaidė įgavęs Klitemnestros pasitikėjimą, nužudydamas savo priešą Agamemnoną. Tik jis neįvertino, kad gležname Elektros kūne yra stipri, prieš jį atsisuksianti jėga.“

Premjeros laukimas užsitęsė iki rugsėjo 12 d. Šiame interviu kalbamės apie realybėje ir spektaklyje persipynusį laukimą ir dar nesibaigiančius iššūkius.

Jaša Kocelis – vienas įdomiausių ir perspektyviausių Slovėnijos teatro režisierių, sukūręs spektaklių Slovėnijos nacionaliniame teatre Nova Gorica, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Liublianos miesto ir lėlių teatruose, „Novo Mesto“ teatre ir kituose. Režisūros meno žinias gilino dirbdamas žymių režisierių – Dušano Jovanović, Janezo Pipan, Ivica‘o Buljan ir Tomažo Pandur – asistentu. Jam talkina gausi menininkų komanda iš Slovėnijos: scenografas Darjanas Mihajlovičius Ceraras, kostiumų dizainerė Branka Pavlič, muziką kuria žinomos Slovėnijos džiazo grupės „Moonlight Sky“ lyderis Miha Petricas, choreografė Tajda Podobnik. Komandą papildo dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir NKDT teatro aktoriai Greta Šepliakovaitė, Jūratė Onaitytė, Daiva Rudokaitė, Tomas Erbrėderis Ričardas Vitkaitis, Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė, Povilas Jatkevičius, Deividas Breivė.

- Jums teko išgyventi tikrą dramą – premjera buvo atšaukta likus porai savaičių iki finalo. Kaip apibūdintumėte tuometinį jausmą ir kaip sklandžiai pavyko sugrįžti į Kauną?

- Tikrai neeilinis jausmas, – buvome taip arti premjeros ir staiga teko viską nutraukti. Prireikė vienos savaitės, kol apsipratau su šia mintim ir vėl galėjau mąstyti į priekį. Iš tiesų dėl pandemijos neįvyko du mano projektai, o „Elektros“ premjera buvo perkelta į rudenį. Bet atvykimas į Lietuvą klostėsi ne taip jau lengvai.

Artėjant kelionei, sekiau visas naujienas iš Lietuvos, susijusias su keliavimo apribojimais. Buvo neaiškumų, ar iš viso galėsime skristi, ar reikės izoliuotis ir panašiai. Rugpjūčio pabaigoje su manimi atskrido choreografė Tajda Pobodnik ir dailininkas Darjanas Michajlovičius Ceraras. Situacija keitėsi dienomis, nes Slovėnija atsidūrė geltonoje zonoje. Mums teko keisti kompozitoriaus Miha‘os Petrico bilietą ir paankstinti šviesų dailininko Davito Andrejaus Francky atvykimą, kol padėtis nepablogėjo.

Kostiumų dailininkė negalėjo keisti planų, tad ji dirba iš namų Liublianoje. Deja, negali atvykti fotografė Mankica Kranjec, su kuria bendradarbiaujame visuose mano projektuose.

- Tai turbūt pirmas atvejis, kai kostiumų dailininkė prižiūri baigiamuosius darbus online?

- Taip. Branka dar būdama Kaune padarė didelį darbą, o teatro siuvėjos buvo beveik baigusios kostiumus, tad dabar vyksta galutiniai primatavimai ir nedidelės korekcijos. Darbai vyksta per „WhatsApp“. To dar neteko patirti turbūt niekam.

- O kokį planą ruošėte, jeigu nebūtų atvykęs kompozitorius ar šviesų dailininkas?

- Labai džiaugiuosi, kad jie atskrido (šypsosi). Dabar ramu. Esu buvęs keleto spektaklių šviesų dailininku gimtinėje, tarp jų ir operos pastatymo. Šviesos man nėra naujiena, jas išmanau labai gerai, bet, žinote, kai kuri šviesas, tuomet mažiau stebi aktorius scenoje: mintys fokusuojasi į vieną, – arba aktorių vaidybą, arba į vizualinę pusę. Lygiai taip pat su muzika.

- Kad būtų ramiau, atlikote COVID-19 testus?

- Taip. Atvykę į Kauną, po dienos visi pasidarėme testus. Tai nebuvo būtina, bet norėjome būti tikri, kad galime kontaktuoti su aktoriais, teatro kolektyvu. Nacionalinis Kauno dramos teatras yra didelė institucija, tad rizikuoti negalima.

- Kaip sekasi atkurti spektaklį po tokios ilgos pertraukos?

- Per pirmąją „Elektros“ repeticiją pajuokavome, kad spektaklio sukūrimas truks devynis mėnesius – nuo praėjusio sausio iki rugsėjo. Pagaliau jis gims. Mes paskutinį kartą matėmės kovo pradžioje, tad buvo neramu, kaip pavyks prisiminti, bet buvau nustebintas, kaip puikiai medžiagą, tekstą ir mizanscenas, užsifiksavo aktoriai. Atrodė, lyg mūsų paskutinis susitikimas būtų vykęs prieš dešimt dienų, o ne prieš kelis mėnesius. Tokios malonios staigmenos net nesitikėjau.

- Galbūt sumanėte kokias nors korekcijas, naujus sprendimus?

- Iš tiesų spektaklis liks toks, koks buvo sumanytas, ir kokį jį mes užfiksavome prieš pandemiją. Buvome jau labai toli pažengę. Aš laikausi taisyklės, kad kuo labiau pradedi galvoti, tuo labiau pradedi abejoti. Nepaisant to, mano mintys visą šį laiką sukosi apie „Elektros“ premjerą. Esu paruošęs keletą naujų sprendimų. Džiaugiuosi, kad jau pirmo susitikimo metu su aktoriais tobulai išsprendėme vieną komplikuotą sceną.

- Grįžtu į karantino laikotarpį. Kaip jį išgyveno Slovėnijos teatras?

Ilgai truko teatrinė tyla. Ji mums, teatralams labai skaudi. Sprendėsi klausimai, kaip dirbti tokiomis sąlygomis. Per karantiną žiūrėjome spektaklius iš viso pasaulio virtualiai, labai sekiau jūsų „Teatras TV ONL1NE“ transliacijas, aktorių koncertus, – buvo puiku, tačiau tai nėra tas teatras, kokia jo tikroji paskirtis. Teatre reikia lankytis. Slovėnijoje veikė vasaros scena – keletas kultūros institucijų pasistengė, kad ji veiktų visą vasarą.

Joje buvo rodomi spektakliai, vyko koncertai. Mano režisuotas spektaklis „Psycho“ taip pat dalyvavo šioje programoje. Asmeniškai manau, kad reikia kovoti už tai, ką myli ir eiti pirmyn bei įlieti kuo daugiau teigiamos energijos, ypač laiku, kuris teatrui nėra palankus. Dar ir dabar, nesiliauja spėlionės, kas bus ateityje. Tikiu, kad mes kursime. Reikia tuo tikėti, tas mus stiprina ir palaiko. Teatrai Slovėnijoje vėl grįžta į ritmą, leidžia premjeras, nes kaip ir pas jus, nemažai jų persikėlė į rudenį.

- Daugumai kūrėjų nelengvas sąstingio laikotarpis davė ir naujų impulsų, suteikė progų naujiems užsiėmimas. O jums?

- Man šią vasarą teko dirbti su įdomiu projektu, skirtu turizmo sferai, – kūrėme ir filmavome vienam Slovėnijos regionui skirtą įvaizdinę reklamą. Rašiau scenarijų ir režisavau. Galėjau leisti sau daugiau negu įprastai kuriant reklamą, nes užsakovai buvo atviresni meninėms idėjoms. Galbūt juos taip paveikė karantinas (juokiasi). Tiesa, režisuoti teko iš namų, nes tuomet šalyje buvo apribotas judėjimas ir negalėjau išvažiuoti. Operatorius, kuris gyvena šalia kalnų, siųsdavo filmuotą medžiagą, peržiūrėdavau ją ir pasakydavau pastabas. Buvo įdomu ir rezultatas labai nudžiugino. Sukūrėme keletą vaizdo pasakojimų.

- Jaša, jums teko režisuoti ne tik gimtinėje. Spektaklius statėte Serbijoje, Vengrijoje. Dabar į kūrybinę biografiją bus įrašyta ir Lietuva. Per šį projektą išmokote lietuviškų žodžių, stebėjote kultūrinį ir kasdienį gyvenimą, – lankėtės krepšinio varžybose, renginiuose, parodose ir panašiai. Ir teatre esate labai savas. Ar ir jums Lietuva tampa artima?

- Žodžių moku nedaug: „šitas planas“, „viskas gerai“ (juokiasi). Jūsų kalba labai graži. Manau, kad teatre galima dirbti labai asmeniškai arba ne, bet negalima būti abejingu. Tarp komandos ir manęs užsimezgė labai gražūs žmogiški santykiai. Aš negaliu ignoruoti šalies, kurioje dirbu. Gerbiu papročius ir tradicijas.

Mane tai įkvepia. Netgi kai kurias spektaklio „Elektra“ scenas įkvėpė menininkų darbai, pavyzdžiui, Čiurlionio paveikslas „Auka“. Mes naudosime spektaklyje kankles ir vieną lietuvių liaudies dainą. Nespekuliuoju tuo, bet tie elementai įkvėpė mane ir natūraliai įsiliejo į spektaklį. 

Spektaklis nukelia į Graikiją, o aš manau, kad graikų kultūros atgarsių yra visose kultūrose. Lietuvos kultūrinis paveldas yra labai platus. Mano šalį ir Lietuvą sieja daug panašumų – abi nedidelės šalys, turinčios 2 ir 2,5 mln. gyventojų. Abi iškovojusios nepriklausomybę panašiu metu. Kai MO muziejuje apžiūrinėjau 90-iesiems skirtą parodą, nustebau, kad tiek daug panašių dalykų mus sieja. Manau, kad mažos tautos turi daug bendro. Teatre mes dalinamės savo patirtimi, žmogiškumu, ir tai išgyvename scenoje.

- Pagrindinė spektaklio „Elektra“ tema yra laukimas, ir kaip jis paveikia žmogų. Ko laukiate jūs?

- Laukiu premjeros, žinoma (juokiasi).

Apie premjerą:

Spektaklio dramaturginis audinys kuriamas iš antikinių graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstų. Jo centre – laukianti moteris. Trojos karo didvyrio Agamemnono ir Klitemnestros dukra Elektra gedi nužudyto savo tėvo ir laukia sugrįžtančio brolio, kad galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Elektra yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Jos likimas yra istorinė moterų realybė.

Premjera rugsėjo 12 ir 13 dienomis Didžiojoje scenoje. Rugsėjo 12 dieną spektaklis rodomas su titrais anglų kalba.

Režisieriaus J. Kocelio debiutas Lietuvoje

Baigęs teatro režisūros ir sociologijos studijas Liublianos universitete, J. Kocelis yra sukūręs penkiolika pastatymų gimtinėje. Taip pat savo kūrybinę kelionę tęsia ir užsienyje, – pernai režisavo spektaklį „5boys“ pagal Simonos Semenič pjesę Vengrijoje, „Weöres Sándor“ teatre, o dabar visą save atiduoda debiutui Lietuvoje, kurdamas spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Vienas paskutiniųjų J. Kocelio darbų – W. A. Mozarto opera „Užburtoji fleita“ Slovėnijos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šią vasarą jo spektaklis pagal Euripido pjesę „Trojietės“ atidarė tarptautinį senosios graikų dramaturgijos festivalį Kipre.

J. Kocelis savo darbų yra pastatęs Slovėnijos nacionaliniame teatre „Nova Gorica“, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Liublianos miesto ir lėlių teatruose, „Novo Mesto“ teatre ir kituose. Savo spektakliuose J. Kocelis naudoja įvairias tekstų adaptacijas, jungia skirtingus teksto šaltinius bei rašo pats. Daug dėmesio skiria spektaklio vizualumui, preciziškai šviesai, yra dirbęs šviesų dailininku baleto spektakliuose. Režisūros meno žinias gilino dirbdamas žymių Slovėnijos režisierių – Dušano Jovanovićiaus, Janezo Pipano, Ivica Buljano ir Tomažo Panduro – asistentu.

Jaša Kocelis

Moterų likimo vingiai

Paklaustas, kodėl pastatymui Kaune pasirinko antikinius tekstus, režisierius sakė: „Yra begalės stiprių archetipų senovės graikų tekstuose, kurie žavi, kelia man iššūkius ir reikalauja stiprios interpretacijos. Man Elektra yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Ši istorija yra apie laukimą, kuris gali transformuoti žmogų. Elektros laukimas beviltiškas ir kupinas nerealizuotų impulsų, neišnaudoto potencialo. Išsilaisvindama jos energija gali virsti smurtu ir nenuspėjamomis aistromis, ji gali tapti ir didžia keršytoja ar nesustabdoma kovotoja. Ji yra jėga, suvienijanti žmones pokyčiams. Mane traukia stiprių moterų personažai, nes aš tikiu, kad egzistuoja savotiška paralelinė žmonijos istorija, skaitoma iš moterų akių. Tai lyg dialogas tarp mūsų, gyvųjų, ir mūsų protėvių šešėlių.“

Sofoklio ir kitų autorių moterų personažų linijas J. Kocelis nori papasakoti per feministinę prizmę. Ruošdamasis pastatymui, menininkas analizavo įvairius literatūros šaltinius. Vienas jų – Mary Beard knyga „Moterys ir galia“, kuri yra išleista ir lietuvių kalba. „Joje kalbama apie moterų balsą amžių tėkmėje. Remdamasi „Odisėjo“ mitu, autorė cituoja sceną, kurioje Penelopė laukdama Odisėjo, kalba su vyru, kuris ją nori vesti. Tuomet įeina jos sūnus Telemachas ir sako: „Mama, nustok kalbėti. Aš kalbėsiu už tave!“ Galima teigti, jog jis sako jai: „Užsičiaupk, moterie. Užsičiaupk, mama!“ Knygos autorė paima šį pavyzdį iš teksto, kuris yra vienas seniausių tekstų, ir aprašo visą moterų „užčiaupimo“ istoriją. M. Beard naudoja labai paprastus ir aiškius pavyzdžius, kaip moterys būdavo tildomos bėgant laikui. Mes žinome, kad senovės Graikijoje moterys neturėjo jokių teisių, jos negalėjo vaidinti, nebuvo įleidžiamos į teatrą, bet, nepaisant to, graikų autoriai sukūrė labai ryškius ir stiprius moterų charakterius. Elektros likimas yra istorinė moterų realybė. Jos lemtis dauginasi kiekvienoje naujoje moterų kartoje. Elektra yra ir paklusni moteris, ir laukianti sesuo, ir pritarianti duktė, ir nekaltoji prieš dievus, ir mylimoji be mylimojo. Mane domina moterų likimas. Šią temą esu analizavęs pastatyme „Trojietės“, o dabar ją savotiškai pratęsiu. Elektra save pozicionuoja kaip vergę, tačiau norėčiau ją traktuoti kaip žmogų, kuris ryžtasi pakeisti savo likimą. Parodyti jos drąsą nutraukiant ryšius su savo duotąja aš, savo šeima ir tapsmą nauja asmenybe“, – pasakojo J. Kocelis.

Jungtinė kūrybinė komanda

Spektaklis kuriamas ryškiomis šiuolaikinės estetikos priemonėmis. Kūrybinė komanda – menininkai iš Slovėnijos, su kuriais režisierius paskutiniu metu sėkmingai bendradarbiauja: scenografas Darjanas Mihajlovičius Ceraras, kostiumų dizainerė Branka Pavlič, kompozitorius Miha Petricas, choreografė Tajda Podobnik, fotografė Mankica Kranjec. Kaune komandą papildo teksto redaktorė Daiva Čepauskaitė.

Spektaklyje vaidmenis kuria skirtingų kartų trupės aktoriai. Elektros vaidmuo patikėtas jaunai aktorei Gretai Šepliakovaitei. Taip pat pastatyme išvysime šiemet prie trupės prisijungusius jaunuosius aktorius: Povilą Jatkevičių Oresto vaidmenyje, Deividą Breivę Pilado vaidmenyje bei Kamilę Lebedytę, Jurgitą Maskoliūnaitę, Saulę Sakalauskaitę, Ievą Stašelytę, Aistę Zabotkaitę, Robertą Sirgedaitę. Kūrybine branda su jaunaisiais aktoriais dalinsis Jūratė Onaitytė (Leda), Daiva Rudokaitė (Klitemnestra), Tomas Erbrėderis (Egistas), Ričardas Vitkaitis (Agamemnonas).