Nemokamas, atviras visiems „Pelat“ pristatytas prie Kauno pilies ir Knygnešių sodelyje, prie skulptūros „Sėjėjas“.

Ne tik cirko meno, bet ir šiuolaikinio šokio, fizinio teatro ragavęs, klounu dirbęs J. Català užkalbintas prasitarė esąs amatininkas – kaip ir jo tėvas ir senelis. Šios kūrėjo patirtys atsispindi ir jo kūriniuose. Būtent rankų darbas ir yra „Pelat“ pasirodymo ašis.

„Pelat“ (verčiant tiesiogiai – „nuluptas“), kaip aiškino pats performanso kūrėjas, reiškia tuščią, nuogą erdvę be muzikos, dekoracijų, be nieko pašalinio – kiekvienas veiksmas yra gerai apgalvotas ir pamatuotas, net jei žiūrovas tai supranta tik vėliau. Pvz., pačioje pasirodymo pradžioje Joanas padais traiško kreidą, ja pažymi centrą ir keturis kampus tarsi pasaulio kryptis. Taip jis apsibrėžia teritoriją, kurioje vyks veiksmas ir „Pradžioje buvo žodis“ virsta į „Pradžioje buvo ženklas“.

Menininkas nubrėžia apskritimą, pažymėdamas penkias iš jo einančias linijas – taip tarsi užmeta kabliuką ir sužadina norą sužinoti, kam apskritimas skirtas. Netrukus viskas ima aiškėti.

Pagrindinis pasirodymo metu naudojamas įrankis irgi yra nuogas – ilgas plonas rąstas, ant kurio vieno galo prikabintas kibiras su visais pasirodymui reikalingais reikalingais daiktais.

Rąstas ant menininko peties neprilaikomas sukasi ratu, keičia amplitudę ir aukštį, persiridena ant kito peties ir kartais ima rodytis, kad jis – medis, kuris netrukus bus pasodintas.

Prasmė: „Idiòfona“ nagrinėja garsą, jo gimimą ir santykį tarp jį išgaunančio instrumento ir žmogaus. / M. Plepio nuotr.

Vėliau pakalbintas menininkas prisipažino norįs atskleisti meistro, savo srities žinovo, realybę. Net dirbdamas bendruomenėje jis apsieina be žodžių ir šia tyla žaviai žongliruoja. Esą, pasirodydamas skirtingose kultūrose ir pasirinkęs vieną kurią kalbą, gali likti nesuprastas, o ši neverbalinė kalba suvokiama visiems. J. Català sakė pastebėjęs, kad azijiečiai greičiau suprasdavo, ko iš jų prašoma (performansas aktyviai įtraukia publiką), o mes, europiečiai, iš pradžių tarsi siekiame išsiaiškinti: „Kodėl jis to nori?“.

Performanso metu auditorija suburiama į bendruomenę ir šis virsmas įvyksta, atrodo, be didelių pastangų: kūrinio bendraautoriais pasirenkant atsitiktinius žmones iš publikos. Viso vyksmo metu keturiems išrinktiems vyrams skamba palaikymo, padrąsinimo ar pamokantys šūksniai, aidi juokas (pvz., kai Joanas rankšluosčiu nusišluosto prakaituotą veidą, kaklą, pažastis ir mandagiai jį pasiūlo kitiems; ar, kai jam sukant rąstą, publika turi pasilenkti, kad šis neužgautų).

Šis ryšys ir buvo pasirodymo stiprybė: žiūrovai nežino, kodėl turi atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau elgiasi kaip komanda, todėl yra nuolat apdovanojami kurioziškomis situacijomis. Be juoko, neretai girdėjosi šūksniai ir plojimai. Publika pasirodymą priėmė labai atvirai.

Žymus austrų filosofas Ludwigas Wittgensteinas yra pasakęs, kad žodžiai mums padeda susidaryti vaizdus, kuriais mąstome, o spektaklis tarsi apverčia šį teiginį aukštyn kojomis: vaizdai mus provokuoja sugalvoti veiksmą, kuris labiausiai atitinka menininko judesį ir tada jį atlikti. Komplimentus performansui norisi išsakyti ir dėl to, kad jis stipriai prikausto. Nė sykio netikrinau telefono! Nežinau, ar dėl rodymo vietos, ar dėl to, kad buvo rodomas jau trečią kartą, paskutinis pasirodymas prie Kauno pilies sužavėjo labiau nei Knygnešių sodelyje.

Antrasis J. Català kūrinys, performansas „Idiòfona“, patiko mažiau. Pasirodymas prasideda menininkui stovint atsirėmus į medį. Jo veidą ir didžiąją kūno dalį uždengia virvelėmis surišti skirtingo ilgio metaliniai strypai. Iš po jų netrukus išlenda akis, ranka, kol galiausiai pasirodo visas kūnas ir pradedama manipuliuoti strypais tarsi žaidžiant žaidimą.

Šis ryšys ir buvo pasirodymo stiprybė: žiūrovai nežino, kodėl turi atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau elgiasi kaip komanda.

Menininkas per juos šokinėja, vaikšto tarsi su ramentais, pučia į juos išgaudamas žemą toną ar sustato it tvirtovę. Įdomu stebėti, kaip tokia, atrodo, paprasta medžiaga panaudojama kūrybingai. Dar smagiau, kai atlikėjas lietuviškai paklausia: „Girdite?“.

Perpjovęs strypus jungiančias virveles Joanas į šį žaidimą įtraukia ir dalį žiūrovų. Tuo performansas pradeda priminti „Pelat“. Žinoma, atlikėjo aktoriniai sugebėjimai ir humoras nedingsta, tačiau šįkart žiūrovai pasirenkami nebe taip kūrybingai. Šiek tiek pažaidę su lazdelėmis, panašiomis į mikado lazdeles, menininko vadovaujami žiūrovai suformuoja kelią, kuriuo perbėgę, esą pateksią į ateitį. Bėgame, slepiamės už medžių, slenkame pažemiui, kol patenkame į erdvę, priraišiotą baltų virvelių, ir išsirikiuojame jos šonuose. Pirmoji dalis pasirodė įdomi ir daug žadanti, tačiau vėliau teko šiek tiek nusivilti.

Strypus turintys žiūrovai prikabina juos karabinu prie baltų nutįsusių virvių. Joanas pririša virves prie nedidelio staliuko ir kėdės kojų, iškeldamas baldus į orą. Pagrojęs, tiksliau, patampęs virvių galus ir taip išgavęs malonių garsų, jis įduoda lazdeles keliems žiūrovams.

Kaip jis atsirinko žmones, taip ir liko paslaptis. Paeiliui kiekvienas trenkia lazdele per metalinį strypą – sugrojama gama. Joanas – reiklus mokytojas, muzikantas, siekia, kad kiekvienas garsas būtų reikiamo ilgumo ir stiprumo. Dažnai norėjosi juoktis vien iš jo mimikų ar reakcijos. Prie šių muzikantų prisijungia vis daugiau, aš irgi tampu viena jų.

Stengiamės sugroti mums padiktuotą ritmą. Iš pradžių tai visai įdomu, tačiau po kurio laiko pradeda pabosti. Įsivaizduoju, kad tiems, kurie negroja, dar nuobodžiau. Tad maloniai nustembu, kai menininkas ant juodo, erdvėje pakibusio staliuko kreida užrašo: „Pabaiga artėja.“

Apibendrinant – abu katalonų menininko J. Català festivalyje „Contempo“ rodyti kūriniai „Pelat“ ir „Idiòfona“ verti dėmesio. Abiem būdingas gaivališkumas, humoras ir žiūrovų įtraukimas į vyksmą.

Pirmasis reflektuoja amatininkystės tradicijas ir bendruomeniškumą. Jame neišgirsime nei nereikalingo kalbėjimo, nei kalbėjimo apskritai ir tai didžiausia šio performsanso sėkmė ir sektinas pavyzdys kai kurių kitų „ConTempo“ pristatytų spektaklių kūrėjams. Kartais taip sunku jausmą sutalpinti į žodžius, o jei jis perduodamas akimis, veido išraiška ar prisilietimu...

Tuo tarpu „Idiòfona“ nagrinėja garsą, jo gimimą ir santykį tarp jį išgaunančio instrumento ir žmogaus. Šis spektaklis pasirodė ne toks stiprus dėl per menkai išplėtotos idėjos (pasirinkta medžiaga įdomi, tačiau pritrūko gelmės) ir kiek ištęstos, nuviliančios antrosios dalies (galbūt reikėtų apgalvoti įspūdingesnį finalą, nes atrodė, kad atlikėjas kiek pavargo ir kūrinys baigėsi taip, kaip išėjo).

Teksto autorė – Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo 2023“ jaunųjų kritikų dirbtuvių dalyvė.

„Džiaugiuosi, kad vis dar galiu išgalvoti situacijas, kurios išprovokuoja naujas patirtis“, – sako Joanas Català, vienas žymiausių Barselonos teatro kūrėjų, jau antrą kartą pasirodysiantis Lietuvos žiūrovams.

Šiuolaikinių scenos menų festivalyje „ConTempo“ jis pristatys du spektaklius – „Pelat“, kuriam šis sezonas dešimtasis, ir visiškai šviežią „Idiòfona“. Kartu su savo žemiečiais J. Català festivaliui suteikia stiprų katalonų scenos meno akcentą.

„Esu tarsi mediumas, galintis žiūrovams atidaryti duris į įsivaizduojamus pasaulius, kurių jiems iki šiol niekas neparodė. Kuriu metaforas, remiuosi istorija ir savo asmenine patirtimi, bet nesiūlau jokio naratyvo. Tai tik atspirties taškas“, – teigia J. Català.

Interviu menininkas atskleidžė dalykus, kurie jį – gatvės, urbanistinių erdvių teatro kūrėją – įkvepia. Glaudžiai su publika kooperuojantis fizinio teatro profesionalas teigia, kad įdomiausias jo darbas – dar ateityje.

– Kaune rodysite spektaklį veteraną „Pelat“, kuriam per dešimt metų. Kaip jis ir jūs pasikeitė per tuos metus?

– Dešimtmetis – ilgas laikotarpis, ypač, kai kalbame apie tokius dalykus, kurie tiesiogiai paliečia emocijas ir yra susiję su patirtimi čia ir dabar. Būtent toks yra menas viešose erdvėse. Laikas leidžia pažvelgti atgal ir kai kuriuos dalykus įvertinti iš kitos perspektyvos.

Pačioje pradžioje „Pelat“ buvo panašus į ką tik gimusį kūdikį – pats turėjau tam tikro kūdikiams būdingo naivumo, stengiausi, kad mano atlikimas būtų kuo artimesnis grynajai idėjai. Man nedarė įtakos aplinka, buvau tiesiog aktorius, kūrėjas.

Ilgainiui spektaklis tapo vaiku, tada – paaugliu, kilo noras maištauti, pranešti pasauliui apie save: „Aš toks! Ką, nepatinka?!“ Vėliau jis tapo suaugusiuoju, su visomis atsakomybėmis, o dabar yra išmintingesnis nei kada nors anksčiau, nebešvaisto energijos nereikalingiems dalykams.

Aš irgi pasikeičiau – dėl įvairiausių patirčių kai kuriuos dalykus matau, o gal tiesiog jaučiu kitaip. Su metais imi daugiau klausytis ir mažiau kalbėti, o šūkauti visai nebesinori – palieki tai jaunesniems.

– Kalbate apie to spektaklio idėją. Kokia ji yra?

– „Pelat“ skirtas meistrystei pagerbti, jis skatina stebėti ir apmąstyti individualų ir grupės darbą. Būti už laiko ribų. Tačiau visų pirma – dalytis atsakomybe su publika. Išgyventi patirtį kartu.

– Kodėl jums tai svarbu?

– Mano viešos erdvės supratimas yra glaudžiai susijęs su ryšių tarp žmonių įsisąmoninimu, su atvirumu. Performanso metu trumpam išsitrina tam tikras socialines klases skiriančios ribos. Mes, žmonės, esame linkę susiskirstyti į grupes, kam nors priklausyti (net ir tie, kurie nori būti visiškai laisvi nuo visko, iš tiesų priklauso tų laisvųjų grupei). Juk visi šiame pasaulyje esame praeiviai – kuo daugiau patirčių išgyvename, tuo geriau.

Į mano performansą žmonės reaguoja įvairiai – jie įžvelgia ritualą, bendrystę, tam tikrą švelnumą ir kartu grubumą. Kai kurie net išsigąsta. Vis dėlto, dažniausiai sulaukiu gerų atsiliepimų. Galiausiai, laimingi žmonių veidai spektakliui pasibaigus kalba daugiau nei žodžiai.

– Sakote, kad kai kurie žiūrovai išsigąsta. Ko? Ar bijote pats?

– Man atliekant tam tikrus fizinius veiksmus žiūrovas gali jaustis nesaugiai. Tiesa, objektas juda labai arti publikos ir kartais labai greitai – tą išgąstį aš suprantu. Taip pat pasirodymo metu yra tas epinis momentas, kai aš tariamai pastatau save į rizikingą situaciją; publika į tai įsijaučia, pajunta dalį mano prisiimamos rizikos.

Nors baimė, kurią jaučiu pasirodymo metu, manęs neparalyžiuoja, vis dėlto žinau, kad yra momentų, kai turiu būti ypač susikaupęs ir kuo mažiau rizikuoti. Esmė, kad mano darbe patiriamos emocijos turi būti tikros. Tai – ne emocijų interpretacija ir ne vaidinimas. Kita vertus, niekada nepamirštu kad su žiūrovais esame sudarę sutartį, – jie stebi teatrą, todėl visada rizikingus momentus stengiuosi paversti žaismingais.

– Ir šis, ir kiti jūsų pasirodymai pagrįsti publikos įsitraukimu. Dėl to jums sunkiau ar lengviau?

– Toks formatas reiškia, kad man visada reikia būti labai dėmesingam. Nors veiksmai, kuriuos siūlau publikai, visada tie patys, reakcijos skiriasi. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žiūrovai reaguoja panašiai, taip nėra. Žmonės unikalūs, dėl to ir veiksmas visada kitoks – tai sudaro pasirodymo autentiką, sustiprina buvimo čia ir dabar jausmą.

Kai kalbame apie publikos įtraukimą, nekeliu klausimo, ar tai lengva, ar sunku. Didžiausias iššūkis man – gyvai reaguoti scenoje, nesikartoti, nesistengti nuspėti reakcijų. Visada klausytis. Visada būti. Tai – sunkiausia.

– Na, o jei žmonės atsisakytų dalyvauti, ar pasirodymas dėl to sužlugtų? Gal jau buvo taip atsitikę?

Man patinka auditorijos įvairovė, tiesioginis kontaktas su žmonėmis. Tai, kad nėra bilietų, rezervuotų vietų, elito.

– Iš tokios situacijos visada yra išeitis, priklauso nuo to, kaip joje atsiduriame. Be to, neįsitraukimas gali būti apibrėžiamas skirtingai. Pavyzdžiui, galima tiesiog atsisakyti dalyvauti, tačiau galimas ir netinkamas dalyvavimas, nesavalaikis įsitraukimas, tai irgi trikdo veiksmą. Dažniausiai taip atsitinka dėl to, kad žmogus jaučiasi nesaugus, kai jam reikia publikos stebimam atlikti daug veiksmų.

Kartą buvo taip atsitikę. Tada leidau tam žmogui tęsti, tačiau tai tik pastatė ir mane, ir publiką į keistą ir nemalonią padėtį. Dabar kurį laiką tokių dalykų nebenutinka, nes, jei tik jaučiu, kad galime atsirasti panašioje situacijoje, dalyvio paprašau palikti sceną. Labai geras būdas – visi greitai viską supranta.

– Kokių juokingų ar jaudinančių nutikimų yra buvę?

– Dažnai nutinka kažkas, kas priverčia žmogų pratrūkti juokais, paleisti susikaupusią įtampą. Iš šalies atrodo, kad tai – atsitiktinumas, bet galiu jus patikinti, kad taip nėra.

Per dešimtmetį yra nutikę ir daug jaudinančių dalykų. Papasakosiu apie vieną, kurį iki šiol prisimenu. Tąkart, pasirinkęs vieną iš savanorių dalyvauti šou, supratau, kad kažkas ne taip. Veiksmas vyko, tik ne taip, kaip įprasta, sakyčiau, skirtingu dažniu. Pasirodymą tęsėme, nes mačiau, kad mums pavyksta. Pabaigoje tas berniukas priėjo prie manęs su mama. Ji su ašaromis akyse papasakojo, kad jos sūnus – autistas ir, kad tai buvo pirmas kartas, kai ji pamatė jį bendradarbiaujantį su nepažįstamų žmonių grupe. Man šis prisiminimas labai gražus ir svarbus.

– Festivalyje „ConTempo“ Kaune rodysite ir gatvės teatro instaliaciją „Idiòfona“ – visiškai naują savo darbą, kurio premjera buvo liepos pradžioje. Beje, kaip jums sekėsi?

– Puikiai. Džiaugiuosi, kad vis dar galiu išgalvoti situacijas, kurios išprovokuoja naujų patirčių. Tai – naujas nuotykis viešoje erdvėje, ir, žinoma, man dar reikės suprasti daug dalykų, išsiaiškinti detales.

„Idiòfona“ iliustruoja mano pastangą suteikti naują prasmę objektui, su kuriuo dirbu nuolatos. Tai – komplikuota, nes man reikia pereiti kelias skirtingas vietas. Pradedu nuo taško A ir veduosi publiką iki B. Taigi, yra keletas ritmo ir teatro elementų ir interpretacijų, kuriuos dar turiu apgalvoti.

– Sakote, kad džiaugiatės, galėdamas sukurti publikai naujų patirčių. Kodėl jums tai svarbu?

– Jeigu man suteikta galimybė kurti meną, vadinasi, tai – mano atsakomybė. Galvoju apie save, kaip apie tam tikrą mediumą, galintį atidaryti žiūrovams duris į įsivaizduojamus pasaulius, kurių jiems iki šiol niekas neparodė. Ta prasme privalau būti aktyvistas. Esu tas, kuris sukuria metaforų apie tam tikrus dalykus. Daugeliu atvejų mano šou remiasi istorija ir asmeniniais prisiminimais, tačiau jokiu būdu nenaudoju to kaip naratyvo elemento. Tai – tik atspirties taškai.

– Ar tai reiškia, kad siekiate iššūkių ir asmeniniame gyvenime?

– Atrodo, taip... Pagalvokite pati – gyvenu Ispanijoje ir dirbu teatro menininku visu etatu. Man tai – tikras iššūkis. Kita vertus, manau, pats gyvenimas yra iššūkis.

Kai pradėjau studijuoti scenos menus, šokį ir cirką, buvo nuostabu – visa ta nauja ir nepaprastai įdomi informacija sprogdino galvą. Kita vertus, pats sprendimas būtent tai studijuoti buvo didžiulis iššūkis, nes jo visiškai nesuprato ir nerėmė mano šeima – jie man turėjo kitokių planų. Jaučiau, kad turiu eiti savo keliu, ir to užteko. Vėliau teko priimti keletą radikalių sprendimų judėti viena ar kita kryptimi. Kiekvienas iš tų sprendimų man tapo didžiuliu iššūkiu.

Dabar galiu teigti, kad tai yra mano darbas. Vis dėlto, jaučiu, kad su kiekvienu savo kūriniu teatre prisiimu naujų iššūkių. Nuolat siekdamas save nustebinti, paverčiu tai performansu.

– Esate gatvės, urbanistinių erdvių teatro kūrėjas. Kuo jums patinka toks formatas?

– Man patinka auditorijos įvairovė, tiesioginis kontaktas su žmonėmis. Tai, kad nėra bilietų, rezervuotų vietų, elito. Gatvė priklauso visiems, bent jau man patinka taip manyti.

– Ar artimas kontaktas su publika reiškia, kad ji gali daryti įtaką jūsų menui?

– Visi trys pasirodymai, kuriuos iki šiol sukūriau, įtraukia publiką, ji tampa bendrakūrėja, pateikia dar vieną temos interpretaciją. Visada jaučiau, kad įtraukdamas žiūrovą turiu tai daryti su didele pagarba jam. Kita vertus, tai nereiškia, kad visi mano pasirodymai ateityje bus susiję su publikos įtraukimu ir bendradarbiavimu. Šiuo metu yra taip, bet visada galiu sugalvoti kitų būdų. Geriausia – ateityje!

– Esate šokėjas, cirko artistas, fizinio teatro menininkas – visuose šiuose amplua kūną naudojate kaip priemonę. Ar tai jus apriboja, ar išlaisvina?

– Man nepatinka apibrėžimai, jie mane riboja. Suprantu, kad kartais norisi sudėlioti dalykus į tam tikrus mentalinius stalčiukus, bet aš laisvas jaučiuosi tada, kai įdarbinu visus šiuos apibrėžimus. Ar mano pasirodymuose yra šokio? Taip. Cirko? Žinoma. Ar juose veikia objektai, judama erdvėje, yra vaidybos? Be abejonės.

Esu smalsus, man įdomus menas, taip pat ir fizinis teatras, kai žmogaus kūnas ir objektai sąveikauja. Nuolatos ieškau kažko naujo. Jei ateityje sumanysiu dainuoti, visas savo pastangas skirsiu tam, kad atrasčiau ir įdarbinčiau savo balsą kaip priemonę. Jei staiga susidomėsiu audiovizualiniu menu, darysiu tą patį. Jei man norėsis 25 km plaukti atviruose vandenyse ar išmokti gaminti Peru virtuvės maistą, atsiduosiu tam.

Nustosiu daryti tai, ką darau, tada, kai pamatysiu, kad man tai kenkia, arba tada, kai man pasidarys nebeįdomu.

Kas? Scenos menų festivalis „ConTempo“. J. Catala spektaklis „Pelat“.

Kur? Prie Kauno pilies ir ženklo #Kaunas.

Kada? liepos 29 d. 12 val., liepos 30 d. 18 val.

Kur? Knygnešių sodelyje prie skulptūros „Sėjėjas“ (K. Donelaičio g. 66).

Kada? liepos 29 d. 18 val.

Kas? Scenos menų festivalis „ConTempo“. J. Catala spektaklis „Idiofona“.

Kur? Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje (Obelynės g. 8, Akademija, Kauno r.).

Kada? liepos 31 d 18 val., rugpjūčio 1 d. 19 val.