Vatikane vyksiančioje ceremonijoje laukiama valstybių vadovų. Tarp būsimųjų šventųjų taip pat yra šveicarė pasaulietė, indė vienuolė ir italė vienuolė.
Jungtinės Karalystės delegacijai vadovaus princas Charlesas (Čarlzas) – būsimasis Anglikonų bažnyčios vadovas – ir taip išreikš pagarbą J. H. Newmanui – XIX amžiaus Anglikonų bažnyčios teologui, kuris vėliau tapo vienu didžiausių Katalikų Bažnyčios mąstytojų.
J. H. Newmanas gimė 1801 metais ir mėgino „atnaujinti“ Anglikonų bažnyčią, tačiau vėliau įsitikino, kad katalikybė yra vienintelis tikrasis tikėjimas ir būdamas 44 metų atsivertė bei kildamas bažnyčios hierarchijos laiptais tapo kardinolu.
Nors dabar jam reiškia didžiausią pagarbą, 2008 metais Katalikų bažnyčia buvo kaltinama negerbusi J. H. Newmano paskutinės valios ir siekusi perkelti jo palaikus iš mažų Anglijos kapinių į didžiulę bažnyčią Birmingeme.
1890 metais miręs J. H. Newmanas sakė „visa savo širdimi“ norinti būti palaidotas šalia ilgamečio draugo ir taip pat atsivertėlio į katalikybę Ambrose St. Johno (Ambrozijaus Sent Džono). Jiedu kartu gyveno 32 metus, tačiau neaišku, ar jų santykiai buvo intymūs.
Tačiau Bažnyčios pastangos juos atskirti žlugo po to, kai atvėrus J. H. Newmano karstą jame nieko nebuvo aptikta, palaikai jau buvo suirę.
„Stebuklai“
Dauguma šventųjų privalo būti įvykdę du „stebuklus“ – paprastai moksliškai nepaaiškinamus pagydymus, siejamus su velionio kandidato maldomis.
J. H. Newmanas, kaip teigiama, išgydė vieną amerikietį iš Bostono, sirgusį rimta stuburo liga. 2001 metais vyras pareiškė staiga vėl pradėjęs vaikščioti po to, kai pasimeldė britui kardinolui.
Antrasis J. H. Newmano „stebuklas“, kuomet nepaaiškinamai pasveiko moteris, kurios nėštumas kėlė grėsmę jos gyvybei, buvo patvirtintas pernai.
Didžiuliai naujųjų šventųjų portretai prieš ceremoniją, į kurią turėtų susirinkti dešimtys tūkstančių piligrimų, buvo pakabinti ant Šv. Petro bazilikos fasado.
Tarp naujųjų šventųjų yra ir Marguerite Bays (Margarita Bais) – pasaulietė iš Šveicarijos, ant kurios delnų, pėdų ir krūtinės atsivėrė tokios pačios stigmos, kokios buvo ir pas Jėzų Kristų.
Moteris gimė 1815 metais ir buvo antrasis iš septynių vaikų šeimoje. Jau nuo mažumės ji buvo labai pamaldi ir dažnai atsiskirdavo nuo kitų vaikų savo kaime, kad galėtų ramiai pasimelsti, nurodo Vatikanas.
„Skurstančiųjų motina“
Nors ji buvo raginama tapti vienuole, būdama 15 metų M. Bays nusprendė mokytis siuvėjos amato, o vėliau tapo Pasauliečių pranciškonų ordino pasauliete nare, skleidžiančia katalikiškojo tikėjimo tiesas.
1853 metais M. Bays buvo atlikta operacija dėl žarnyno vėžio. Ji meldė Mergelės Marijos išgydyti ją ir siūlė iškeisti savo ligą į Kristaus patirtą skausmą. Bažnyčia nurodo, kad ji pasveiko, tačiau jai atsivėrė žaizdos. Teigiama, kad kiekvieną penktadienį 15 val. ją apimdavo „ekstazė“ ir ji išgyvendavo kančias savo kūnu ir siela.
M. Bays bus kanonizuota kartu su brazile vienuole Dulce Lopes Pontes (Dulse Lopes Pontes), kuri buvo Dievo motinos nekaltojo prasidėjimo misionierių seserų ordino narė ir buvo laikoma „skurstančiųjų motina“.
Ji gimė 1914 metais gana pasiturinčioje šeimoje Salvadore. Vėliau ji įkūrė kliniką skurstantiems darbininkams, mokyklą, ligoninę ir našlaičių namus bei priežiūros centrus senyviems ir neįgaliems žmonėms.
Sesuo Dulce, vadinta „Baijos geruoju angelu“, 1988 metais buvo nominuota Nobelio taikos premijai. Likus metams iki jos mirties ligoninėje ją aplankė popiežius Jonas Paulius II, pavadinęs jos darbą „žmogiškumo pavyzdžiu“.
Jos laidotuvėse 1992 metais dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių.
