– Dauguma keliautojų pasaulį pažįsta kaip penkis savo pirštus, o kuo garsus mūsų gimtasis kraštas – nežino...
– Aš ne iš tokių. Gimiau be galo vaizdingame, ne vieno poeto apdainuotame, rašytojo aprašytame Anykščių krašte. Baigiau Antano Vienuolio vidurinę mokyklą Anykščiuose, paskui – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, dirbu valstybės tarnyboje. Nors jau daugelį metų esu vilnietė, bet save vadinu Kauno marčia (juokiasi). Be galo mėgstu šį miestą. Esu aplankiusi visus iki vieno Kauno muziejus, bažnyčias, vienuolynus ir kitus žymius pastatus, vilas. Žodžiu, buvau visur, kur tik įmanoma patekti. Labai domiuosi tarpukario Kaunu, anuomet čia gyvenusiomis ir kūrusiomis asmenybėmis. Žavi Kauno modernizmo architektūra, gerbiu tuos, kurie atkuria, restauruoja senove alsuojančias vilas vilaites, o ne jas griauna. Esu išvažinėjusi ir išvaikščiojusi visą Lietuvą ir jos kaimynines šalis, išmaišiusi visą Europą. Pradėjau nuo savo ir aplinkinių kraštų, o tolyn išskridau jau tada, kai susipažinau su savo artimiausia aplinka.
– Galima sakyti, kad kelionės – didžioji jūsų aistra ir vienintelis hobis?
– Kiek save prisimenu, mano hobis buvo pasaulio pažinimas, o įdomiausia knyga – pasaulio atlasas. Aš jų gražią krūvelę – vienus geriausių sovietinių žemėlapių – turėjau savo kambaryje prie lovos ir kas vakarą vartydavau, studijuodavau. Ačiū tėčiui, kuris nupirkdavo juos visus, kokių tik atveždavo sovietiniais laikais į Anykščių knygyną. Juk viskas nuo to ir prasidėjo... Taip, taip – nuo vaikystėje vartytų pasaulio žemėlapių, „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalų, kurių kolekcija tebėra tėvų namų palėpėje. Aš tas vaikystės svajones, tas didžiausių planetos miestų ir gražiausių kraštovaizdžių nuotraukas, matytas tuose žurnaluose, galima sakyti, vejuosi visą gyvenimą. Norėjau pamatyti aukščiausią pasaulio pastatą ir gražiausią katedrą – pamačiau. Galingiausią hidroelektrinę ir vandeningiausią krioklį – aplankiau. Įbristi į didžiausią pasaulio ežerą ir išsimaudyti didžiajame Ramiajame vandenyne – pavyko! Dar būdama vaiku išnaudodavau visas galimybes pakeliauti, dalyvaudavau įvairiausiuose konkursuose, kuriuose buvo galima laimėti kelionių. Esu laimėjusi pagrindinį prizą – kelionę į Maskvą – vieno moksleiviams skirto laikraščio konkurse. Dabar neatsistebiu, kad tokie skaidrūs anuomet galėjo būti konkursai. Dalyvavau mokyklos ir universiteto turistų klubų veiklose. Teko miegoti ir ant ledyno, ir pėsčiomis peržengti Maskvos perėją (4 400 m) Fanų kalnuose Tadžikistane.
Pradėjau nuo savo ir aplinkinių kraštų, o tolyn išskridau jau tada, kai susipažinau su savo artimiausia aplinka.
– Minėjote, kad po mamos mirties pajutote, koks trapus gyvenimas. Nuo to laiko jūsų vaizduotėje tarsi ėmė byrėti smėlio laikrodžio smiltys, skaičiuodamos pro šalį šuoliais lekiančio gyvenimo minutes, sekundes.
– Abejonių nebeatidėlioti savo gyvenimo svajonių neliko po mamytės mirties. Ji mus paliko prieš aštuonerius metus, ir tuomet aš patyriau, kad gyvenimas turi vieną keistą savybę – staiga ir neįspėjęs žmogaus pasibaigti. Tai buvo pirma man labai artimo žmogaus netektis, po kurios labai norėjosi įvykdyti tai, ko mama seniai man linkėjo ir ko galbūt pati dėl gražiausių gyvenimo metų, praleistų už geležinės uždangos, nedrįso padaryti.
– Esate sovietinių laikų vaikas. Kaip jautėtės, kai toji geležinė uždanga pagaliau buvo šiek tiek praskleista?
– Jaučiausi kaip nutrūkusi nuo grandinės, be galo jaudinausi. Beje, tokį jaudulį jaučiu kaskart, kai aplankau kokį nors objektą, kurį labai gerai žinojau iš mokyklinio geografijos ar istorijos vadovėlio, tik tuo metu atrodė, kad niekada jo nepamatysiu. Kaip Niagaros krioklio, Sacharos dykumos, actekų piramidžių, panoramos nuo Korkovado kalvos Rio de Žaneire ir Jėzaus Atpirkėjo statulos, nepasivaikščiosiu prie Sidnėjaus operos teatro ar nepagyvensiu lūšnelėje kokospalmių pavėsyje Filipinuose. Visa tai jau įvykdžiau. Tiesiog noriu jaustis laiminga ir nieko nesigailėti. Tai gali suprasti tik mano bendraamžiai, augę už geležinės uždangos. Todėl, plaukdama laivu Mičigano ežeru ir upe Čikagoje, nuoširdžiai džiaugiausi, kad galiu būti čia, nors galbūt to ypatingo jausmo – kaip kad ištrūkusi į platųjį pasaulį pirmą kartą – nepatyriau. Gyvenimas išties labai pasikeitė. Tokio pobūdžio svajonės dabar lengvai įgyvendinamos: tik žinok, ko nori, ir tinkamai susidėliok prioritetus.
– Gruodžio mėnesio kelionė į Rovaniemį – vienas jūsų gyvenimo kelionių prioritetų?
– Man išties buvo svarbu kirsti pusiaują, nulinį dienovidinį Grinviče (JK), Šiaurės poliaratį Rovaniemyje. Drauge su šešiolikmečiu sūnumi Ąžuolu peržengėme poliaratį prieš pat Kalėdas. Kažkada visai smagu buvo skristi iš Pekino (Kinija) į San Fransiską (JAV) ir nusileisti praeityje. Tai mano pasaulio žavesys, kuris vis dar stebina. Mėgstu skraidyti, patinka lėktuvai. Jie suteikia mažos planetos, kurioje negalima pasiklysti, jausmą. Dar spėjau praskristi dviaukščiu lėktuvu iš Ciuricho į Singapūrą, nes dabar tokie keleiviniai „Airbus A380“ jau nebeskraido dėl nerentabilumo. Esu skridusi ir „Saudia“ oro linijų lėktuvu iš Dubajaus pro Rijadą į Manilą. Skridau, nes norėjau pabūti bent jau Saudo Arabijos Rijado oro uoste, kai šalis dar buvo uždara turistams, ypač moterims.
J. Šedauskienės asmeninio archyvo nuotr.
– Nepaisant aplankytų penkių žemynų, daugiau nei 80 šalių, svarbiausia savo gyvenimo kelione laikote prieš trejus metus aplankytas mamytės ir jos šeimos tremties vietas Sibire?
– Taip. Ten ji užaugo ir gyveno dvylika metų. Mama sakydavo, kad svajoja ten sugrįžti. Žadėjo ir mane nusivežti prie Manos upės vingių, parodyti kalnuose žydinčius bijūnus. Deja, šiai jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Manau, tiesiog pritrūko pasiryžimo. Man pačiai mamos vaikystės miško kirtėjų gyvenvietė Malyj Ungut Krasnojarsko krašto Mansko rajone atrodė labai toli, nes mamą ten vežė gyvuliniu vagonu net šešias savaites. Gal todėl mano sąmonėje jos tremties vietos buvo už begalybės kilometrų... Atrodė, kad reikia specialiai ruoštis ir nepaprastai daug laiko, kad viską suspėtum. Dabar gailiuosi, kad taip ilgai delsiau ir atidėliojau šią kelionę, nes kai nebėra mamos, nebėra ir ko paklausti ar labiau pasidomėti savo šeimos istorija. Išvykau ten po penkerių mamos netekties metų lyg į susitikimą su ja ir išties jaučiau, kad visi tremties baisumai ir iš mamos pasakojimų įsirėžę atminties randai persidavė man per kraują. Būnant ten man buvo žinoma viskas – gamtovaizdžiai, kvapai, garsai. Net mano prosenelių kapas atrodė jau ne pirmą kartą lankytas. Atkartojau tuos pačius kadrus, matytus mamos jaunystės nuotraukose, nors nuotraukų nesivežiau į Sibirą. Praeitą vasarą būčiau ten sugrįžusi: gavau kvietimą kartu su Krasnojarsko lituanistine mokykla ir lietuvių bendruomene plaukti plaustais Manos upe, aplankant lietuvių tremties vietas. Deja, turistinės vizos į Rusiją visą vasarą nebuvo išduodamos dėl pandemijos. Labai laukiu jos pabaigos.
– Daugelyje nuotraukų matau vyrą – turbūt tai jūsų sutuoktinis Artūras Šedauskas? Ar labiau mėgstate keliauti su savo šeima, o gal esate užkietėjusi vienišė?
– Į tolimas keliones leidžiamės dviese su vyru. Pati planuoju maršrutą, perku lėktuvų bilietus, rezervuoju viešbučius, nesinaudoju agentūrų paslaugomis. Po Europą keliauju visaip: ir su visa šeima, ir dviese su vyru arba sūnumi, dažnai ir viena ar su draugėmis. Kiekvieną vasarą su sūnumi Ąžuolu būtinai vykstame prie kokios nors šiltos jūros bent savaitę pasimaudyti ir paatostogauti. Prieš Kalėdas drauge su juo – tik dviese – vykome ir į Suomiją bei Laplandiją stebėti tų astronominių dalykų, nes sūnui jie irgi patinka (beje, šiuo metu yra labai patogus skrydis iš Kauno į Helsinkį).
Tokį jaudulį jaučiu kaskart, kai aplankau kokį nors objektą, kurį labai gerai žinojau iš mokyklinio geografijos ar istorijos vadovėlio.
– Keliaujate dažnai ir mėgstate intensyvų ritmą – vos spėju sekti feisbuke jūsų išvykas. Rugsėjį jūs – Čikagoje, lapkritį – Madeiroje, o prieš tai lankote istorines lietuvių pilis Ukrainoje. Kas nulemia jūsų kelionių kryptis?
– Kelionių, ypač trumpesnių, kryptis dažnai pasiūlo oro bendrovės, atidarydamos tiesioginius skrydžius iš Kauno ar Vilniaus. Kai atsirado skrydis į Lvovą (šiuo metu yra iš Kauno), kelis savaitgalius skridome ten ir su vietinių agentūrų turistiniais autobusais vykome į Karpatų kalnus, Užkarpatę, aplankėme Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Nepaprastai patiko mums tos kelionės su labai draugiškais ukrainiečiais, susiradome draugų Kijeve, Odesoje, Izmaile.
Gaila, bet šiuo metu kelionių kryptis valdo pandemija. Prieš porą metų su vyru buvome Azorų salose Atlanto vandenyne. Tikrai labai egzotiškos salos su kriokliais, paparčiais, sekvojomis, nuostabiais augalais, geizeriais ir pulsuojančiais karšto purvo pragaro katilais. Labai rekomenduočiau visiems ten nuvykti. Todėl Madeirą šiemet pasirinkome kaip panašiausią salą į Azorus. Ji ypač tinka aktyvaus poilsio mėgėjams. Visa sala išraižyta palei vandens surinkimo kanalus nutiestais pėsčiųjų takais – levandomis. Įveikėme jų ne vieną ir ne dvi (juokiasi). Be to, ši sala buvo saugi ir pandemijos atžvilgiu.
J. Šedauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Prisipažinsiu, kad nelabai mėgstu skurdžias šalis, kur galima patirti kultūrinį šoką. Kartais nesinori ir žinoti, koks baisus ir žiaurus pasaulis, juk lengviau gyventi su rožiniais akiniais, kurie tokiose šalyse turistams greitai nukrinta. Teko matyti, kaip Filipinuose benamių šeima pasistato dviratį sostinėje Maniloje prie tvoros, ir visi gyvena ant šaligatvio aplinkui tą dviratį. Ten pat prausiasi, miega ant kartono gabalėlio, valgo, o vaikai žaidžia ir nuolat prašo praeivių išmaldos. Pavargsti nuo to jų prašymo ir liūdnų vaizdų. Kartais kelionėje nėra kuo kvėpuoti, kaip antai Pekine (Kinija) ar Krasnojarske (Rusija) dėl nuolat tvyrančio smogo. Tuomet tiesiog lauki skrydžio namo. Kartais šalys būna tokios pavojingos turistams, kad policininkai prisistato ir nebeleidžia niekur savarankiškai judėti. Taip atsitiko ir Dominikos Respublikos sostinėje Santo Dominge, kur turistams leidžiama vaikščioti tik po senamiestį, akylai saugomą policininkų. Pamenu, mes norėjome paeiti kilometrą nuo Kristupo Kolumbo monumento iki Cenočių parko, tai policininkas tol nuo mūsų nesitraukė, kol atvažiavo jo iškviestas taksi ir pavežėjo mus tuos kelis šimtus metrų iki norimos vietos. Sutinku, kad visada yra rizika ir kad kelionėse visko pasitaiko, bet dar vis neprarandu to jaunatviško avantiūrizmo.
– Jei jau prakalbome apie iššūkius, ar piligrimystė – dešimtys kilometrų kasdien pėsčiomis – jau išbandyta?
– Šiuo metu išties madingos piligriminės kelionės, kai bent savaitę kasdien po maždaug 30 km piligrimai eina pėsčiomis tikslo link. Jei atvirai, tokio keliavimo būdo dar nesu išbandžiusi, tačiau ne kartą vykau į Taizė jaunimo susitikimus Milane ir Paryžiuje, buvau Anykščių jaunimo grupės kelionių vadove į Taizė jaunimo susitikimus Vroclave ir Štutgarte. Tai buvo dar aname tūkstantmetyje, kai ką tik atsivėrė vakarinė Lietuvos siena. Važiuodavome autobusu kelias paras be nakvynės viešbutyje, po šešias–devynias valandas laukdavome dokumentų patikros ties valstybių sienomis. Puodelis kavos Paryžiuje tuomet kainavo kaip mano savaitės uždarbis! Visko buvo. Nuvykę į tokius susitikimus gyvenome šeimose, diskutavome apie tikėjimą. Tikrai gražios ir jaukios patirtys – smagu jas prisiminti. Praėjusį rudenį aplankiau Santjago de Kompostelos katedrą ir Šv.Jokūbo kapą, t.y. galutinį piligrimų tikslą. Norėjau iš pradžių apsidairyti, kas ir kaip, o jau paskui išbandyti ir Camino de Santiago piligrimų kelią.
– Pati šviežiausia jūsų kelionė, vykusi prieš pat Kalėdas, buvo į Rovaniemį, Suomiją. Išduokite paslaptį, kodėl tam tikrą dieną norėjote atsidurti būtent ten? Kuo ypatingos buvo gruodžio 20-oji ir 21-oji?
– Mano kalėdinė kelionė į Rovaniemį socialinių tinklų stebėtojus sužavėjo susitikimu su tikruoju Kalėdų Seneliu, jo elniais, haskių ir šiaurės elnių kinkiniais. Bet, jei atvirai, į Rovaniemį vykau ne dėl to. Jau seniai norėjau peržengti Šiaurės poliaratį, praleisti ten ilgiausią metų naktį ir visą trumpiausią dieną stebėti saulės kelią – kai ryto aušra virsta vakaro žara, o pati saulė taip ir nepakyla virš horizonto. Lietuvoje juk niekada to nepamatysi. Kalėdų Senelio miestelis, apšarmojęs miškas – visa kruopščiai žmonių ir gamtos sukurta žiemos pasaka man taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Norėčiau čia grįžti dar ir ilgiausią dieną. Galbūt taip ir nutiks, kas žino?
– Sakėte, kad keliones planuojate pati. Ar net iki smulkmenų sudėliotose kelionių dėlionėse pasitaiko trukdžių ir trikdžių?
– Labiausiai trukdo šviesus mano gymis (juokiasi). Paskutinėje kelionėje į Suomiją galėjau tikrai jaustis sava ir, nemeluosiu, kad manęs kelis kartus suomiškai net klausė kelio. Bet Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje ar arabiškose šalyse negaliu susitapatinti su vietiniais. Esu per daug pastebima ir išskirtinė. Tai tikrai vargina. Kažkada Pekine su vyru nutarėme, taupydami laiką, atsiskirti ir atlikti skirtingus darbus, o paskui susitikti Uždraustojo miesto aikštės viduryje prie stendo. Tai jis mano vienintelę baltą galvą pamatė iš karto, vos įžengiau pro Uždraustojo miesto vartus. Ant Kinų sienos ar Indonezijoje irgi buvau tas žmogus, su kuriuo vietiniai nuolat prašė fotografuotis ir čiupinėjo lyg kokį muziejinį eksponatą. Kai jau leidausi fotografuojama, prie manęs nusitęsė įsidrąsinusiųjų ir susidomėjusiųjų eilutė. Dažnai vietinių, ypač Lotynų Amerikos gyventojų, požiūriu, jeigu esi baltaodis, vadinasi, turi būti turtingas ir pasipūtęs. Bet kai su jais pradedi kalbėtis nuoširdžiai, tie žmonės ima visai kitaip į tave žiūrėti. Tapęs draugu, gali sulaukti jų patarimų ir netgi pagalbos.
– Iš kur semiatės įkvėpimo, polėkio ir būtinų žinių savo kelionėms?
– Labai gerbiu ir palaikau didžiuosius lietuvių keliautojus. Ne verslininkus, bet tuos tikruosius, kurių daugumą seku socialiniuose tinkluose, skaitau jų interviu portaluose, perku jų knygas, kuriose jie dalijasi kelionių įspūdžiais ir patarimais. Džiaugiuosi, kad šie žmonės turi tokį šaunų pomėgį ne tik patys keliauti, bet ir atverti pasaulį kitiems. Kad pataria, kokias programėles atsisiųsti, kokius lėktuvo bilietus geriau pirkti, kokiais laikinais beviziais režimais pasinaudoti ar kokius pasienio perėjimo punktus pasirinkti. Aš taip pat savo draugams, pažįstamiems ir kitiems, kurie klausia, mielai daliju patarimus, negailėdama nei laiko, nei jėgų, o kartais net ir sudarau maršrutą, nuperku bilietą, užsakau viešbutį, pasidaliju geromis viešbučių rezervavimo sistemomis, kelionių programėlėmis. Man patinka būti bendraminčių būryje. Tarp tikrų keliautojų niekada nėra pavydo, nes yra supratimas, kad žinios ir patirtis, kuriomis gali pasidalyti su tavimi, – tai visas milijonas, kurio tau net nereikia uždirbti.
