– Esate jaunas pedagogas, pats neseniai baigėte mokyklą?
– Senvagės gimnaziją baigiau prieš šešerius metus. Tada traukė teatras, norėjau studijuoti vaidybą, bet, matyt, nepakako talento. Tad atsidūriau tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete, kur studijavau teatro ir kino pedagogikos specialybę. Teatras mano gyvenime išliko, tik kitose pozicijose. Man pradėjo patikti auditorijos ir vadinamosios užstalės repeticijos, kai repetuojame iki lipimo į sceną, patinka darbas su vaikais, jų minčių analizė. Kitaip sakant, daugiau pakalbėti norisi, nei pačioje scenoje būti.
– Ir iškeitęs tikrąjį teatrą į pedagogiką – nepasigailėjote?
– Pirmus dvejus studijų metus abejojau, tačiau paskui kažkas atsitiko – ar kažkokia paskaita, ar dėstytojo pasakyta tiesa, tiksliai net neidentifikuoju, – visas abejones išsklaidė. Dabar esu 100 proc. įsitikinęs: taip, mano vieta – mokykloje. Juolab kad dar studijų metais pradėjau mąstyti – ko man į tą sceną eiti? Nė aš ten iš tiesų labai ir norėjau. Dabar man labiau patinka būti už scenos. Mokykloje taip ir yra – tu negalėtum vaidinti už mokinį. Juos išmokyti – daug įdomiau, nei pačiam tuos vaidmenis kurti.
– Kokia tai disciplina – teatro pedagogika? Juk ne aktoriais moksleivius ruošiate būti?
– Teatro pedagogika – tai pagalba jaunam žmogui pažinti save, savo emocijas. Tai mėginimas pasitelkiant teatrą padėti vaikams įveikti scenos ir viešojo kalbėjimo, bendravimo baimę, net baimes plačiąja prasme. Šios pamokos toli gražu nėra susijusios vien tik su teatru – mes nedaug būname scenoje ir kažką vaidiname. Daugiausia dėmesio skiriama savęs ir kito pažinimo, komandos formavimo pratimams, pasitikėjimo žaidimams. Teatro pamokos daugiau nukreiptos į asmenybės formavimą.
Pasakai, kad esi mokytojas, ir iš veidų matai, kad tave pradeda vertinti skeptiškai, kaip kažkokį nenusisekėlį. Tai ir neteisinga, ir liūdna, ir labai daug ką pasako apie mūsų visuomenės brandą.
Psichologo darbas būtų padėti formuotis kiekvieno individo asmenybei, o teatro pedagogika orientuota į grupės psichologiją. Juk baigęs mokyklą jaunas žmogus išeina į sociumą, kur daugiau ar mažiau yra priklausomas nuo kitų žmonių. To mes ir mokomės – kaip išgyventi, koks santykis turėtų būti su kolega, su draugu, su savo šeima, sprendžiame ir socialinius, prevencinius klausimus ir pan. Psichologijos šiose pamokose yra tikrai. Ir tai vienas iš terapijos būdų. Esu girdėjęs, kad Teatro akademijoje jau antri metai yra dramos terapijos studijos. Manau, čia yra pati dramos terapijos pradžia.
– Tačiau ne visiems mokiniams privaloma teatro pamokas lankyti?
– Žinoma, ne. Aš dirbu su 11–12 klasių mokiniais, kurie pasirinko šias pamokas – tai yra kaip modulis.
– Bet pats dalykas, sakyčiau, naujas. Kodėl moksleiviai jį renkasi? Ko jie tikisi?
– Tiesą pasakius, kai ateina vaikai, jie nelabai įsivaizduoja ne tik ką čia reikės veikti, bet ir kas yra teatras. Man dėl to šiek tiek liūdna. Kai pats mokiausi, mes į teatrus vaikščiojome. Dabar, kai paklausiu, kas kada pastarąjį kartą buvo teatre, tai, nemeluosiu, dauguma neatsimena, nes tai buvo vaikystėje. Todėl ir tas kultūrinis suvokimas, kas tas teatras, labai labai menkas. Todėl realiai 11 klasės pamokos prasideda 5–6 klasės kursu – tenka viską pradėti nuo pamatų.
O vaikai ateina dėl įvairių priežasčių: vieni todėl, kad draugai ėjo, kitiems kažkas pasakė, kad teatro pamokose smagu. Yra tokių, kurie renkasi šias pamokas tikėdamiesi, kad nieko nereikės mokytis. Kai kas nesupranta išvis, kas darosi, tikėjosi akivaizdžiai kažko kito – poilsio, žaidimų, o čia, pasirodo, reikia dirbti. Lengvas sukrėtimas, sumišimas, atmetimo reakcija – visada tai yra. Nes kas norėtų būti kvočiamas arba ateiti į sceną ir sakyti, dėl ko jam viduje skauda. Sudėtinga. Bet mes po truputuką, labai palengva tą darome.
Jonas Leleckas. Butauto Barausko nuotr.
– Girdėjau, kad esate mokinių mėgstamas pedagogas. Ar žinote už ką?
– Mėgstamas? Nežinau. Gal dėl to, kad esu jaunas mokytojas, dirbu dar tik antrus metus. Tarp manęs ir mano mokinių metų skirtumas nėra jau toks didelis, augome panašiai. O autoritetu vaikams gali būti net ir metais ar dvejais vyresnis žmogus. Viskas priklauso nuo paties pedagogo: nuo jo motyvacijos, nuo socialinių, grupės valdymo gabumų – viso to, ko mus mokė Edukologijos universitete.
Aš nežaidžiu su vaikais, kad juos pritraukčiau, nesakau – pasikalbėkime apie kompiuterinius žaidimus. Gal vaikus patraukia pats modelis, nestandartinės pamokos. Dabar, pavyzdžiui, daug kas eina į kiemą vesti pamokų, o aš vedžiau dar pernai.
Komandos formavimo pratimai ne daugeliui yra pažįstami. Ar to yra kitose pamokose – abejoju. Tos nestandartinės pamokos vaikus patraukia. O galbūt pajunta, kad tai jiems naudinga, kad iš pamokos išeina kitokie, pasikeitę. Manau, reikės šių mokslo metų pabaigoje pasikalbėti apie tai su dvyliktokais – kodėl jie liko teatro pamokose, ar ūgtelėjo, į kurią pusę. Pagal tai galėsiu spręsti, kaip vaikus mokyti toliau.
– Koks yra dabartinis jaunimas?
– Vaikai kaip vaikai. Labai gerai man viena kolegė pasakė: jei kyla problemų – prisimink save. Ir tai tikra tiesa. Nepasakyčiau, kad dabartiniai vienuoliktokai ir dvyliktokai labai skiriasi nuo mano kartos.
Žinoma, yra šiokių tokių skirtumų. Motyvacijos klausimas turbūt didžiausias. Bet vėlgi, kai save atsimenu, pas mus irgi buvo tų pačių problemų – stigo motyvacijos mokytis. Man tik atrodo, kad mes, būdami vienuoliktokai, dvyliktokai, jau mąstėme – eisiu į tą pusę ar į tą. O šiuo atveju, kiek rodo mano patirtis, motyvacija yra menkesnė, nežinomybė – didesnė, pasimetimas, apatija – ryškesni.
Elgesys – jis toks pats, kaip ir visų mokinių visais laikais. Kaip ir mano elgesys buvo. Bet požiūris į savo gyvenimą, į savo ateitį yra jau kitoks. Dar plius COVID-19 situacija, karantinas labai apkarpė jų pasirinkimus. Net jei kažkas ir galvojo, dabar mato, kad pasaulis sudrebėjo, ir nežinia, ar galės toliau tęsti savo planus ir eiti ta kryptimi. Tokia nežinomybė...
Kaip ir visada, yra mokykloje ir stipriai motyvuotų vaikų – bent jau mūsų Senvagės gimnazijoje tai tikrai. Vien mokinių savivalda ką reiškia – joje mokinių dabar yra 26, nors mano laikais buvo tik gal kokie šeši septyni. Vadinasi, jie nori kažką daryti, jie yra motyvuoti. Ir besimokančių gerai ar labai gerai taip pat yra.
– Bet pedagogai dabar dažnai skundžiasi, kad pagarbos mokytojams jaunoji karta neturi – į mokytojus kreipiasi "tu", supykę gali ir pasiųsti...
– Negaliu pasakyti, kad pagarbos mokytojams yra mažiau. Gal tos vaikų teisės šiek tiek atlaisvino vadeles.
Bet jei mokinys į mane kreiptųsi "tu", aš nebūčiau prieš. Jeigu santykiai yra draugiški, kodėl ne – popamokinėje veikloje, būrelyje. Jeigu kartu einame link progreso, siekiame įdomesnio rezultato, savęs pažinimo, tai tegu mokinys kreipiasi į mane "tu" – nematau didelės problemos. Nes tas žodelis "jūs" padaro labai jau aiškią takoskyrą, kad aš esu aukštesnis, aš čia viršininkas.
Dabartiniai mokiniai skiriasi nuo mūsų tuo, kad jie jau labai aiškiai žino, jog turi savo teises, ir jiems nebetinka tas modelis mokytojas-mokinys. Dabar daugiau turi bendrauti individualiai su kiekvienu ir daugmaž kaip lygus su lygiu – tada jie tavęs klausys, su tavimi tarsis.
O jei kažkuris mokinys negerbia mokytojo – tai ne kartos reikalas, tai asmens reikalas. Kaip vaikui leidžiama kalbėti namie – jis taip kalbės ir mokykloje. Jeigu vaikui namie trūksta meilės – jis tą parodys per pamokas. Todėl nereikėtų iškart jo teisti – gal kaip tik – suprasti. Ne teisinti, bet suprasti.
Mano prisiminimai apie mokyklą yra džiaugsmingi. Jei pajėgčiau padaryti, kad tokie būtų ir mano mokinių prisiminimai – būtų išvis nuostabu.
Manau, ir prieš dešimt metų, ir dabar viskas ateina iš tėvų. Atėjęs į savo klasę matai ne mokinius, o jų tėvus, visą jų auklėjimą. Ir tu pagal tai turi spręsti, kaip su kiekvienu mokiniu dirbti.
– Kodėl nutarėte po studijų grįžti į mokyklą, kurią pats baigėte?
– Aš ne tik grįžau čia dirbti – aš čia net ir pedagogines praktikas atlikau. Gal dėl to, kad yra tam tikri sentimentai – juk čia tas susidomėjimas teatru manyje ir užgimė, tą meilę pažadino mano teatro mokytoja Rūta Česnienė. Mūsų laidoje kažkodėl gana daug buvo į teatrą linkusių. Mes labai daug kūrėme, daug laiko po pamokų tam skyrėme. Ir kai susiburia toks kolektyvas, mokykloje ne tik mokiniui yra įdomu, bet ir mokytojui. Todėl žinojau, kad reikia grįžti čia. Ir kol kas nesigailiu. Mano prisiminimai apie mokyklą yra džiaugsmingi. Jei pajėgčiau padaryti, kad tokie būtų ir mano mokinių prisiminimai – būtų išvis nuostabu.
– Bet ar tai nebuvo saugus kelias: čia viską žinau, visus pažįstu, man čia bus paprasčiau?
– Tam tikra prasme tai buvo saugus kelias. Tačiau kartu ir nesaugus, nes kai tu esi vaikas, tu žiūri į mokytojus, kaip į mišką – iš šono, bet kai tu jau tampi mokytoju, ateini į tą patį mišką – ir tada pasimato viskas, ko tu, būdamas vaikas, nežinojai. Lyg ir peržengi kažkokią ribą: dabar su tavimi kalbasi jau ne kaip su mokiniu. Labai daug sumaišties buvo, kai atėjau, nežinojau, kaip bendrauti – palauk, juk čia kolega, bet dar ne taip seniai sakiau jam "tamsta mokytojau". Dar ir chuliganas mokyklos laikais buvau, tai vėlgi – koks santykis dabar turėtų būti? Nežinau, ar tai tikrai yra labai saugus ir paprastas kelias.
Saugu gal dėl to, kad tau visi padeda – mokytojai, mokyklos administracija. Realiai net jokių stažuočių nereikia, nes turiu labai daug mentorių šioje mokykloje. Padeda ir kaip kolegai, ir kaip buvusiam mokiniui. Bet yra ir tokių vidinių dalykų. Jeigu būčiau kitoje mokykloje – nei mane ten kas pažįsta, nei žino, koks buvau mokinys, ką dariau ir ko esu pridirbęs. O čia visi viską žino.
– Jums pavykdavo sutarti su mokytojais. Bet juk ne visi to nori?
– Tikrai taip, ne visi mokytojai nori draugauti. Yra manančių, kad mokytojas turi būti ne draugas, o mokytojas. Jaunesnės kartos pedagogai nori, kad mokiniai su jais draugautų, o kuo pedagogai vyresni, tuo jiems mažiau to reikia.
– Ar mokiniai jaučia, kad kai kurie mokytojai tik atidirba valandas, o kiti nuoširdžiai nori mokiniams kažką duoti?
– Mokiniai ir jaučia, ir mato labai daug. Net tai, ar mokytojas pasiruošęs pamokai, ar ne. Labai sunku ką nors paslėpti, nes mokiniai skenuoja kiekvieną smulkmeną. Kaip manote, iš kur visos tos pravardės atsiranda? Jeigu mokinys galvoja: štai kokie mokytojai – gauna pinigus, o manęs nemoko ir jiems neįdomu, kaip man sekasi, tada blogai. Bet jeigu jie pamėgintų suprasti, dėl ko mokytojas iš tiesų nenori čia dirbti... Būtų įdomu su mokiniais apie tai padiskutuoti.
– Tačiau visuomenėje vyrauja nuomonė, kad dirbti į mokyklą eina tie, kurie nesugeba nieko daugiau pasiekti...
– Taip, vaikai atsineša tą nuomonę iš namų. Kad tėvų nuomonė vaikams turi didelę įtaką, manau, niekas nesiginčys. Iš tėvų atsinešti požiūriai, jų mokyklos patirtys irgi turi didžiulę galią. Ir kai susiburia vaikų kolektyvas, kuriame ne vienas turi tokią neigiamą nuostatą, mokytojui būna be galo sunku. Kyla klausimas – kaip tu būsi motyvuotas ir norėsi juos išmokyti, kai į tave visą laiką kreivai žiūrima? Tad galima įsivaizduoti, kiek visuomenė sunkina mokytojo darbą.
Lietuvos edukologijos universiteto studentai buvo apleisti, dėstytojai atleisti, paskui vėl priimti... Kaip jiems visiems jaustis? Kaip jaustis tam jaunam žmogui, kuris galbūt atėjo su viltingu požiūriu į mokytojo darbą, o pamatė, kaip viskas išdraskoma. Ar galima tikėtis, kad jis eis į mokyklą su šypsena ir pozityviai dirbs? Tam reikia daug vidinių resursų. O kai visa visuomenė prieš tave nusiteikusi... Pasakai, kad esi mokytojas, ir iš veidų matai, kad tave pradeda vertinti skeptiškai, kaip kažkokį nenusisekėlį, kuris šoko į paskutinį traukinį, kad neliktų visai be studijų. Tai ir neteisinga, ir liūdna, ir labai daug ką pasako apie mūsų visuomenės brandą.
Politikai žada kelti mokytojo profesijos prestižą. Na, iš kur jis atsiras? Ar ne nuo visuomenės tai priklauso? Ar mokytojui dabar eiti reklamuotis, šokinėti eteriuose, visaip rėkauti? Ne toks mokytojo darbas. Mokytojo darbas yra mokyti. Tiesa, apie tai daug kas pamiršo, nes mokytojai įgavo tiek daug pareigybių, kad mokymas lieka antroje, trečioje eilėje. Visi popieriai, planai, tikrinimai, supervizijos. Labai daug užkraunama ant mokytojo pečių – per daug.
Vytauto Didžiojo universitetas, norėdamas pritraukti daugiau jaunimo studijuoti pedagogiką, pradėjo mokėti jiems 300 eurų stipendijas. Man buvo labai pikta. Tai yra netinkamas žingsnis. Suprantu, tai universiteto pinigai, krepšeliai ir t.t. Toks universiteto sprendimas – skirti stipendijas, nes jis negali mokytojams pakelti atlyginimų. Tad universitetas pritraukia studentų, bet kiek jų baigę studijas eina dirbti į mokyklą – labai didelis klausimas. Ir dar vienas klausimas, dėl ko tada jaunimas renkasi tas studijas – dėl tų 300 eurų, ar dėl pedagogo kompetencijos?
Tad manau, tai buvo prastas žingsnis. Koks turėtų būti tinkamas? Algų mokytojams didinimas, geresnio, oresnio gyvenimo užtikrinimas. Ir nereikia kalbėti apie papildomas motyvacijas – orus atlyginimas būtų geriausia motyvacija atsakingai dirbti.
– Kokį įsivaizduojate savo darbą, tarkime, po dešimtmečio? Čia pat, Senvagės gimnazijoje?
– Dabar sunku įsivaizduoti net tai, kas bus po metų. Jeigu dings visos tos didžiulės geopolitinės, politinės rizikos, globalinės sveikatos problemos, tai aš įsivaizduočiau save mokykloje, toliau dirbantį teatro mokytoju, o gal persikvalifikavusį ir mokantį kažkokio kito dalyko. Manau, mes su vaikais galime kurti ir sukurti. Vaikų, paauglių vaizduotė beribė, ypač dabartinių vaikų. Štai prieš kelias dienas kalbėjomės, ką galime paruošti Mokytojo dienai. Prasidėjo nuo idėjos apie dažasvydį, išsivystė diskusija, įsijungė lazerių, kaukių tema, ir, manau, tikrai sukursime kažką įdomaus.
