Premijos skyrimo proceso skaidrumas sukėlė abejonių Kultūros ministerijai, ji savo ruožtu nutarė kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK).

„Kultūros ministerija, susipažinusi su laureato atrankos procesu ir siekdama eliminuoti galimus interesų konfliktus bei išlaikyti Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos prestižą, kreipiasi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, prašydama įvertinti galimus pažeidimus atrenkant premijos laureatą, taip pat informuoja Seimą ir Vyriausybę“, – teigiama trečiadienį išplatintame ministerijos pranešime.

Per daug sąsajų

Kultūros ministras Simonas Kairys trečiadienį BNS sakė, kad abejonių sukėlė vienos ir premijos komisijos narių – Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Dalios Urbanavičienės – elgesys.

„Yra tokio kvapo, kad procesas toks truputėlį yra „savų – saviems“, ir tą tiesiog bandome aiškintis iki galo“, – tvirtino jis.

S. Kairio teigimu, D. Urbanavičienė per pirmąjį balsavimą, kai buvo atrenkami keli kandidatai premijai gauti, nusišalino nuo balsavimo dėl sąsajų su J. Vaiškūnu, o jau renkant laureatą to nepadarė.

„Abu jie priklauso Etninės kultūros globos tarybai, kuri oficialiai ir teikė šią kandidatūrą komisijai svarstyti, nepaisant, jog bandyta sakyti, kad tai yra regioninės – Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos sprendimas“, – sakė ministras.

Yra tokio kvapo, kad procesas toks truputėlį yra „savų – saviems.

Jis atkreipė dėmesį, kad D. Urbanavičienė ir J. Vaiškūnas turi ir daugiau ryšių – ji yra dirbusi portalo Alkas.lt, kuriam vadovauja J. Vaiškūnas, redkolegijoje, D. Urbanavičienė vadovauja Lietuvių etninės kultūros draugijai, o J. Vaiškūnas buvo jos pavaduotojas.

„Tokių situacijų yra įdomių. Viešųjų ir privačių interesų deklaravimo platformoje ponios Urbanavičienės anketos nematome skirtingai nei kitų. Visus klausimus įvertinę, viską sudėję išsiuntėme VTEK“, – sakė kultūros ministras.

Jis teigė prašęs J. Basanavičiaus premijos komisijos įvertinti situaciją, bet rišlaus atsakymo esą nesulaukęs.

Interesų konfliktą atmeta

D. Urbanavičienės teigimu, į visus kultūros ministro iškeltus priekaištus atsakyta. Anot jos, jokio interesų konflikto nėra ir negali būti.

„Mes ministerijai pateikėme Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro teisinę išvadą, kad jokių privačių ir viešųjų interesų nebuvo konflikto“, – trečiadienį BNS sakė D. Urbanavičienė.

Pasak jos, pirmą kartą balsuojant dėl ilgojo kandidatų sąrašo ji nedalyvavo, nes tuomet J. Vaiškūnas dar ėjo Lietuvių etninės kultūros draugijos vicepirmininko pareigas, o per antrąjį balsavimą jis jau buvo atsistatydinęs.

„Be to, tai yra visuomeninės pareigos, negauna nei jis, nei aš jokio atlygio (...) Tai  daugiau viešasis interesas nei privatus, (...) Konstitucija kaip tik skatina, kad žmonės dalyvautų bendrose veiklose“, – teigė D. Urbanavičienė.

Ji sakė seniai nebedirbanti portalo Alkas.lt visuomeninėje redkolegijoje. Be to, tai irgi buvo visuomeninės neatlygintinos pareigos.

J. Basanavičiaus premijos komisijos narė atmetė ir priekaištą dėl galimo interesų konflikto, kad ji su J. Vaiškūnu drauge dirba Etninės kultūros globos taryboje. D. Urbanavičienė yra šios tarybos pirmininkė.

Pasak jos, tarybos narius tvirtina ne pirmininkas, o Seimas, tarybos nariai savo ruožtu renka pirmininko kandidatūrą ir teikia tvirtinti Seimui.

„J. Vaiškūnas kaip tik per rinkimus balsavo ne už mane, o už kitą kandidatą“, – BNS sakė D. Urbanavičienė.

„Dar buvo priekaištas, kad mes abu esame vienoje religinėje bendrijoje. Žmogaus teisių komiteto išvada iš viso buvo, kad toks priekaištas yra panašus į šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, nes Konstitucija garantuoja religinę laisvę“, – tvirtino ji.

Neįtiko kandidatas

Anot komisijos narės, po kultūros ministro kreipimosi komisija lapkričio 17 dieną perbalsavo dėl laureato, bet tai nepakeitė nugalėtojo.

D. Urbanavičienė patikino, jog renkant J. Basanavičiaus premijos laureatą jos balsas nelėmė rezultato.

„Kai aš pirmą kartą nebalsavau, vis tiek J. Vaiškūnas surinko daugiausia balsų. Kodėl galvojama, kad būtent mano balsas ką nors labai nulėmė?“ – stebėjosi ji.

„Pirmiausia iš septynių kandidatų buvo atrinkti keturi – J. Vaiškūnas ir dar viena kandidatė surinko daugiausia, po šešis, balsus. Kai buvo antras balsavimas, jis surinko keturis balsus, antra kandidatė – tris, kiti du – po vieną. Jeigu būtų gavę po lygiai balsų, vis tiek būtų lėmęs pirmininko balsas, aš nesu komisijos pirmininkė“, – aiškino D. Urbanavičienė.

Tiesiog netenkina laureatas. Mes gavome kandidatų sąrašą ir jį svarstėme. Ne mūsų funkcija kokius nors gilesnius patikrinimus daryti, tiesą sakant, ir neišgirdome aiškaus argumento, kuo nepatinka šitas kandidatas.

Ji mano, kad Kultūros ministerijai neįtiko išrinktas kandidatas, dėl to ir sulaukta priekaištų.

„Labai keistas dalykas, kad ministerija kišasi į laureato išrinkimą, ko neturėtų daryti, nes pagal Vyriausybės patvirtintus premijos nuostatus ji tik techniškai aptarnauja komisiją. Yra vertinimo kriterijai, mes jų labai laikėmės“, – BNS trečiadienį sakė D. Urbanavičienė.

„Tiesiog netenkina laureatas. Mes gavome kandidatų sąrašą ir jį svarstėme. Ne mūsų funkcija kokius nors gilesnius patikrinimus daryti, tiesą sakant, ir neišgirdome aiškaus argumento, kuo nepatinka šitas kandidatas“, – teigė ji.

Koreguos tvarką

S. Kairys BNS sakė, jog bus bandoma koreguoti šios nacionalinės premijos skyrimo tvarką, nes dabar nei Kultūros ministerija, nei Vyriausybė neturi jokios įtakos atrenkant laureatą.

„Bandysime koreguoti pačią tvarką, nes tvarka yra tokia, kad nei ministerija, nei ministras ryškesnio vaidmens skiriant šią nacionalinę premiją neturi. Yra tiesiog posėdžio protokolas, kurio pagrindu skelbiamas laureatas ir skiriama premija be jokių tarpinių patvirtinimų. Tačiau kai kalbame apie nacionalinę premiją, manytume, kad jos skyrimo procesas turėtų būti aiškus, skaidrus“, – pabrėžė kultūros ministras.

„Išimtinai premiją skiria komisija. Ministerija deleguoja tik du narius ir neturi jokio kito poveikio, tiesiog atlieka techninio aptarnaujančio personalo funkciją“, – pridūrė jis.

Premija J. Vaškūnui skiriama „už išskirtinį indėlį tyrinėjant ir puoselėjant etnoastronomijos žiniją, už įvairiapusį ir patrauklų etninės kultūros aiškinimą, viešinimą, tradicinių kalendorinių švenčių rengimą“, pranešė Kultūros ministerija.

Jo kandidatūrą pateikė Etninės kultūros globos taryba – Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba.

Tarybos rekomendacijoje J. Vaiškūnas apibūdinamas kaip Molėtų krašto muziejaus skyriaus vedėjas, internetinio portalo Alkas.lt vyriausiasis redaktorius, ilgametis Etninės kultūros globos tarybos ekspertas, Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas, Tarptautinės kultūrinės astronomijos organizacijos (SEAC), Lietuvių etninės kultūros ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, vienas aktyviausių ir žinomiausių etninės kultūros, senosios baltų pasaulėžiūros ir prigimtinės kultūros tyrėjų, puoselėtojų bei populiarintojų.

Pagal nuostatus, premijos laureatas išrenkamas slaptu balsavimu Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos komisijos posėdyje.

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.

Premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai sudaro 33,6 tūkst. eurų.

Viskas susipina

Naujamečių švenčių laikotarpis – vienas ilgiausių ir reikšmingiausių mūsų kalendoriuje. Čia telkiasi pagoniškos ir krikščioniškos, civilinės ir astronominės prasmės.

Artėjanti gruodžio 21 d. – astronominė žiemos saulėgrįža, vis dažniau prisimenama ir pažymima kaip šventinė gamtos virsmo diena. Gruodžio 24 d. – Kūčių vakaras, pripildytas senų lietuviškų papročių; gruodžio 25 d. – anksčiau tris ir net keturias dienas trunkantis Kalėdų šventimas, kuriame susitinka senieji lietuviški ir krikščioniški papročiai. Sausio 1 d. – Naujieji metai, kuriems būdingas jau daugiau pasaulietinis proginis turinys.

Galiausiai sausio 6-oji – Trijų karalių diena, žyminti Kalėdų švenčių maratono pabaigą: išnešame Kalėdų eglutes, nustojame sveikinti vieni kitus Kalėdų proga, konstatuojame nežymų dienos pailgėjimą gaidžio žingsniu. Tarp šių datų įsimaišantys dar ir savaitgaliai paverčia šį laikotarpį viena ištisine švente. O joje susipynę šeimą jungiantys apeiginiai veiksmai, giminės ir bendruomenės tradicijos, tautos ir Valstybės simbolinės datos.

Etnokosmologo J.Vaiškūno teigimu, Lietuvoje, prieš įsigalint krikščionybei, Naujieji metai galėjo būti švenčiami pavasarį. Gamtos žmogui žemdirbiui ir gyvulių augintojui natūralu buvo skelbti naujų metų pradžią tada, kai atsibunda ir ima keltis visa, kas gyva, kai prasideda naujos gyvybės ir pavasario darbų ciklas. O žiemos saulėgrįžos laike naujumo idėja nėra tokia akivaizdi. Nors Saulė suka ilgėjančių dienų linkui, tačiau tiek gruodį, tiek sausį ką nors naujo atrasti sunku. Bet būtent šiuo metu buvo įdėmiau žiūrima į žemės ir dangaus ženklus, bandant spėti savo ateitį.

Mūsų protėviams žvaigždės ir planetos buvo ne dangaus kūnai, o simboliai, kurie turėjo reikšmę žmogaus kasdieniame gyvenime, o ne kažkur toli kosmose.

Mokslas, tiriantis žmogaus santykį su žvaigždėtu dangumi ir pasauliu, pasak J.Vaiškūno, vadinamas etnokosmologija. Tai tautos žinios, kultūros reiškiniai, susiję su visatos pažinimu. Pavyzdžiui, ne dangaus šviesuliai, o ką žmonės kalbėjo apie juos, ne dangaus šviesuliai danguje, o dangaus šviesuliai žmogaus vaizduotėje, dangaus šviesulių įtaka žmogaus gyvenimui. Kai kuriose šalyse tai vadinama kultūrine astronomija – žinios apie tai, kaip astronominiai reiškiniai, žinios apie dangaus šviesulius pasireiškia mūsų kultūroje, mūsų gyvenime, mūsų tikėjime, pasaulėžiūroje, mene, filosofijoje, tautosakoje, kalendorinėse šventėse, kūryboje.

"Kosmologija – tai tas didysis pasaulis aplink mus: Saulė, dangus, Žemė, žinios, kaip atsirado pasaulis, – ne tik dangaus šviesuliai, bet ir paties pasaulio kilmė žmogaus pasakojimuose, mitologijoje, religijoje ir net šiuolaikinėje pasaulėžiūroje, – aiškina pašnekovas. – O žodelis "etno" reikalingas todėl, kad bendražmogiški vaizdiniai apie dangų, Žemę, žvaigždes kiekvienoje kultūroje įgyja savo išraišką. Pavyzdžiui, lietuvių tautosakoje Saulė ir Mėnuo bus vyras ir žmona, o rusų – jau atvirkščiai. Tai reiškia, kad tautose tos žinios, kaip ir kalbos, turi savo specifiką."

Matai, matuoji, orientuojiesi

Pasak J.Vaiškūno, kalendorinės šventės nustato periodinį atsinaujinimo laiką. Laiką, kai sudaroma proga kreiptis į aukštesnes galias. Dažnai šis ritmas siejamas su cikliniais gamtos reiškiniais – metiniu Saulės keliu, Mėnulio fazių kaita ar net reguliariai pasikartojančia žvaigždynų padėtimi.

Vis dėlto žvaigždės neapšviečia kelio danguje, o Mėnulis – lyg žibintas. Jam šviečiant gali eiti medžioti, pas mergelę joti, jeigu nešviečia – viskas juoda, niekur nejudėsi. Tad šie šviesuliai – Saulė, Mėnulis (būtent ne dangaus kūnai, o šviesuliai) – mūsų protėviams buvo ypač svarbūs.

Ryšys: anksčiau dangaus šviesuliai žmogui padėjo išlikti, prisitaikyti prie gamtos. Freepik.com nuotr.

"Saulė – motulė, Mėnuo – tėvelis – pagrindiniai šviesos šaltiniai, kuriems praeityje buvo teikiama labai svarbi reikšmė, – sako etnokosmologas. – Šie šviesos šaltiniai tapo pirmaisiais matais, nes jie leido žmogui matyti. Jeigu matai Saulę, matai, kad ji juda – pateka, pakyla, leidžiasi. Vadinasi, atsiranda erdvės matai – Rytai, Šiaurė, Pietūs, Vakarai. Pati Saulė tampa laiko matu: rytas, vidudienis, vakaras. Kitaip sakant, matai erdvę, laiką, ir ne tik matai, bet ir matuoji. Pagal šviesos šaltinį, leidžiantį matyti, ir jo judesį gali apibūdinti puses, įvardyti erdvę, matai ir gali pasakyti, kur eiti, o tada gali pradėti matuoti žemišką laiką tais matais."

Ne mažiau svarbus, anot specialisto, buvo ir Mėnulis. Buvo sakoma "vėlių mėnulis", "rugpjūčio mėnulis". Pasirodo, Mėnulis čia yra tik matas. Sakant Mėnulis, kalbama apie vieną 12-ąją metų laiko, mėnesį, tam tikru vardu vadinamą atkarpą. Koks mėnuo? Rugsėjis. Ką darysime? Sėsime rugius. Ir to laiko praleisti negalima. Žmogus, kuris gyvena gamtoje, tą laiką priima kaip dienotvarkę.

Ir visos Mėnulio atmainos buvo simboliai, kurie žymėdavo vieną ar kitą savaitę: viena savaitė, kai mėnulis nuo pjautuvo auga iki pusės, kita – kai nuo pusės iki pilnaties ir t.t. Baisiausias laikas, kai pilnatis pradeda dilti, tarsi pradėjęs pūti obuolys lėkštėje – skaudus vaizdas. Bet kai jau supuvo – galima išmesti. Tokie ir panašūs vaizdiniai, anot J.Vaiškūno, nuspalvindavo tą laiką, ir taip mūsų protėviai savaites skyrė. O mūsų keturios mėnesio savaitės visos vienodos, skiriasi gal tik tuo, ką darbdavys liepia daryti ar kažkoks kalendorius perša. Seniau žmonės sakė, kad tas laikas nevienodas, kiekviena savaitė vis kitokia: vieną – daryk tą ir aną, kitą – būk atsargus... Žmonės jausmais, širdies virpuliu nuspalvino tai, kaip savaitės keičiasi. Ir ne tik savaites nuspalvindavo – net dienas.

Ženklus reikia pažinti

"Noriu pasakyti, kad dangaus šviesuliai betarpiškai gelbėjo dangumi judėdami – seikėjo, matavo ir padėjo žmogui prisitaikyti prie kosminio ritmo, kad žmogus išsilaikytų, išliktų ir gautų kiek galima daugiau derliaus, naudos, šilumos ir viso kito iš gamtos. Tai buvo pirmieji erdvės ir laiko matai. Dabar tie matai visiškai kitokie – mes turime laikrodį ant rankos, kalendorių, turime pinigų. Koks skirtumas? Nesėju, nepjaunu, nes yra parduotuvės", – sako etnokosmologas.

Anot jo, senovėje žmogus turėjo tiesioginį santykį su dangaus šviesuliais – jie jam leisdavo įvertinti laiką, išlikti net neturint pinigų. Saulė, Mėnulis buvo svarbiausi, nes suteikė galimybę turėti duonos, drabužių.

Dabar žmonių dienotvarkė visiškai nesusijusi su dangaus šviesulių matais. Šiuolaikinis žmogus su dangaus šviesuliais jokio santykio nebeturi.

"Žmogus nebesuvokia Saulės ir Mėnulio svarbos jo gyvenime, nes jie tos svarbos neteko, – sako pašnekovas. – Kažkada orientuotis padėdavo žvaigždžių junginiai, o dabar žiūrime į ekraną ir pikseliai mums rodo įvairius paveiksliukus, už kurių slypi žmogui naudinga informacija. Kažkada informaciją duodavo dangus, tiksliau – ženklai, kurie turėjo tam tikrą reikšmę žmogui. Ženklas – sutartinis junginys, regimas iš toli, kuriam teikiame prasmę, ir tu gali tuo pasinaudoti. Kelio ženklas, raidė ant popieriaus gali duoti didžiulę naudą, ir gali nieko neduoti, jei tu nežinai, ką tai reiškia."

O ta reikšmė, ženklo prasmė ateina iš bendros kultūros, iš pasaulėžiūros, iš išsilavinimo. Kai suvoki ženklų prasmę, tada dangus pradeda kalbėti. Net kai nėra kelio ženklų, nėra kalendoriaus, laikrodžio ar interneto, tu turi dangų virš galvos, pilną informacijos. Dangų, kuris nuolat keičiasi, keičiantis žemės sąlygoms, nuo kurių esi priklausomas. Ir danguje tai užrašyta pirmiau. Juk ir kelio ženklas stovi pirmiau, nei yra staigus posūkis. Ženklai turi būti pirmiau už įvykį. Taip gamtoje viskas ir buvo suprogramuota – dangus parodo pirmiau. Pavyzdžiui, danguje pasirodo jaunas Mėnulis, žmogus pasižiūri, kaip tas jaunas Mėnulis atrodo, ir gali spėti, koks bus tas mėnuo, ir tą mėnesį jau pasiruošęs važiuoji gyvenimo keliu.

Šiuolaikinis žmogus sukūrė naują – antrinę – sistemą. Turime visiškai kitus ženklus: kelio ženklai, knygos, internetas, pinigai. Kam mums žvaigždės, Mėnulio fazės?

"Tad mūsų protėviams žvaigždės ir planetos buvo ne dangaus kūnai, o simboliai, kurie turėjo reikšmę žmogaus kasdieniame gyvenime, o ne kažkur toli kosmose, – sako J.Vaiškūnas. – Dabar šios funkcijos neliko. Šiuolaikinis žmogus sukūrė naują – antrinę – sistemą. Turime visiškai kitus ženklus: kelio ženklai, knygos, internetas, pinigai. Kam mums žvaigždės, Mėnulio fazės? Todėl žmonės nesupranta, kaip tai galėjo veikti anksčiau. Sako – prietarai, mitai, reikia jų atsisakyti. Bet įsivaizduokime žmogų, kuris be visų technologijų atsiduria laukinėje gamtoje. Juk labai gerai būtų sugrąžinti visiems šiems reiškiniams prasmes, kad jie žmogui kalbėtų, ką jis turi daryti, ne tik šviestų. Kad medžiai nebūtų tik mediena, o paukščiai – tik paukštiena. Kad suvoktume, kas vyksta, kai žaibuoja, kai krenta žvaigždė – apie ką turime galvoti, kam ruoštis."

Tad etnokosmologija, pasak pašnekovo, tai tokia pasaulėžiūra, kurioje yra reikšmingi ženklai, kurių negalima nepaisyti. O jeigu nepaisai – turi atsakymą į klausimą, kodėl tau nesiseka. Jeigu ženklų nebūtų, tau šiaip nesisektų, o dabar tau nesiseka, nes tu nestebėjai ženklų.

Anksčiau žmonės nesėkmes panaudodavo mokymuisi. Juk žmogus nenori, kad nesisektų. Kuo labiau nenori, tuo labiau gilinasi, ką reiškia vienas ar kitas ženklas. Tuo labiau sutaria vieni su kitais, kad laikytųsi vieno ar kito ženklo. Kai bendruomenė, genama nesėkmių ir noro geriau gyventi, pradeda laikytis susitarimų ir ženklų, pradeda susikalbėti, vienas kitam padėti, bendruomenei ima sektis. Kitaip sakant, atsiranda toks programuojamas pasaulis – žmogus programuoja gamtos įvairovę ir erdvę, tikrovę, kuri jam padeda būti žmogumi. Galiausiai tai vadinama kultūra.

Lyg didelis laužas

Fiziko, etnokosmologo Jono Vaiškūno teigimu, Saulė tikrai retkarčiais žybteli ir išsviedžia į kosminę erdvę Saulės vėjo dalelių srautą. Saulės žybsnių sukelta magnetinė audra pasiekia Žemę ir sudirgina jos elektromagnetinį lauką maždaug po pustrečios trijų parų. Tad, specialistams pastebėjus žybsnį Žemės kryptimi, galima elektromagnetinę audrą prognozuoti – galvoti, kad po kelių dienų dalelės iš Saulės pasieks Žemės orbitą. Tačiau tos prognozės toli gražu ne visada pasitvirtina.

"Egzistuoja Saulės, nuo kurios priklauso daugelis procesų Žemėje, vienuolikos metų aktyvumo ciklas. Dabar Saulė yra savo aktyvumo duobėje – jos aktyvumas mažiausias. Metams besibaigiant, ateinančiais metais jis turėtų pradėti didėti. Po kokių šešerių metų to Saulės aktyvumo ciklo viduryje bus jos aktyvumo pikas ir tada tokių reiškinių gali būti daugiau. O pastaraisiais metais ji buvo rami – tebuvo kelios nedidelės elektromagnetinės audros. Galima sakyti, kad gyvename gana ramaus Saulės elgesio laiką", – sako specialistas.

Paprašytas paaiškinti, kas yra tie Saulės žybsniai, J.Vaiškūnas rekomenduoja Saulę įsivaizduoti kaip milžinišką laužą, kuris sveria du su 30 nulių kilogramų. Ji tarsi toks milžiniškas kunkuliuojantis katilas, kurio liepsnos liežuviai – plazma – sklinda į kosminę erdvę. Per sekundę Saulė išspinduliuoja į visas puses maždaug 1 mln. t dalelių.

Kartais iš tam tikrų jos vietų – Saulės dėmių – įvyksta kryptingi žybsniai, tarsi lauže pokštelėtų deganti malka ir žarijos pradėtų lėkti viena kryptimi. Kai tai įvyksta Saulėje, tam tikros plazmos dalelės – elektronai, protonai, elektromagnetinės alfa dalelės – lekia 300–700, kartais net 1 000 km/s greičiu. Jei jos lekia kryptingai į Žemę, po dviejų trijų parų ją pasiekia.

Be plazmos dalelių link žemės dar skrieja ir Saulės spinduliai – jie iki mūsų atkeliauja per aštuonias minutes, nes toks yra šviesos greitis, t.y. jie lekia 300 tūkst. km/s greičiu. Tas elektromagnetinių dalelių ir spindulių pluoštas vadinamas Saulės vėju.

Kaip aiškina J.Vaiškūnas, nuo kenksmingų Saulės spindulių Žemę apsaugo ozono sluoksnis – jis kaip veidrodis juos atspindi. Tačiau nuo minėtų dalelių jis neapsaugo – nuo jų saugo tam tikras skydas, kuris vadinamas Žemės magnetiniu lauku. Ir į tą magnetinį lauką, kuris susidaro dėl Žemės vidinių sluoksnių magnetizmo, atsitrenkia nuo Saulės atskriejusios dalelės.

"Kadangi tos dalelės įelektrintos, Žemės magnetinis laukas jas nubloškia šalin, jos mūsų neperveria kiaurai, – sako pašnekovas. – Tačiau įsivaizduokite – kai į skydą kas nors trenkia kuoka, skydas pradeda virpėti: girdisi garsas ir per visą kūną pereina virpėjimas. Tai štai tas ramusis magnetinis laukas, kuris yra ir virš Žemės bei per mus kiaurai eina, į jį atsitrenkus iš Saulės atskriejusios dalelėms, pradeda virpėti – prasideda magnetiniai svyravimai, kurie jam nebūdingi. Ir tada visa, kas susiję su elektra, patiria trikdžius – sutrinka Žemės magnetinis aktyvumas, įvyksta magnetinė audra."

Visa tai, anot J.Vaiškūno, gali sukelti įvairiausius padarinius. Elektromagnetinės dalelės pirmiausia paveikia kosminius įrenginius, nes jie skrenda už Žemės magnetinio lauko poveikio. Kadangi tuose įrenginiuose yra elektromagnetinė aparatūra, ji gali sureaguoti, nes pirmiausia sutrinka elektromagnetiniai ryšiai. Todėl, kai prognozuojama magnetinė audra, įvairūs atsakingi momentai, tokie kaip palydovo paleidimas, neplanuojami. Kartu tai reiškia, kad elektromagnetinė audra prognozuojama rimta.

Sutrikus Žemės magnetiniam laukui, gali sutrikti interneto ryšys, mobilusis ryšio, įvairių prietaisų, susijusių su elektromagnetiniu lauku, veikla.

Veikia ir žmogų

Elektromagnetinė audra, anot specialisto, gali sutrikdyti ir žmonių veiklą, nes žmogaus organizme daug skysčių, tad iš esmės jis yra elektrolito tirpalas, jo širdies veikla, kraujotaka susijusi su elektriniais impulsais. Tad Žemės magnetinės audros veikia ir daugelį gyvybinių procesų.

Magnetinės audros padariniai žmogui – tai organizmo, prisitaikiusio gyventi prie ramaus, natūralaus magnetinio lauko, staiga patiriamas stresas.

"Magnetinės audros padariniai žmogui – tai organizmo, prisitaikiusio gyventi prie ramaus, natūralaus magnetinio lauko, staiga patiriamas stresas. Ir kuo silpnesnis žmogus, tuo labiau padariniai gali būti juntami jos sveikatai, – sako J.Vaiškūnas. – Stiprus žmogus per galvą gavęs kuoka atsistoja ir nueina pranešti į policiją, kad jį sumušė, o silpnas gali mirti vietoje. Čia ir yra niuansas. Pirmiausia, jeigu jau numatoma, kad gresia ta Žemės magnetinė audra, silpniems, senyvo amžiaus žmonėms reikėtų pasakyti: nevažiuokite į sodą, nekaskite bulvių, nepersodinkite rododendrų – gal geriau pabūkite namuose, pažiūrėkite savo serialą ir turėkite po ranka vaistų, jei imsite prasčiau jaustis. Tai nereiškia, kad jie turėtų kažkur slėptis – tiesiog reikia sumažinti aktyvumą."

Dažniausia įtaka žmogaus organizmui pasireiškia emociniais sutrikimais – žmogus būna sudirgęs, sunerimęs nežinia dėl ko. O galiausiai, jeigu yra kraujotakos, kraujospūdžio ar nervų sistemos sutrikimų, situacija gali lemti ir tam tikrus paūmėjimus, priepuolius. Pavyzdžiui, žmogus, kurio akispūdis padidėjęs, staiga pradeda jausti skausmus, nes tas akispūdis dar labiau padidėja. Analizuojant situaciją, pastebima priklausomybė tarp ligos paūmėjimo ir to, kad tuo metu buvo padidėjęs Žemės magnetinis aktyvumas. Tad Saulės aktyvumas gali būti vienas iš objektyvių faktorių, išprovokavusių ligos paūmėjimą.

Pasak etnokosmologo, magnetinė audra yra kaip paleidimo mechanizmas: žmogus jau sirgo, jis turi silpnų vietų, ir esant Žemės elektromagnetinio lauko svyravimams įvyksta priepuolis, nors jis galėjo dar neįvykti. Tad aišku, kad sergantiems žmonėms reikia būti atsargiems. Ypač pervargusiems, sirguliuojantiems ir sergantiesiems lėtinėmis kraujotakos sistemos ligomis, nes tai – papildomas krūvis žmogaus organizmo biologinei sistemai. Stiprus Žemės elektromagnetinis aktyvumas gali paveikti kraujospūdį, akispūdį, sutrikdyti menstruacijų ciklą, išprovokuoti insultus, infarktus.

Atkreipti dėmesį patartina ir sveikiems žmonėms: jei esi sveikas, bet planuoji didelį fizinį krūvį, tai elektromagnetinės audros laikotarpis yra didesnės rizikos laikas. "Fatalizuoti tų įtakų nereikia – visokių tų sveikatą gadinančių įtakų yra, ir ne tik Saulės, – sako J.Vaiškūnas. – Mano mama sakydavo: visos ligos nuo nervų. Tačiau nervus gadina ne tik Saulės aktyvumas, jis yra tik vienas iš daugelio dalykų. Tik jis objektyvus, nuo tavęs nepriklausantis, o kiti dalykai gal šiek tiek priklauso nuo mūsų pačių – gali elgtis taip, kad mažiau tų nervų būtų. Sveikiems žmonėms patartina atkreipti dėmesį į savo emocijas, elgesį su aplinkiniais."

"Paprasčiau sakant, čia kaip su COVID-19 – jauni, sveiki gali lakstyti, o seniems, ligotiems reikėtų pasisaugoti", – asociacijas su šiandienine situacija randa J.Vaiškūnas.

Jonas Vaiškūnas. Asmeninio archyvo nuotr.

Prognozuoti sunku

Tiems, kurie baiminasi magnetinės audros, etnokosmologas pataria ryte paanalizuoti specializuotus tinklalapius, kuriuose realiu laiku teikiamos magnetinio lauko prognozės. Mat jeigu kažkur ir buvo skelbta, kad Žemę gali pasiekti magnetinė audra, niekada negalime būti tikri, kad Žemę ji ir pasiekė.

Anot J.Vaiškūno, net orus meteorologai patikimai prognozuoja tik trims dienoms į priekį, o Žemės magnetines audras apskritai įmanoma prognozuoti tik trims dienoms. Dažniausiai prognozuojant remiamasi pamatytu žybsniu iš kokios nors Saulės dėmės. Tačiau kadangi po to žybsnio dalelės dar dvi su puse tris paras lekia iki žemės, kaip jau minėta, nėra jokių garantijų, kad jos iki Žemės atlėks – kartais suklystama, nes jos pralekia pro šalį. Jeigu jos neatsitrenkia į Žemės magnetinį lauką – nieko neįvyksta, arba užkliudo tik šiek tiek, ir tai nesukelia Žemės magnetinės audros. Nes čia kalbama ne apie kulkas, ne apie kažkokius fizinius kūnus – Saulė žybtelėjo, išspjovė daleles, debesis, rūką, o kosmose lekiant nežinia kas pūstelėjo į šalį ir nepataikė visa tai į Žemę arba tik vos užkliudė. Todėl tos prognozės labai apytikslės.

Tame dideliame megapasaulyje, kuriame gyvename kaip mikroskopinės dulkelės, kai ką vertiname kaip unikalius įvykius, tačiau visatoje jie yra įprastiniai, periodiniai.

"Saulės aktyvumą geriausiai išduoda Saulės dėmių skaičius jos paviršiuje – aktyvi Saulė būna pasidengusi juodomis dėmėmis, – sako etnokosmologas. – Kai ji būna aktyvi, išmeta daugiau to Saulės vėjo į savo erdvę, ypač tokių kryptingų šūvių. Tad kuo daugiau dėmių, kurias kartais net galima pamatyti plika akimi, tuo visi tie procesai – šūviai, spragsėjimai, plazmos išmetimai – dažnesni. Saulės aktyvumo piko periodiškumas – vienuolika metų. Tad ir elektromagnetinių audrų suaktyvėjimą galima prognozuoti ilgame periode – vienuolikmečio ciklo viduryje, kai Saulės aktyvumas – pakilime. Bet tikrai ne dienomis ir ne valandomis."

Tiesa, dabar yra daug kosmoso stočių, kurios skrieja aplink pačią Saulę ir stebi ją iš kosmoso, nagrinėja jos atmosferos būseną, dėmių, iš kurių gali tie pliūpsniai žybtelėti, susidarymo periodiškumą – jų duomenys gal gali ir kai ką pasakyti kiek anksčiau, nei įvyksta žybtelėjimas. Bet tų prognozių niekas neskelbia – čia ne meteorologija. Bet faktas, kad technika ištobulėjo ir galimybės prognozuoti magnetines audras, jų galingumą ateityje didės.

Galingas energijos šaltinis

Kad ir kokie pavojai iš Saulės grėstų, anot etnokosmologo, lietuviams nuo seno Saulė buvo šventa, kaip ir ugnis, kuri susijusi su namų židiniu – meilės, šeimos, sutarimo simbolis.

"Bet ugnis yra ta pati plazma. Bet jeigu tu su ugnimi blogai elgsiesi, pakaks žarijos, degtuko, nuodėgulio, ir gali įvykti didelė nelaimė, – sako J.Vaiškūnas. – Tad filosofinė išvada: galios – ar tai būtų Saulės energija, ar atominė energija, ar plaktukas kažkieno rankose, ar ginklas, skirtas gintis – gali tapti žudymo priemone, jeigu su juo negerai elgiesi. Galia gali padėti nugalėti, bet ta pati galia gali tave sunaikinti. Ir Saulė motulė gali būti visokia – gali priglobti ir gali savo spinduliais sudeginti."

Anot pašnekovo, daug kam kyla klausimas – kiek Saulė dar švies, jei per sekundę joje sudega 1 mln. t kuro? Gal ji greitai užges? Tikrai ne. Saulė tokia didelė ir galinga, kad mūsų gyvenimas prieš ją – tik mirksnis. Ji degs dar 4 mlrd. metų ar net daugiau. Nemokamas energijos šaltinis, kurio vis dar pakankamai neišnaudojame.

"Kalbame apie globalius atšilimus, nestandartinius įvykius, tačiau tam tikra prasme esame vienadieniai drugeliai, nepajėgūs įžvelgti cikliškumo kai kuriuose reiškiniuose. Tame dideliame megapasaulyje, kuriame gyvename kaip mikroskopinės dulkelės, kai ką vertiname kaip unikalius įvykius, tačiau visatoje jie yra įprastiniai, periodiniai", – teigia J.Vaiškūnas.

Pasak jo, žmonės linkę viską, kas vyksta, sieti su savimi. Taip – žmogiškasis faktorius yra svarbus. Tačiau jis yra tik antrinis, nors mes ir labai norėtume būti pagrindiniai. Visatoje viskas susiję su Saule, o visa kita tik prisideda prie Saulės įtakos. Dauguma procesų, kuriuos mes Žemėje tyrinėjame, susiję su Saule ir priklauso nuo Saulės aktyvumo. Net globalus atšilimas, didelė tikimybė, yra Saulėje vykstančių procesų periodiškumo padarinys.

Balandžio 25-26 dienomis, Kulionių kaime, Molėtų rajone, šalia Molėtų Astronomijos observatorijos jau 19-tą kartą vyks pirmosios pavasario žalumos šventė – Jorė.

Vaizdingoje miškais apsuptoje Lenktinio ežero pakrantėje įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje ši sena baltiška šventė švenčiama paskutinį balandžio savaitgalį kasmet nuo 1997 metų.

„Jau 19 metų Kulionių kaime iš visos Lietuvos renkamės iškilmingai švęsti Jorės. Šventės laiką pasiūlo pati gamta. Tuo metu sprogsta pirmieji pavasariniai pumpurai, visa gamta pasidengia pirmosios pavasarinės žalumos ūku. Nors pro medžių šakas dar matosi toliai tačiau viskas būna nuspalvinta pavasarinės žalumos spalva – jore", – sako nuolatinis šios švenčių rengėjas etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.

Pasak J. Vaiškūno Lietuvai perėmus krikščionišką tikėjimą Jorės šventė buvo susieta su Šv. Jurgio gerbimu ir šventei prigijo Jurginių vardas. Tačiau šventės papročių turinys išsaugojo savo seną ikikrikščionišką esmę. Pavyzdžiui šios šventės giesmėse nors ir kreipiamasi į šventą Jurgį, tačiau jo vardas tariamas – Jurja, Jorja ir netgi Jorę.

Balandžio 25 d., šeštadienį, nuo 11 val. šventės dalyviai talkininkaus tvarkydami ir pirmąja pavasarine žaluma puošdami šventės vietą. Paskui visi talkininkai keliaus stiprinti savo galių apeiginėje kaimiškoje pirtyje.

Etnografinėje sodyboje visą dieną darbuosis amatininkai. Visi norintys galės patys pasigaminti baltiškų žalvarinių papuošalų. Šio amato mokys nuolatinis Jorės šventės dalyvis, senovinių papuošalų meistras Rimantas Ordinas. Čia bus galima nebrangiai įsigyti ir paties meistro rankų darbo papuošalų.

Tuo tarpu Etnografinės sodybos pirkioje veiks proginė fotomenininko Vytauto Daraškevičiaus nuotraukų paroda „Jore išleisk žolę".

Vakare kvies tautiniai žaidimai ir smagi vakaronė prie šventinio laužo. Na, o panaktinieti  mėgstantys bus pakviesti į „Gyvo žalio" apeigas ir paslaptingą naktinį žygį su deglais. Bus proga patikrinti Kulionių piliakalnį apipynusių legendų ir padavimų tikrumą.

Balandžio 26 d., iš pat ryto Perkūno šventykloje bus užkaistas didelis šventinis katilas, kuriame visų apeigų metu kunkuliuos apeiginis viralas. 11 val. visi šventės dalyviai rinksis Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje, kad Romuvos vaidiloms paskelbus apeigų pradžią, nešini vėliavomis ir lydimi Lietuvos Romuvos apeigų grupės „Kūlgrinda" giesmių bei būgnų garsų, darnia eisena patrauktų į didingo didvyriškus protėvių žygius menančio Kulionių piliakalnio viršukalnę.

Ant pilies kalno vyks apeigos skirtos pagerbti Tautos didvyrių atminimą, o jų vėlės bus kviečiamos įsijungti į švenčiančiųjų gretas. Kiekvienas pasiryžęs eiti protėvių pramintu keliu ir tęsti šį kelią į ateitį, bendraminčių ir protėvių vėlių akivaizdoje padedami Romuvos vaidilų galės iškilmingai prisiekti ir įsišvęsti į romuvius.

Po to gyvosios istorijos klubo „Varingis" kariai vadovaujami karo vado Gytauto Braidoko apeiginėmis kovomis primins už mūsų Tautą ir Tėvynę gyvybes paaukojusių karžygių atminimą.

Pagerbę protėvių atminimą, šventės dalyviai darnia eisena grįš į Dangaus šviesulių stebyklą. Čia nuo piliakalnio atsinešta ugnimi bus įkurtas šventinis aukuras ir aukojama Gabijai, Žemynai, Perkūnui. Atskirai bus pagerbti žmonės įvardinti pavasarinę gyvybės prisikėlimo galią menančiais Jorės, Jorių, Jorigės, Jorūnų, Jorūnių, Jurgių bei Jurgitų vardais.

Vėliau visi šventės dalyviai bus kviečiami Perkūno šventovei paaukoti iš savo širdžiai mielos vietos atsivežtus akmenis. Aukojami akmenys bus palydėti gražiais žodžiais ir palinkėjimais. Vaikai galės pasirungti ridendami atsivežtus margintus kiaušinius - joručius. Visi vaišinsis apeiginiu viralu, keps jorės kiaušinienę, šoks lenton, linguosis supuoklėmis, linksminsis.

O norintys dar giliau pasinerti į baltiškos kultūros dvasines esmes galės neskubėti namo, nes  pavakaryje Etnografinėje sodyboje vyks pokalbis „Romuva ir dvasinis tobulėjimas: tarp Vakarų ir Rytų tradicijų", kuriame dalyvaus mitologas dr. Dainius Razauskas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, Senovės baltų tikėjimo Romuva Krivė Inija Trinkūnienė, orientalistas prof. dr. Audrius Beinorius, filosofas Vaclovas Bagdonavičius, psichologas Rimvydas Budrys, politikas ir visuomenininkas Gintaras Songaila.

„Visi žino garsiąją japonų sakurų žydėjimo šventę, o mes lietuviai turime – Jorę. Jorė yra ypatingas, nepaprastas metas, kuomet po žiemos kalėjimo naujam vešėjimo metui ima veržtis viskas kas gyva. Tai greit praeinantis pavasarinis laikas, kai sprogsta  medžių pumpurai ir visa gamta apsigaubia šviesiai žalia jore – pirmąja pavasario žaluma. Miesto žmonėms šį nepaprastą virsmą nesunku pražiopsoti. Dažniausiai jis prasideda apie balandžio 23 d. ir trunka keletą dienų. Tuomet vakaro žarose pasislepia Sietyno žvaigždės, pirmą kartą užkukuoja gegutė,  nugriaudi pirmas Perkūnas perkūnijantis visą kas gyva gyvybinių galių sklaidai ir įsikūnijimui vaisiais aplink mus ir mūsų viduje. Tokiomis dienomis kiekvienam turime rasti laiko kuo ilgiau pabūti prisikeliančios gamtos glėbyje", – sako jau 19-tą Jorės šventę Kulionyse su bendraminčiais rengiantis etnokosmologas J. Vaiškūnas, ir kviečia visus kasmet paskutinį balandžio savaitgalį nelaukiant asmeninio pakvietimo atvykti į Kulionių kaime esančią Molėtų krašto muziejaus Etnografinę sodybą ir Senovinę dangaus šviesulių stebyklą ir patiems pajusti gamtos prisikėlimo vyksmą  kartu su Lietuvos Romuva.

Paparčio žiedas iš tiesų yra dvasinio nušvitimo, kurio žmogus nuolat siekia, metafora, sako etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. „Tai nereiškia, kad turime kažkur pririšti paparčio žiedą ir eiti jo ieškoti. Vaikai taip gali žaisti, bet suaugusieji turi suprasti, kad išties dabar reikia susikaupti ir šviesą, kurią gauname šiandien, išsaugoti ir tamsiuoju metų laiku“, – teigia jis.

– „Mistinis vakaras“, „burtų vakaras“, „stebuklinga naktis“ ir panašūs apibūdinimai taikomi Joninių nakčiai. Iš kur tiek tikėjimo burtais būtent šią naktį?

– Mūsų protėviai, pabaigę darbus, prieš pradėdami kitus, visada švęsdavo šventes. Tai būdavo pertrūkis tarp darbų, dvasios, sielos atgaiva. Dažniausiai tas šventes derindavo su svarbiais įvykiais gamtoje: saulės padėtimi, kai ji keliauja ilgiausią arba trumpiausią kelią, arba kai diena lygi nakčiai. Tai – vienos iš svarbiausių ir archajiškiausių švenčių. Manoma, kad Rasos arba Kupolių šventė (kaip Jonines vadino senovėje) buvo pati archajiškiausia, nes tuo metu žmogui buvo akivaizdu, jog gamta yra pačiame savo jėgų žydėjime, kad ji – didžiausiame pakilime. Anksčiau, kai žmogus labiau jautėsi gamtos dalimi [...], jis iš tikrųjų stengėsi dalyvauti šioje šventėje, kurią ne kas nors sugalvojo, o pati gamta davė. Buvo labai daug papročių, susijusių su žmogiškųjų galių, stiprybės, šviesios giedros nuotaikos įgijimu visiems metams. Per tą šventę iš gamtos galima gauti labai daug.

– Tai kaip visa tai gauti per vieną naktį?

– Per visus archajiškuosius, gamtinius simbolius. Pirmiausiai buvo naudojama ugnis. Ugnį degdavo ant kalnų, aukštai, tarsi atkartodami saulės kelią dangumi, iškeldavo ant ilgų karčių senų ratų stebules, dervos statines arba net šiaudų kūlius ir degdavo taip, kad nuo kalnelio, kur švenčiama, ugnis matytųsi visose apylinkėse. Šviesa yra ir fizinė realybė, ir metafora. Mes sakome – giedra, šviesi nuotaika, švietimas. Žmogui šviesos nuolat trūksta. Matome, kokia šiemet vasara. Švenčiant Rasos šventę, ir metaforinis, ir tiesioginis šviesos įvaizdis žmogui keldavo gerą nuotaiką.

Ugnis, šokinėjimas per ugnį, laužus taip pat buvo sureikšminamas. Buvo manoma, kad, šokdamas per ugnį, apsivalai nuo visų blogybių, jas sudegini ir įgyji galių antram pusmečiui. O antras pusmetis jau yra sudėtingesnis, nes dienos pradeda trumpėti ir mūsų gyvenimas tampa niūresnis, tamsesnis. Žmonės stiprindavo savo galias būtent tais natūraliais simboliais.

Prie jų reiktų paminėti vandenį ir augalus, su kuriais taip pat būdavo atliekami tam tikri veiksmai. Saulei tekant ryte, vandenyje buvo maudomasi, išsimaudyti būtinai reikėdavo tam, kad atgautum sveikatą, būtum visą laiką sveikas ir stiprus. O žoles rinkdavo išvakarėse – vaikščiodavo po pievas ir rinkdavo kupoles, Rasos šventės išvakarių žoles, kurios tuo metu įgijusios pačią didžiausią gydomąją galią ir mistinę galią nuvyti nuo žmogaus blogas mintis ir dvasias bei pagerinti žmogaus gyvenimą. Taigi su tomis žolėmis ne tik gydėsi, bet ir būrėsi. Buvo pinami vainikai, leidžiami vandeniu.

Žodžiu, yra labai daug visokių papročių ir visi jie – gamtiniai. Tai yra dalyvavimas gamtoje, su gamta. Jokių dirbtinių darinių nėra: jokių dirbtinių scenų, koncertų, mikrofonų. Rasos šventės esmė – būti gamtoje ir su ja.

– Ar šiandien daug tose tradicijose išlikusio archajiškumo, apie kurį kalbate?

– Taip, ypač šiuos papročius gerai žino Romuvos etnokultūrinio judėjimo dalyviai. Gal iš pradžių bandyta juos mėgdžioti, bet dabar jau iš tiesų jaučiama, kaip jie veikia. Tai daroma pakankamai sąmoningai. Aš pats vakar buvau prie Raudonės pilies surengtoje šventėje. Iš tikrųjų buvo kukli, nedidelė šventė, bet susirinko žmonės ir atliko visas tas apeigas, kurias minėjau. Tikrai grįžęs iš ten jaučiu, kad mano nuotaika ir darbingumas padidėjo. Manau, kad be to šurmulio, alkoholio, scenų ir estradų mes turime Lietuvoje labai daug vietų, kur vyksta dvasingos apeigos. Ir kiekvienas gali susirasti sau mielą, jaukią Rasos šventę Lietuvoje.

– Ar tos Rasos šventimo tradicijos skiriasi regionuose? Kur jos išlikę tikriausios, archajiškiausios?

–  Žinote, Latvijoje jos išsilaikė ilgiau, pas mus buvo šiek tiek nutrūkusios, jas reikėjo atkurti. 1967 m. Romuvos pradininkas Jonas Trinkūnas surengė atkuriamąją viešą šventę Kernavėje. Šiandien ten ji tęsiasi ir toliau. Šiaurės Lietuvoje, Biržuose ta šventė išliko ilgiau. Gal Latvijos įtaka ir pavyzdys kitapus sienos įkvėpė šias tradicijas išlaikyti. [...] Nors šiaip jau visais laikais jos buvo, tik tarybiniais laikais ši šventė ribota ir drausta. Iš tikrųjų padaryta nemaža žala. Rasos šventė tapo daugiau parodomąja švente ir prarado savo dvasinį paveikumą. Ji tapo siejama su koncertais, pasilinksminimais ir išgertuvėmis.

– Ką reiškia paparčio žiedo ieškojimas?

– Mes žinome, kad paparčio žiedo nėra. Tai yra metafora arba dvasinis simbolis – nušvitimas. Prisiminkime, kokiomis aplinkybėmis žmogus apsibrėžia ratą – pačią trumpiausią naktį, girioje, kur negirdėti gaidžio giedojimo, šuns lojimo, automobilių magistralėse, kitaip tariant, jokių išorinių, gyvenamų, žmogaus sukurtų garsų, kur absoliuti tyla gamtos prieglobstyje, reikia apsibrėžti ratą, pasidėti skepetą arba staltiesėlę, atsisėsti ir skaityti šventus raštus, medituoti, susikaupti. Kai tik žmogus ima susikaupti, išorinės jėgos ima grasinti, atsiranda pašaliniai garsai, triukšmai, riaumojimai. Jei atsimerksi ir pažiūrėsi už rato, pamatysi piktąsias dvasias. Taigi rato metafora reiškia sugebėjimą susikaupti, kai baubia, staugia įvairūs nepadaryti darbai ir įvairios mums nepavaldžios aplinkybės. Mes turime išmokti įsigilinti, susikaupti ir tada nušvintame viduje.

Paparčio žiedas – tai dvasinio nušvitimo, kurio žmogus nuolat siekia, metafora. Tai nereiškia, kad turime kažkur pririšti paparčio žiedą ir eiti jo ieškoti. Vaikai taip gali žaisti, bet suaugusieji turi suprasti, kad išties dabar reikia susikaupti ir šviesą, kurią gauname šiandien, išsaugoti ir tamsiuoju metų laiku. Netruks ateiti Vėlinės, Kalėdos, kai tos šviesos labai trūks. Kartais ta ugnis, kurią kuriame savo namų židiniuose, deja, nepersikelia į žmonių dvasią.

Apibendrindamas pasakyčiau, kad visos šios apeigos nukreiptos į tai, kad išorinė gamtos galybė, šviesa, energija, kurios tuo metu pilna aplink mus, persikeltų į mūsų vidų. Kai mes matome žmogų, atliekantį veiksmus su žolėmis, vandeniu, galvokime, ko jis siekia. O jis siekia, kad tos galios, kurios tuo metu yra gamtoje, būtų ir jame.

– Joninės švenčiamos ne tik Lietuvoje. Kokios tradicijos kitose valstybėse?

– Europoje jos yra beveik bendros, nes tai yra indoeuropiečių paveldas. Ten taip pat vyrauja ugnis, žolės, puošiamas medis, ant jo net gali būti degamos žvakutės. Vokiečiai tai vadina gegužės medžiu. Kartais jis puošiamas nuo gegužės mėnesio pradžios, bet taip pat ir per Rasos šventę. Iš esmės skiriasi tik detalės: tautiniai rūbai, giesmės, dainos, šokiai. Bet gamtinis pagrindas – toks pats, viskas atitinka lietuvišką šventės supratimą. Vadinasi, Jonines galime švęsti ne tik su latviais, bet ir vokiečiais, prancūzais, lenkais... Tik reikia pridurti, kad ten etnografiškumo išlikę mažiau. Ten stipri miesto tradicija, ir Rasos šventė daugiau virtusi miesto švente. Niekas neužmiršta šios šventės, bet ji taip smarkiai kaip čia, Lietuvoje, nešvenčiama. Pas mus daugelyje vietų jau nuo 21 d., kai buvo astronominė saulėgrįža, iki pat šiandien vakaro ir rytdienos Rasos šventė švenčiama daugelyje vietų. Taigi šiuo požiūriu esame pranašesni prieš Vakarų valstybes. Jie net nori atvažiuoti pas mus pasižiūrėti, kaip atkartoti tradicijas.

Tuo metu šiauriečiai tradicijas gerai išlaikę, Skandinavijoje jos gyvos, taip pat yra grupių, panašių į Romuvą, kurios turi net didesnį valstybės pripažinimą nei Lietuvoje. Ten tos tradicijos atkuriamos lygiai taip pat sėkmingai. Bet sakyčiau, kad Latvijoje Rasos šventės tradicijos iš visos Europos išsilaikę geriausiai. Bet, nors jie turi savo ištakas, dažnai mokosi ir iš mūsų. Taigi noriu pabrėžti, kad, žinodami savąsias tradicijas, mes galime pritapti visur. Ir iš tikrųjų galime tapti šių archajiškų tradicijų mokytojais.