Žolynų galia
Etnologė R. Balkutė atskleidžia, kad Joninių vainikas turi daug prasmių. Kadangi Joninės yra vasaros saulėgrįžos šventė, vainikas simbolizuoja saulę, kuri šiuo metu yra pačiame aukščiausiame taške. Jis taip pat turi žolynų, iš kurių pinamas, gyvybinę jėgą ir galią.
Joninių laikotarpiu visa augmenija klesti, veša, daugelyje augalų susitelkia ir jų vaistinės savybės. Tad gydomųjų galių turinčius žolynus supynus į vainiką, jis savyje sutelkia visą gamtos gyvybinę jėgą, kurią perduoda žmogui, apsaugo jį nuo piktųjų jėgų. Taip pat vainikas simbolizuoja vaisingumą, harmoniją ir padeda pranašauti ateitį.
„Norėdamos sužinoti savo ateitį, Joninių naktį merginos iš vainikų burdavosi įvairiais būdais. Svarbūs Joninių šventės simboliai yra pirmapradžiai elementai: žemė, vanduo, ugnis. Iš jų buvo sukurtas pasaulis, žemė, todėl, juos pasitelkus, galima praskleisti ateities šydą. Šventės vietoje tradiciškai būdavo pastatoma kupolė – didelė kartis su atsišakojimais. Šventės erdvėje statoma kupolė simbolizavo Pasaulio medį, kuris sujungia dangų, žemę ir požemį. Virš jos būdavo uždegamas ratas – ugnies, saulės simbolis, – aiškina etnologė. – Merginos atsistodavo nugara į kupolę ir mesdavo vainiką. Jei vainikas užsikabindavo už karties, tikėta, kad mergina tais metais ištekės. O jeigu neužsikabindavo ir nukrisdavo – reikės palaukti.“
R. Balkutė pasakoja, kad vyresni žmonės vainikus degindavo lauže arba duodavo suėsti karvėms, kad šios būtų pieningesnės. Gana ilgai išliko tradicija vainikus – dažniausiai pintus iš berželių, uždėti galvijams ant ragų ne tik per Sekmines, bet ir per Jonines, taip juos apsaugant nuo piktų akių.
„Degantis Joninių laužas – ugnis – turėjo apvalymo galią. Todėl tiek merginos, tiek vaikinai šokinėjo per degantį laužą, taip apsivalydami nuo ligų ar piktų burtų“, – sako pašnekovė.
Esmė: etnologė R. Balkutė pastebi, kad šiandien šventės vis labiau įgauna pramoginių elementų, o archainės jų prasmės pamirštamos. Ji ragina atrasti giluminę vasaros saulėgrįžos šventės prasmę. / V. Antanavičiūtės nuotr.
Burtai vandenyje
Etnologės teigimu, labai svarbus šventės elementas yra vanduo. Tikėta, kad nusiprausęs ir išsivoliojęs Joninių rasoje būsi sveikas visus ateinančius metus.
Vanduo, kuris yra tarpininkas tarp šio ir ano pasaulio, galėjo parodyti ir ateitį. Todėl vėlai vakare merginos eidavo prie vandens telkinio, į kurį paleisdavo savo nupintus vainikus. Vienas vainikas simbolizuodavo pačią merginą, o kitas – jos mylimąjį arba jai patinkantį vaikiną. Jei įsimylėjėlių vainikai plaukdavo greta, vadinasi, pora susituoks.
Gydomųjų galių turinčius žolynus supynus į vainiką, jis savyje sutelkia visą gamtos gyvybinę jėgą, kurią perduoda žmogui, apsaugo jį nuo piktųjų jėgų.
Kartais merginos paleisdavo net kelis vainikėlius, pažymėtus skirtingų vaikinų vardais. Tas vaikinas, kurio vardu pažymėtas vainikėlis nuplaukdavo greta merginos vainikėlio, tikėta, ir taps jos mylimuoju.
Svarbus rinkimo ritualas
Pasak R. Balkutės, Joninių naktis siejama su raganų šėlsmu. Manoma, kad per Jonines raganos vaikšto po pievas ir atima iš žolynų jų vaistines, gydomąsias savybes. Todėl vaistinius žolynus reikia susirinkti dar iki Rasų šventės.
Svarbus ir pats žolynų vainikui rinkimo procesas. Etnologės teigimu, kad vainikas pasižymėtu magiškomis savybėmis, svarbu žoles rinkti tyloje, susikaupus, geriausia tai daryti vienumoje. Vainikas pinamas iš trijuose skirtinguose laukuose surinktų žolynų.
„Neretai matau, kad žmonės į vainikus pina tas gėles, kurios jiems gražios. Jei norima vainiku tiesiog pasipuošti, žinoma, galima pasirinkti sau patinkančias gėles. Tačiau magija prasideda tada, kai laikomasi tam tikrų apeigų. Tradiciškai Joninių vainikas pinamas iš žolynų, surinktų trijuose skirtinguose laukuose, taip jis įgauna maginių savybių. Jeigu tokiu būdu su mintimi, ar šiais metais ištekėsiu ir už kokio vaikino ištekėsiu, supinsime ne vieną vainiką ir jiems suteiksime skirtingus vaikinų vardus, juos paleidus į vandenį galėsime ne tik nuspėti, ar ištekėsime tais metais, bet ir savo būsimo vyro vardą. Taip pat svarbu, kad vainikas būtų nupintas nenaudojant siūlo, tik pačias surinktas gėles. Dažnai į vandenį jis leidžiamas su žvakute, taip sujungiant dvi priešingas stichijas – ugnį ir vandenį“, – paaiškina R. Balkutė.
Pasak pašnekovės, Joninių magijoje svarbūs skaičiai trys ir devyni. Pavyzdžiui, ateities spėjimo burtams renkama puokštė iš devynių žolynų.
„Atsistojus pievoje, reikia žengti tris žingsnius į vieną pusę ir nusiskinti tą žolytę ar gėlę, kurią pamatote prie savo kojų. Tada žengiame tris žingsnius į kitą pusę, vėl nusiskinama žolytė ir žengiame tris žingsnius į trečią pusę. Taip surenkami devyni augalai, sudedami į puokštę, ir nunešami žinančiai moteriai – raganai, kuri iš taip surinktos puokštės gali išpranašauti ateitį“, – atskleidžia etnologė.
S. Reginaitės nuotr.
Tikėjimas stebuklu
Magišką žolynų rinkimo ritualą etnologė siūlo išbandyti ir šiandien. Leidžiant laiką kaime ar užmiestyje, verta pasinaudoti senolių išmintimi ir susirinkti žolynų savo Joninių vainikui ar puokštei.
„Galima ir paeksperimentuoti – vienais metais žolynus vainikui rinkti pagal grožį, o kitais išbandyti senąjį magišką būdą. Išsibūrusios vėliau galėsite pažiūrėti, kurie burtai išsipildė ir kuris žolynų rinkimo būdas labiau pasiteisino“, – ragina R. Balkutė.
Etnologė pastebi, kad šiais laikais žmonės dažniausiai nesigilina į šventės apeigų prasmę. Dažnai buriamasi pramoginiais tikslais ir į burtus žvelgiama kaip į linksmą žaidimą. Vis dėlto noras atskleisti ateitį reikalauja susikaupimo ir tikėjimo. Jei Joninių burtai bus tik žaidimo dalis, nereikėtų tikėtis ir teisingo atsakymo.
„Šiandien šventės vis labiau įgauna pramoginių elementų, o archainės jų prasmės pamirštamos. Reikėtų žinoti, kad Rasos šventė nebuvo šiaip sau šventė, ji buvo siejama su deive Kupole, taip pat būdavo minima deivė Lada. Būtent dievybės, kurios buvo garbinamos ir šlovinamos, suteikdavo šventei giluminę prasmę, susiedavo dievybę su žmogumi. Rasos šventėje labai svarbūs ir pirmapradžiai elementai: ugnis, vanduo, žemė, kurie dalyvavo pasaulio kūrimo procese. Per juos, kartu su dievybės raiška šiuose elementuose, žmogus kiekvieną kartą galėjo naujai dalyvauti pasaulio kūrimo procese. Atkartodamas šį procesą, jis galėjo tarsi iš naujo atgimti, apsivalyti, praskleisti šydą į ateitį“, – paaiškina etnologė R. Balkutė.
Kaip nusipinti stilingą vainiką
Floristės Silvijos Reginaitės patarimai
GĖLĖS. Tradiciškai Joninių vainikams naudojamos lauko gėlės: ramunės, jonažolės, rugiagėlės, dobilai ir paprastosios žydrosios. Šios gėlės yra lengvai randamos pievose ir turi simbolinę reikšmę.
ŽALUMYNAI. Vainikui puikiai tiks paparčiai, ąžuolo lapai, klevo lapai, beržų šakelės ir kitokie miško žalumynai. Jie suteikia vainikui natūralumo ir ilgaamžiškumo.
DEKORATYVINIAI ELEMENTAI. Jei norite modernesnio varianto, galite pridėti spalvotų dažytų gėlių ar žalumynų. Pavyzdžiui, puikiai tiks dažytas plunksninis smidras, šilkinis ar lininis kabantis kaspinas, kuris gražiai kris ant plaukų ir suteiks įvaizdžiui modernumo.
TECHNIKA. Iš pradžių paruoškite pagrindą. Vainikui galite naudoti lankstų vielos arba natūralų šakelių pagrindą, kurį galite sujungti į apskritimą. Viela bus tvirtesnė ir lengviau formuojama. Taip pat tinka ir juostelė, kuri gali pasitarnauti kaip gražus kaspinas. Pritvirtinkite gėles ir žalumynus. Naudokite floristinę vielą arba siūlą. Kiekvieną elementą tvirtinkite tvirtai, tačiau ne per stipriai, kad nepažeistumėte stiebų. Pradėkite nuo didesnių žalumynų ir palaipsniui pridėkite gėles, kad sukurtumėte pilną ir simetrišką vainiką. Galiausiai pridėkite mažesnių dekoratyvinių elementų pagal savo skonį.
MODERNIOS INTERPRETACIJOS
* Minimalistinis stilius. Jei norite šiuolaikiško ir elegantiško vainiko, galite naudoti mažiau gėlių ir daugiau žalumynų, sukurti simetrišką ir švarų dizainą.
* Spalvų žaismas. Pasirinkite norimos spalvų paletės, pavyzdžiui, baltos, rožinės ir žalios, gėles ir žalumynus. Tai suteiks vainikui žaismingumo.
* Asimetrija. Sukurkite asimetrinį vainiką, kuriame viena pusė būtų tankesnė nei kita. Tai suteiks netikėtą vaizdą.
