Atogrąžų kraštų gyventojai rudąją karčiuotę, augančią jūros pakrantėse ar kalnų miškuose, vadina juodąja lelija, šikšnosparniu arba velnio gėle. Kodėl ši egzotinė gėlė taip vadinama?

Atsakymus į šiuos klausimus galima rasti Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo oranžerijos Tropinių drugelių paviljone. Čia lankytojo žvilgsnis iškart užkliūva už tamsialapės egzotinės gėlės, dabar pasidabinusios tamsiai rudais su violetiniu atspalviu žiedeliais. Tačiau lankytojus stebina ne tiek žiedelių spalva, kiek forma, primenanti šikšnosparnį ar vorą.

Šis retas ir egzotinis augalas – rudoji karčiuotė (lot. Tacca ), kurios žiedą sudaro didžiulis drugio formos pažiedlapis (pastarąjį vėliau pakeičia sultingi vaisiai).

"Karčiuotės savaime auga atogrąžų miškuose, todėl šiam augalui puikiai tinka tropiniams drugeliams pritaikyta mūsų oranžerijos dalis – čia pakanka šilumos, o oro drėkintuvai skleidžia karčiuočių mėgstamą drėgmę. Geriausiai jos auga, kai žemių mišinys šiek tiek rūgštokas. Žiemojančioms karčiuotėms tinka 16–18 laipsnių šiluma, o tokiu metu laistoma ir rečiau, ir mažiau, tačiau žemė vazone turi būti drėgna, nes šie patrauklūs augalai nepakenčia dirvos perdžiūvimo", – aiškino Oranžerijos vedėja dr. Judita Varkulevičienė.

Pasak pašnekovės, su šia egzotine gėle siejamos įvairiausios šiurpios legendos, nors pats augalas plačiai naudojamas buityje: vaisiai – maistui, iš stiebų pinamos kepurės ir žvejų tinklai, iš šaknų malami miltai. Rudojoje karčiuotėje yra alkaloidinių medžiagų, kurias atogrąžų kraštų gyventojai naudoja magijos ritualams.

Džiovintų šios gėlės žiedų milteliai taip pat turi įdomią savybę: patekę į skrandį, jie išsiplečia, 80–100 kartų viršydami savo pirminę apimtį. Europoje šios egzotinės gėlės auginamos žiem