LGGRTC rugpjūtį Ukmergės savivaldybei rekomendavo iki lapkričio 18 dienos ant akmens užkabinti naują atminimo lentą, nurodančią, kad paminklinis akmuo skirtas visiems žuvusiems Vyties apygardos partizanams.

Spalį į Vilniaus apygardos administracinio teismą dėl tokio sprendimo kreipėsi keturi pareiškėjai – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos laisvės kovos sąjūdis bei Jonas Mindaugas Janulis.

Teismo buvo prašoma panaikinti LGGRTC sprendimą, kuriuo nurodoma nuimti partizano J. Krikštaponio bareljefą ir įrašus nuo paminklo Ukmergėje. Skundo teismas nepriėmė, tačiau toks sprendimas yra apskųstas aukštesnės instancijos teismui.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas BNS teigė, kad organizacija nesutinka su LGGRTC sprendimu.

„Ant paminklo Ukmergėje yra įrašas, kad jis pastatytas Vyčio apygardos vadui Juozui Krikštaponiui. Norima tą lentelę nuimti, mes nesutinkame, kadangi turime rimtų dokumentų, kad jis nebuvo į Baltarusiją išvykęs. Kreipėmės į visas institucijas, tame tarpe ir Generalinę prokuratūrą, bet negavome atsakymo, kai sužinojome, kad norima tai padaryti“, – sakė J. Burokas.

Ant paminklo Ukmergėje yra įrašas, kad jis pastatytas Vyčio apygardos vadui Juozui Krikštaponiui. Norima tą lentelę nuimti, mes nesutinkame, kadangi turime rimtų dokumentų, kad jis nebuvo į Baltarusiją išvykęs.

Anot jo, organizacijos nesutinka, kad partizanas buvo žydšaudys, esama duomenų, kad jis pats buvo nukentėjęs nuo nacių – karo pradžioje buvo kalinamas Kauno kalėjime.

Skundo nepriėmė

Kaip BNS informavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, organizacijų skundas nebuvo priimtas neįžvelgus viešojo ginčo.

Pasak teismo, Desovietizacijos komisija šiuo metu tik rekomenduoja LGGRTC nukelti J. Krikštaponio paminklą, sprendimo priėmimas yra atidėtas. LGGRTC laikosi pozicijos, kad kol Holokausto įvykiuose dalyvavusiam J. Krikštaponiui nėra panaikintas kario savanorio statusas, nukelti partizanui skirtą paminklinį akmenį būtų nekorektiška.

„Galimai LGGRTC, siekdamas išspręsti susidariusią situaciją, tik siūlo ar rekomenduoja savivaldybei atlikti tam tikrus veiksmus; tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad LGGRTC šiuo metu jau yra priėmęs kokį nors privalomą sprendimą, kuris galėtų būti skundžiamas teismui“, – informavo teismas.

Ši nutartis yra apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Šio teismo atstovė BNS informavo, kad atskiruoju skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria atsisakyti priimti skundą, ir priimti skundą bei pradėti administracinę teiseną.

Posėdis, kuriame bus nagrinėjamas atskirasis skundas, vyks kitą savaitę, trečiadienį. Byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims nedalyvaujant.

Ukmergės rajono meras Darius Varnas BNS teigė, kad savivaldybėje dėl paminklo J. Krikštaponiui yra sudaryta darbo grupė, kuriai vadovauja vicemeras, tačiau komisija pirmiausiai nori sulaukti teismo verdikto, tad sprendimų nėra priėmusi. Visgi D. Varnas užsiminė, kad norima rekonstruoti aikštę, kurioje minimas paminklas yra pastatytas, tad toks paminklas buvusioje Raudonojoje aikštėje nelabai dera.

Paminklą Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vadui Juozui Krikštaponiui Ukmergėje prieš kurį laiką ragino nukelti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Anot jos, partizano veiksmai laikytini nusikaltimu, o tai įrodo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pateiktos pažymos.

Šis centras 2016-aisiais skelbtoje pažymoje nurodė, kad batalionas, kuriame kuopos vadu tarnavo J. Krikštaponis (Krištaponis), vokiečių okupacinės vadovybės 1941–1943 metais galėjo būti panaudotas žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui Baltarusijoje.

„Dėl J. Krikštaponio dalyvavimo žydų ir kitų civilių žudynėse istorikams nėra abejonių. Ir čia reikia dėti tašką“, – teigė instituto XX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius.

Jis ketvirtadienį dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės, Lietuvos istorijos instituto, Ukmergės žydų bendruomenės inicijuotoje diskusijoje dėl J. Krikštaponio asmens ir biografijos.

Buvęs Vyčio apygardos vadas Ukmergėje yra įamžintas ir gerbiamas kaip pokario laisvės kovų dalyvis, tuo metu istorikai teigia nustatę jo dalyvavimą Holokauste.

Su apdovanojimais paskubėta

M. Pociaus teigimu, klaida padaryta, kai išsamiai neištyrus J. Krikštaponio biografijos imtasi jo įamžinimo ir pagerbimo.

1996 metais Ukmergėje jo garbei pastatytas paminklinis akmuo, jo vardu pavadinta aikštė, 1997 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Dalia Kuodytė suteikė kario savanorio statusą, 2002 metais prezidentas Valdas Adamkus, atsižvelgęs į tuometinio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus teikimą, po mirties jam suteikė pulkininko laipsnį.

„Žinoma, nei Krašto apsaugos ministerija, nei Prezidentūra neturėjo išsamios informacijos. Pasitikėta (Genocido – BNS) centro teikimu, kuris tuomet neatliko J. Krikštaponio biografijos tyrimo ir nieko nežinojo apie jo veiklą karo metais“, – teigė istorikas.

Pasak jo, 2013 metais LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas atliko tyrimą ir pirmą kartą viešai paskelbė, kad J. Krikštaponis dalyvavo žydų ir karo belaisvių žudynėse Baltarusijoje.

Taip pat pagrįstai galima teigti, kad J. Krikštaponis 1941 metų spalio 10 dieną vadovavo antrajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir spalio 16 dieną Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėse.

Papildomą archyvinį tyrimą 2020 metais atlikęs M. Pocius tvirtino, kad istoriniai tyrimai parodė, jog antrasis pagalbinis policijos batalionas 1941 metų spalio–gruodžio mėnesiais daugiau nei 15 Baltarusijos vietovių sušaudė per 15 tūkst. žydų. Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos.

Be to, 1941 metų spalio ir lapkričio mėnesiais maždaug šešių akcijų metu batalionas sušaudė daugiau kaip 2 tūkst. Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių.

„Antrojo bataliono buvusių policininkų parodymų, kitų šaltinių kritinė analizė leidžia pagrįstai teigti, kad 1941 metų spalio–gruodžio mėnesiais kapitonas Juozas Krikštaponis ir leitenantas Nikodemas Reikalas pakaitomis ėjo antrojo bataliono antrosios kuopos vado pareigas“, – ketvirtadienį sakė istorikas.

„Taip pat pagrįstai galima teigti, kad J. Krikštaponis 1941 metų spalio 10 dieną vadovavo antrajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir spalio 16 dieną Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėse“, – tvirtino jis.

M. Pocius atmetė teiginius, kad J. Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes tris mėnesius kalintas gestapo. Anot jo, įkalintas jis buvo vėliau, kai jau gyveno Lietuvoje.

„Kad J. Krikštaponis tuo metu ėjo kuopos vado pareigas mini devyni skirtingi liudytojai“, – tvirtino jis.

Istorikas taip pat atmetė prielaidas, jog Holokauste ir pokario laisvės kovose dalyvavo du skirtingi žmonės panašiomis pavardėmis.

„Deja, J. Krikštaponio atvejis nėra vienintelė centro ir Prezidentūros padaryta klaida dėl partizanų istorinio atminimo. Kario savanorio statusas ir pulkininko laipsnis buvo suteiktas ir apygardos vadui Antanui Baltūsiui, apie kurį taip pat yra archyvinių duomenų, bylojančių apie jo dalyvavimą Holokauste“, – sakė M. Pocius.

„Žinant, kad anksčiau nebuvo išsamiai tiriamos biografijos, yra nemaža tikimybė, kad klaidos dėl kario savanorio statuso, karinių laipsnių suteikimo ir apdovanojimų buvo padarytos ir dėl kitų partizanų ar jų vadų, kurie galėjo dalyvauti Holokauste bei kitose civilių žudynėse. Todėl galima kalbėti apie buvusias sistemines istorijos politikos klaidas“, – tvirtino jis ir pasiūlė Ukmergės valdžiai demontuoti paminklinį akmenį J. Krikštaponiui.

Kėlė klausimus dėl tapatybės

Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Audrius Skaistys tvirtino, kad istorikų tyrimų nepakanka, dar neatsakyta į visus klausimus apie J. Krikštaponį.

Jis atkreipė dėmesį, kad vienuose šaltiniuose jis minimas kaip Krikštaponis, kituose vadinamas Krištaponiu.

„Dokumentuose fiksuota, kad yra ir du vardai, vienas yra Juozas, kitas – Jonas, ir du tėvavardžiai, vienas yra Karolio, kitas – Jono sūnus“, – sakė A. Skaistys.

Anot jo, nurodomi ir skirtingi kariniai laipsniai.

„Daugiausia dokumentuose minimi – leitenantas, vyresnysis leitenantas, nes jis kaip ir kariavo ne tik Lietuvos kariuomenės, bet, pasirodo, buvo instruktorius ir Raudonosios Armijos iš karto po okupuotos Lietuvos. Vėliau yra prielaidų, kad jis buvo ir trečios kariuomenės narys, tai yra kaip apsaugos bataliono narys ir nacistinės Vokietijos kariuomenės karininkas. Istorijos institutas teigia, kad yra teikimas jį pakelti į kapitonus, tik neaišku, ar tas teikimas realizuotas“, – teigė A. Skaistys.

Jis taip pat minėjo, kad dėl neaiškumo pavardėje keistas prezidento dekretas, kuriuo J. Krikštaponiui suteiktas pulkininko laipsnis.

„Nenoriu savęs apgaudinėti ir apsigauti, bet kol nebus atsakyta į šituos klausimus, atsakymai į kitus klausimus gali būti šiek tiek antraeiliai“, – sakė nevyriausybinės organizacijos atstovas.

Anot jo, dėl J. Krikštaponio egzistuoja du naratyvai, vienas – teigiamas, kaip partizanų vado, kitas – neigiamas.

„Žinome, kad tai yra prezidento Antano Smetonos sūnėnas. Jo gyvenimo vertinimas yra pozityvus. Jis išgelbėjo vietinės kaimo bendruomenės narius nuo nacių represijų. (...) Nuo pirmų savo pasitraukimo į pogrindį dienų tapo vadovaujančiu asmeniu, prieš žūtį buvo Vyčio apygardos vadu“, – tvirtino A. Skaistys.

„Kitas naratyvas kuriamas galbūt siekiant diskredituoti laisvės kovas ir ypač jų vadus. Teigiama, kad jis buvo uolus vokiečių pagalbininkas“, – sakė jis.

Ukmergė ieško atsakymo

Ukmergės mero Rolando Janicko teigimu, tokiais klausimais, kaip J. Krikštaponio, būtinas atviras pokalbis be išankstinių nusistatymų.

„Kraštietis Juozas Krikštaponis yra tapęs ne tik miesto ir rajono bendruomenės susiskaldymo simboliu, tačiau dažnai minimas kaip ir visos Lietuvos nenoro aiškintis sudėtingo laikmečio aplinkybes pavyzdys. Ar dar turime vilties, jog įmanoma rasti bendrą susitarimą tarp tragiškų įvykių aukų ir pasiaukojančios kovos dalyvių?“ – ketvirtadienį sakė meras.

Jis vylėsi, kad pradėtas diskusijų ciklas padės rasti atsakymus ir apsispręsti dėl paminklinio akmens Ukmergėje likimo.

„Tikiuosi, kad Ukmergės pasirinktas kelias gali tapti pavyzdžiu, jog įmanoma išvengti išankstinių nuostatų, o remtis faktais, diskutuoti apie sudėtingą laikmetį, nežmoniškus iššūkius ir pasirinkimus, kai kartais jie visi būdavo sudėtingi“, – kalbėjo R. Janickas.

Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę ir krašto apsaugos ministrą Juozą Oleką dėl Holokauste galbūt dalyvavusiam Juozui Krikštaponiui (Krištaponiui) suteikto pulkininko laipsnio.

Seimo pirmininkė prašo apsvarstyti ar, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, J.Krikštaponiui (Krištaponiui) pagrįstai po mirties buvo suteiktas pulkininko laipsnis, pranešė parlamento vadovės biuras.

Kaip pažymima pranešime, pulkininko laipsnis minėtam asmeniui buvo suteiktas tuometinio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus teikimu, prezidento Valdo Adamkaus 2002 metų spalio 31 dienos dekretu.

Savo klausimą L.Graužinienė argumentuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014 metų gruodžio 19 dieną parengta istorine - archyvine pažyma. Pažymoje nurodoma, kad batalionas, kuriame kuopos vadu tarnavo J.Krikštaponis (Krištaponis), vokiečių okupacinės vadovybės 1941–1943 metais galėjo būti panaudotas žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui Baltarusijoje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) prieš porą savaičių savo interneto svetainėje paskelbė istorikų parengtą istorinę pažymą dėl J.Krikštaponio (Krištaponio) veiklos vokiečių okupacijos laikotarpiu, pasak centro pranešimo, „viešojoje erdvėje vėl suaktyvėjus diskusijoms“ dėl jo statuso.

LGGRTC dar 2014 metų pabaigoje kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ginant viešąjį interesą atsakyti, ar K.Krikštaponis (Krištaponis) „įvykdė karo nusikaltimus. nusikaltimus žmogiškumui, įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus“.

2015 metų sausį iš prokuratūros genocido centras sulaukė atsakymo, kad teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą nėra, nes pagal Baudžiamojo proceso kodeksą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas mirusiam asmeniui.