Ši paroda visus metus keliavo po Lietuvą, eksponuota Punske.

Anot KAM pranešimo, erdvinės mozaikos formos parodoje dinamiškai sudėlioti nuotraukų ir dokumentų fragmentai, meilės laiškų nuotrupos, žemėlapiai atveria esminius šio laisvės kovotojo gyvenimo ir kovos momentus.

Parodą parengė Prienų krašto muziejus kartu su partneriais ir rėmėjais.

J. Lukša pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno. Partizano palaikai iki šiol nerasti.

Konspiracijos tikslais J. Lukša naudojo ne vieną slapyvardį: Vyčio, Skirmanto, Kazimiero, Armino, Kęstučio, Skrajūno, Miškinio, Mykolaičio ir kt.

Juozo Daumanto slapyvardžiu parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“.

Seimas 2021-uosius buvo paskelbęs J. Lukšos-Daumanto metais.

Kalendoriaus puslapiai patraukia retomis tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, Lietuvos laisvės kovotojo Juozo Lukšos ir kitų žinomų žmonių nuotraukomis, kuriose jie pozuoja su šunimis. Mūsų parengti pasakojimai – apie tai, ko kalendoriuje nerasite.

Golgotos palydovas

Anot knygos „Jonas Basanavičius“ autoriaus Adolfo Nezabitauskio, mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius laikė didelį vokiečių dogų veislės šunį – ištikimą savo šeimininkui, santūrų ir kartu bebaimį keturkojį draugą.

Šį dogą ir tvirtą lazdą J. Basanavičius įsigijo po pasikėsinimo į jį 1887 m., kai bulgaras Aleksandras Zelionskis-Manoilovas, įtaręs anuomet Lom Palankoje (Bulgarija) gyvenusį J. Basanavičių buvusį rusofilu, dviem revolverio šūviais jį sužeidė. Yra žinoma, kad viena kulka sutrupino mūsų tautos patriarcho alkūnės kaulą, o kita taip ir liko jo kūne. J. Basanavičiui teko du mėnesius gydytis Vienoje.

Gyvendamas Varnoje, J. Basanavičius savo namų kieme buvo įkūręs nedidelį žvėrynėlį, kuriame gyveno lapė, vilkas, gulbė, erelis ir lietuvių apdainuotas sakalas.

Po poros metų J. Basanavičių užgriuvo dar didesnė nelaimė – mirė jo jaunutė žmona Gabrielė Eleonora Mohl, su kuria jis buvo pragyvenęs vos penkerius metus. Po žmonos mirties J. Basanavičius užsisklendė savyje, atsiskyrė nuo draugų ir kasdien lankė žmonos kapą, kur jį visuomet lydėjo didelis dogų veislės šuo, tapęs ne tik jo sargu, bet ir artimu skaudžią netektį patyrusio gydytojo bičiuliu.

Deja, J. Basanavičius neteko ir šio keturkojo draugo – šunį kažkas nunuodijo. Tad neatsitiktinai J. Basanavičius savo gyvenimą Lom Palankoje vadino „Mano Golgota“. Beje, vėliau gyvendamas Varnoje, J. Basanavičius savo namų kieme buvo įkūręs nedidelį žvėrynėlį, kuriame gyveno lapė, vilkas, gulbė, erelis ir lietuvių apdainuotas sakalas.

Ilgesys: J.Basanavičius su savo keturkoju bičiuliu prie žmonos kapo, 1889 m. / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fototekos nuotr.

Įdomus sutapimas – jaunutė J. Basanavičiaus žmona, kaip ir jis pats, mirė vasario 16-ąją. Ši istorinė Lietuvai data Basanavičių giminės medyje pasikartojo ir trečią kartą – vasario 16-ąją gimė J. Basanavičiaus brolio Vinco dukra Anelė.

Šatrijos Ragana ir Toga

Lenkiškos kultūros Žemaitijos bajorų šeimoje 1877 m. gimusiai romantinės pasaulėjautos rašytojai, vertėjai, mokytojai, altruistei Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai išmokti lietuviškai padėjo kaimynas Povilas Višinskis, kiti bičiuliai, tarp kurių buvo ir Juozas Tumas-Vaižgantas.

1894 m. vėlų rudenį į Užventį, kur anuomet gyveno Pečkauskai, atvyko dirbti jaunas kunigas Kazimieras Bukontas. Beje, Pečkauskų ir Bukontų šeimos buvo seniai pažįstamos. Tad atsinaujino jaunosios Marijos ir Kazimiero senoji bičiulystė. Marijai ji tapo itin lemtinga. Pamilusi kunigą, meilę jam išsaugojo iki savo gyvenimo pabaigos. Tačiau kur šuo, paklausite jūs? Kantrybės.

Pačioje XIX–XX amžių sandūroje Marija Pečkauskaitė mokėsi Varšuvoje ir keliuose Šveicarijos universitetuose. Grįžusi į Lietuvą, mokytojavo Marijampolės, Trakų „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rašytoja dėl mamos ir savo sveikatos prastos būklės nesiryžo su progimnazija evakuotis gilyn į Rusiją. Tad atvyko į Židikų miestelį, kur nuo 1914 m. parapijoje klebonavo kunigas K. Bukontas, o jo ūkį prižiūrėjo rašytojos mama ir sesuo Sofija.

Poilsis: Šatrijos Ragana Židikų bažnyčios klebonijos kieme su K. Bukonto šunimi. 1926 m. / Kalendoriaus „Draugai, padėjėjai, sargai“ nuotr.

Mirus mamai, M. Pečkauskaitė liko gyventi kartu su seserimi dviejuose klebonijos kambarėliuose. Kunigas K. Bukontas globojo rašytoją, kad ji galėtų atsidėti kūrybai. Anot Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotojos Raimondos Ramanauskienės, kalendoriuje „Draugai, padėjėjai, sargai“ pateiktoje nuotraukoje rašytoja sėdi Židikų klebonijos kieme. Nuotraukoje matyti dalis klebonijos ūkinio pastato ir medžioklinis šuo Toga, tupintis ant kėdės šalia supamoje kėdėje besiilsinčios Šatrijos Raganos. Tačiau Toga buvo ne jos, o K. Bukonto šuo. Mat kunigas mėgo medžioti ir laikė tam tikslui šunis. Štai tokia rašytojos sąsajos su šunimi istorija.

Glaudėsi klebonijoje

Priminsime, kad Šatrijos Ragana Židikuose ne tik rašė, bet ir bažnyčios altarijoje įsteigė pirmąją lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi varguomenės vaikai. Iš savo bibliotekėlės duodavo skaityti knygų apylinkių vaikams ir suaugusiesiems.

Rašytoja rūpinosi prie parapijos veikiančių šalpos organizacijų aktyvumu, špitolėje esančia senelių prieglauda, Blaivybės namų statyba, subūrė vaikų draugiją „Angelaičiai“, katalikiškojo kaimo jaunimo sąjungą „Pavasaris“, jaunimo ir suaugusiųjų chorą, mėgėjų teatrą, kuriems išlaikyti rinko lėšas, organizavo koncertus, vakarus su vaidinimais, liaudies universiteto paskaitas, labdaros loterijas.

1925 m. nusipirkusi ir suremontavusi Židikuose namą, apgyvendino jame vaistininkių ir gydytojo šeimas už galimybę nemokamai kartą per savaitę apžiūrėti ir gauti vaistų vargingiems ligoniams. Pati rašytoja iki mirties taip ir liko glaustis mažame klebonijos kambarėlyje.

Beje, kaip radosi Marijos Pečkauskaitės slapyvardis Šatrijos Ragana? Yra kelios versijos. Teigiama, kad rašytoją dėl juodų plaukų ir didelių juodų akių raganėle praminė jos bičiulis P. Višinskis. Yra ir kita versija: pravardę sugalvojo Židikų gyventojai, mat, tik ragana galėjo, kaip Marija, šnekėti keturiomis kalbomis ir gydyti žmones. Sakoma, kad po vienos išvykos į Šatrijos kalną, kurioje dalyvavo ir Vaižgantas, Marijai prilipo Šatrijos Raganos slapyvardis.

Sunkiai Marijos ligai sparčiai progresuojant, ji šešias savaites išgulėjo Kauno karo ligoninėje. Mirė 1930 m. liepos 24 d. Palaidota Židikuose.

Slėpė buvimo vietą

Kaip ir Šatrijos Raganos atveju, pasakojimą apie vieno iš garsiausių Lietuvos laisvės kovotojų Juozo Lukšos keturkojį draugą pradėsime iš toliau.

J. Lukša su dviem savo bendražygiais 1948 m. vasarą atvyko į Vokietiją, kur susitiko su VLIK’o – šios organizacijos tikslas buvo išlaisvinti Lietuvą iš sovietų okupacijos – pirmininku prelatu Mykolu Krupavičiumi ir kitais, pateikė dokumentinių žinių apie okupanto terorą ir partizanų kovas, pasirašė susitarimą dėl bendrų Lietuvos išlaisvinimo veiksmų.

1948 m. rudenį J. Lukša atvyko į Paryžių, kur mokėsi prancūzų žvalgybos mokykloje, rašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“ apie ginkluotą partizanų pasipriešinimą Lietuvoje, susipažino su būsima žmona Nijole Bražėnaite. Gražius jų santykius gerokai trikdė aktyvi Juozo veikla ir netikėtai prasidėjusi Nijolės liga – plaučių tuberkuliozė. Dėl šios priežasties jai teko gydytis toje pačioje Paryžiaus ligoninėje, kurioje ji dirbo, o paskui – sanatorijoje netoli Šveicarijos. Tad jaunuoliai kasdien bendravo laiškais, saugumo tikslu sumaniai slėpdami tikrąją J. Lukšos pavardę ir jo buvimo vietą.

Nijolė iš sanatorijos atvažiavo į Tiubingeną (Vokietija) pas Veroniką ir Petrą Karvelius (P. Karvelis buvo vedęs Nijolės mamos seserį), pas juos gyveno iki santuokos su Juozu. Kukli Juozo ir Nijolės jungtuvių ceremonija įvyko 1950 m. liepos 23 d. mažoje bažnytėlėje netoli Tiubingeno – juos sutuokė prelatas M. Krupavičius. Povestuvinę savaitę jaunavedžiai praleido viešbutyje, šalia Tiubingeno. Jie kasdien eidavo pasivaikščioti po šią vaizdingą vietovę gamtos prieglobstyje.

Negalėjo turėti augintinio

Vienos išvykos į Lichtenšteino pilies parką Treifelberge metu prie jaunavedžių poros prisigretino vietinis taksų veislės šunelis ir ėmė glaustytis apie J. Lukšos kojas. Šis paėmė taksą ant rankų ir prisėdo su juo ant suolo. Nijolė tuo metu spragtelėjo fotoaparato mygtuką – tai teigia pati Nijolė Laimos Vincės Sruoginis sudarytoje knygoje „Apie anuos nepamirštamus laikus“.

Neatsitiktinai: J.Lukša Lichtenšteino pilies parke Treifelberge su vietos gyventojo taksų veislės šuneliu. 1950 m. liepa. / Fotografijų albumo „Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“ nuotr.

Tad nuotraukoje J. Lukša užfiksuotas ne su savo, o su vietinio gyventojo šuneliu. Nei Nijolė, nei Juozas tuo metu tikrai negalėjo turėti savo keturkojo įnamio, nes jų gyvenimai buvo kupini pavojų. Praėjus savaitei po vestuvių dienos J. Lukša buvo iškviestas mokytis į amerikiečių CŽV mokymo stovyklą, o iš ten 1950 m. išsiųstas į Lietuvą, kur 1951 m. buvo nužudytas.

Buvusi partizanų ryšininkė Albina Vilkaitė-Pinkevičienė, tikra brolių Lukšų pusseserė, yra pateikusi nuoširdų liudijimą apie garsųjį Lietuvos partizaną. A. Vilkaitė ne kartą iš brolių Lukšų mamos Onos Lukšienės lūpų girdėjo, kad vieną iš keturių sūnų jai Dievas davė „lyg mergaitę“ – taip ji kalbėdavo būtent apie sūnų Juozą, kuris buvo švelnaus būdo, mylėjo šunis ir vaikus. Pasak O. Lukšienės, nebūdavo dienos, kad Juozas nepašnekintų, nepanešiotų ant rankų neįgalios mergytės – Lukšų tarnaitės dukters. Tad nepažįstamas J. Lukšai taksų veislės šunelis neatsitiktinai prie jo prigludo...

Istorinės atodangos

Kalendorius „Draugai, padėjėjai, sargai“ savo puslapiuose užpildo mūsų žinių spragą apie šunų ženklinimo Lietuvoje evoliuciją nuo XIX a. pabaigos žetonų iki šiuolaikinių mikroschemų keturkojų augintinių ausyse.

1893 m. Vilniaus deficitinį biudžetą carinė miesto valdžia sumanė papildyti, pasiūliusi apmokestinti pasiturinčių žmonių medžioklinius ir kambarinius šunis. Kiemsargių šunų savininkus buvo siūloma palikti ramybėje. Tačiau didžiulis tiems laikams mokestis – 3 rubliai per metus – nesulaukė pritarimo. Tik po šešerių metų Vilniuje pradėta rinkti po 1 rub. už kamabarinį šunį. Gyvūno šeimininkas, sumokėjęs minėtą mokestį, gaudavo kvitą, o šuo – žetoną su numeriu po kaklu.

Gatvėje sugauti be žetonų šunys buvo vežami į tam skirtas patalpas, ten laikomi tris paras laukti šeimininko. Jei toks neatsirasdavo, gyvūnų gyvenimas nutrūkdavo… Ta seniems vilniečiams žinoma vieta, kur būdavo laikomi sugaudyti keturkojai nelaimėliai, dar ir 1940 m. buvo vadinama šungaudykla. Bet grįžkime į XX a. pradžią.

Vokiška ir lietuviška tvarka

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai nustatė 30 markių mokestį už kaimo ir miesto šunis. 1918 m. buvo suvienodinti šunims skirti žetonai – liko tik užrašas LITAUEN. Nemokantiems mokesčio gyventojams buvo skiriama nuo 50 iki 1 500 markių bauda arba šešios savaitės kalėjimo.

Iki 1930 m. šunys buvo registruojami ir apmokestinami tik keliuose dideliuose miestuose, tačiau plintant pasiutligei, pradėta šunis registruoti visoje Lietuvoje. Įvestas ir mokestis – 1,50 Lt, kartu išduodant specialų ženklą keturkojui po kaklu nešioti. Beje, tiek pat, t. y. 1,5 Lt, kainavo kilogramas varškės Žaliakalnio turguje Kaune. Tačiau šunų šeimininkai visais įmanomais būdais vengė mokėti minėtą mokestį. Štai laikinojoje sostinėje buvo sugauti 1 648 palaidi lakstę neregistruoti šunys. Beje, nuo mokesčio buvo atleidžiami tarnybiniai, ambasadų ir konsulatų darbuotojų keturkojai draugai. Medžiokliniai šunys turėjo specialius medžioklės ir žūklės draugijos žetonus.

Tarpukario pabaigoje miestuose mokestis už šunį, priklausomai nuo jo veislės, gyvenamosios vietos (būdoje ar namuose) svyravo nuo 5 iki 24 Lt.

Sovietmečiu šis mokestis buvo renkamas tik kai kuriuose miestuose ir apskrityse. 1968 m. mokestis (2–3 rub.) tapo privalomas visiems. Žetonai buvo gaminami centralizuotai. Niekas nesikeitė ir po 1990 m. Kovo 11-osios.

2013 m. Lietuvoje 29 miestų savivaldybės rinko mokestį už šunis. Po metų Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad sostinės teritorijoje mokestis už laikomą gyvūną yra neteisėtas. Prieš metus įsigaliojo privalomas šunų, kačių ir šeškų ženklinimas mikroschemomis ir jų registravimas Gyvūnų augintinių registre (GAR).

J. Lukša, turėjęs Skirmanto ir Daumanto slapyvardžius, pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno.

Pastarąjį dešimtmetį buvo tiriama versija, kad palaikai galėjo būti užkasti Marvelėje, Nemuno paupyje Kauno pakraštyje.

Apytikslę kelių hektarų vietą buvo nurodęs dabar jau miręs buvęs sovietų saugumo agentas smogikas, kuris sakė dalyvavęs J. Lukšos suėmimo operacijoje ir sužinojęs apie užkasimo vietą iš kito agento.

Vykdant tyrimą taip pat buvo ieškoma dokumentų, kur būtų pažymėta bent apytikslė užkasimo vieta, tačiau paieškos Lietuvos ypatingojo archyvo fonduose rezultatų nedavė.

Anot Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus Ado Jakubausko, tyrinėta ir dar viena hipotetinė versija, kad šalia Kauno galėjo būti analogiška Vilniaus „Našlaičių“ kapinėms vieta, kurioje būtų buvę laidojami Kauno kalinimo įstaigose mirę arba žuvę partizanai.

Tačiau, pasak direktoriaus, nei archyvinėmis paieškomis, nei užklausimais Kauno paminklosaugos specialistams, Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ bei morgo darbuotojams jokios aktualios informacijos nebuvo gauta.

Tyrimui aktualių pranešimų nebuvo gauta.

A. Jakubauskas atkreipia dėmesį, kad iki šiol aptiktos žuvusių partizanų bei sovietų represijų aukų užkasimo vietos ne pasiremiant dokumentine medžiaga, bet nurodant apie jas žinojusiems asmenims – pavyzdžiui, Tuskulėnų masinę kapavietę nurodė buvęs sovietinis saugumietis, palaidojimus „Našlaičių“ kapinėse – ten dirbusio duobkasio sūnus.

„Tiriant J. Lukšos palaikų užkasimo vietos problemą tikėtasi, kad galbūt atsilieps kas nors žinantis kokią nors reikšmingą informaciją, tačiau tyrimui aktualių pranešimų nebuvo gauta“, – teigia A. Jakubauskas.

„Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, tenka konstatuoti, kad šiuo metu objektyviai neegzistuoja galimybių nustatyti Juozo Lukšos „Skirmanto“ palaikų užkasimo vietos“, – nurodė jis.

Šią informaciją A. Jakubauskas šią savaitę perdavė Prezidentūrai, šiuo raštu jis pasidalino ir su BNS.

Seimas 2021 metus yra paskelbęs partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais, nes 2021 metų rugpjūčio 10 dieną sukanka 100 metų nuo jo gimimo.

Dar kartą prašo pagalbos

Artėjant J.Lukšos gimimo 100-mečiui ir jo žūties 70-mečiui,  nužudytojo artimiesiems yra dėl ko nervintis ir sielotis. Visos ankstesnės jų pastangos, pateikiant teisėsaugai, kitoms Lietuvos ir užsienio svarbioms institucijoms faktus, liudininkų parodymus, paneigiančius J.Lukšos dalyvavimą žydų žudynėse, liko be atsako.

J.Lukšos brolio Antano dukra Dalia ir sūnus Kęstutis neseniai dar kartą kreipėsi į Lietuvos gyvendojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), Lietuvos prezidentūrą. Jie prašo diplomatiniais ir kitais kanalais paneigti absurdiškus kaltinimus J.Lukšai dėl dalyvavimo žydų žudynėse "Lietūkio" garažo kieme, nukirsdinant rabino Zalmano Osovskio galvą.

"Dėl J.Lukšos dalyvavimo žydų žudynėse "Lietūkio" garažo kieme paneigimo Antanas Lukša ir J.Lukšos našlė Nijolė Bražėnaitė-Paronetto dar prieš dešimtmetį kreipėsi ir į LGGRTC, ir į Lietuvos kriminalinės policijos biurą, ir į Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininką Josephą A.Melamedą (jis mirė 2017 m., o asociacijai nuo 2014 m. vadovauja Arie Ben – Ari Grodzensky – red. past.), nes pirmiausia būtent pastarosios asociacijos tinklalapyje, be kitų žinomiausių Lietuvos partizaninio judėjimo vadų, į žydų žudikų sąrašą buvo įtrauktas ir J.Lukša", – pasakojo D.Lukšaitė.

Mūsiškas neveiklumas?

"Skaudu, kad mūsų tėvas A.Lukša, miręs 2016 m., taip ir nesulaukė jokio atsakymo iš minėtų institucijų. Na, išskyrus 2010 m. pabaigoje gautą Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadą. Joje pripažįstama, kad "yra didelė tikimybė", jog "Lietūkio" garažo kieme padarytoje nuotraukoje, žinomoje kaip "blondinas su laužtuvu", užfiksuotas ne J.Lukša. Tačiau ir taip sveiku protu nesuvokiama, kaip galima tą aukštą blondiną atkakliai vadinti J.Lukša, kuris buvo neaukštas tamsus šatenas?!" – retoriškai klausė D.Lukšaitė.

Kad J.Lukšos negalėjo būti žudynėse, patvirtina ir žinomas istorikas Arvydas Anušauskas. Jis tyrinėjo baisų pogromą "Lietūkio" garažo kieme ir prieš 15 metų surado realius kaltininkus. Visa tai istorikas aprašė knygoje "XX a. slaptieji archyvai".

Pasak istoriko, yra aišku, kad nei su partizanais, nei su J.Lukša ši kraupi istorija neturi nieko bendro.

Teisės daktaro įdirbis

"Priminsiu, kad žydų žudymu J.Lukša kaltinamas ne tik minėtos asociacijos tinklalapyje, bet ir 1999 m. sausį išleistame žurnale "Lithuania. Crime and punishment". Beje, jo metrikoje nurodoma, kad žurnalą globoja ta pati Lietuvos žydų asociacija Izraelyje, o leidinio redaktorius – jau minėtas J.Melamedas. Šio žurnalo popierinis variantas buvo pateiktas, kaip man sakė kaunietis gidas Chaimas Bargmanas, kiekvienam Seimo nariui", – pasakojo D.Lukšaitė.

Maža to, Ch.Bargmanas pats raštu kreipėsi į žydų asociaciją ir nurodė, kodėl J.Lukša negalėjo būti žydšaudžiu. Mat jis po karo Kaune legaliai gyveno, studijavo ir dirbo (1944–1945 m.) universitete. Tai galima patvirtinti dokumentais. Tačiau Ch.Bargmano mėginimas apginti J.Lukšos garbę nesulaukė jokios reakcijos nei Lietuvoje, nei Izraelyje.

"Maža to, minėtame žurnale paskleistą šmeižtą be atodairos tiražuoja dabartiniai melo apie J.Lukšą autoriai. O kaip netiražuos, jei tą melą kažkada pasirašė pats teisės daktaras J.Melamedas. Tai ir yra didžiausias absurdas ir niekšybė", – piktinosi D.Lukšaitė.

Melo srautas didėja

Iš tiesų – nepagrįsti kaltinimai J.Lukšai žydų žudymu iki šiol plinta įvairiuose užsienio tinklalapiuose, leidiniuose, atsiranda vis naujų autorių, rašančių apie "žudiką" J.Lukšą.

"Štai interneto svetainė "Defending History" ("Gynybos istorija") 2014 m. išspausdino britų autoriaus Peterio Jukeso pranešimą. Jis, komentuodamas Vinco Sruoginio ir Jono Ohmano dokumentinį filmą "Nematomas frontas", rodytą JAV, kaltina filmo autorius "nacių kolaboranto J.Lukšos šlovinimu", pateikdamas tai esą "įrodančius" šaltinius", – pasakojo J.Lukšaitė

Vienas iš P.Jukeso šaltinių – to paties J.Melamedo žurnalas "Lithuania. Crime and punishment", kuriame, beje, rašoma, kad J.Lukša kardu nukirto rabino Z.Osovskio galvą. P.Jukesas  kaltinimą J.Lukšai dėl dalyvavimo "Lietūkio" garažo kieme vykusiose žudynėse paėmė iš minėto J.Melamedo žurnalo ir Alexo Feitelsono 2006 m. išleistos bei internete publikuojamos knygos "Truth and Nothing But the Truth: Jewish Resistance in Lithuania 1941–1944".

"Maža to, 2016 m. JAV Bostono universiteto disertacijos autorius Davidas Albanese vieną savo disertacijos dalį pavadino "Kauno mirties dileris: Juozas Lukša". D.Albanese remiasi (tuo galima įsitikinti knygoje "Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis") Rusijos propagandininko Aleksandro Diukovo redaguota knyga ir nuotrauka, kurioje užfiksuotas jau minėtas "blondinas su laužtuvu", neva J.Lukša", – vardijo D.Lukšaitė.

KGB pėdsakas

Pasak istoriko Dainiaus Noreikos, vieno iš knygos "Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis" autorių, D.Albanese tiesiog sekė jam pažįstama istoriografine tradicija tapatinti Lietuvos partizanus su žydų žudikais. Ši tradicija tokia gaji ir gili, kad minėtam daktaro disertacijos autoriui net nekyla minčių ją patikrinti.

Tokiai partizanų vertinimo tradicijai įsišaknyti Rusijoje, Lietuvoje ir Vakaruose daug pastangų padėjo sovietinis režimas bei KGB.

Tokiai partizanų vertinimo tradicijai įsišaknyti Rusijoje, Lietuvoje ir Vakaruose daug pastangų padėjo sovietinis režimas bei KGB. Jie siekė diskredituoti lietuvių laisvės siekius ir sukiršinti lietuvių bei žydų bendruomenes.

Sovietai, anot D.Noreikos, pabrėždavo antisovietinių kovotojų ir nacių ideologinį bendrumą, įrodinėjo, kad lietuviai, veikdami išvien su naciais, vykdė masines civilių žudynes, o vėliau tuos metodus pritaikė partizanaudami.

Vėliau visa tai tapo pagrindu kai kuriems leidiniams įrodinėti, kad Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, J. Lukša-Skirmantas, Jonas Noreika-Vėtra ir kiti žinomesni partizanų vadai buvo žydų žudynių vykdytojai.

Minėtos knygos pristatyme 2018 m. gruodžio 7 d. Kaune, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje dalyvavo ir D.Lukšaitė.

Nupjovė rabino galvą?

D.Lukšaitė knygos pristatyme kreipėsi į Kauno žydų bendruomenės pirmininką Gercą Žaką, prašydama padėti paneigti beprotišką šmeižtą apie J.Lukšos dalyvavimą "Lietūkio" garažo kieme vykusiose žydų žudynėse ir dar absurdiškesnį kaltinimą nupjovus žydų rabino Z.Osovskio galvą.

"Beje, pastarąjį šmeižtą visai neseniai, 2017 m., paskleidė Lilijana Blunštein straipsnyje rusų kalba "Kto otrezal golovu ravinu"("Kas nupjovė rabino galvą?") interneto laikraščiuose "Isrageo" bei "Kontinent". Šis straipsnis pasirodė J.Lukšos vardu pavadintai Garliavos gimnazijai švenčiant 25-metį.

G.Žakas tada nuoširdžiai apgailestavo dėl melo apie J.Lukšą ir sakė nežinąs tokio rabino Z.Osovskio. Kartu apgailestavo negalįs niekuo padėti – kad ir kokį kreipimąsi Lietuvos žydai rašytų Pasauliniam žydų kongresui, šis jį atmestų. Tokį pribloškiantį G.Žako atsakymą girdėjo ir mano brolis Kęstutis, ir Aleksandras Vitkus, ir Ronaldas Račinskas", – sakė D.Lukšaitė.

Nei paneigia, nei atsiprašo

"L.Blunštein rašliava apie J.Lukšai inkriminuojamą rabino galvos nukirtimą šiemet dingo iš minėtų interneto laikraščių. Tai ženklas, kad šmeižto skleidėjai vis dėlto pripažįsta klydę, – pastebėjo D.Lukšaitė. – Tačiau nė viena žydų organizacija ar privatus asmuo iki šiol viešai nepaneigė niekuo nepagrįstų prasimanymų apie J.Lukšą ir neatsiprašė žuvusiojo artimųjų."

Maža to, L.Blunštein straipsnis tebėra platinamas, pavyzdžiui, tinklalapyje Jkaliningrad.ru. Panašiai elgiasi ir JAV pilietis, lietuvių kilmės žydas Grantas Gočinas, internete platinantis J.Melamedo žurnalą "Lithuania. Crime and punishment", šmeižiantį J.Lukšą.

"Mums, jo artimiesiems, tai labai skaudu skaityti. Juolab kad J.Lukšos buvusios žmonos Nijolės motinai Konstancijai Bražėnienei suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas už žydų gelbėjimą, o J.Lukšos dėdė Jurgis Vilkas iš Kauno rajono Degimų kaimo išgelbėjo septynių asmenų žydų šeimą nuo tikros pražūties", – pastebėjo D.Lukšaitė.

Paneigė baisų kaltinimą

A.Lukša prieš dešimtmetį J.Melamedui laiške aiškino, kad brolis Juozas jokiu būdu negalėjo dalyvauti "Lietūkio" garažo kieme 1941 m. birželio 27 d. vykusiose žydų žudynėse.  Juozą, suimtą už antisovietinę veiklą ir uždarytą į Sunkiųjų darbų kalėjimą 1941-ųjų pavasarį, o tų pačių metų birželio 23-iąją išvaduotą iš kalėjimo, Antanas pats sutiko einantį į Aleksotą. Broliai Lukšos tą pačią dieną po pietų išėjo pėsčiomis į tėviškę – Juodbūdžio kaimą Veiverių valsčiuje.

"Kai pėsčiomis sukorę apie 20 km įžengėme į savo gimtąją sodybą, mus prie šulinio pasitiko mama. Čia, sodyboje, mes praleidome apie mėnesį, kol Juozas buvo iškviestas į Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo architektūrą", – prieš dešimtmetį teigė A.Lukša.

Jo pasakojimą patvirtino ir Lukšų gimtinės kaimynystėje gyvenęs Algis Tutlys, ir Kazimieras Gediminas Ruzgys, su J.Lukša studijavęs VDU ir kartu su juo kaip aktyvus ateitininkas sovietų pasodintas į kalėjimą. Ten J.Lukšą tardė Danielius Todesas, kuriam talkino Icikas Dembo bei pats NKGB Tardymo paieškos skyriaus oper. įgaliotinis Eusiejus Rozauskas. Pastarasis siūlė – prasidėjus karui, prieš kalinių evakuaciją, sušaudyti tokius pavojingus kaip J.Lukša. Nesušaudė – skubantys trauktis iš Kauno kalėjimo prižiūrėtojai negalėjo įsilaužti į kameros, kur kalėjo J.Lukša, vidų, nes kaliniai buvo užbarikadavę duris iš vidaus. Rytą jie patys išlaužė kameros duris į laisvę. Pasak K.G.Ruzgio, J.Lukša atsisveikino su juo kalėjimo kieme, pasakęs, kad skuba į kitą Nemuno pusę, pas brolį.

Komplikuotas reikalas

"A.Lukša ir JAV gyvenanti J.Lukšos našlė prieš dešimtmetį pranešė anuometei LGGRTC direktorei Daliai Kuodytei apie kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą žeminančią informaciją Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje interneto svetainėje. Kartu prašė pranešti apie tai anuomečiam užsienio reikalų ministrui Petrui Vaitiekūnui. LGGRTC vadovė prašymą įvykdė, tačiau ministras į tai niekaip nereagavo", – priminė D.Lukšaitė ir kartu apgailestavo, kad šmeižiamo žinomo partizanų vado orumu ir garbe iki šiol paliekama rūpintis tik jo artimiesiems. Gal dabartinis valstybės vadovas atkreips dėmesį į tokią nenormalią situaciją, ir valstybės institucijos imsis koordinuotų veiksmų, gindamos savo nusipelniusius asmenis nuo baisaus šmeižto?

LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovo Ryto Narvydo nuomone, reikėtų aktyvesnės įvairių Lietuvos institucijų veiksmų koordinacijos, suinteresuotų organizacijų atstovų susitikimų, rimtos šmeižtų analizės ir priemonių jiems neutralizuoti.

"Manyčiau, viena veiksmingiausių priemonių būtų faktais pagrįstos argumentuotos medžiagos sistemingas pateikimas užsienio kalbomis", – sakė R.Narvydas, vadovaujantis G.Nausėdos inicijuotai ir LGGRTC sudarytai J.Lukšos palaikų paieškos darbo grupei.

Sunki palaikų paieška

O dabar grįžkime prie kitos opios problemos – Prezidento Gitano Nausėdos inicijuotos J.Lukšos palaikų užkasimo vietos paieškos. Šiuo tikslu sukurtos darbo grupės vadovas istorikas R.Narvydas teigė, kad J.Lukšos palaikų paieškai svarbus kiekvienas naujas liudijimas. Juolab kad ką nors galėjusių žinoti apie tai lieka vis mažiau ir mažiau.

"Mes neradome jokių raštiškų instrukcijų ar patvirtintos partizanų laidojimo tvarkos – stribai vienus Laisvės kovotojus užkasdavo sušaudymo vietose, kitus  įmesdavo į šulinius, užversdavo žemėmis grioviuose. Taip elgėsi, kad nužudytųjų kūnų nesurastų jų artimieji, kad žmonės nežinotų vietos, kur būtų galima deramai pagerbti žuvusiuosius. Mes žinome, kad J.Lukšos likvidavimo operacijai vadovavo iš Maskvos atvykęs specialios SSRS MGB brigados vadovas plk. Miakotnychas, todėl gali būti, kad visus su tuo susijusius dokumentus jis ir išsivežė. Tačiau tikėtina, kad dar yra žmonių, kuriems tų įvykių liudininkai yra ką nors prasitarę – labai prašome pasidalyti tokia informacija su LGGRTC", – ragino R.Narvydas.

Įamžinimo planai

Darbo grupė ketina patikrinti Kauno kapinių dokumentaciją, ieškodama neatpažintų, kalėjimuose mirusių asmenų laidojimo vietų, analogiškų Vilniaus Našlaičių kapinėms. Beje, J.Lukšos palaikų buvo ieškota ir anksčiau, remiantis sovietinio saugumo agento liudijimu, tačiau nesėkmingai.

J.Lukšos gimimo ir mirties jubiliejinių sukakčių proga šiemet jo žūties vietoje, Pabartupio kaime, ties Pažėrais, ketinama įrengti informacinį stendą. Gimtojoje J.Lukšos sodyboje, Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime, bus pastatytas LGGRTC memorialinis ženklas visai Lukšų šeimai, kurios net trys iš penkių sūnų žuvo Laisvės kovose, o kiti du kentėjo lageriuose.

Kartu ketinama išleisti išsamią monografiją apie J.Lukšą ir pastatyti jam monumentą. D.Lukšaitės nuomone, būtų teisinga, jei jis atsirastų Kaune, kur J.Lukša su broliais mokėsi, studijavo, įsitraukė į antinacinę ir antisovietinę veiklą.