Operacijos tikslas

Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1992 m. priimtame įstatyme pažymėjo, kad šie trėmimai atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius.

Operacija "Priboj" prasidėjo ne tik dėl sovietų valdžios siekių forsuoti pradėtą masinę žemės ūkio kolektyvizaciją, spartinti neseniai okupuotų Baltijos valstybių sovietizaciją ar įbauginti likusius gyventojus. Šią represinę akciją lėmė ir stiprėjantis SSRS ir Vakarų valstybių priešiškumas. Sovietai, rengdami operaciją "Priboj", siekė užtikrinti didesnį SSRS vakarinių sienų saugumą galimo karo su Vakarų valstybėmis atveju.

Slaptame SSRS vidaus reikalų ministro įsakyme buvo parašyta, kad buožių bei banditų ir nacionalistų šeimos visam likusiam gyvenimui bus ištremtos į Krasnojarsko kraštą, Omsko, Tomsko ir Irkutsko sritis.

Buvo suplanuota vien iš Lietuvos ištremti 8,5 tūkst. šeimų, tačiau per papildomą trėmimo operaciją buvo ištremta dar tūkstančiai šeimų – iš viso 9 503 šeimos, kurias sudarė 32 270 asmenų, iš jų arti 10,5 tūkst. vyrų, apie 13 tūkst. moterų ir beveik 9 tūkst. vaikų iki 15 metų amžiaus.

Kiek kainavo kiškutis

"Trėmimo ankstų rytą man tebuvo penkeri. Buvau jauniausias iš keturių vaikų, su kuriais mama buvo išvežta į Sibirą iš Klaipėdos – anuomet ten gyvenome. Tėvas jau buvo suimtas prieš metus – jam buvo skirta 25 metai lagerio už tai, kad atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, – prisiminė 1949 m. tremtinys Edmundas Raudonis. – Iš pradžių gyvenome Krasnojarsko krašto Tasejevo miesto klube, o vėliau persikraustėme į trobelę miesto pakraštyje.

Mama, vyresnysis brolis ir sesuo dirbo, kitas ėjo į mokyklą, o aš vienas būdavau namuose užrakintas, iki jie pareidavo. Kartą pro mažą lango orlaidę vietos berniūkštis įkišo spurdantį ir cypiantį laukinį kiškiuką. Berniūkštis pateikė sąlygą – arba duodi sidabrinį peilį su šakute, arba jis tą gyvūnėlį užmuš. Aš tuoj pat atidaviau tam beširdžiui mamos atsivežtų iš Lietuvos stalo įrankių porą. Tą dieną jis man atnešė dar keturis tokius kiškučius, o aš jam atidaviau beveik visą atsivežtą stalo sidabrą. Žinoma, parėjusi mama manęs nepagyrė už tokius mainus, bet nelabai ir barė – ji pati buvo minkštos širdies: negalėdama tų mažų padarėlių žudyti ir panaudoti maistui, išnešė juos ir paleido į laukus. Taip likome be peilių ir šakučių. Vietiniai turėjo juos labai prastus, o indus – iš beržo tošies."

E.Raudonis ir M.Orbakas (antras ir pirmas iš kairės) su internato vaikinais nufotografuoti prie Senųjų miesto kapinių.

Partizanai trukdė trėmėjams

Operacija "Priboj" išsiskyrė iš kitų trėmimo operacijų tuo, kad vienu metu vyko Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Prieš tai saugumiečiai slaptai ir stropiai Lietuvoje vykdė tariamų buožių ūkių ir banditų – nacionalistų (taip sovietai vadino partizanus ir jų rėmėjus) šeimų apskaitą.

Kartu buvo rengiamos operacijos prieš partizanus, sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė už pabėgimą iš tremties, sustiprinta pabėgusiųjų paieška. Nepaisant akcijų prieš partizanus, Alytaus, Kalvarijos, Plungės, Širvintų ir Ukmergės apskrityse buvo apšaudytos trėmimus vykdžiusios grupės, o Prienų apskrityje vieną trėmimų naktį buvo nupjauta septyniolika telefoninio ryšio stulpų, nušauti keli sovietų pareigūnai.

Ištremtųjų turtą buvo numatyta perduoti steigiamiems kolūkiams. Vilniuje, Kaune kiekvienai šeimai tremti buvo paskirti trys partiniai, vienas operatyvinis darbuotojas, du kareiviai. Trėmimo operacija Lietuvoje prasidėjo 1949 m. kovo 25-osios 6 val. ryto. Nors oficialiai kiekvienai šeimai buvo leidžiama pasiimti smulkaus namų ir žemės ūkio inventoriaus ir maisto atsargų iki 1,5 tūkst. kg, tačiau dėl laiko stokos ir transporto trūkumo šis leidimas praktiškai nebuvo įgyvendinamas. Oficialiai kiekvienai šeimai pasiruošti ir susirinkti daiktams buvo skiriama viena valanda. Tačiau ir šis minimalus laikas labai dažnai buvo trumpinamas iki 45 ar net 15 min. Ne namuose sulaikyti žmonės neturėjo galimybės pasiimti net būtiniausių daiktų, maisto atsargų.

Nežmoniškas kerštas

"Kai man Sibire sukako septyneri, sesuo, ištekėjusi už garsaus tarpukario Lietuvos sportininko Balio Taločkos, susilaukė naujagimio. Aš ėjau jos lankyti į ligoninę, buvusią kitame Usolkos upės krante – teko ne tik bristi per vandenį, bet ir plaukti iškėlus virš galvos ryšulėlį mamos įduoto maisto. Kodėl nėjau per tiltą? Jis buvo toli nuo namų – už 5 km", – pasakojo iki šiol tvirto stoto Edmundas.

Pašnekovas prisiminė jo atmintin įsirėžusį skaudų įvykį: "Mes buvome kartimis aptvėrę savo daržą, už kurio pievoje vasarą rinkdavosi paaugliai. Vakarais jie ten kurdavo laužus. Tingėdami pasirūpinti miške malkų, imdavo mūsų tvoros kartis. Kartą tai pamatęs mano vyresnysis brolis kelis vaikėzus gerai papurtė – karčių daugiau niekas nevogė, tačiau po kelerių metų į mūsų trobą užsuko vietinis rusas. Atsivestą vilkšunį jis paliko kieme. Grėsmingos išvaizdos vyras pareiškė mamai atėjęs atsiskaityti už nuskriaustą prieš kelerius metus dėl karčių vagystės jo sūnų. Kol jis aiškinosi su mama, jo šuo sudraskė kieme mūsų ožką. Išeidamas vyras užrėmė mūsų namelio duris iš lauko pusės ir padegė trobelę. Gerai, kad mūsų mama buvo stipri – įsibėgėjusi trenkėsi į duris, ir jos atsidarė. Liepsna nespėjo padaryti daug nuostolių. Tas žiaurus vyras anksčiau dirbo sovietiniame saugume – tai žinojo visi tremtiniai."

Žmonės nuspėdavo trėmimą

Nors operacija "Priboj" buvo smulkiai suplanuota, o jai vykdyti sutelktos milžiniškos pajėgos, nemaža dalis numatytų ištremti asmenų pirmosiomis operacijos dienomis pasislėpė nuo tremties. Mat ne vieną trėmimą patyrę Lietuvos gyventojai apie planuojamus sovietinių represinių struktūrų veiksmus nuspėdavo atvykus naujoms kariškių ir saugumiečių grupėms, geležinkelio stotyse pasirodžius tuštiems ešelonams ir pan. Tuomet anksčiau įkalintų ar ištremtų žmonių giminaičiai nenakvodavo namuose, mėgindavo paslėpti vaikus. 1949 m. kovą nuo tremties pasislėpė 13 777 žmonės. Balandį prasidėjus jų paieškai, buvo surasta ir ištremta dar 3 090 žmonių.

Dabar jau drąsiau galime pavadinti tą operaciją didžiausia pokario sovietinio genocido akcija SSRS okupuotose Baltijos šalyse. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti duomenimis, 1941–1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 135,5 tūkst. žmonių. Tik trečdalis jų grįžo į Lietuvą, beveik 27 proc. žuvo tremties ir įkalinimo vietose, o kitų likimas nežinomas.

Gelbėjo siuvimo mašina

Kalbintas 1949 m. tremtinys Juozas Medika, kuris dar su dviem broliais, seserimi ir mama buvo ištremtas į Irkutsko sritį, prie Lenos upės, prisiminė – būdamas vaikas, dirbo kolūkyje vykstant šienapjūtei. Mat kolūkyje labai trūko darbo rankų. Tačiau labiausiai nuo bado gelbėjo mamos pasiimta į tremtį siuvimo mašina "Singer". Juozo mama siūdavo drabužius vietos gyventojams. Žinoma, uždarbis buvo menkas – valdžios paskirti tikrintojai kiekvieną mėnesį išreikalaudavo sau duoklę. Antraip užplombuodavo siuvimo mašiną. Medikos grįžo į Lietuvą jau drauge su šeimos galva, kuris, kalėjęs lageryje už antisovietinę veiklą, buvo paleistas ir pėsčias ėjo 300 km į šeimos tremties vietą.

1949 m. balandį iš traukinio išlaipinti tremtiniai Buretės paskirstymo punkte (Irkutsko sritis).

Algirdas Morkūnas su tėvais, dviem broliais ir trimis seserimis buvo išvežtas iš namų Utenos rajono kaimo ankstų kovo 26-osios rytą. Išvežė arkliais kinkytu vežimu į Vyžuonas, o iš ten sunkvežimiu – į traukinį Utenoje. Algirdui tada buvo penkeri, o jauniausiai seseriai – dveji metukai. Kai išlaipino Irkutsko srityje, ten jų laukė daug vežimų su arkliais – tremtinių šeimos buvo išskirstytos į tuos vežimus. Morkūnus nuvežė į Irkutsko srities kolūkį "Ideal" ("Idealas"). To "Idealo" laukuose Morkūniukai pavasarį rinkdavo grūdų varpas – taip gynėsi nuo bado. Darže, kurį įsirengė išrovę nupjautų medžių kelmus, augino daug saulėgrąžų, kurias žiemą pardavinėdavo turguje – vietiniai rusai mėgo gliaudyti saulėgrąžas.

Internate – su M.Orbaku

"Iš tremties atvažiavome į Kauną, kur jau gyveno anksčiau grįžusi ir įsikūrusi sesers šeima – Senamiestyje, netoli Žuvų turgaus. Mama niekaip negalėjo gauti darbo, nes niekas jos, bedarbės, neregistravo gyvenamojoje vietoje, o neregistravo todėl, kad nedirbo. Iš to užburto rato mama vis dėlto sugebėjo ištrūkti – įsidarbino Kauno klinikų skalbykloje. Tėvas dar nebuvo grįžęs iš lagerio, o manęs nė viena lietuviška mokykla nenorėjo priimti į mokyklą", – pasakojo E.Raudonis.

Šeštoką Edmundą išgelbėjo rusų mokyklos, buvusios prie Senųjų miesto kapinių, direktorius Kuznecovas, tarpukariu baigęs VDU. Maža to, jis padėjo Raudonių šeimai, įtaisydamas Edmundą į Vaikų internatą, veikusį Laisvės alėjoje (dabar tame pastate dirba prokurorai). Už berniuko išlaikymą internate mama mokėjo labai menką tais laikais sumą, ir tai buvo didžiulė parama šeimai, grįžusiai iš Sibiro tuščiomis rankomis ir kišenėmis.

1952 m. aštuonmetis E.Raudonis su sese Danute tremtyje.

Įdomu tai, kad tame internate gyveno ir tremtinys Mykolas Orbakas – būsimas garsios dainininkės Alos Pugačiovos vyras. "Beje, esu gavęs nuo sovietinių milicininkų spyrį į užpakalį už tai, kad stebėjau 1958 m. lapkričio 1-ąją protesto akciją Senosiose kapinėse. Ten girdėjau laisvės reikalaujančius šūkius, mačiau, kaip į milicijos mašinas buvo grūdami į kapines susirinkę žmonės… Nei operacija "Priboj", nei kalinimai lageriuose, nei sudarkyti visomis prasmėmis Lietuvos žmonių gyvenimai nepalaužė jų laisvės siekio", – sakė E.Raudonis.

Skaičiai ir faktai

1949 m. kovo 25–29 d. iš Lietuvos į Sibirą buvo išsiųsti 24 ešelonai, kuriuos sudarė 1 474 vagonai.

Žmonės į tremtį buvo vežami iš 50-ies Lietuvoje veikusių geležinkelio stočių.

Operacija "Priboj" baigėsi 1949 m. kovo 28 d. 18 val., tačiau Vilniuje, Kaune ir kituose didesniuose miestuose užtruko iki kovo 29-osios 6 val. ryto. Trėmimo metu šešiolika žmonių mėgino pabėgti, penki buvo nušauti.

Iš viso Lietuvoje operacijoje "Priboj" Lietuvoje dalyvavo 2 835 operatyvinės-kovinės grupės (30 452 MGB-MVD pareigūnai, MGB-MVD kariuomenės kariškiai, pasienio kariuomenės kariškiai, stribai ir partinio-sovietinio aktyvo nariai).

Tremtiniams pervežti buvo skirta 1 716 automobilių, iš 1 302 vagonų suformuotas 21 geležinkelio ešelonas, parengtos ūkininkų ir partizanų rėmėjų šeimų gyvenamųjų vietų išsidėstymo topografinės schemos.

SSRS ir sovietinės Lietuvos partinė vadovybė aukštai įvertino operacijos "Priboj" vykdytojus, daugelį jų apdovanodama valstybiniais apdovanojimais.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio 9 d. priimtame įstatyme "Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą" pažymėta, kad gyventojų trėmimai atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius.

Parengta pagal Lietuvos ypatingojo archyvo virtualią parodą