Apie psichologiškai nelengvą pasibaigusį sezoną ir dar tik prasidėjusią naują Kauno kamerinio teatro istoriją – pokalbis su jo vadove Jurga Knyviene.

– Kauno kameriniame teatre dirbate nuo praėjusių metų rudens. Stebint iš šono, galima pastebėti pokyčių, įvykusių per šį laikotarpį, ženklų – spektaklius kūrė iki šiol čia nedirbę (ar mažai dirbę) teatro kūrėjai, repertuaras tapo įvairesnis, pristatyta ne viena nauja premjera, atnaujinti seniau statyti spektakliai, galiausiai pasikeitė ir teatro interneto puslapio dizainas. O kokie pokyčiai per tą laiką įvyko teatro viduje – ar jie buvo revoliuciniai? Kokios buvo atrastos senojo teatro problemos ir suformuluotos naujos teatro misija ir vizija?

– Žinau, kad nuolat lipame ant to paties grėblio: naujiems vadovams priskiriame ankstesniųjų įdirbio rezultatus, o jų darbo vaisius pamatome tik per vėliau atėjusiųjų kadenciją. Pokyčių procesai nėra tokie greiti, kaip norėtųsi. Žinoma, džiaugiuosi, kad iš šalies matyti, jog teatras keičiasi, tik kol kas mano inspiruotų pokyčių tikrai nėra tiek daug. Praėjusio sezono premjeros, nauja interneto svetainė – visa tai buvo suplanuota ankstesnės vadovybės, o spektaklių atnaujinimą lėmė dalies kūrybinės grupės pasitraukimas iš teatro. Galiausiai netgi tam tikra vidinė revoliucija, jei taip ją traktuosime, buvo nulemta įsisenėjusių vidinių kolektyvo problemų (panašių problemų turi daugelis Lietuvos biudžetinių teatrų) ir steigėjo – savivaldybės – užduotų naujų egzistavimo sąlygų, su kuriomis ir nesutiko buvusioji teatro vadovybė.

Teatre liko žmonės, prisiėmę sau iššūkį kurti rizikingoje ekonominėje aplinkoje. Tai pirmasis – pats svarbiausias, tačiau kol kas labai mažas žingsnelis į tai, ko iš teatro tikisi miestas, ir į tai, ko iš šio teatro ateities tikisi patys darbuotojai ir aplink juos besiburiantys menininkai. Pastarųjų lūkesčiai mums žinomi – teatras turi tapti kiek įmanoma atviresne erdve kūrybiniam scenos menininkų potencialui. Sukurti tokias sąlygas, kurios pritrauktų įdomiausius, glaudžiai su publika gebančius bendrauti intelektualus – ilgas procesas, kuris dar tik prasideda.

Kita misijos ir vizijos sudedamoji – miestiečių lūkesčiai, kurie mums dar mažai žinomi, nes šis teatras ilgą laiką gyveno tam tikroje kultūrinėje izoliacijoje. Po truputį bandome rasti kontaktą su šio teatro nežinančiomis publikos grupėmis, ieškome formatų, kurie padėtų praminti takelį į mūsų kiemą. Tikrai keista, kai pačiame miesto centre, populiariausių teatrų apsuptyje gyvuojantis Kamerinis yra taip mažai žinomas, kad atsidūręs užkampyje ar net, sakyčiau, užribyje. Bet čia smagioji mūsų dabarties dalis – mes galime kasdien sakyti: "Dar nebuvote? Tai išbandykite – labai kviečiam!"

Analizuoti senas šio teatro problemas, pasikeitus vadovybei, kolektyvo sudėčiai ir praktiškai praradus senąjį repertuarą, – mažai prasmės. Tiesa, liko senosios organizacinės struktūros pamatas, kuris, kaip ir patalpos, – nepatogus, ne itin racionalus, o tam tikrais atvejais netgi atrodo nepakeliamas naujosioms steigėjo užduotoms ekonominėms sąlygoms. Vis dėlto tiek organizacijos, tiek pastato stiprybė nėra visiškai išnaudota – tereikia tik kai ką pritaikyti, kad mechanizmas pajudėtų iš paralyžiaus.

– Kas pasikeitė teatrui įgijus viešosios įstaigos statusą, kalbant apie materialiąją pusę – finansavimą, aktorių, kitų darbuotojų atlyginimus ir kt.?

– Perėjimas prie viešosios įstaigos statuso suteikė daugiau laisvių, tačiau kiekviena laisvė turi atsvarą – atsakomybę ir riziką. Kol kas grynai inertiškai esame labai priklausomi nuo steigėjo finansavimo, todėl naujosios Kauno savivaldybės viešųjų įstaigų finansavimo sąlygos nenudžiugino. Vietoj anksčiau atlyginimų fondui skirtų 90 proc. viso asignavimo dabar galime skirti tik 30 proc. Taip steigėjas verčia mus mokytis gyventi vis mažiau priklausant nuo skiriamo finansavimo. Kaip mums pavyks, parodys ateinantis sezonas. Rezervų tam tikrai yra. Žiūrint į tolesnę perspektyvą, labai tikimės, kad šis finansavimo sąlygų pokytis netaps tendencija paversti kultūros įstaigas komercinėmis organizacijomis, neturinčiomis nieko bendra su miestiečių kultūriniu prusinimu, giluminių kultūrinių poreikių atliepimu ir menininkų kūrybinio potencialo įgalinimu.

– Pasitraukus iš teatro senajai kūrybinei komandai, didelis darbo krūvis užgulė likusiuosius teatre dirbti aktorius. Kaip jiems sekėsi susidoroti su šia našta? Ar jie noriai ėjo naujų vėjų pučiama kryptimi?

– Jau minėjau, kad teatre liko tie, kurie supranta, jog teatro ateitis nebebus tokia patogi, kokia buvo iki šiol. Kartu tai žmonės, kurie turi daug idėjų, nori kurti ir yra be galo darbštūs. Pirmąjį išbandymą – sustyguoti pirminį repertuarą po jo griūties – šie žmonės išlaikė. Laukia nauji iššūkiai, kuriuos teks pakelti ir išspręsti dabartinei teatro bendruomenei: per menka repertuariniam teatrui trupė, per staigus ekonominių sąlygų pasikeitimas, dėl sudėtingo ir nesklandaus teatro perėjimo į naują statusą visiems metams prarastas papildomas finansavimas (turiu omenyje tiek Lietuvos kultūros tarybos dalinį finansavimą, tiek kitas galimybes). Teatro kolektyvas negyvena iliuzijomis, aiškiai suvokia savo problemas. Tačiau jis mato ir naujas galimybes, o tai ir yra tie vėjai, kurių šiam teatrui reikėjo.

– Kaip jums pačiai sekėsi eiti didelės atsakomybės kupinas teatro direktorės pareigas? Ar esate patenkinta teatre dirbančių kitų žmonių darbu ir apskritai praėjusiu sezonu?

– Praėjęs sezonas teatrui ir jo kolektyvui buvo be galo sudėtingas psichologiškai – tiek išėjusiems, tiek likusiems. Visi šį sezoną dirbusieji padarė viską, ką galėjo, kad tik nenukentėtų žiūrovai. Giliai gerbiu tokį santykį su savo profesija – tai vienas išskirtinių teatralų bruožų, kuris, atrodo, baigia išnykti tarp kitų profesijų atstovų. Mano asmeninis vaidmuo čia nėra reikšmingas. Praėjusį sezoną buvau daugiau stebėtoja, nes viskas buvo suplanuota ar užkoduota dar prieš man ateinant į teatrą. Padariau vos keletą organizacinių pakeitimų, kurie buvo daugiau reakcija į susidariusią situaciją, nei kažko naujo inicijavimas.

– Pertvarkant teatrą buvo kalbėta apie vadybos įgūdžių stoką. Ar (ir kaip) pavyko (iš)spręsti šią problemą?

– Nuo to laiko, kai apie tai prabilta, pasikeitė šių įgūdžių poreikis. Ir jis keisis nuolatos. Reikės vis kitokių, naujų vadybos įgūdžių, todėl ši problema liks, jei tik teatras norės būti gyvas ir aktualus.

Beje, vadybos įgūdžių stoka – ne visai tikslu. Netgi su tais pačiais įgūdžiais, kuriuos šis teatras turėjo, buvo galima dirbti kitaip, tačiau buvo pasirinkta ne itin perspektyvi veiklos kryptis ir metodai. Ar pavyks atpažinti, kur slypi perspektyvos, dar pamatysime. Ieškome būdų, kaip įgalinti kūrybinį personalo potencialą, kaip organizuoti darbą, kad teatras veiktų intensyviau, kokiais metodais formuoti veiklos kryptis ir kaip testuoti jų perspektyvumą. Tai ilgas, eksperimentų kupinas procesas, kuriam esame pasiruošę.

– Kuo ypatingas ir novatoriškas bus rudenį startuosiantis naujasis teatro sezonas? Gal planuose yra numatyta ir tarptautinio bendradarbiavimo projektų? Kaip "MonoBaltijos" festivalis – ar jo daugiau jau nebebus? O gal jį pakeis kiti festivaliai?

– Sezonas bus ypatingas ieškojimais. Tikrai nesiimsime skelbti stebuklo, neapsimetinėsime staiga tapę novatoriais, nei iš šio, nei iš to, ar vien dėl juridinio statuso virtę progresyviausiu teatru. Taip prarastume gerokai daugiau, nei dabar galime atrasti. Daugelio naujų idėjų įgyvendinimą šiame teatre varžo ribota infrastruktūra ir finansavimas, todėl kol kas jas tik išbandysime. Perspektyviausioms ieškosime reikiamų infrastruktūrinių, vadybinių ir ekonominių sprendimų, taip pat – ir tarptautinio finansavimo (deja, jam dar reikės sukaupti institucinės patirties, nes jos šis teatras visiškai neturi).

Festivalis "MonoBaltija" – tai išskirtinai buvusio teatro meno vadovo Aleksandro Rubinovo projektas, grįstas jo asmeniniais tarptautiniais ryšiais. Jam išėjus, neturime galimybės tęsti šio projekto ir tikrai nebandysime jo kopijuoti. Turime kitokių festivalinių sumanymų, kurių vieną jau bandome surengti ateinančio sezono pradžioje (stebėkite informaciją).

Dabar jau iš dalies paruošta ir pirmoji sezono premjera – mažai kam žinomos tarpukario rašytojos Liūnės Janušytės "Korektūros klaida" – bus neįtikimai šiuolaikiško anų laikų blogerės, kaip ją praminė spektaklio režisierė Agnė Dilytė, teksto inscenizacija. Kaip tarpukario Kaunas tapo viena įdomiausių temų, tų laikų lietuvių meno studentų išgyvenimai studijuojant Paryžiuje sudomins daugelį. Maža to, su nuostabiu humoro pojūčiu L.Janušytė "Korektūros klaidoje" atvirai aiškinasi Vakarų ir Rytų Europos mentalitetų skirtumus, menininkų ir valdininkų gyvenimą paralelinėse, nesusisiekiančiose realybėse. Tai be proto aktualus tekstas, kurį A.Dilytė ir scenografas Artūras Šimonis į sceną perkelia su tokiu pat gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės siautuliu, kokį spinduliavo rašytoja.

Kita sezono premjera bus grįsta siurrealistišku humoru, kuriuo režisierius Gytis Padegimas mus kviečia atsipeikėti ir vietoje uoliai įsikaltų socialinių vaidmenų prisiminti natūralų, tikrą bendravimo džiaugsmą. Galime garsiai paskelbti – G.Padegimas grįžta prie Thorntono Wilderio, kuris turbūt neišsemiamas žmogiškųjų tarpusavio santykių ir elgesio modelių psichologijos srityje. Kameriniame teatre ateinantį sezoną išvysime jo vienaveiksmių pjesių iš "Pjesių Blykerio gatvei" ciklo. Pradedame nuo "Kūdikystės", "Vaikystės" ir "Upių po žeme".

Be šių rudens premjerų ir ligšiolinio teatro repertuaro (ir naujų spektaklių – "Hirošima, mano meile" bei vaikiško "Negalima!"), ateinantį sezoną mūsų teatre nuolat viešės keletas kitų teatrų. Visus savo spektaklius paeiliui į Kauną atveš "Apeirono" teatras iš Klaipėdos, džiaugiamės bendradarbiavimu su Alytaus miesto teatru, nuolat kviečiame Klaipėdos jaunimo teatrą, o nuo ateinančio sezono Kameriniame teatre reziduos ir naujausias VDU teatro pastatymas – Ivano Vyrypajevo "DreamWorks", kurį pristatys režisierius Agnius Jankevičius.

Teatre pradedame įgyvendinti plačią ir įvairiapusišką edukacinę programą, pradėsime vykdyti teatro terapinę veiklą, koncertų ir susitikimų ciklus, o kasdieniam bendravimui su miesto kultūrine bendruomene duris atvers atsinaujinusi kavinė ir vidinis teatro kiemelis.

– Į kokią publiką dabar orientuojasi teatras?

– Labai tikimės pradėti veikti taip, kad ne mes orientuotumėmės, o į mus orientuotųsi. Esu tikra, kad tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Tereikia nustoti įsivaizduoti, kad mes apie publiką žinome daugiau nei ji pati. Jei mes būsime smalsūs publikai (o ne "žinosime", kaip su ja kalbėti), tai ir ji taps mūsų atžvilgiu smalsi.

Kauno kameriniame teatre (KKT) – permainų vėjai: pasikeitė teatro vadovas, keičiamas įstaigos juridinis statusas. Senoji teatro vadovybė viešu protestu priešinasi šiems pakeitimams ir jaučiasi palaužta. Ar bus sunaikintas KKT? O gal atvirkščiai: jo laukia geresnė ateitis?

Apie sąmyšį dėl KKT – pokalbis su naująja teatro vadove Jurga Knyviene.

– Buvusi KKT valdžia teigia, kad teatrą tikslingai siekta sunaikinti, jog jis kitą mėnesį bus likviduotas ir veiks iki Naujųjų metų, o paskui tai būsiąs visai kitas teatras su kitais žmonėmis. Ar tai tiesa?

– Ar Oskaro Koršunovo teatrą (OKT) sunaikino prie jo pridėtas "Vilniaus miesto teatro" pavadinimas? Lyg ir ne. Rengiamasi keisti juridinį teatro statusą, o tai reikalauja ir bent kiek pakoreguoto pavadinimo. Šiuo metu siūlomame pavadinime pridėtas vienintelis žodis – "miesto". Taigi, net mažiau nei prie OKT.

Kauno jaunimo kamerinis teatras buvo įregistruotas kaip savivaldybės biudžetinė įstaiga, nes miestas turėjo galimybę prisiimti steigėjo įsipareigojimus. Pertvarkyti teatrus į viešąsias įstaigas nėra nauja mintis. Jau seniai žinoma – dar prieš priimant pirmąjį nepriklausomybės laikotarpiu Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymą, kad iš sovietmečio paveldėta biurokratinė biudžetinių įstaigų valdymo sistema yra griozdiška. Ji kadaise buvo sukonstruota ne pagal kūrybinės, o pagal gamybinės įmonės, dirbančios konvejeriniu būdu, darbo schemą. Bijodami meno kūrinius vadinti produkcija, vis dar esame įsikibę į fabriko darbo organizavimo principus, kurie netinka kūrybiniam procesui. Taip biudžetinėse meno organizacijose neišvengiamai atsiranda "prastovų" (jas tenka teisinti profesine specifika ir ginti kolektyvinėmis sutartimis), planų ir fakto neatitikimų (pateisinami kūrybiniu procesu, tarsi ne tam ir buvo įkurta įstaiga), kitų biurokratinių pažeidimų, kurie iš esmės tėra bandymas dokumentacijoje sutaikyti nesutaikomas darbines procedūras. Tam, beje, išeikvojama labai daug kultūros sektoriaus administratorių energijos, kuri galėtų būti nuo veiklos pateisinimo nukreipta į procesų generavimą, į naujų galimybių, greitesnių ir tikslesnių prisitaikymų prie mentaliteto pokyčių sritis. Atrodo, kad į tai pastaruoju metu ir linksta kultūros politika tiek Kauno, tiek visos Lietuvos mastu. Manau, reikėtų tuo džiaugtis.

– O kaip likimas jus atvedė į šį teatrą?

– Šiam darbui buvau pakviesta teatro steigėjo – Kauno miesto savivaldybės, kuri ieškojo kuo mažiau su šiuo teatru susijusio žmogaus, galinčio iš šalies pažiūrėti į teatre vykstančius procesus.

– Esate teatrologė, anksčiau dirbote Kauno dramos teatre vadybininke, dabar ir administratore VDU teatre. O kaip jaučiatės teatro vadovo kėdėje? Ar jums tai iššūkis? Ar negąsdina sudėtingesnės vadybos subtilybės?

– Nenorėčiau galvoti ir juolab kalbėti apie baimes. Dirbant bet kokiame teatre paprastai tokiems dalykams nėra laiko. Taip, šios pareigos bet kam būtų iššūkis, tačiau teatras kaip toks jau yra iššūkis. Sukurti sąlygas gyvam teatriniam vyksmui, tikrai komunikacijai tarp scenos ir žiūrovo, realiam, o ne formaliam teatriniam įvykiui – kiekvienąkart iššūkis. Tai nėra automatizuotas mechanizmas, kurio beveik neveikia žmogiškasis faktorius – čia visą laiką veikia būtent jis. Tai ir sudaro teatro gyvybę, jo sveikatą ar nesveikatą.

– Kaip pati vertinate prieš tai buvusią teatro veiklą? Gal jau kiek pavyko išsiaiškinti, kur slypėjo neišnaudoto teatro potencialo priežastys? Trūko vadybos įgūdžių?

– Per keletą dienų neįmanoma išsiaiškinti, kiek iš tiesų to potencialo teatre yra užslėpta ar išvis neatskleista. Kol kas matau tik formalius skaičius, kurie dar mažai ką sako. Matau darbui atsidavusius žmones, vežančius gausų repertuarą, kaip tyčia šiuo metu bėgančius dar ir gastrolių maratoną (Visaginas–Anykščiai–Varėna–Vroclavas–Torūnė–Charkovas ir t.t.). Vis dėlto susidaro įspūdis, kad ne visos teatro galimybės išnaudojamos, o priežastys nėra nei finansinės, nei meninės. Kol kas tiksliau apie tai kalbėti neišeina – teks dar daug ką sužinoti.

– Kokia jūsų šio teatro vizija?

– Dabartinė teatro sutacija nėra vienareikšmė. Esu laikinai paskirta eiti šias pareigas. Kaip minėjau, rengiamas politinis sprendimas keisti juridinį teatro statusą. Tačiau jis dar nepriimtas, o meno vadovas pažadėjo visomis išgalėmis priešintis institucinei teatro pertvarkai. Tai, žinoma, nepagerins teatro įvaizdžio, tačiau tokia jo, kaip ilgamečio šio teatro kūrėjo, pozicija.

Šis teatras yra vienas iš tų, kurie dar sovietmečiu buvo sukurti "iš apačios", t.y. ne valdžios sprendimu. 1976 m. įkurta Stanislovo Rubinovo jaunimo muzikinė studija 1977 m. pristatė savo pirmąjį – beje, operos – spektaklį (Giedriaus Kuprevičiaus "Ten, viduje", rež. S.Rubinovas), 1986 m. įgijo profesionalaus teatro statusą ir Kauno jaunimo kamerinio teatro pavadinimą, ir tik 1991 m. teatrui buvo suteiktos patalpos, kurias trupė įsirengė savomis rankomis.

Kelyje nuo studijos įkūrimo iki stacionaraus repertuarinio teatro išskirtiniausias šio teatro bruožas buvo kūrybiškumas, mėgavimasis teatrinių formų žaisme, naujų raiškos formų paieškos, nebijojimas eksperimentuoti (pvz., dar 1980 m. Aleksandro Bloko "Nepažįstamosios" žiūrovai buvo susodinti prie staliukų). Įtariu, kad šis bruožas – turbūt natūraliai – išblėso dar prieš išbraukiant iš jo pavadinimo žodį "jaunimo".

Labiausiai norėčiau, kad teatre pavyktų sudaryti sąlygas tokiems kūrybiniams santykiams, kurie strimgalviais varė šį teatrą į priekį meniniams eksperimentams visiškai nepalankiu metu.

– Ar aktorių ir kitų teatre dirbančių žmonių sudėtis išliks ta pati?

– Neatėjau į šį teatrą jo griauti. Sutikau eiti šias pareigas todėl, kad matau jame galimybių. Daugiau galimybių – daugiau darbo. O kas jį dirbs?

– Kaip manote, kiek teatro veidas priklauso nuo teatro vadovo?

– Manau, kad geriausias teatras tas, kurio veidas nėra tapatus nei vadovo, nei meno vadovo veidui. Vadovavimas negali būti autorystės objektas. Autorystei gali būti priskirtas koks nors vadovavimo metodas, bet tik jau ne pati pareiga. Deja, pas mus šie dalykai dar per dažnai painiojami.

Prie Kauno kamerinio teatro vairo stoja teatrologė, menotyrininkė Jurga Knyvienė. Laikinąja direktore paskirta specialistė vadovauti teatrui pradėjo nuo šio pirmadienio.

Projekto valdymo patirties turinti specialistė nuo magistrantūros studijų tyrinėja institucinius santykius kultūros vadyboje. Praėjusį penktadienį J. Knyvienė Kauno kamerinio teatro aktoriams pristatė artimiausius planus.

„Iki naujųjų metų dirbsime pagal numatytą repertuarą, įprastu režimu. Tuo pačiu metu kursime naują teatro viziją, struktūruosime teatro veiklą. Jau anksčiau pastebėjau, jog teatras tapo neįdomus, todėl pirma užduotis bus išsiaiškinti, kas atsitiko“, – apie artimiausius planus pasakojo J. Knyvienė.

Pasak Kauno mero pavaduotojo, liberalų atstovo Simono Kairio, jau ne vienerius metus kamerinio teatro veikla kėlė daug klausimų.

„Kameriniam teatrui, lyginant su kitomis Kauno kultūros įstaigomis, skiriamas didesnis finansavimas. Tačiau matome, jog teatras neišnaudoja savo potencialo. Su dabar jau buvusiu vadovu taip pat neradome bendros kalbos. Labai tikimės, kad naujoji direktorė atnaujins teatrą, įpūs naujos energijos, taip pat didelį dėmesį skirs tarptautiniams projektams bei naujiems pastatymams“, – kalbėjo S. Kairys.

„Mūsų tikrai nenudžiugino gautos teatro audito išvados. Akivaizdu, jog senajai vadovybei trūko vadybinių įgūdžių. Su naujojo vadovo pagalba sieksime, kad teatras taptų lankomesnis bei matomesnis ne tik Kaune, bet ir už jo ribų“, – sakė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Sigitas Šliažas.

Pastaruosius 25 metus, nuo pat įkūrimo teatrui vadovavo Egidijus Tamošiūnas. Prieš dvejus ir prieš vienerius metus skelbti teatro vadovo konkursai neatsiradus kandidatų neįvyko. Pastaruosius dvejus metus E. Tamošiūnas direktoriaus pareigas ėjo laikinai. Jo sutartis pasibaigė praėjusį penktadienį.