Jaunosios kartos menininko J. Tarabildos kūrybiniame aprašyme – nemažai laimėjimų. 2017 m. konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ J. Tarabildos kūrinys buvo įvertintas publikos prizu. Paskutinę parodą Lietuvoje 2019 metais surengęs Jurgis dirbo su įvairiais meniniais projektais, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Berlyno „Positions“ ir „ArtVilnius“ meno mugėse praėjusiais metais įsigytas ne vienas menininko kūrinys, ten jis bus pristatomas ir šiemet. Taip pat „ArtVilnius’20“ lankytojų jis buvo išrinktas geriausiu meno mugės menininku, jo darbai yra MO muziejaus ir privačių kolekcionierių iš Lietuvos, Vokietijos, JAV, Estijos, Jungtinė Karalystės, o dabar ir Latvijos, kolekcijose.

Interviu metu J. Tarabilda papasakojo apie savo naujausią parodą Rygoje, tarpkultūrinį bendradarbiavimą, kūrybą ir ateities planus.

–  Neseniai Rygos galerijoje „Look“ atidaryta tavo ketvirtoji personalinė paroda „Linijos ir taškai“ („Lines and dots“). Papasakok plačiau apie šį bendradarbiavimą.

– Su galerija „Look“ pažintis prasidėjo 2020 metais Berlyne, „Positions“ meno mugėje. Kaip sakė galerijos kuratorius Raivis Alksnis, jis jau seniai sekė mano kūrybą socialiniuose tinkluose ir pamatęs mano darbus galerijos „Meno Niša” stende Berlyne suprato, kad tai puiki proga pakviesti surengti parodą Rygoje. „Look“ yra pakankamai jauna, veikia tik antrus metus ir yra visiškai privati iniciatyva, sukurta jaunų, ambicingų žmonių.

G. Tarabildos nuotr.

Kadangi taip pat tuo metu prasidėjo labai griežtas karantinas, parodos planai nusikėlė neapibrėžtam laikui. Nepaisant to, su galerija „Look“ palaikėme ryšius, atsirado idėja įgyvendinti menininkų apsikeitimą galerijose – iš galerijos „Meno Niša” aš esu pristatomas Rygoje, o vienas iš „Look“ menininkų, Janis Šneiders, kitais metais surengs parodą Vilniuje.

– Gal gali palyginti Latvijos ir Lietuvos meno pasaulį ir parodų lankytojus? Ar pastebėjai kokius skirtumus?

– Galbūt šiuo metu, dėl post-pandeminės situacijos, yra ne pats geriausias laikas susidaryti tam tikrą įspūdį apie Latvijos meno lauką, nes ten karantinas pasirodė dar griežtesnis negu

Lietuvoje. Tai, ką man pavyko pamatyti Rygoje, parodė, kad Lietuvoje, kalbant nuo meno įvykių iki privačių ir institucinių iniciatyvų, viskas vyksta šiek tiek aktyviau. Tuo tarpu tarp parodos lankytojų didelio skirtumo nepastebėjau, didžioji dalis jų buvo jauni žmonės, kurie domisi šiuolaikiniu menu.

– Kalbėdamas apie savo kūrybą, ne išimtis ir parodoje Rygoje „Lines and dots“, dažnai pabrėži erdvės svarbą. Galerija „Look“ yra maža ir intymi, ar kurdamas darbus galvojai apie būsimas erdves?

– Lengvėjant pandemijos situacijai pradėjome konkrečiau derinti parodos planus. Daugumą darbų sukūriau konkrečiai šiai erdvei, buvau nuvykęs į Rygą apžiūrėti „Look“. Pati galerijos erdvė irgi ganėtinai specifinė, anksčiau čia buvo įvažiavimas į vidinį kiemą, vėliau iš jo pavirto į barą ir tik neseniai erdvė buvo pritaikyta galerijai.

Galerija santykinai maža, todėl pagrindinis mano tikslas buvo su kūriniais jos nesumažinti. Taip pat galerijos grindys buvo margos su specifiniais granito raštais, tad tiksliai žinojau, kad norėčiau sukurti kuo vientisesnę erdvę su kuo mažiau pašalinių vizualinių trukdžių. Kadangi visi parodoje eksponuojami kūriniai yra juodai balti, nusprendžiau grindis užkloti juoda kilimine danga. Šis sprendimas pasiteisino ne tik vizualiai, bet ir suteikė tam tikrą fizinį pojūtį vaikštant galerijos erdvėje.

– Esi tarpdisciplininis menininkas, VDA baigei skulptūros studijas, dirbi su tapyba, fotografija,instaliacijos, šviesos-nenono technologijos etc. Ar galėtum išskirti, kuria medija tau artimiausia?

– Ganėtinai sunku išskirti vieną mediją. Galbūt pastaruosius metus daugiausiai dirbau su tapyba, bet tikrai nenorėčiau jos išskirti kaip artimiausios. Kalbant apie pastarąją linijų ir brūkšnių temą, ji atsirado eksperimentuojant. Ieškojau galimybių per visišką abstrakciją, kuri nesuteiktų jokios vizualinės informacijos, atsirasti naratyvui, bet tuo pačiu ir neliktų tiesiog tam tikra spalvos ir gesto kombinacija, kalbėti apie laiko ir erdvės temą.

G. Tarabildos nuotr.

Tapyba tuo metu buvo ta medija, su kuria norėjau daugiau paeksperimentuoti. Tačiau tuo pat metu eksperimentuoju ir su kitomis medijomis, galbūt tik tam tikrų rezultatų kol kas neviešinu, bet manau kita mano paroda Vilniuje bus visai kas kita negu buvo iki šiol.

– Kaip atrodo tavo kūrybinė diena, studija ir kaip gimsta idėjos? Gal gali duoti keletą pavyzdžių?

– Nesu studijos menininkas, nors kiekvieną dieną į ją užsuku. Kaip minėjau apie eksperimentavimą, jis neapsibrėžia vien tik studija. Taip pat ir kūrinių nekuriu tiesiog sau. Man svarbu žinoti ar bus paroda ar koks nors projektas, žinoti konkretų laiką ir vietą. Tuomet pradedu kurti bendrą visumą, o ne vieną atskirą darbą. Dabar jau neturiu tokio romantiško požiūrio, kai kalba pasisuka apie idėjas, kad kažkas įkvepia, galbūt apskritai netikiu įkvėpimu. Manau kūriniui atsirasti reikalinga labai subjektyvi ir kompleksinė visuma.

– Minėjai, kad savo kūryboje vengi būti konkretus ir nuspėjamas. Tačiau vis tiek kiekvienas menininkas turi savo savitą braižą. Kaip įvardintum savo?

– Tiesa pasakius, šiek tiek išsigandau, kuomet pastarieji linijų ir taškų darbai sulaukė tokio dėmesio bei populiarumo. Pradėjau girdėti komentarus, kad tos linijos tampa tarsi mano atpažįstamu braižu. Manau, jaunam menininkui per anksti atrasti savitą braižą (galbūt labiau šneku apie vizualinį braižą) yra ne į naudą tolimesniam jo, kaip menininko, vystymuisi. Pagal mane, kūryba yra nuolatiniai atradimai. Todėl norėčiau, kad šis mano atpažįstamas braižas būtų mano tam tikras požiūris ar mąstymo kryptis, ne vizualinė kūrinio išraiška.

– Ar pats kolekcionuoji meno kūrinius? Jei taip, kokie tavo mėgstamiausi menininkai?

– Nežinau ar galima tai vadinti kolekcija, bet su žmona Gabija jau turime įsigiję porą meno kūrinių. Vienas iš jų yra Gintaro Makarevičiaus piešinys, taip pat neseniai įsigijome Julijono Urbono „Eutanazijos kalnelių“ techninį brėžinį. Ir dabar jau turim nusižiūrėję ne vieną mums patinkantį kūrinį, tad tikiu kad netolimojo ateityje kolekcija didės.

– Kokie tavo ateities kūrybiniai planai?

– Nors tik prieš keletą savaičių atsidarė paroda Rygoje, jau dabar intensyviai mąstau apie kitais metais planuojamą parodą Vilniuje. Taip pat rugsėjo 9–12 dienomis kelis mano kūrinius galerija „Meno Niša“ pristatys Berlyno meno mugėje „Positions“, o spalio mėnesį laukia tarptautinė meno mugė „ArtVilnius’21“.

J. Tarabildos paroda „Lines and dots“ Rygos galerijoje Look (Getrudes street 62a) veiks iki rugsėjo 11 dienos.

„Papuošus sieną meniniu piešiniu ji atgijo naujai, turgaus erdvė tapo gyvesnė, patrauklesnė – tikiuosi, ją įvertins ir būsimi turgaus lankytojai“, – sako „Darnu Group“ iniciatyva surengto projekto autorius, kūrybiškai erdvę išpildęs menininkas J. Tarabilda.

Meno projektams dėmesio skiriama vis daugiau

Šis menininko projektas – nebe pirmas bendradarbiavimas su nekilnojamo turto vystymo bendrove „Darnu Group“. Prieš kelerius metus jis nutapė Vilniaus senamiestyje esančio viešbučio „Artagonistas“ pagrindinę sieną.

Jurgis Tarabilda, bendrovės „Integrity PR“ nuotr.

Kūrybiškai išpildytas, nenuobodžias erdves įvertina ir visuomenė – jos tampa traukos centru.

„Labai džiaugiuosi šiuo bendradarbiavimu, smagu, kad verslas inicijuoja panašius projektus – nors menininkams sudaromos labai geros sąlygos kūrybiškai prisidėti prie visuomenei svarbių pastatų, to Lietuvoje labai trūksta. Kūrybiškai išpildytas, nenuobodžias erdves įvertina ir visuomenė – jos tampa traukos centru“, – tikina J. Tarabilda.

Jam pritaria ir „Darnu Group“ korporatyvinių reikalų ir rinkodaros direktorė Akvilė Liaudanskienė. Pasak jos, svarbiausia „Paupio turgui“ kuriamo piešinio idėja buvo suteikti erdvei daugiau jaukumo ir intrigos – netrukus atsidarysiantis turgus turėtų tarpti vilniečių ir miesto svečių pamėgta restoranų, apsipirkimo ir susitikimų vieta. „Meno erdvių atsiradimui skiriame išskirtinį dėmesį, įvairūs meno projektai visuomet buvo svarbus mūsų projektus papildantis ir papuošiantis elementas, jie kuria didelę pridėtinę vertę tiek miestui, tiek atskiriems objektams“, – sako A. Liaudanskienė.

Bendrovės „Integrity PR“ nuotr.

Rankos – bendruomenės atspindys

Minčių, kaip apipavidalinti „Paupio turgaus“ sieną, buvo visokių – nuo visiškų abstrakcijų, kuriose buvo naudotos spalvinės dėmės ir linijos, iki labai konkrečių, realistinių piešinių.

„Piešinys matomas kiekviename aukšte – kiekviename aukšte nutapiau po ranką, tačiau į ką tos rankos rodo – kiekvienas mato savaip. Norėjau perteikti žinutę, kad turgus – tai pirmiausia bendruomenė“, – apie kūrinio idėją pasakoja menininkas.

Kūrybiniame procese menininkui padėjo ir jo žmona, meno projektų koordinatorė Gabija Tarabilda. Jau ne vieną projektą drauge įgyvendinusi pora ir dabar tam tikruose etapuose prie piešinio dirbo dviese.

„Kai piešinio formatas didelis, keturios akys ypač reikalingos: būdamas arti sienos nematyčiau bendro vaizdo, todėl skambindavomės, kalbėdavomės – stebėdama iš toliau žmona sakydavo, į kurią pusę reikia pasisukti, kuria kryptimi piešti“, – pasakojo J. Tarabilda.

Bendrovės „Integrity PR“ nuotr.

Svarbu palikti vietos diskusijai

Suvaldyti didelės apimties darbus visuomet yra tam tikras iššūkis, tokie piešiniai reikalauja atidumo, aiškaus erdvinio vaizdo suvokimo, patirties. Tačiau menininkas tikina – taip dirbti įdomu, nors sienų piešinių jis įprastai imasi retai, pasirenka tik jam pačiam asmeniškai patrauklius projektus.

„Dažniausiai mano kūryba abstrakti, neturi konkrečios iliustratyvios idėjos, mėgstu vizualius sprendimus, noriu, kad žiūrovas pats interpretuotų piešinį, suprastų jį savaip“, – kalba J. Tarabilda.

Lankytojams „Paupio turgus“ duris atverti žada dar šį pavasarį.

Daugeliui Lietuvoje gatvės menas asocijuojasi su grafičių kultūra, sienų terliojimu, sako menininkas Jurgis Tarabilda. Tačiau jis įsitikinęs, kad piešinys ant sienos – nebūtinai jaunų chuliganų darbas. „Visuomenė nuspręs, kad kažkas gražu, kažkas negražu. O po kiek laiko supras, kad tai, ką uždažė, galbūt buvo genialu“, – svarsto dailininkas Antanas Dubra.

Grafičiai patinka ne visiems

Netoli Nacionalinio dramos teatro, Odminių gatvėje, ant sienos išpieštas J. Tarabildos darbas. Piešinyje pavaizduotas veidą skarele slepiantis senyvo amžiaus žmogus, piešiantis ant sienos. Menininkas sako, kad taip ironizuodamas vaizduoja nuo jaunimo idėjų nutolusį žmogų, atkreipia dėmesį į visuomenės nuomonę ir kviečia pamąstyti apie gatvės meną.

J. Tarabilda sako, kad grafičiai dažnai lieka tiesiog užrašais, nemokame jų perskaityti, o gatvės menas – piešiniai, išsakantys tam tikras mintis, idėjas. „Kai kam tas užrašas nėra perskaitomas ir nieko nereiškia. O kokioje gatvėje ar ant „Lietuvos“ kino teatro yra tikrai galingų piešinių, kurie daug ką sako. Žinoma, ne visiems jie turi patikti“, – mano menininkas.

Pašnekovas pasakoja, kad žmonės į tokius darbus reaguoja įvairiai: lietuviai dar atsargiai, užsieniečiai – daug šilčiau. Lietuviai eina gatve, nieko neklausia, pasižiūri ir nueina. O užsieniečiai sustoja, prašo kartu nusifotografuoti, klausia, kas čia vyksta. J. Tarabildos nuomone, taip yra, nes užsienyje tokių gatvės meno festivalių vyksta daug, o Lietuvoje tai pirmas kartas. „Buvo visokių situacijų. Net kvietė policiją ir sakė, kad paišome nesąmones ant sienų“, – prisimena jis.

Menininko teigimu, idėjos gimsta pačios: „Tiesiog dažnai perteikiu man įdomią viziją. Sereikiškių parke, ant ledainės, sukūriau mažą vaiką su užrašu ant krūtinės „noriu ledų“. Pats tos ledainės niekada nemačiau kaip tikros ledainės. Visą laiką būdavo tik užrašas „Ledainė“, ir labai norėjosi, kad ji ten atsirastų.“

J. Tarabildos įsitikinimu, miestą reikia papuošti, nes daug sienų yra plikų, jos niekuo neišsiskiria. „Kai atsiranda koks darbas, daug įdomiau, ir praeiviams praskaidrini dieną“, – sako skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje studijuojantis menininkas.

Menas, suteikiantis saviraiškos galimybių

Po pirmojo Vilniaus gatvės meno festivalio dar kelios senamiesčio sienos atgijo menininkų darbais. Dailininkas A. Dubra piešė netoli Baltojo tilto, ant Jokūbo ligoninės komplekso pastato sienos. Jau anksčiau įvairiose senamiesčio erdvėse piešęs gyvūnus, ir šį kartą A. Dubra ištikimas savo idėjai – ant sienos įkurdino didžiulį baltą šunį.

A. Dubra sako, kad savo darbais nori sukurti ryšį, dialogą su žiūrovais, kurių reakcija dabar dažniausiai būna teigiama. „Seniau gal piktesnius piešinius piešdavau, buvo mažiau dialogo. Tad pagalvojau, kad reikia pozityvios energijos“, – prisipažįsta jis.

Dalininkas pasakoja, kad piešimu ant apleistų statinių sienų ir kitų viešose erdvėse esančių objektų susidomėjo 6 klasėje, nes „reikėjo kažkaip pasireikšti kultūriškai, šiuolaikiškai ir atstovauti savo amžiaus grupei“. Menininkas prisimena, kad pirmieji grafičiai buvo statybų aikštelėse, apleistose statybose – ten dažniausiai visi treniruojasi.

Pasak A. Dubros, paskui jau galima gauti ir užsakymų. Vis dėlto jis pabrėžia, kad tai ne tas pats, kas piešti pieštuku: reikia įvaldyti techniką, jausti dydį. „Žmonėms atrodo lengva piešti raides, bet iš tikrųjų tai viena sunkesnių grafičių formų, kaip tipografija ar kaligrafija. Raidės turi būti proporcingos, turi būti charakteris. Iš raidžių gali pasakyti, ar piešėjas patyręs, ar nepatyręs, nes iškart matai klaidas“, – aiškina menininkas. Jo teigimu, šis menas gana brangus. Ant pastato, esančio netoli Lukiškių aikštės, nupieštas 12 ir 15 metrų šuo kainuotų mažiausiai 200–300 litų.

Kartais uždažo tai, kas genialu?

Grafičiai yra gana radikalus menas, nes ant sienų dažnai rašomi lozungai, sako A. Dubra. Jis pats nemėgsta moralizuojančios pozicijos, tačiau tai, kas ant sienų, jam geriau negu tuščia siena. „Nėra vieno suvokimo. Kažkas nuspręs, kad kažkas gražu, kažkas – ne. O po kiek laiko supras, kad tai, ką uždažė, iš tikrųjų buvo genialu“, – svarsto pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad kiekvienas piešėjas vadovaujasi savo moralinėmis nuostatomis. „Nepiešiu ant senų pastatų ir kultūros paminklų, ypač ant bažnyčių. Ir šiaip nelegaliai labai mažai piešiu“, – prisipažįsta menininkas. A. Dubra sako, kad labai svarbu piešinį suderinti su aplinka – tik tada jis bus paveikus.

A. Dubra pasakoja, kad dabar vyksta daug įdomių dalykų, atsiranda daugiau gatvės menininkų, nes gauti informacijos, sekti, kas vyksta pasaulyje, dabar labai lengva. Pasak jo, Lietuvoje tokių renginių vyksta mažiau, bet negalima sakyti, kad kai kurie Lietuvos grafičių piešėjai nusileidžia užsieniečiams.

„Seniau, kai nebuvo interneto, viską gaudavome iš žurnalų. Tarkim, iš Lenkijos kas nors atsiveždavo, tada kažkoks stilius išsivystydavo ir pan. Dabar yra aibė informacijos ir gali gauti viską: nuo trafaretų iki projekcijų, instaliacijų“, – pastebi menininkas.

Paklaustas, ar tokia įvairovė nekuria eklektikos, pašnekovas sutinka, kad jos šiek tiek yra. Tačiau, ilgai dirbdamas, menininkas natūraliai darbą pritaiko prie lietuviškos buities, būties ar tiesiog keturių mūsų metų laikų. „Jeigu dirbi mąstydamas, viskas išsivysto į kažką savito, ir manau, kad galima atskirti, jog tai darbas, sukurtas Lietuvoje“, – įsitikinęs A. Dubra.