Išeiti iš plokštumos
„Kai buvau maža, mėgau žaisti su visokiais karoliukais, plastikiukais. Valandų valandas tarsi užburta galėdavau juos dėlioti, verti – laikas, namiškiai tuomet tarsi nustodavo egzistuoti. Bent taip pasakojo mama“, – šypsosi vilnietė J. Zagreckaitė.
Prieš dvylika metų nagingasis senelis, su kuriuo ji buvo labai artima, iškeliavo anapilin ir paliko anūkei nemažą palikimą. „Visokių įrankių, metaliukų, medžio gabaliukų, faneryčių ir kitokio gėrio, iš kurio galima meistrauti, kurti keisčiausius dalykus“, – džiaugiasi paveldėtu turtu Jurgita.
Būtent žodis „keisčiausi“ labiausiai ir tinka Jurgitos darbams apibūdinti. „Norisi kažkaip išeiti iš tos plokštumos“, – prisipažįsta archeologijos bakalauro ir teisės magistro laipsnius turinti mergina, šiandien geriausiai besijaučianti kurdama.
Suderinti nesuderinama
Išvydus jos ekscentriškas seges interneto erdvėse, kyla noras jas lyginti su vieno žymiausių siurrealizmo atstovų Salvadoro Dali darbais, taip pat XX a. belgų dailininko siurrealisto Rene Magritte’o paveikslais. Pastarasis mėgo vaizduoti kasdienius objektus jiems svetimoje aplinkoje.
Panašumas: Jurgitos segės savo stilistika primena garsaus siurrealisto S. Dali kūrybą./ J. Zagreckaitės asmeninio archyvo nuotr.
„Man taip pat nesvetimas tas kitoniškumas“, – prisipažįsta Jurgita, kurianti ne tik ryškias, įdomias seges, bet ir paveikslus, skulptūrėles, interjero aksesuarus.
Svarbiausia – viską iš antrinių žaliavų. Paprasčiau kalbant, šiukšlių – dėžių, pakuočių, skardinių, stiklo taros, bižuterijos liekanų – žodžiu visko, kas normaliame gyvenime jau nebepanaudojama. Išskirtinis kūrėjos bruožas – reljefiškumas, koliažo technika.
Kodėl vietoj pabodusių gėlyčių papuošalams dekoruoti aš negaliu naudoti kiaušinienės arba kaktusų?!
„Apie aitvarus, medžius, paukščius ir žmones man patinka kalbėti šiek tiek kitaip, nei esame įpratę. Kodėl? Man taip įdomiau. Kodėl vietoj pabodusių gėlyčių papuošalams dekoruoti aš negaliu naudoti kiaušinienės arba kaktusų?! – retoriškai klausia J. Zagreckaitė ir pati atsako: – Dar ir kaip galiu. Man patinka derinti tokius dalykus, tokias medžiagas, kurios kitam atrodo visiškai nesuderinamos.“
Segės moterims ir sienoms
Vartau rankose kalėdinį žaisliuką, o gal interjero puošmeną – rožinę spurgą – šiek tiek fantasmagorišką, su trimis akimis, kurios antroje pusėje styro įmontuoti trys žiogeliai.
Keistas daikčiukas, beje, kaip ir čiulpinukas baltame fone, įkomponuotas tarp varžtų. Jurgita nesigina, kad jos kūrybai artimas makabriškumas, kurį ji derina su švelnumu ir kitais mielais dalykėliais. Iš kur toks noras?
„Turbūt dar iš vaikystės ir iš mano mėgstamų režisieriaus Timo Burtono, pagarsėjusio fantastikos žanre, filmų“, – paaiškina Jurgita.
J. Zagreckaitės asmeninio archyvo nuotr.
Pradėjusi kurti seges, ji iš pradžių kiekvienai sugalvodavo ir įdomų pavadinimą. Kaip antai – „Kramtoškė“, „Intelektas“, „Princesė ir žirnis“, „Fobija“ ir kiti. Pastaruoju metu liovėsi tai daryti.
„Pagalvojau, kad geriau leisiu pačiam žmogui pafantazuoti, ką jis ten mato“, – juokiasi kūrėja, savo seges dar vadinanti nešiojamais paveiksliukais, o savo kurtus reljefinius paveikslus – sienų segėmis.
Kabinetinis darbas apkarto
Po teisės magistro studijų Jurgita kurį laiką dirbo biure. Atrodė, kad lyg ir laiminga, savo vietoje. Viskas pasikeitė, kai maždaug prieš ketverius metus Kalėdų proga mergina sumanė pagaminti savo artimiesiems personalizuotų eglutės žaisliukų. Ilgai suko galvą, iš ko juos daryti, kad specialiai nieko nereikėtų pirkti ir užtektų turimų medžiagų.
„Tuo metu dirbau kabinete ir kasdien per pietus matydavau ateinančią valytoją. Sykį pastebėjau, kaip ji ištraukė maišą iš dokumentų smulkintuvo ir tą akimirką mano galvoje tarsi nušvito: „Eureka!“ Sugalvojau tuos kalėdinius žaisliukus gaminti iš niekam nereikalingo panaudoto popieriaus, klijų, dažų, makroflekso, senų karolių, sagų, juostelių, kankorėžių“, – prisimena pašnekovė, to paties įkvėpimo pagauta pagaminusi dar ir keletą nestandartinių advento vainikų.
Po tokių šaunių kūrybinių eksperimentų darbas biure Jurgitą ėmė varginti. „Duomenų analitika man buvo įdomu, bet kūryba pasirodė dar įdomesnė“, – tikina ji, šiuo metu bandanti pragyventi iš savo darbų.
Abu Jurgitos tėvai – teisininkai. Visą gyvenimą ji matė, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. „Nesakau, kad vengiu atsakomybės ar sunkaus darbo. Dėl nieko, ką studijavau, nesigailiu, bet šiuo gyvenimo periodu noriu gyventi taip, kaip liepia širdis“, – aiškina meniškoji vilnietė.
Mokyklos laikais Jurgita be galo domėjosi istorija, todėl apie akademines dailės studijas nė nemąstė. Gal norėtų stoti į Dailės akademiją ir įgyti profesionalo diplomą dabar?
(Ne)normalūs: J. Zagreckaitės paveiksluose, atliktuose koliažo technika, nepamatysite normalių žmonių. „Argi mes patys labai normalūs?” – ironizuoja ji./ J. Zagreckaitės asmeninio archyvo nuotr.
„Ačiū, kol kas tikrai ne, galbūt ir niekada. Savo kūryboje siekiu laisvės! Tikrai netrokštu, kad akademinės studijos mane įspraustų į rėmus, primestų tam tikras taisykles. Jei tai, ką aš kuriu, dėstytojams nepatiks? Negi dėl jų aš turėsiu atsisakyti savęs? – užsidegusi kalbėjo ji. – Trokštu būti ištikima sau, kad gerai miegočiau naktimis…“
Kūrybai praverčia viskas
Pasitelkusi išmonę ir fantaziją J. Zagreckaitė siekia nebereikalingiems daiktams suteikti antrą gyvenimą. Ar tai daro sąmoningai? „Hmm… Nežinau. Gal toks tiesiog mano kūrybos braižas?“ – prisipažįsta nežinanti, ar jos įdomūs darbai gimsta iš nevaržomo kūrybiškumo, fantazijos polėkio, ar labiau iš tvarumo.
„Tas žodis „tvarumas“ atsirado ne taip ir seniai. Tačiau tokio gyvenimo pavyzdį aš visuomet mačiau vaikystėje pas savo senelius. Močiutė rinkdavo stiklainėlius, o aš pasiėmusi vieną kitą vis galvodavau, kaip gražiau jį apipiešti, apklijuoti karoliukais. Vėliau mokykloje pamėgau istoriją, o kūrybą visiškai apleidau“, – pasakoja pašnekovė, neseniai vėl prie jos grįžusi.
Pasak Jurgitos, dabar jai ir vėl norisi imti tą patį stiklainėlį nuo močiutės uogienės ir dekoruoti jį taip, kad sukeltų žmogui nuostabą ir kad jis nesuprastų, iš ko tai padaryta. Karoliukai, kamšteliai, grandinėlės, kaspinėliai, sulūžę auskariukai – viskas jos rankose šiandien virsta naujais daiktais, įgauna antrą gyvenimą. Tarkim, kad ir pasenę nuotraukų rėmeliai. Iš jų kojelių Jurgita gamina savo gražiąsias seges. Po visų apdirbimo procedūrų jos būna tvirtos, tačiau lengvos ir unikalios: nė viena neturi savo kopijos.
„Iš konservų skardinių esu gaminusi žvakides, o kieme pamirštos plytos tapo knygų laikikliais: ant plytų užklijavau po žaislinį raganosį ir nudažiau“, – nepaliauja stebinti išradingumu kūrėja.
J. Zagreckaitės asmeninio archyvo nuotr.
Savo namuose Jurgita turi kampelį, kur kaupia viską, ką mano dar panaudosianti kūrybai, – pakuotes nuo šuns maisto, rankšluostinio popieriaus ritinėlius (darys iš jų stalą), dėžutes nuo telefonų ir kt. „Kartais net pati iš savęs juokiuosi, kad pasidariau tokia didelė kaupikė.“
Nemėgsta pasikartojimo
Kaip gimsta įdomieji Jurgitos darbai? Visaip. Kaip ir visi jauni žmonės, mergina pasidairo idėjų ir „Pinterest“, ir „TikTok“ platformose.
„Man labai nepatinka idėjos, kurios užgimsta ne mano galvoje. Jei man kas gero šauna į galvą, išsyk puolu guglinti, ar kas nors nesukūręs ko nors panašaus“, – juokiasi ji.
Savo kūrybai Jurgita naudoja daug skirtingų medžiagų – akrilinius dažus, flomasterius, spalviklius, ore stingstantį modeliną, nagų laką, montažinius klijus ir daugybę kitų, rodos, nelabai viena prie kitos derančių priemonių. Neišvengia ir klaidų.
„Daug per ketverius metus jų pridaryta ir sugadinta daug gražių dalykų. Aš jau tokia: padarau kažką iš jausmo, o paskui matau, kad negerai, kad primaišiau daug tarpusavyje nederančių dalykų, kuriuos reikia kažkaip skirtingai užfiksuoti. Negi verksi? Gyveni, darai ir mokaisi iš naujo“, – optimistiškai kalba ji.
Šiuo metu labai populiaru kurti įvairius daiktus iš epoksidinės dervos. Tačiau, anot Jurgitos, žmonės dažnai nueina lengviausiu keliu. Į silikoninę formelę pila epoksidą, dar įberia blizgučių – štai jums ir papuošalas. „Nemanau, kad toks turi būti menas“, – ironizuoja J. Zagreckaitė.
Dažnai menininkai reprezentuoja kūrybą savo pačių stiliumi, įvaizdžiu. Ar Jurgita ne išimtis? „Labai mėgstu būti ryški. Ryškios ir mano segės. Turiu net trejas raudonas kelnes!“ – juokiasi ji, kartais norinti būti nematoma: priklausomai nuo nuotaikos.
Vizitinė kortelė – akys
Ką reiškia gimti Vilniuje? Meniškos sielos žmogui – labai daug. „Užaugau pačioje Vilniaus širdyje. Iki vienuolikos gyvenau Žydų gatvėje. Kai eidavome su močiute pasivaikščioti, matydavome triūsiant įvairius amatininkus: stiklius, verpėjus, dailininkus, vitražo meistrus. Galbūt tai ir suformavo manyje meilę kūrybai?“ – svarsto ji.
J. Zagreckaitės asmeninio archyvo nuotr.
Dar vienas įdomus Jurgitos segių bruožas – akys. Tiksliau, daug į mus žvelgiančių smalsių akyčių. Ką jos reiškia pačiai kūrėjai? Gyvybę. Jurgita prisipažįsta esanti diabetikė.
„Cukrinukė. Todėl tiek mama, tiek daktarai jau nuo pat vaikystės man kartojo, kad saugočiau akis. Žinote, diabetikams yra rizika apakti… Dabar apie tai irgi dažnai pagalvoju, nes pradėjus kurti akys tapo dar svarbesnės. Gal todėl jos toks dažnas puošybos elementas mano kūryboje“, – susimąsto J. Zagreckaitė.
Kur kas daugiau akių, negu priklauso, ji piešia ir savo paveiksluose. Daugumoje iš jų – žmonės. Vaizduojami netradiciškai. „Tie mano žmonės netradiciniai. Kreivi, šleivi, nevienodomis akimis. Juk gerai pagalvojus, mes patys tokie esame. Tik galbūt vieni tai slepiame, o kiti – ne“, – svarsto kūrėja.
