Knygą kūrė sūnui

M.Poškaus sumanymas supažindinti vaikus su įvairiausiomis emocijomis buvo įvertintas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus surengtuose geriausios praėjusių metų knygos vaikams ir paaugliams apdovanojimuose. Knyga "Ką aš jaučiu" buvo pripažinta geriausia 2020 m. pažintine knyga.

Marius pasakoja, kad rašė ją savo sūnui Herkui – norėjo padovanoti septintojo gimtadienio proga.

"Mano manymu, jausmų pažinimo tema yra aktuali vaikams, ir neradau tokios knygos, kurioje būtų sudėta viskas, ką norėjau pasakyti savo sūnui. Žodžiu, esama produkcija netenkino. Kadangi mėgstu laisvalaikiu paišyti, tai pagalvojau, kad galiu sukurti tokią knygą, kokią norėčiau, kad jis turėtų", – paaiškina pašnekovas.

Kai autoriaus kūrinį pastebėjo draugai, jie paragino tą knygą išleisti. Gavęs kelių leidyklų kontaktus Marius kreipėsi į jas, ir taip atsirado knyga.

M.Poškaus sūnui dabar devyneri, bet kai autorius pabaigė knygą, jam buvo septyneri. Knyga skirta vaikams nuo penkerių iki aštuonerių metų.

"Herkus irgi dalyvavo kuriant knygą – kažką paišė, palaikydavo kompaniją, – pasakoja tėvas. – Kai aš piešiau pačius personažus – jausmus – jis kiekvieną jų matė, mes apie tai šnekėjome. Paskui, kai jau gavo išleistą knygą, ją skaitė (jis ir šiaip mėgsta skaityti ir gana anksti pradėjo tai daryti). Knyga davė naudos, Herkus jau sugeba įvardyti ne tik kad jam linksma ar liūdna, bet ir platesnį spektrą jausmų gali pasakyti."

Požiūris: knyga "Ką aš jaučiu" – gimtadienio dovana sūnui Herkui, su kuriuo M.Poškus stengiasi praleisti kuo daugiau laiko ir stengiasi, kad tas laikas būtų kokybiškas.

Jausmus reikia pažinti

M.Poškus pasakoja, kad nusprendęs kurti knygą šiek tiek pasižiūrėjo, kokios yra šiuolaikinės knygos vaikams, ir pats pamėgino prisiminti, kokios jam patiko knygos vaikystėje. Jo manymu, vaikai, ypač tokio amžiaus, į kuriuos orientuota knyga, informaciją šiek tiek kitaip vartoja – dažniausiai jie neskaito nuo pradžios iki galo, o atsiverčia kur nors per vidurį ir, jeigu randa kažką įdomaus, – paskaito.

Geras pavyzdys yra Richardo Scarry knyga "Ką žmonės dirba visą dieną", kur tiesiog viename puslapyje – daug įvairiausių siužetukų. Tokiu pačiu principu ir Marius kūrė knygą – nebūtina ją nuosekliai skaityti, galima atsiversti bet kurią knygos dalį ir tame puslapyje surasti kažkokių įdomių detalių.

Paklaustas, kodėl apskritai nusprendė kurti knygą apie jausmus ir emocijas, pašnekovas teigia manantis, kad dabar suaugusieji turi nemažai vidinių problemų, dažnai jie savo emocijų nei atpažįsta, nei bando suprasti. Dėl to kai kuriems tenka kreiptis ir į įvairius specialistus, kad išsigrynintų, suvoktų, kodėl jie vienaip ar kitaip jaučiasi ir ką dėl to daryti.

"Nežinau, kokia yra priežastis, kad seniau tokių knygų nebuvo, bet manau, kad esminė problema, su kuo mano ir vėlesnės kartos susidūrė, kad jausmai buvo neatskirti nuo veiksmų. Tarkime, sakydavo: "Nepyk." Nors pykti juk lyg ir nieko tokio, tik supykus elgtis negražiai – muštis, rėkauti, keiktis – yra negerai. Tėvai gal norėdavo pasakyti "nesimušk", o sakydavo "nepyk", – sako Marius. – Ši knyga iš principo paaiškina, kad jausmai yra viena, o veiksmai – kita. Ir nieko tokio yra kažkaip jaustis, bet gal ne visada yra gerai kažkaip elgtis. Tad jos tikslas – padėti vaikui pažinti jausmą ir išsiaiškinti, ką su juo daryti. Dar – kad nėra vien gerų ar blogų, tik teigiamų ar neigiamų emocijų – jos yra arba malonios, arba nemalonios. Jausmai tiesiog yra, tik ne visus vienodai pažįstame, svarbu mokytis suprasti, kokios emocijos tam tikrose gyvenimo situacijose yra adekvačios, o kokios – ne. Verkti ar būti silpnam nėra savaime gerai ar blogai. Jausmus verta atskirti nuo veiksmų. Jei liūdna, nebūtinai privalau verkti, o jei pikta – muštis. Suprasti, ką jauti, ir imtis veiksmų yra du skirtingi dalykai. Tai vaikams ir bandau pasakyti savo knygoje."

Iš savo vaikystės pašnekovas labiausiai prisimena nuolat slopinamą pyktį: "Geri berniukai juk nepyksta, tiesa? Bet ir geri berniukai kartais gali pasielgti blogai, tik dėl to jie blogi netampa. Tai sužinojau gerokai vėliau. Norėčiau, kad mano sūnus sugebėtų jausmus pažinti anksčiau, nei tai padariau aš."

Spalvos ir formos

Prieš imdamasis darbo ir nenorėdamas tokią jautrią temą gvildendamas suklysti, M.Poškus savo idėją pristatė vaikų psichologei Aušrai Kurienei, kuri yra Paramos vaikams centro direktorė, kelių knygų autorė. Pasitarė, ar taip galima aiškinti vaikams, ar tas spektras jausmų, kurį pasirinko, yra toks, koks turi būti. Gavo nemažai patarimų, kaip geriau rašyti.

Kiekvienas personažas "Ką aš jaučiu" knygoje taikliai atitinka jausmą. Knygos autorius piešė ne tik malonius, bet ir nemalonius jausmus, ir savo knygelę padalijo į dvi dalis: vienoje atsidūrė raudonos, ne tokios malonios, emocijos, kitoje – žalios, draugiškesnės ir malonesnės.

"Į kiekvieną spalvą sudėjau tam tikrą informaciją, – sako Marius. – Tačiau noriu pasakyti, kad spalvos kartais susilieja – raudona gali būti ir meilė, ir pyktis. Baimė gali būti ir labai naudinga, nuo bėdos apsauganti emocija, ir slegiantis liūdesys. Bet aš labai smarkiai nesureikšminau tų spalvų, tiesiog piešiau, kaip tuo metu atrodė, ir tiek. Gal labiau svarbu yra forma – kokios formos tie personažai. Pavyzdžiui, pyktis yra labai aštrus ir smailais kampais, meilė yra apvalaina ir tokia miela paimti."

Mano manymu, jausmų pažinimo tema yra aktuali vaikams, ir neradau tokios knygos, kurioje būtų sudėta viskas, ką norėjau pasakyti savo sūnui.

Pravers ir tėvams

Knyga "Ką aš jaučiu", anot M.Poškaus, be kažkokio moralo, todėl ji ir vadinama jausmų žinynu. Ji skirta vaikams, bet pagelbėti gali ir tėvams, nes čia, anot autoriaus, galima rasti šiokių tokių užuominų, kaip šnekėtis su vaiku. Ir niekas nedraudžia visa tai papildyti savo mintimis. Panašiai kaip enciklopedija – ten yra tiesiog informacija, kur tėvai gali patys pasišniukštinėti, atsirinkti, kas jiems atrodo prasminga, ir perduoti tai vaikams.

Knygų rašymas ir iliustravimas nėra svarbiausias Mariaus užsiėmimas – jis dirba reklamos agentūroje, vadovauja dizaino skyriui. Tačiau piešti jam patinka, todėl po darbo kartais skiria laiko ir tam.

Laisvalaikiu pašnekovas teigia mėgstantis jodinėti, važinėti motociklu ar surengti žygį į keistas ir atokias vietas. Ir nors sakosi esąs iš tų tėvų, kurie dažniausiai neturi laiko, bet stengiasi, kad laikas, kurį skiria savo sūnui, būtų kokybiškas.

"Nepasakyčiau, kad aš kažkaip išimtinai daugiau nei kiti tėvai užsiimu su vaiku. Tačiau jis man rūpi, todėl mes šnekame įvairiausiomis temomis, jam kyla įvairiausių klausimų, o mano, kaip tėvo, pareiga atsakyti į tuos klausimus", – sako M.Poškus.

Apie geriausių knygų vaikams ir paaugliams rinkimus

*Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus renkamų geriausių knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimai tradiciškai rengiami kasmet nuo 1993 m. Šiemet jie vyko jau 29-ąjį kartą. Rašytojai, dailininkai, iliustruotojai, vertėjai apdovanoti septyniose kategorijose. Aštuntoji premija skirta už skaitymo skatinimo veiklą.

*Tai – vieni svarbiausių literatūrinių apdovanojimų Lietuvoje. Vienas šių premijų tikslų ir yra stiprinti profesionalią vaikų literatūros refleksiją Lietuvoje, todėl geriausias metų knygas renka tik profesionalai – specialistų komisijos, į kurias kviečiami vaikų literatūros ir knygos meno tyrėjai, mokytojai, skaitybos specialistai, dailininkai, dizaineriai, kalbininkai ir kt.

*Šių metų renginio tema – "Vaikų knygų tiltas" – nurodo į IBBY įkūrėjos Jellos Lepman autobiografinės knygos pavadinimą. Kai po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurtas IBBY, J.Lepman kalbėjo apie tai, kad vaikų gerovei atkurti neužtenka batų ir saldainių – reikia patenkinti ir jų kultūrinius poreikius. Šių dienų pandeminė situacija atskleidė panašius skaudulius – vaikams trūksta ne tik kompiuterių, bet ir knygų. Todėl grįžtame prie ištakų ir iš naujo kalbame apie tai, kas visiems be galo svarbu.

*1948 m. pirmą kartą didžiulėmis pastangomis suorganizavusi tarptautinę vaikų knygų parodą ir taip nutiesusi knygų tiltus tarp nuniokotos Europos šalių vaikų, ji nepaprastai tikėjo, kad vaikai gali parodyti suaugusiesiems kelią, kad jie bus ta karta, kuri ras išeitį atstatyti pasaulį, kurį jų tėvai ir seneliai sugriovė. Todėl jų gerovė yra nepaprastai svarbi. Ne veltui ši šventė rengiama kitos svarbios dienos – Tarptautinės vaikų gynimo dienos – išvakarėse, teisė į prieinamą kultūrą ir kokybišką literatūrą yra viena iš svarbių vaikų teisių.

Susipažinkite su premijų laureatais

*Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams skirta Mariui Marcinkevičiui ir Ingai Dagilei už knygą "Akmenėlis" (leidykla "Tikra knyga") – už litvakų istorinės atminties aktualizavimą bei drąsą su vaikais kalbėti apie tamsiausius istorijos periodus, gebėjimą juos papasakoti jautriai, vedant skaitytoją į šviesą, ir istorijos supratimą, taip pat už nuostabią knygos vizualinę dermę.

*Premija už geriausią paveikslėlių knygą vaikams skirta Kotrynai Zylei už knygą "Mažas kaip vabalėlis" (leidykla "Dvi tylos") – už atskleistą mažo pasaulio didumą, taupų, bet talpų tekstą, kuriame nuostabiai dera vaizdai ir žodžiai.

*Domicėlės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą skirta Aušrai Kiudulaitei už knygos "Maksas ir 92 musės" (leidykla "Tikra knyga") iliustracijas – už įtaigią meninę kalbą ir intertekstinius vaizdų pasakojimus, išplečiančius vaikų literatūros ribas.

*Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą skirta Indrei Zalieckienei už paveikslėlių knygą "Kapt kapt kapt" (išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) – už mažiausių skaitytojų pajautimą, vaizdo ir žodžio žaismę, taisyklingą eilėdarą, savo paprastumu žavų knygos pasaulį, skatinantį ieškoti, stebėtis ir atrasti skaitymo džiaugsmą vis iš naujo.

*Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams skirta Aigustei Vykantei Bartkutei už Danielos Fischerovos knygos "Blogykla" vertimą iš čekų kalbos (leidykla "Debesų ganyklos") – už itin gyvą ir kalbiškai spalvingą šmaikštaus apversto pasaulio perteikimą bei išmonę charakterizuojant personažus.

*Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams skirta Birutei Avižinienei už Annetos Huizing knygos "Kaip aš netyčia parašiau knygą" vertimą iš Nyderlandų kalbos (leidykla "Debesų ganyklos") – už sklandžią ir taikliai perteikiančią pirmuosius bręstančios paauglės literatūrinius bandymus, jos jauseną ir mąstyseną kalbą.

*Premija už geriausią metų pažintinę knygą skirta Mariui Poškui už jausmų žinyną "Ką aš jaučiu" (leidykla "Alma littera") – už jautrų ir atsakingą požiūrį į jaunųjų skaitytojų poreikius ir galimybes, už adresato pojūtį ieškant teksto ir vaizdo dermės.

*Vinco Aurylos premija už vaikų literatūros tyrinėjimus, sklaidą ar skaitymo skatinimo veiklą skirta Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkei Danutei Miknevičienei – už gyvą vaikų biblioteką, orientuotą į gilią, prasmingą literatūrą, už renginius ir iniciatyvas, ugdančius jaunuosius skaitytojus.