Tai – antroji Paryžiaus politinių mokslų instituto absolvento, pratęsusio studijas viename Tokijo universitete, knyga. Pirmoji – „Kaip veikia Japonija“ – vos pasirodžiusi tapo bestseleriu.

„Ką veikia Japonija“ – knyga apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko.

Ne visi įpročiai Japonijoje matomi kaip diskomfortiškos taisyklės, kurias labai norisi laužyti. Dažnai tai suvokiama kaip pagarba aplinkai.

Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais – siejančių dalykų.

Autorius sako: „Ši knyga ieškos ne tik tų, kurie jau skaitė „Kaip veikia Japonija“ ir dabar nori sužinoti „ką“. Ne tik ketinančių Japoniją suprasti prieš tikrąją kelionę ten, ne tik Japonijoje jau keliavusių ir norinčių jos emocijų tęsinio, bet ir tų, kurie Japonijai visiškai abejingi. Tai ne viską išaiškinanti knyga apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tik kitoje planetos pusėje.“

Pritapo: per penkerius Japonijoje praleistus metus A. Kleiva sako nebesijaučiąs atvykėlis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Būtent stebint skirtingose planetos vietose gyvenančių visuomenių kasdienybę ir gimė knyga „Ką veikia Japonija“. Tai tikrai ne viską išaiškinantis pasakojimas apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tad net ir didelių jausmų Japonijai neturintys skaitytojai čia pirmiausia pamatys save ir santykius su kitais žmonėmis.

Aišku, tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad rezultatai būna užtikrinti, bet pavėluoti. Į Lietuvą atvežčiau daugiau rūpesčio dėl kito ir supratingumo. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija teikti pagalbą ar reikšti atjautą“, – sako A. Kleiva.

– Pirmoji tavo knyga „Kaip veikia Japonija“ sulaukė didelio dėmesio, skaitytojai vis teiraujasi, kur galėtų įsigyti šią jau pasibaigusio tiražo knygą, ir štai sugrįžti su nauja knyga „Ką veikia Japonija“ Pavadinimas tarsi sufleruoja, kad tai labiau žvilgsnis iš vidaus ir į vidų?

– Kai rašiau pirmą knygą, ir suprasti, kaip visus paveikia Japonija, ir tai aprašyti turėjau metus. Tai skatino skubėti, nuolat ieškoti naujų nuotykių, temų, nepažintų žmonių ir vietų ir konstruoti šalies panoramą. Kai šalį matai iš viršaus, gali įžiūrėti tik stambiausias detales. Kai kurios realijos nepastebimos, kai kurie žmonės nesutinkami tol, kol šalis netampa tavo paties kasdienybe, kai nebeturi laiko ir ūpo ieškoti dramų, o tiesiog ryte keliesi, pietauji ir užbaigi dieną su tos šalies gyventojais. Antroji mano knyga – beveik penkerių metų kasdienybės rezultatas. Joje – temos, vietos ir žmonės, sutikti natūraliai, atsitiktinai. Tekstai – ne tiek stebintys Japoniją, kiek pasakojantys kartu su ja pačia.

– Knygos įžangoje mini, kad iš esmės ši knyga – žvilgsnis į tą pačią kasdienybę tik kitoje pasaulio pusėje. Tad tai knyga net ir tiems, kurie nepuoselėja Japonijai didelių jausmų. Tie kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai panašūs abiejose pasaulio pusėse?

– Žmonės dažnai nedrįsta domėtis Japonija, nes jaučia milžinišką atstumą, Japonija atrodo keista ir neprieinama. Toks įspūdis susiformuoja per ribotus įvaizdžius, kurie išryškina pačius dramatiškiausius kasdienybės momentus: žmonių sroves perėjose, neono nutviekstas gatves, dangoraižių miškus, animaciją ir ją maniakiškai įsimylėjusius gerbėjus. Man norėjosi pažvelgti žmogiškiau. Užuot žiūrėjęs į skirtumus, norėjau pamatyti, kuo mes panašūs. Užuot pasakojęs apie keistas Japonijos puses, norėjau pasvarstyti, kodėl jos patiems japonams nėra keistos.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai ramiu žvilgsniu žiūri į tuos pačius dalykus, kuriais kasdien gyvena ir lietuviai – nuo abejonių nekilnojamojo turto agentūrose, skausmų ligoninės eilėse iki atostogų paieškų, – kur kas lengviau tapatintis  vieniems su kitais ir suprasti vieniems kitus. Tą pačią knygą su lygiai tomis pačiomis temomis galima parašyti Japonijai apie Lietuvą ir nustebinti. Neabejoju, kad skaitytojai pagalvos apie tai: daug kas mums, leidžiantiems savo dienas čia, atrodo nuobodu ir įprasta, o pažiūrėjus japono akimis – įdomu ir netikėta.

– Perlų vėrinį Japonijoje dera segėti per laidotuves, o būti nepasidažius viešumoje tiesiog nepagarba – „Ką veikia Japonija“ įtraukia kasdienybės detalėmis. Kalbi ir apie tai, kaip Japonijos visuomenė keičiasi, tačiau, kaip suprantu, tai visuomenė, kur labai paisoma daugybės taisyklių ir normų. Kiek šiandien japonai ištikimi toms kasdienybės tradicijoms, o kiek išdrįsta jas laužyti?

– Labai priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūrėsi: ne visi įpročiai Japonijoje matomi kaip diskomfortiškos taisyklės, kurias labai norisi laužyti. Dažnai tai suvokiama kaip pagarba aplinkai. Perlai ir juodas kaklaraištis per laidotuves, dažnos padėkos, atsiprašymai, skirtingi nusilenkimai, ėjimas į šventyklą per Naujuosius metus yra tapę natūralia gyvenimo dalimi ir niekam nekelia abejonių. Tačiau taisyklės, kurios riboja žmogaus individualumą, laisvę reikštis, sulaukia vis daugiau klausimų tarp jaunų japonų.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Turiu gimnazistą bičiulį, lankantį plaukimą. Nuo chloro jo juodų plaukų spalva šiek tiek pašviesėjo ir mokyklos atstovas liepė jam susigrąžinti tamsią plaukų spalvą. Prieš kelis dešimtmečius tokie reikalavimai būtų vykdomi kaipmat, dabar su pasvarstymu, kodėl. Prie to prisidėjo ir tokios tarptautinės kompanijos kaip „Starbucks“. Ši visai neseniai darbuotojams suteikė kone visišką laisvę plaukų, aprangos ir aksesuarų klausimais, o tai sukėlė daug diskusijų japonų visuomenėje. Japonijoje tokie pokyčiai užtrunka, bet nereiškia, kad jų nevyksta.

– Knygoje klausi savo pašnekovės – Lietuvoje gyvenančios japonės, tad ir aš tavęs noriu paklausti: jei galėtum vieną dalyką iš Japonijos atvežti į Lietuvą, kas tai būtų? Ir atvirkščiai.

– Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad sprendimai kartais priimami tik po kelerių metų. Rezultatas būna užtikrintas, bet kartais pavėluotas.

Į Lietuvą iš Japonijos atvežčiau daugiau rūpesčio dėl kito ir supratingumo. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija, kai reikia pagalbos ar atjautos.

– Kas tave patį vis dar nustebina Japonijoje? Ką iki šiol sunkiausia suprasti, prie ko priprasti?

– Aš nesistebiu ir esu apsipratęs, bet vis dėlto dažnai pavargstu nuo pastangų išvengti tiesmukiškumo ir skubumo, nuolatinių bandymų suprasti, ką galvoja kitas žmogus. Verslo susitikimai dažnai baigiasi be aiškaus rezultato, pasimatymai – taip ir nesupratus, ką galvoja priešais tave sėdintis žmogus. Skubūs sprendimai ir pareiškimai kelia įtarimų, todėl reikia labai daug kantrybės: viskas turi tekėti lėta, bet užtikrinta vaga.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ko labiausiai pasigendi Japonijoje?

– Tai pats lengviausias klausimas. Pigių vaisių! Japonai mane stebi tragiškais veidais, kai pasakoju, kaip vasaromis močiutės sode prisiskindavau braškių, prisiraškydavau obuolių ir prisivalgydavau tiek, kad į juos nebegalėdavau žiūrėti. Japonams vaisiai – juvelyriniai gamtos sukurti desertai, nes šalyje nėra vietos jiems auginti, o tiems, kurie išauginami, taikomi aukščiausi skonio ir išvaizdos standartai. Todėl nedidelis pakelis braškių sezono metu gali kainuoti ir 8 eurus, vienas obuolys – eurą, o tortams papuošti vaisiai pjaustomi taip plonai kaip vytintas kumpis.

– Knygoje man pasirodė labai įdomi Japonijoje lietuviškais gaminiais prekiaujančios verslininkės mintis, kad lietuvių charakteris subalansuotas japonams – jai atrodo, kad lietuviai paslaugūs, bet atstumą išlaikantys, per daug neįkyrūs. Tada prisiminiau, kaip į Lietuvą atvykę japonai domisi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Galvoju, kas vis dėlto čia veikia, kad skirtingose pasaulio pusėse gyvenantys žmonės atranda kažką bendro, pajunta kažką svarbaus kitoje pasaulio vietoje kūrusio žmogaus darbuose? Turbūt gyvendamas Japonijoje esi mąstęs apie tai?

– Sunku tai paaiškinti konkrečiais skaičiais ar faktais, bet man atrodo, kad ir Lietuva, ir Japonija jaučia panašiai. Atėję į mišką, pajaučiame jo ramybę, ne tik matome eiles paprastų medžių. Žmogaus grožį dažniau matome ne momentiniuose gražiuose žodžiuose, bet pastebime jį su užsiaugintu pasitikėjimu ir pagarba. Jaučiu, kad ir Lietuva, ir Japonija yra lėtai gyvenimą vartojančios šalys, todėl ir mene, ir santykiuose jos ieško tų pačių dalykų ir juos pastebi.

– Knygoje kalbiesi su įdomiausiais žmonėmis – šeima, kurios jau kelios kartos puoselėja arbatos verslą, verslininke, kuri Japonijoje prekiauja lietuviškomis prekėmis, mergina, dirbusia naktiniame bare. Šiuos pokalbius perskaičiau su malonumu ir lengvai, bet iš tiesų jie tau daug kainavo ir finansiškai, ir emociškai, nes, norint pelnyti žmogaus pasitikėjimą ir pasikalbėti Japonijoje, kaip suprantu, reikia įveikti daug daugiau barjerų? Vienoje saloje net įstrigai kelioms dienoms.

– Japonijoje, kaip ir Lietuvoje, didžiausias žmones skiriantis atstumas turėtų būti matuojamas ne kilometrais, o psichologiniais barjerais, kuriuos reikia peržengti. Ieškodamas biurokratinių atsakymų, be problemų tą pačią dieną gausi tuos psichologinius barjerus. Tačiau jei nori, kad žmonės sutiktų su tavimi kalbėtis labai asmeniškais, o kartais dar ir skaudžiais klausimais, įsileistų į namus ir daržą, leistų fotografuoti ir dar visa tai pateikti Lietuvai kelių tūkstančių egzempliorių knygoje, neužteks vienos žinutės ar skambučio. Norėdamas sumažinti atstumą, turi save – savo įsitikinimus, pinigus, laiką – patraukti į antrą planą. Ne visada buvo lengva suprasti, kaip prieiti, ne visada lengva šakočių lauktuvėms gauti, užmiršti savo nuomonę, o ir iš tos salos norėjosi šiek tiek greičiau sugrįžti. Tačiau labai daug įdomių minčių rado kelią į antrą knygą, o su beveik visais knygos herojais kaip su labai artimais bičiuliais bendrauju iki šiol.

– Ar Japonija jau tapo tavo namais?

– Per penkerius metus Japonijoje visiškai praradau jausmą, kad esu persikraustęs ir gyvenu kažkur kitur. Gyvenimas čia – prasitęsusi kelių atsitiktinumų seka. Kas žino, koks atsitiktinumas laukia toliau. Apie Lietuvą galvoju nuolat ir ieškau būdų, kaip palaikyti ryšį. Esu įsitikinęs, kad, net ir negyvendamas pačioje šalyje, surasiu būdų, kaip patirtis grąžinti atgal.