– Kokio amžiaus vaikai turėtų jau pradėti tarti pirmuosius žodžius?

– Vaikas iškart nepradeda kalbėti mums suprantama, įprasta kalba. Iš pradžių jis pasitelkia gestus. Pavyzdžiui, rodo pirštu, taip kviesdamas ateiti ir pan. Vėliau jo kalbą pradeda papildyti įvairūs garsažodžiai „miau“, „mū“ ir t. t. Ir tai yra vaiko kalba. Tokius garsus mažylis turėtų pradėti tarti iki pirmųjų savo gyvenimo metų, iki pirmojo gimtadienio. Paskui iki pusantrų metukų jau garsiažodžius po truputį turėtų keisti trumpi žodžiai „mama“, tetis“ ir pan. Jeigu tokio amžiaus vaikas netaria tokių trumpų žodžių, vadinasi, kažkas negerai. Jis jau turėtų gebėti mėgdžioti tėvus. O dvejų metukų vaikas – mokėti kalbėti trumpais žodžių junginiais, pavyzdžiui, „mama noriu“, „ateik čia“, „duok man“.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip tėvai galėtų padėti praturtinti vaiko kalbą ir paskatinti greičiau pradėti kalbėti?

– Jeigu vaikas sako „mama, tapu tapu“. Mama turėtų ne mėgdžioti vaiko kalbą, o sakyti „Taip, eime“. Taip  pildosi vaiko kalbos bagažas. Išmokome jį naujo žodžio „eiti“.

– Kada tėvams reikėtų sunerimti? Būna, kad vaikai nekalba iki trejų ir net ketverių metų.

– Jeigu vaikas iki trejų metų nekalba, ir netaria garsiažodžių, tik rodo gestais, jau reikėtų sunerimti, nes, vadinasi, nedirba jo artikuliacinis aparatas. Tuomet naivu tikėtis, kad staiga iš niekur nieko jis  trejų ar keturių metų ims kalbėti taisyklingai. Vaikas turi būti sukaupęs kalbėjimo bagažą, apie kurį ką tik prieš tai kalbėjau. Taigi, jei turime dvejų metų vaiką, kuriam sunkia sekasi pamėgdžioti garsažodžius, tarti trumpus garsus atkartoti, pvz., pyp-pyp“, tuk-tuk“, „bul-bul-bul“ ir kitus aplinkoje dažnai girdimus garsus, reikėtų pasikonsultuoti su specialistais, kurie patars, ką daryti. Jeigu trejų metų vaikas visiškai nekalba net trumpais sakinukais, vertėtų ypač sunerimti ir kreiptis į logopedus.

– Kada tėvams reikia pradėti  avinti vaiko kalbėjimo įgūdžius? Ar laukti iki sueis metukai ir pan?

– Laukti nėra ko. Vaikas pradeda suvokti kalbą dar būdamas mamos įsčiose. Jis jau girdi visokius garsus, atpažįsta tuos garsus, ypač mamos, tėčio balsus. Jei lauksime, kol vaikas pats pradės tarti garsiažodžius, mes prarasime labai daug laiko, nes vaiko smegenys iki trejų metų amžiaus yra ypač imlios informacijai. Tad jei dar jam būnant įsčiose ir ką tik gimus su juo nekalbėsime, nebendrausime, nežaisime, daug prarasime. Reikia pradėti skatinti vaiko kalbą žaidžiant, kartojant garsus, aiškinant, kas čia yra nuo pat jo gimimo. Pavyzdžiui, „čia yra akytė“, „čia yra katytė“. Tiesa, didelė klaida prašyti vaiką pakartoti sudėtingus žodžius. Kartais tėveliai sako: „Jei pasakysi „saldainis“, duosiu“. Ištarti trijų skiemenų žodį sal-dai-nis mažyliams yra sunki užduotis. Taip galite sukelti priešingą efektą, nenorą kalbėti. Jei vaikas nenori kartoti žodžio, neverskite jo tai daryti.

Mokosi ir suaugusieji

Nors pareiga išmokyti vaikus finansinio raštingumo tenka tėvams, vis dėlto, kaip teigia Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas Tomas Grėlis, kartu su vaikais neretai to turėtų mokytis ir suaugusieji. Anot jo, Lietuvoje vis dar daugelis nemoka taupyti, susikurti finansinio rezervo ar protingai skolintis.

„Suaugusiesiems trūksta laiko, o neretai ir motyvacijos, noro mokytis, todėl pradėti turime nuo vaikų. Jie smalsūs, o kai užaugs, savo žinias perduos savo vaikams. Taip kursime vis didesnį atsparumą neprotingiems finansiniams sprendimams“, – sako T. Grėlis.

Kalbėdami apie pinigus su vaikais būkite žaismingi ir atraskite tai, kas patiks ne tik vaikui, bet ir jums.

 

Siekiant šį smalsumą išnaudoti, pradėti ugdyti vaikų finansinį raštingumą reikėtų kuo anksčiau, nes, kaip teigia pradinių klasių mokytojas Ernestas Samsonas, taip vaikai geriau perpras taupymą, skolinimąsi, uždarbį, jiems geriau seksis taupyti ir planuoti naujus pirkinius.

Svarbus žinių pagrindas

Vaikams svarbu suprasti, iš kur atsiranda pinigai ir kodėl parduotuvėje prekės kainuoja, kodėl už paslaugas reikia mokėti. Turint pagrindą, suaugus finansinio raštingumo įgūdžius reikės tik papildyti ar pastiprinti, nereikės visko mokytis iš naujo, formuoti įgūdžių ir įpročių, bus galima išvengti klaidų.

Ugdant finansinį raštingumą nuo mažens, labai svarbu, kad pateikiama informacija būtų tinkama vaiko amžiui. Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau papildomų sąvokų ir sudėtingesnių procesų galima įtraukti.

„Jei iš karto pradėsime nuo sudėtingų dalykų, labai tikėtina, kad vaiko tai nesudomins arba jis paprasčiausiai greitai praras motyvaciją. Svarbu nebijoti apie tai kalbėti paprastai ir žaismingai“, – sako E. Samsonas.

Jei einate į parduotuvę – pasakykite, kokią pinigų sumą planuojate išleisti, ir leiskite vaikams pradėti išsirinkti prekes.

 

Įtraukti ir sudominti

Pasak mokytojo, jau yra puikios lietuviškos literatūros, kuri gali padėti ugdyti vaikų finansinį raštingumą, tačiau itin svarbu įtraukti vaikus ir į kasdienius finansinius sprendimus.

„Jei einate į parduotuvę – pasakykite, kokią pinigų sumą planuojate išleisti, ir leiskite vaikams pradėti išsirinkti prekes. Įtraukite juos į atostogų planavimą – jie tikrai gali nustebinti savo pasiūlymais ir įžvalgomis“, – sako pradinių klasių mokytojas.

Jis priduria, kad vaiko sudominti tais dalykais, kurie neįdomūs patiems tėvams, nepavyks. Labai svarbu vaikams parodyti pavyzdį ir paaiškinti, kodėl priimate būtent tokius, o ne kitokius finansinius sprendimus.

„Jei mokysite vaiką vis atsidėti į taupyklę, o patys to nedarysite, būkite pasiruošę – klausimo apie tai tikrai sulauksite. Kalbėdami apie pinigus su vaikais būkite žaismingi ir atraskite tai, kas patiks ne tik vaikui, bet ir jums. Ko patys būtumėte norėję išmokti dar vaikystėje?“ – į tokį klausimą sau atsakyti siūlo E. Samsonas.

Pasirodo saugoti svetimas paslaptis sunku ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai.

Kaip išsiaiškino Kolumbijos universiteto tyrėjai, saugoma paslaptis tiesiog „išsiurbia“ energiją, priversdama naudoti vidinius resursus. Štai kodėl, pasak mokslininkų, liežuvautojams gyventi lengviau, nei tiems, kurie svetimų paslapčių niekada neišduoda.

Mokslininkai nustatė, kad geriausia norint „nuo krūtinės nusiristi akmenį“, kam nors anonimiškai papasakoti apie jums žinomą paslaptį. Tam tinka ir paguodos linijos, ir anoniminis laiškas patalpintas kokiame nors tinklalapyje ar tiesiog jūsų dienoraštis.