Namai – ekspozicija

Kačerginėje gyvenančios Editos Keblikienės namų duris jau puošia žalias advento vainikas, o namų palangės, stalas nukrauti natūraliomis medžiagomis dekoruotais, įspūdingais vainikais, įvairiomis kalėdinėmis dekoracijomis. Didelę svetainės dalį užima dėžės, kuriose – įvairiausios, pačios surinktos natūralios medžiagos vainikams dekoruoti.

„Dėl šito šeima nesidžiaugia, – šypsodamasi mosteli į dėžes. – Tačiau man patinka. Pati sau žaidžiu, viską susiruošiu pati, tik karkasą perku. Galėčiau ir pati pasidaryti, bet reikia nemažai šieno.“

Vainiko karkasą Edita dar tobulina – siekdama išgauti pločio, papildomai prideda šieno arba klijuoja kankorėžių, nes platesnis vainikas gražiau atrodo, ant jo geriau sudėti dekoravimui pasirinktas medžiagas.

Edita sako nesanti profesionali floristė, o patirties sėmėsi ir tebesisemia įvairiuose mokymuose. Pažindama dekoravimo natūraliomis medžiagomis paslaptis, moteris suprato, kad tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad dekoravimas yra paprastas užsiėmimas. Realybė kitokia: reikia žinių ir auksinės kantrybės.

„Šitas vainikas yra iš mano hortenzijų. Jas reikia laiku nuskinti, žinoti, kada tam tinkamiausias metas, nes keičiasi spalva, jei ėmė lyti – tuoj ruduoja, todėl svarbu pataikyti laiką. Vainikas rišamas iš dar žalių augalų ir tik paskui džiovinamas. Šis etapas labai svarbus, nes reikia stebėti, kad vainikas nepradėtų pelyti. Juk augalai savyje laiko drėgmę“, – pirmą kartą pagamintu hortenzijų vainiku džiaugiasi E. Keblikienė.

Panašia technika sukurtas ir kitas, ne mažiau akį traukiantis vainikas iš ginkmedžio lapų. Juos į vainiką Edita komponavo taip pat žalius. Neslepia, kad prireikė labai daug kieme augančio ginkmedžio lapų, o išdžiovinti storą vainiką nebuvo paprasta. Tačiau rezultatas atpirko pastangas – sunkiai atspėjama, iš ko pagamintas žalsvai garstyčių spalvos, kiek garbanotais krašteliais vainikas.

Įvairovė: vainikai iš ginkmedžio lapų, nužydėjusių liepų ar hortenzijų žiedų. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Dekoravimo garderobas

„Kaip turėtų atrodyti advento vainikas? Jis neturi būti blizgus, puošnus. Tik prieš Kalėdas jis turi pradėti šiek tiek blizgėti, o Naujiesiems metams jau tinka pompastika. Tačiau žmonės neperka skirtingų, o patys ne visi moka pasipuošti. Nusiperka vieną vainiką ir jis toks, koks yra, būna ir per advento laikotarpį, ir per Kalėdas, ir per Naujuosius“, – pastebi E. Keblikienė.

Moteris tęsia ekskursiją po savo sukurtų vainikų įvairovę: iš nužydėjusių suskintų ir dar žalių surištų liepos žiedų karkasas dekoruotas įvairių rūšių ąžuolų gilėmis, kaštonais, aitriosiomis paprikomis, apelsinų žievelėmis. Pačios nuo medžių surinktų ir išdžiovintų samanų vainikas dekoruotas gilių kepurėlėmis, eglutė iš sedulų šakelių – būtinai vienodai sukarpytų, nes kitaip negražiai atrodys, arba – pušų spyglių kamuoliukai, kuriems karkasas pagamintas iš metalo vielučių – paskui vieną spygliuką kiši į lipalo klijus ir taip pamažu suklijuoji pasišiaušusį daikčiuką.

Kaip turėtų atrodyti advento vainikas? Jis neturi būti blizgus, puošnus. Tik prieš Kalėdas jis turi pradėti šiek tiek blizgėti, o Naujiesiems metams jau tinka pompastika.

Aišku, medžiagų vainikams dekoruoti galima ir nusipirkti. Moteris neslepia ir pati nusipirkusi dirbtinių samanų, kitų medžiagų, tačiau mieliau renkasi pačios pamatytas ir pritaikytas gamtos dovanas.

„Labai daug laiko užima paruošti medžiagas. Tam reikia ir vietos. Džiovinu namuose, tai, žiūrėk, kokių vabaliukų parsinešiau, tai pelyti pradėjo, o medžiagų reikia daug ir įvairių. Aš kaip ligonis – einu, žiūriu ir iš karto matau, ką daryti“, – pasakoja Edita, per pusę metų perėjusi visas dekoravimo iš natūralių medžiagų mokymosi pakopas.

Tačiau vien žinių, anot moters, nepakanka – tokiu darbu gali užsiimti, jei jis teikia malonumą. Tada atsiranda ir kantrybės, nes, tarkime, liepų karkasui nupinti prireikė keturių valandų, panašiai tiek laiko skyrė ir ginkmedžio lapų ir hortenzijų vainikui.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Širdžiai mielas darbas

Nors E. Keblikienė nuolat mokosi dekoravimo meno, norinčių išbandyti save šioje srityje mėgėjiškai nestabdo: „Juk dabar žmonės mėgsta važiuoti į mišką. Dar ir dabar galima rasti įvairių dekoravimui tinkamų medžiagų – sušalusių uogyčių, kankorėžių, šakelių. Pas močiutes turbūt visada rasime džiovintų obuoliukų, kuriuos taip pat galime panaudoti dekoravimui.“

Tik į vieną pagrindinį dalyką Edita ragina naujokus atkreipti dėmesį – jokiu būdu nedekoruoti šachmatais, nes taip nuobodu ir vargiai, ar glostys akį, geriau pamėginti grupuoti dekoracijas ir tomis grupėmis gražinti visą vainiką.

Dėl savo potraukio augalams, dekoravimui E. Keblikienė kaltina mamą, nes ji visą gyvenimą labai mėgo auginti gėles, įvairius augalus, tad tikėtina, kad tai subrendo ir Editos širdyje, tačiau užaugo ne iš karto.

„Vaikai užaugo ir neturėjau ką veikti, o kažką veikti norėjosi. Galvoju, kodėl man eiti bet kur dirbti, geriau darysiu tai, ką noriu. Nuėjau mokytis, o kai pradėjau mokytis, supratau, kad ne viskas čia taip paprasta, žinoma, jei nori gražiai padaryti“, – pradžią prisimena Edita.

Įgavusi daugiau patirties ir pasitikėjimo, E. Keblikienė feisbuke susikūrė „Šilo dūzgių“ profilį: „Pagalvojau, reikia parodyti ir kitiems, kas bus, tas bus. Ir sulaukiu pagyrimų.“

Edita džiaugiasi, kad draugai namus puošia jos sukurtais vainikais ir dekoracijomis. Darbų autorė pabrėžia ir tai, kad jos kūriniai iš natūralių medžiagų yra ilgaamžiai – tinkamai laikomas advento vainikas gali džiuginti ir trejus metus.

Kauno rajono gyventoja kuria ne tik kalėdines puošmenas. Ne mažiau kūrybingas yra ir velykinis laikotarpis, kai komponuojama daugiau medžiagų, simbolizuojančių atgimstančią gamtą. Ne taip seniai pas mus pasirodę vainikėliai Vėlinių laikotarpiui taip pat neprasprūdo pro E. Keblikienės akis. Nors ir pamažu, tačiau poreikis tokio pobūdžio kapų puošmenoms auga.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Simbolizuoja viltį

Adventas prasideda Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30-ąją), o baigiasi Kūčių vakarą (gruodžio 24-ąją). Tai rimties, susikaupimo, dvasinio apsivalymo ir ūkio darbų pabaigos metas. „Adventus“, „adventire“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „atėjimas“.

Advento vainiką sugalvojo vokiečių pastorius Johanas Heinrichas Vichernas. Jis rūpinosi vaikais iš vargingai gyvenančių šeimų, našlaičiais ir benamiais. Šie labai laukdavo Kalėdų ir klausdavo, kada gi pagaliau ateis šventė. Kad neprailgtų laikas, kartą ant seno medinio vežimo rato pastorius pritvirtino devyniolika mažų raudonų žvakių ir keturias dideles baltas. Kas rytą globėjas kartu su vaikais uždegdavo po mažą žvakutę, o kiekvieną sekmadienį – po didelę baltą. J. H. Vichernas tikriausiai net neįsivaizdavo, kad jo sumanymas (pirmas vainikas sukurtas 1839 m.) gyvuos iki šių dienų. Dabar vainikai daromi iš spygliuočių šakelių ir dažniausiai puošiami keturiomis žvakėmis, kurios po vieną uždegamos kiekvieną sekmadienį.

Advento vainikas simbolizuoja amžinybę, ištikimybę Dievui, atgailą, viltį ir džiaugsmą dėl gimsiančio Kūdikėlio Jėzaus.

Tarnaujame įvaizdžiui, o ne pačiam buvimui

Algirdas Toliatas, kunigas, vyriausiasis policijos kapelionas

Man atrodo, kad žmonių skuba labiau susijusi su komercija. Turbūt normalu, kad verslas nori tą laikotarpį pailginti: tiek paankstinti, tiek ir pratęsti. Taip išeina net nepiktybiškai. Tačiau, sutikite, advento laukimo prasmė yra truputį kita. Ne ta, spindinti lempučių girliandomis, blizgiomis puošmenomis, bet kita.

Šiais laikais žmonės turi tūkstančius draugų socialiniuose tinkluose, bet dažnai jaučiasi tokie vieniši ir pažeidžiami, nepasitikintys savimi... Viskas mūsų gyvenime daroma dėl įvaizdžio – kaip atrodysiu, ką žmonės pagalvos? Kuo toliau, tuo labiau tarnaujame įvaizdžiui, o ne pačiam buvimui.

Esmė: Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčios kapelionas kun. A. Toliatas primena, kad Kalėdos pirmiausia yra savęs dovanojimo šventė. / A. Toliato asmeninio archyvo nuotr.

Aišku, būna ir kitaip. Todėl Kalėdų laukimas yra kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Turime užduoti sau klausimą – o koks bus mano adventas? Parduotuvės, dovanos, blizgučiai ar vis dėlto kažkas kito? Jei tai lakstymas dovanų – tebūnie, bet tikrai atsiras ir tokių, kurie norės dalytis savo tikėjimu, savo vertybėmis, skirs laiko artimiausiems žmonėms, draugams. Jie, priešingai, bandys tą laiką truputį sustabdyti.

Ar norėčiau gauti Kalėdoms dovanų laiko? Aišku, kodėl gi ne? Šiandien laikas – pati gražiausia ir prasmingiausia dovana. Nebūtinai tai turi būti diena ar valanda – kartais užtenka akimirkos. Svarbiausia, kad tas laikas nebūtų iš reikalo, kad viskas plauktų iš žmogaus širdies. Tos kelios minutės gali būti pilnos susitikimo džiaugsmo, buvimo čia ir dabar prasmės.

Galime dar labiau branginti vienas kitą, labiau mylėti, nepraleisti progos kažką savo elgesiu įkvėpti, kažkieno atsiprašyti, kažkam atleisti ir išlaisvinti jį iš kaltės jausmo.

Mano vaikystė prabėgo sovietmečiu. Nors daug ko negalėjome daryti, bet vis tiek slapta tą šventę švęsdavome. Kai kurių dalykų aš, vaikas, net nelabai ir suprasdavau. Tik dabar suprantu, kad patys drąsiausi Kalėdų tradicijų puoselėtojai buvo mano seneliai, kurie, nepaisydami jokių pavojų, liko ištikimi savo tikėjimui. Viena vertus, laikai buvo neramūs, gyvenome nelaisvėje, daug kas vykdavo patyliukais, bet net ir tada žmonės skirdavo šiai šventei labai daug širdies, drąsos, noro ir apsisprendimo būti ištikimi savo tradicijoms, savasčiai.

Pažiūrėjus žinias per televizorių ne vieną iš mūsų apima baimė – aplinkui karai, žmonės galvoja ne apie šventes, o apie gyvybės išsaugojimą, didesnį maisto kąsnį. Vakaruose – prieššventinė skuba, Kalėdų dovanų pirkimo manija, išorinis blizgeys. Ką apie tai manau? Minėti dalykai mums tik primena, kaip viskas šiame gyvenime trapu, o ta gerovė, į kurią dažnai įdedame tiek pastangų, akimirksniu pažeidžiama. Iš tiesų mes nieko neturime, tik šią akimirką. Niekas mums gyvenime nepriklauso. Viskas, ką gavome gimdami, yra labai didelė dovana. Ir kiek sugebėsime džiaugtis, mylėti, gyventi čia ir dabar, būti dėmesingi kitam, kiek sugebėsime perteikti savo tikėjimą, vertybes brangiausiems žmonėms, tiek ir turėsime.

Siūlau laukiant Kalėdų susimąstyti: o ką aš šiandien turiu brangiausio? Dažnai pas mane ateina žmonių, sergančių įvairiausiomis ligomis, – tų, kuriems gyventi likę jau labai nedaug... Pastebėjau, kad neretai visavertį gyvenimą pradedama gyventi tik tuomet, kai laiko beveik nelikę. Todėl, kad ir kas vyktų išorėje, daugiau koncentruokimės į savo vidų. Stebėdami tuos politinius, komercinius dalykus, kurie vyksta aplinkui, galime elgtis dvejopai. Galime jiems pasiduoti – bet tada tik dar labiau įsivelsime į karą tiek išorėje, tiek ir savo galvoje. Tačiau galime dar labiau branginti vienas kitą, labiau mylėti, nepraleisti progos kažką savo elgesiu įkvėpti, kažkieno atsiprašyti, kažkam atleisti ir išlaisvinti jį iš kaltės jausmo. Būtent tokio Kalėdų laukimo norėčiau palinkėti ir sau, ir kitiems.

Koks žmogus – toks ir jo Kalėdų laukimas

Ugnė Siparė, nuomonės formuotoja

Ankstyvas pasiruošimas Kalėdoms – namų dekoracijos, papuošta eglutė, sukabintos kalėdinės kojinės prie židinio – visa tai mūsų šeimai suteikia daugiau džiaugsmo. Tuomet kažkaip dar labiau pajuntame, kad šventės artėja. Todėl ne tik šiemet, bet ir kiekvienais metais stengiamės kuo anksčiau pasipuošti namus.

Be to, esu skaičiusi vieną mokslinį tyrimą, kurio išvados buvo tokios: žmonės, kurie anksti pasipuošia namus šventėms, yra kur kas laimingesni už tuos, kurie tai daro paskutinę dieną. Nežinau, ar tas faktas yra tiesa (juokiasi), bet esu linkusi tuo tikėti, nes šventę kiekvienas kuriame sau pats – nesvarbu, kas tai būtų: Kalėdos ar gimtadienis.

Džiugiai: Marius, Uma ir Ugnė nė kiek nesibaimina šio metų laiko tamsos, šviesą jie įžiebia namuose ir širdyse. / U. Siparės asmeninio archyvo nuotr.

Ar jaučiuosi papuoštuose namuose laimingesnė? Taip, nes man patinka švęsti. Duok Dieve, kad būtų daugiau progų tai daryti – švęsti gyvenimą, o ne liūdėti ir bambėti ant tų, kurie tai daro ir rodo.

Kai dukrytė Uma paaugs, galbūt Kalėdų laukimas įgaus dar kitokių spalvų, bus dar įdomesnis.

Laikas šiandien yra brangiausia dovana. Juk Kalėdos ir yra tai, kad per jas į vieną vietą susiburia visa šeima ir skiria vieni kitiems savo laiko.

Vaikystėje to laiko atrodė tikrai daugiau. Galbūt dėl to aš mėgstu švęsti šventes, nes ir tėvai joms skyrė nemažai dėmesio? Jie labai stengėsi, kad mums su sese jos būtų ypatingos, kad kuo ilgiau tikėtume Kalėdų Seneliu, prigalvodavo visokių žaidimų ir smagių atrakcijų, mokydavo eilėraščių. Viską kuo geriausiai atsimenu ir stengiuosi, kad mums su Mariumi pavyktų tokius pat gražius Kalėdų prisiminimus palikti Umai.

Ar jaučiuosi papuoštuose namuose laimingesnė? Taip, nes man patinka švęsti. Duok Dieve, kad būtų daugiau progų tai daryti – švęsti gyvenimą, o ne liūdėti ir bambėti ant tų, kurie tai daro.

Vaikystėje eglutę puošdavome vėliau, nes tais laikais dar nebuvo jų dirbtinių. Šiais laikais eglučių yra visokių – ir žalių, ir apsnigtų, ir netgi su miško kvapu – kai spygliai nebyra, galima puošti ją ir kur kas anksčiau.

Ką pasakyčiau žmonėms, kurie pyksta ant nuomonės formuotojų už dirbtinį šios šventės paankstinimą? Na, žinote (juokiasi), yra žmonių, kurie pyksta visada ir ant visko. Jei jau pyktis kyla kalbant apie Kalėdas, tai nuomonės formuotojai čia nekalti. Visada taip buvo ir bus, kad kažkas nuo lapkričio 1-osios iki pat Kalėdų švenčia, o kažkas tą patį laiką pyksta. Koks žmogaus charakteris – taip jis ir elgiasi. Ne tik laukdamas Kalėdų, bet ir visose kitose gyvenimo situacijose.

Tegul kiekvienas daro taip, kaip nori, – pradeda laukti švenčių tada, kada nori. Nes aš gyvenu taip, kaip man gera, ir rodau kitiems tai, kaip aš gyvenu. Jei kažką tai erzina, tiesiog tegul nežiūri, – aš juk neliepiu manimi sekti.

Gyvenimo tempas kasmet greitėja, tačiau džiaugiuosi, kad šie metai man gerokai lėtesni, nes auginu dukrytę, esu motinystės atostogose. Todėl labai stengiuosi neužsiversti darbais ir iki soties pasimėgauti šiuo ypatingu laiku. Ko palinkėčiau kitiems? Svarbiausia, kad prieššventiniame bėgime rastume laiko šeimai ir savo brangiausiems žmonėms!

Dažniau at sigręžkime vieni į kitus

Benas Ulevičius, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas, Religijos studijų katedros docentas

Nematau čia kažko labai tragiško. Juk, sutikite, tai nėra gyvybės ir mirties klausimas (šypsosi). Tačiau vis tiek toks šios šventės ankstinimas – nei logiškas, nei praktiškas. Juk nepradedame švęsti savo gimtadienio prieš kelis mėnesius? Tokiu Kalėdų šventės pailginimu siekiame patirti daugiau džiaugsmo, bet kai ta šventė nesibaigianti, ji nebetenka išskirtinumo ir savo galios. Ji tarsi supilkėja ir nustoja mus džiuginti taip, kaip turėtų.

Atida: B. Ulevičius linki belaukiant šv. Kalėdų atverti savo širdį ir pamatyti greta esančius. / R. Ščerbausko nuotr.

Dabartinė Vakarų visuomenė turi daugybę švenčių, bet ir, deja, daugybę depresijos atvejų. Mėginame gelbėtis kiekvieną savo dieną paversdami švente, tačiau nustojame jas jausti. O juk tiesa labai paprasta – tik išlaukta šventė džiugina. Tik tada atverčiame naują lapą, perkrauname emocijas ir t. t. Todėl išmintingiau būtų sekti senąja tvarka, kuri labiau dera prie žmogaus psichologijos, ir praktikuoti priartėjimo prie šventės procesą. Gal tuomet kur kas pakiliau išgyventume šventinį laikotarpį? Gal tuomet lengviau suvoktume ir tikrąją Kalėdų šventės prasmę? Mums, katalikams, tai Jėzaus gimimas.

Beje, šis gimtadienis susijęs ir su labai gražiu gamtos reiškiniu – šviesos sugrįžimu. Taigi, yra net kelios prasmės, kad sustotume ir ramiai palauktume tų šventinių dienų išsipildymo. Todėl siūlau puošti eglutę ne prieš du mėnesius, nes atėjus Kalėdoms ji jau bus išblukusi, neįdomi ir įprasta, bet savo laiką organizuoti taip, kad šventiniai elementai būtent ir patektų į tas labiausiai šventines dienas.

Kalėdų šventės pailginimu siekiame patirti daugiau džiaugsmo, bet kai ta šventė nesibaigianti, ji nebetenka išskirtinumo ir savo galios.

Laikas yra didžiausias deficitas. Kadangi šiandien visi stokojame to lėtojo, dėmesingojo laiko, turime dėti papildomų pastangų ir laiko, skirto adventui, patys išsikovoti. Ar pastebėjote, kad jei į šventes įšokame skubomis, nepasiruošę – jos erzina?! Šventės grąžina mus prie artimiausių žmonių, prie jaukaus namų židinio. Jos reikalauja atsigręžti į kitą žmogų. Tai nelengva, jei nepasiruošei šiam žingsniui. Juk tikrai sunku, ką tik tvarkius reikalus, tauškus mobiliuoju, greitai viską išjungti ir laužyti kalėdaitį prie stalo. Nepavyks. Tas saldžiausias momentas turi savo kainą, ir ta kaina – lėtesnis gyvenimo tempas per adventą.

Vaikystėje Kalėdos man būdavo pati romantiškiausia metų diena. Labai gerai prisimenu, kaip puošdavau su tėčiu eglutę. Ir gardžius kvapus virtuvėje. Kūčių dieną mūsų šeima praktikuodavo susilaikymą. Aišku, niekas man, vaikui, neliepdavo pasninkauti, tačiau buvau raginamas susilaikyti nuo apstaus valgymo ir gardėsių. Ant šventinio stalo, nors ir buvo sovietiniai laikai, visada stovėdavo nedidelė prakartėlė, o mūsų kalėdaičiai gulėdavo ant šieno, ant kurio gimė pasaulio Atpirkėjas ir Gelbėtojas Jėzus. Kalėdas mes šventėme sąmoningai kaip Jėzaus gimtadienį, o po Kūčių vakarienės visuomet eidavome į šv. Mišias.

Ko palinkėčiau žmonėms? Tegul pažvelgia į savo širdis, atveria jas sąmoningam artėjančių Kalėdų laukimui, suderina su pilnu ramybės džiaugsmu ir dažniau atsigręžia vieni į kitus.

Per adventą galime su vaikais organizuoti  įdomių ir kūrybingų veiklų, kurios padės sužadinti Kalėdų dvasią ir nepastebimai padės ugdyti vaikų finansinį raštingumą. Štai keletas idėjų.

Skaitinių vakarai

Vietoj įprastų nuotykių istorijų, pasirinkime kalėdinę knygą ir skaitykime ją vaikams kas vakarą prieš miegą. Tai ne tik skatins skaitymo įpročius, bet ir padės sukurti jaukumą šeimoje. Su vaikais leidžiamas laikas visuomet atsiperka, nes tik tada, kai yra sukurtas tvirtas ir atviras ryšys, vaikai yra linkę atsiverti ir įsiklausyti į mūsų patarimus.

Kalėdų skanėstų kepimas

Leiskime vaikams aktyviai dalyvauti kepant Kalėdų pyragus ar sausainius. Galime kartu išbandyti naujų receptų arba gaminimo techniką, skaičiuoti gramus, puodelius ir mililitrus. Pabandykime receptą padvigubinti ar per pusę sumažinti. Tai ne tik skanus užsiėmimas, bet ir puiki galimybė dalytis patirtimi ir mokytis matematikos.

Su vaikais leidžiamas laikas visuomet atsiperka, nes tik tada, kai yra sukurtas tvirtas ir atviras ryšys, vaikai yra linkę atsiverti ir įsiklausyti į mūsų patarimus.

Dovanų pakavimas

Labiausiai nemėgstu dovanų, kurios pakuojamos į dovanų maišelius. Man tada atrodo, kad dovanotojas buvo atsainus rinkdamas man dovaną (nors tai visiška netiesa). Todėl pati mėgstu dovanas pakuoti į popierių ir jas puošti. Tačiau suprasdama pakuotės laikinumą, stengiuosi naudoti medžiagas, turimas namuose. Kai jau yra paruoštų dovanų, leiskime vaikams dekoruoti dovanų pakuotes. Pieškime, lipdykime, kirpkime, riškime – leiskime vaikams kurti unikalias pakuotes, kurios džiugins dovanų gavėjus, tačiau per smarkiai netuštins mūsų piniginės. Paaiškinkime ir vaikams, kodėl neperkame jau pagamintų kaspinėlių, o rausiamės savo stalčiuose. Galime palyginti, kiek kainuotų nusipirkti naujų puošmenų, ir pasamprotauti, ar verta leisti tiek pinigų akimirkos džiaugsmui.

Aukokime

Šventinis laikotarpis yra bene paprasčiausias laikas vaikams paaiškinti apie aukojimą. Pradedant maisto produktais prekybos centre ir baigiant tikslinėmis aukomis įvairioms įstaigoms. Tačiau šventiniu laikotarpiu yra daug galimybių aukoti savo laiką – galbūt pusdienio savanorystė leis visai šeimai patirti dalijimosi džiaugsmą?

Kalėdų filmų vakaras

Prisipažinkite – kiek kartų esate matę „Vienas namuose“? Internete klaidžioja memas su užrašu: „Kuo esu vyresnis, tuo labiau galvoju, ką dirbo Kevino tėtis, kad galėjo sau leisti tokį namą ir Kalėdas Paryžiuje septyniems asmenims?“. Atsakymo aš irgi nežinau ir šito filmo nerekomenduoju, nes jau gal ir pabodo. Tačiau yra senas (tikrai senas – 1946 m.) filmas „Nuostabus gyvenimas“, kurio veikėjai – ir skurdžiai gyvenantis verslininkas, ir godus konkurentas, ir tėvų norų įgyvendinimas, ir savo svajonių atsisakymas… Filmas nespalvotas, bet labai šviesus, dvelkiantis Kalėdomis ir net su keletu finansinio ugdymo pamokų. O gal turite kitų rekomendacijų?

Šiais metais pasažas paankstino savo kiemo puošybą ir prisijungė prie tradicinės šv. Martyno šventės, kurią jau penktus metus švenčia Stiklo kvartalo rezidentai – kvartalo gatvelėse įsikūrusios meno galerijos, restoranai ir mažos parduotuvėlės.

„Kuriame vietą, kurioje būtų jauku ir gera susirinkti kaimynams, švęsti, pirkti dovanas ir kartu laukti Kalėdų. Nepaisant to, kokiais sudėtingais laikais gyvename, mūsų tikslas yra kurti džiaugsmingas akimirkas“, – sako Lietuvoje gyvenantis danas, „Senatorių pasažo“ įkūrėjas Nielsas Peteris Pretzmannas.

E. Čingos ir D. Rozmanaitės-Bružienės nuotr.

Nuo šv. Martyno jau galima tikėtis žiemos, tai – sena lietuvių šventė, dar vadinta senosiomis vėlinėmis. Viduramžiais – svarbi derliaus nuėmimo pabaigos šventė, po kurios prasidėdavo Kalėdų laukimas. Paprastai per šv. Martyną lietuviai valgydavo stiprią vakarienę, kuriai ruošdavo gerą kepsnį, o jį užgerdavo sezoniniais gėrimais. Vaikai pavakare rengdavo žibintų procesijas, kurioms žibintus gamindavo patys. Kai kur Lietuvoje ši tradicija dar išlikusi, ją atgaivinę, švenčia žalieji vaikų darželiai. Olandų vaikai su savo pagamintais žibintais iki šiol lanko kaimynus, žibintų procesijos rengiamos ir Austrijos mokyklose, čia egzistuoja netgi specialios žibintų gaminimo dirbtuvės. Daugelyje šalių per šv. Martyną vyksta meno ir muzikos vakarai, degustacijos.

Vilniaus Stiklo kvartalas sostinėje Kalėdų dvasią paskleidžia bene anksčiausiai. Ši vieta iš kitų Vilniaus vietų išsiskiria ne tik jaukia aplinka. Už jos slypi stipri kaimynystė ir bendrystė. Kasmet kvartalo rezidentai kartu užsisako mažų eglučių vazonuose iš lietuviško ūkio, stato jas prie savo durų ir šv. Martyno vakarą užžiebia pirmąsias Kalėdų laukimo švieseles. Prasideda pasakiškas laikas, kviečiantis pasivaikščioti po gatveles, užsukti į kiemus, kuriuose šeimininkai seka savo kalėdines istorijas.

Amžinybės simbolis

Advento vainikai Vokietijoje egzistavo nuo XVI a., tačiau tokį vainiką, kokį matome dabar, pirmasis 1839 m. sukūrė Hamburge gyvenęs pastorius Johanas H.Vichernas.

Jo įkurtos prieglaudos auklėtiniai, artėjant Kalėdoms, nuolat klausinėdavo, ar ilgai reikės laukti šventės, todėl pastorius ant vežimo rato uždėjo keturias baltas ir 20 raudonų žvakių, kurias nuo gruodžio 1 d. kas dieną uždegdavo – ši instaliacija padėjo vaikams skaičiuoti iki Kalėdų likusias dienas.

Tradicija kurti žvakių ratą, dekoruotą visžaliais augalais, greitai tapo populiari Vokietijos protestantų bendruomenėse, o vokiečiams ėmus masiškai emigruojant į JAV, įsitvirtino ir ten.

Rekordas: 24 langus turintis Gengenbacho rotušės pastatas prieš šventes virsta įspūdinga advento kalendoriaus instaliacija ir vadinamas didžiausiu pasaulyje advento kalendoriumi. / Freepik nuotr.

Skaičiuoti dienas iki Kalėdų – sena tradicija, įvairiose tautose ir religijose gyvuojanti skirtingomis formomis.

Tinklalapio "Statista" duomenimis, šiemet vien amerikiečiai kalėdinėms puošmenoms planuoja išleisti vidutiniškai 63 dolerius, o advento vainikai JAV iki šiol yra viena iš dešimties perkamiausių kalėdinio dekoro prekių.

Advento žvakių simbolika

Advento tradicijos pirmiausiai kyla iš religinių tradicijų, todėl ne tik pats vainikas, bet ir visi jo elementai turi simbolinę reikšmę.

Vainike naudojamų žvakių simbolika – religinė, tiesa, jų prasmės aiškinimas priklauso ir nuo konfesijos, ir nuo tradicijos. Pavyzdžiui, katalikų ir protestantų bažnyčiose advento vainikui dažniausiai naudojamos violetinės ir rožinės spalvos žvakės, nes būtent šios spalvos yra siejamos su keturiais advento sekmadieniais.

Vainikas: kas savaitę uždegamos žvakės turi reikšmes. Pirmąją savaitę uždegama žvakė reiškia viltį, antrąją – taiką, trečiąją – džiaugsmą, o ketvirtąją – meilę. / Freepk nuotr.

Ir pačių žvakių, uždegamų kas savaitę, reikšmes galima interpretuoti per krikščioniškąją tradiciją: pirmąją savaitę uždegama žvakė reiškia viltį, antrąją – taiką, trečiąją – džiaugsmą, o ketvirtąją – meilę.

Kalėdų laukiančiuose namuose seniau būdavo įžiebiama advento žvakė su dienas žyminčiomis padalomis: didžiųjų metų švenčių laukta kasdien nudeginant po vieną padalą. Nuo 1747 m. Vokietijoje, o vėliau ir kituose protestantiškuose kraštuose vaikai raudonu kaspinu ar popieriumi apvyniotą advento žvakę įsmeigdavo į apelsiną ar ropę, kurie simbolizavo pasaulį – tokia žvakė vadinta "Christingle" (nuo vokiško termino Christkindle, reiškiančio Kūdikį Kristų).

Kalėdų laukimo kalendorius

Skaičiuoti dienas iki Kalėdų – sena tradicija, įvairiose tautose ir religijose gyvuojanti skirtingomis formomis. XIX a. vokiečiai dienas iki Kalėdų skaičiavo kreida ant durų žymėdami brūkšnelius, taip pat ant sienos lipindami šventuosius paveikslėlius.

1851 m. išleistoje vaikams skirtoje knygelėje pasakojama, kad kiekvieną vakarą vaikai laukdavo, kol tėvai ant sienos pakabins naują šventą paveikslėlį – kai jų bus 24, ateis Kalėdos. Tradicija kurti rankų darbo Kalėdų laukimo kalendorius Vokietijoje buvo išties populiari, kiekvienuose namuose ieškota originalių sprendimų.

Pirmąjį masinės gamybos advento kalendorių sukūręs Gerhardas Langas prisimena, kaip prieš Kalėdas iš mamos gaudavo rankų darbo dėžutę su 24 sausainiais ir kiekvieną dieną galėdavo suvalgyti po vieną. Įkvėptas vaikystės prisiminimų, G.Langas XX a. pradžioje išspausdino pirmąjį advento kalendorių, kuris sulaukė didžiulės sėkmės ir kasmet pasirodydavo su naujomis iliustracijomis ir temomis. Įdomu, kad 1930 m. išleistas advento kalendorius buvo pritaikytas ir regėjimo negalią turintiems vaikams.

Beje, Vokietijoje iki šiol egzistuoja ir didžiausias pasaulyje advento kalendorius. Turistai kasmet plūsta į šalies pietvakariuose įsikūrusį vaizdingą Gengenbacho miestelį, kurio rotušės pastatas, turintis 24 langus, prieš šventes virsta įspūdinga advento kalendoriaus instaliacija.

Nuo saldumynų iki užduočių

Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, atvėrę kalendoriaus langelį, vaikai galėdavo rasti po citatą iš Biblijos, kalėdinę maldelę ar paveikslėlį, o 1926 m. išleistame kalendoriuje "Kalėdų rožė" pirmą kartą buvo paslėpta ir 20 šokoladinių saldainių.

Taip prasidėjo šiuolaikinių advento kalendorių era, kurią laikinai sustabdė tik Antrojo pasaulinio karo metais paskelbtas draudimas naudoti kartoną ne karo reikmėms.

Vis dėlto jau pirmaisiais pokario metais tradicija leisti advento kalendorius buvo atnaujinta, o įvairios bendrovės pradėjo varžytis, kuri sukurs gražesnių paveikslėlių ar įdės įdomesnių skanėstų.

Šiandien advento kalendoriuose galima rasti ne tik saldumynų, bet ir žaislų, knygelių ar užduočių, o kai kurie kalendoriai skirti ne vaikams, bet ir augintiniams ar suaugusiesiems – kalendoriaus langeliuose jų laukia skanėstai, kosmetika, papuošalai, sūrio, kavos, alkoholinių gėrimų ar net augalų rinkiniai, kurių kainos svyruoja nuo kelių iki kelių šimtų tūkstančių eurų.

– 30 metų praėjo, kai visi susitelkėme, prie bokštų budėjome, į Baltijos kelią važiavome. Nieko neturėjome materialine prasme paėmus, bet buvome laimingi, nes buvome vieningi ir žinojome, kokio tikslo siekiame. Šiandien, kuomet šaldytuvai pilni, stogas virš galvos, visko yra, rankas ir kojas turime, darbą susirasti galime ir vis tiek nelaimingi. Jeigu tu ieškai negatyvių dalykų, tu ir Kanarų salose gyvendamas surasi – tai bus per karšta, tai vanduo per sūrus. Kaip žmonėms pabandyti pasakyti, kad tiesiog išlikime ramūs ir susitvarkys tos visos bėdos?

Kai vienybė prarandama, fragmentuojasi visuomenė ir mes labai gerai žinome, kas mus ateina gelbėti.

– Taip, mes esame patyrę, kokia galia yra vienybėje. Juk tankus tai sustabdėme ne ginklais – dainomis, susikabinę rankomis, malda. Dalykais, kurie atrodo prieš ginklus kaip humoras. Ir visgi tai buvo stipresnis ginklas nei tankai. Mes pasaulyje pristatomi kaip laimės kūdikiai, kaip unikalus demokratijos triumfas, nes per tokį trumpą laiką atstatyti visuomenę praktiškai sulyginant su Vakarų kraštais, kurie jau 200 metų demokratijos tradiciją turi, yra beveik kaip stebuklas. Jeigu pasižiūri pasaulio statistikas, mes esame pirmame penkiasdešimtuke beveik visais klausimais. Daug analitinių straipsnių pristato Baltijos valstybes kaip patvirtinimą, kad demokratija veikia. Tai yra teisinga žmonijos atrasta kartu su gyvenimu sistema. Mes esame pavyzdys, kad išvis tokie dalykai veikia. 

Mes turėtume tai prisiminti ir vertinti, nes mūsų brolių ir seserų kraujas – partizanų, tų, kurie sušalo Sibiro platybėse, tiesiog šaukė į mus – ar jūs juokaujate? Jūs skundžiatės ne kad trūksta vieno ar kito dalyko, kur gyvybės ir mirties klausimas sprendėsi visai neseniai prieš keletą dešimtmečių, kad mes šitą laisvę turėtume. Dabar turime ją saugoti, nes jeigu murmančių skaičius didės, mes prarasime vienybę. Kai vienybė prarandama, fragmentuojasi visuomenė ir mes labai gerai žinome, kas mus ateina gelbėti. Jie paskelbs, kad štai, mūsų kaimynai nestabilūs, susipriešinę, tai žinote, ką? Mes jiems padėsime. Ir vėl iš naujo ta pati dainelė, kurią mes jau turėjome. Praktiškai vienybė yra nacionalinio saugumo klausimas Lietuvoje, nes kraštas yra labai nedidelis. Ir jeigu susipriešiname, jei vienas kitą ujame, negerbiame, tai galima sakyti, mes rizikuojame laisvės ir nepriklausomybės istorija. Mes rizikuojame savo krašto likimu.

– Tie partizanai irgi turbūt turėjo nusiskundimų, kad keliuose kvadratiniuose metruose artimu atstumu turėjo būti. Ir vandens nebuvo, ir nusiprausti nebuvo kur. Ir šaltoka, ko gero, ten žiemomis girioje sėdėti buvo. Bet jie sėdėjo. Ir žinojo, kad kiekvieną dieną gali žūti, ir ne tik žūti, bet ir nukankinti gali būti. Bet jie turėjo tikslą – laisvą Lietuvą. Mes šiandien gyvendami laisvoje Lietuvoje esame nepatenkinti, kad su kauke reikia vaikščioti.

Mūsų egzaminas šiandienos yra pateisinti tą brolių ir seserų auką, kuri tikrai buvo nepaprastai brangia kaina nupirkta, kad šią laisvės ir nepriklausomybės aplinką turėtume.

–  Taip, aišku žmonės į tokią kalbą kartais reaguoja dar didesniu pykčiu: jums tai gerai, jūs turite pavalgyti, stogą, štai mano problemos, mano ligos. Turime pripažinti, kad išbandymai, sunkumai mūsų nėra palikę. Bet kaip sunkumo nepadaryti problema – šiandien yra klausimas. Sunkumas yra įprastas dalykas, net Viešpats Dievas turėjo sunkumų, kaip ten pagalvoji. Bet kaip nepadaryti problemų? Tai reiškia, neužkietinti sunkumo iki tokio lygio, kad mes nebesusikalbame, nebegalime kartu gyventi, vienas kito gerbti. Mažas kraštas, nedidelė visuomenė, mums iš tikrųjų turėtų būti vienybę lengviau laikyti nei šimtams milijonų žmonių.

Mūsų šiandienos egzaminas yra pateisinti tą brolių ir seserų auką, kuri tikrai buvo nepaprastai brangia kaina nupirkta, kad šią laisvės ir nepriklausomybės aplinką turėtume. O toliau, kaip jūs sakote, rankas ir kojas turime, vis tiek gali prasimanyti, užsidirbti, kitiems padėti ir tikrai gyventi taip, kaip nori, kaip tavo vaizduotė neša ir turėti tą gyvenimo versiją, kuri yra viena geriausių žiūrint pasaulio kontekste, negu, pavyzdžiui, gyvenant totalitaristinėje visuomenėje, kur tu negali net savo nuomonės pareikšti, susitikti, kalbėtis, keliauti. Įvertinti tai, ką turime – šiandien turbūt yra šitos visos pandemijos pamoka.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Vilties kultūra. Esate apie ją kalbėjęs. Ir tą vilties kultūrą, kai kalbame apie visuomenės psichinę sveikatą, tą nerimą, kuris, be jokios abejonės, visų mūsų namuose šiandien tvyro. Labai trūksta lyderystės iš politikų pirmiausia. Bet lygiai taip pat ir iš jūsų – Dievo tarnų – pusės, to žodžio, to nuraminimo. Aš nesakau, kad jūs kažko nepadarote, aš tiesiog manau, kad daugelio žmonių akys gręžiasi į tuos dvasinius, moralinius lyderius, kurių, deja, Lietuvoje nėra daug. 

– Taip, mes turime atkreipti dėmesį, kad ta vilties kultūra turi būti lavinama. Kaip ir kiti gebėjimai – mes juos laviname pastangomis. Taip ir čia – turi būti lavinamas gebėjimas ne bloga pabrėžti, bet galbūt ieškoti gero, ir pabrėžti, ir parodyti. Taip, Bažnyčia irgi galėtų tos kultūros skelbimo praktiką daryti. Aišku, politiniai lyderiai irgi turi prisiminti, kad jie tarnauja kurdami vienybę. Visi dalykai yra tvarkoje, jie tvarkysis pakeliui, jeigu mes turėsime tą patį pagrindą. Ta vienybės dvasia, troškimo vieni kitiems padėti, tvarkys ir teisę, ir ekonomiką, nes jeigu žmogus šviesoforo signalo laikosi iš baimės – yra vienas dalykas, bet jeigu jis laikosi iš meilės, kad nesužeistų kito žmogaus, yra visai kita motyvacija.

Žmonės aišku turi didelius išbandymus, problemas, bet visur jas pabrėžti, tik demonstruoti, reiškia ir kitiems nepadėti ir galbūt net pavogti džiaugsmą gyventi.

Mes turime prisiminti, kad motyvacija yra dar svarbesnis dalykas, kurį turime perteikti žmonėms, negu vieni ar kiti niuansai iš ekonomikos ar politikos. Šiandien mūsų uždavinys visiems kartu mokytis vilties meno, jeigu jį taip galima pavadinti, žiūrėti, kokie žodžiai byra iš lūpų – ką aš siūlau kaip sprendimą ir ką aš darau, kad pasaulis būtų geresnė vieta gyventi, ar prisidedu? Jeigu nieko neprisidedu, tai bent patylėkite ir netrukdykite tiems, kurie prisideda, nes jiems nuotaiką gadinate ir tada atimate jėgą. Jūsų darbas tada ramiai pabūti, jeigu nieko gero nepasakai. Jeigu ką nors gero turite – prašom, į eterį kalbėkite, nes tai yra nacionalinis turtas. Žmonės, aišku, turi didelius išbandymus, problemas, bet visur jas pabrėžti, tik demonstruoti, reiškia ir kitiems nepadėti ir galbūt net pavogti džiaugsmą gyventi. 

– Ką patartumėte tikintiesiems? Gal išpažintį atlikus lengviau pasidarytų ar bažnyčioje šventas mišias išklausius? Dabar tos galimybės neturime, kaip elgtis?

– Vis tiek Kalėdos yra dvasinė šventė, širdies. Prisiminti, kad esame Dievo mylimi, kad jis aplankė šį pasaulį ir nori, kad mes taip pat jį aplankytume. Tas aplankymas ne tik fizinis, kad ateiti į bažnyčią, bet jis yra dvasinis – atsivėrimas maldai, bendrystei, kuri yra egzistencinio pobūdžio. Pagalvoti apie gyvenimo dovaną, apie Kūrėją. Kalėdos šiemet yra su išbandymu, bet jeigu tu pasižiūri į tą Kalėdų istoriją, kuri aprašyta Evangelijoje, ten irgi buvo išbandymas – Marija gimdo antisanitarinėmis sąlygomis, su spaudimu. Ciesoriaus įsakymas visiems susirašyti, nėščios irgi eina 150 kilometrų, kaip jos atveju, ir gyventojų surašymas vyksta. Tada mes žinome įsakymą išžudyti berniukus – turi praktiškai čia ir dabar krautis daiktus ir bėgti į Egiptą – net visai į kitą kraštą, priverstiniai pabėgėliai, tremtiniai.

Tai fonas Kalėdų buvo toks pat. Ne tik angelų giesmė. Šiemet išgyvename štai šitą Kalėdų istorijos dalį ir galbūt daugiau atkreipsime dėmesį, kad jose taip pat buvo įtampa, taip pat negalėjo šeimos, giminės aplinkoje būti pasitiktas kūdikis. Bet tai nesutrukdė nei naujai istorijai, kurią mes vadiname mūsų era, nei sutrukdė tam džiaugsmui, kuris vis dėlto įvyko ir buvo perkeistas pasaulis per šito įvykio reikšmę. Panašiai šiandien ir mes turėtume į Kalėdas žiūrėti. Sunkumai, suvaržymai. Negalime ateiti į bažnyčią, bet pažvelkime į dvasinę šitos šventės tikrovę – juk tai buvo Dievo troškimas ateiti į žmonių tarpą ir jo didelis lūkestis, kad jis bus priimtas.

Jūs ir aš esame laimės kūdikiai, nes pirmiausia esame pašaukti į gyvenimą. Turbūt pastebėjome, kad gyvename.

– Ir kančioje gražūs dalykai gimsta. O gal tik kančioje? 

– Kartais tik per kančią gražūs dalykai gimsta. Iš tikrųjų viskas, kas šitame pasaulyje sukurta, yra atėję per kančią –  kūrybinę kančią, kančią susitarti dėl bendro tikslo ir tas sunkumas nesustabdė žmonių kurti miestų, tiesti kelių, atrasti vakciną. Galėjome numoti ranka: nieko nebus, be dešimties metų jokių vakcinų. O vis dėlto susivienijus galima pasiekti, pasirodo, neįtikėtinų dalykų. Gal tai ir yra pamoka, kad mumyse yra tokios kūrybinės galios, kurios mes nesame atradę, kurios dar nėra išlaisvintos. Jeigu tai yra įmanoma per tokį trumpą laiką, tai gal ir kiti dalykai yra įmanomi.

– Požiūrio klausimas, kaip jūs sakote. Gal mes kaip tik ant gražių dalykų slenksčio esame. Koks jūsų palinkėjimas žmonėms švenčių proga?

– Brangieji, esame nuostabios šventės dalyviai. Jūs ir aš esame laimės kūdikiai, nes, pirmiausia, esame pašaukti į gyvenimą. Turbūt pastebėjome, kad gyvename. Tai reiškia, kad laimėjome toje loterijoje, kuri vadinasi būtis ir patirtis gyvenimo, tikrovės šio pasaulio. Tai turime prisiminti, ypač per Kalėdas, nes jos yra Dievo ir žmogaus susitikimo šventė. Viešpats įžengė į žmonijos istoriją, kad mums atvertų dalykus, kurie džiugina širdį, kurie dovanoja viltį ir įkvepia gyventi. Norisi palinkėti šv. Kalėdų proga jums visiems įkvėpimo ir džiaugsmo, kuris tebūna jūsų gyvenimo būdas ir stilius. Ačiū ir gražių Naujųjų metų.

Mano vaikystės vizija gerokai skyrėsi nuo tos mažumėlę neandartalietiškos Kalėdų Senelio parodijos. Su murzina kauke vietoj švariu baltu šerkšnu apšarmojusių ūsų, jis atrodė labai nesimpatiškai. Fake Kalėdos! – smegenis perskrodė mintis. Kiek žinau, dar prieš keletą metų terminas "fake news" (liet. – netikros naujienos) nebuvo itin plačiai vartojamas, bet Dievo koronės laikais, atrodo, visose gyvenimo sferose jis laimi.

Netikras Kalėdų Senelis

– Štai, žiūrėkite, – vakare pyškinu žinutę savo draugužėms. – Jau ir taip gyvename visuotinio netikrumo laikais, kai visi tik įtarinėja, bet niekas tiksliai nežino, ar tas Baubas, jau tuoj bus metai, kaip valdantis pasaulį, iš tiesų egzistuoja? Na, gerai, – išgirdusi nepakantų Aldutės kostelėjimą, greitai pasitaisau, – ar iš tiesų jis toks baisus? Turiu omenyje, ar tikrai jis baisesnis už sezoninį gripą, vėžį, Alzheimerį ir kitas stambaus kalibro žmonijos ligas? O čia dar tas netikras Kalėdų Senelis ant antrojo karantino slenksčio…

– Nepyk, brangute, – sukikena mūsų bankininkė, – bet argi tu lig šiol nežinojai, kad visi Kalėdų Seneliai netikri?! Negi niekada neužtikai savo tėčio atsiklijavusiais ūsais ir vatine barzda, bandančio kuo natūraliau išlaužti Kūčių vakarą amerikietišką "Ho ho ho!"?

Todėl ir mes – Happy family – tikime, kad Tamsai nėra jokių šansų. Net ir dėl koronos. Nes aplink yra daug šviesių žmonių – kaip mūsų Kalėdų girliandoje šviesos žiburėlių.

– Stop, mergaitės, – į pokalbį įsitraukia ir mūsų visažinė vertėja, žinanti tai, ko paprastai nė viena iš mūsų nežino. – Turiu giminių Australijoje. Ir jau seniai Sidnėjuje Kalėdų Seneliai nebegali sveikinti vaikų tradiciškai, t.y. sakydami "Ho ho ho!", nes šis garsų junginys skamba labai panašiai kaip žargonu vartojamas žodis, reiškiantis prostitutę.

– Tai kaip dabar tie australų Kalėdų Seneliai sveikinasi? – net ir be vaizdo skambučio matau juokingai ištįsusius savo draugužių veidus.

– Sidnėjaus Kalėdų Seneliai turi sveikinimo garsų junginyje naudoti balsę "a" – "Ha ha ha!" Ir tai, patikėkit, ne mano fake žinia, bet "The Daily Telegraph" informacija, – išdidžiai užbaigia ji.

– Fake news, ne kitaip… - kažkodėl neišlaikau nepasakiusi, nors žinau (visos žinome), kad Mis Niekada Neklystančioji vis tiek galiausiai bus teisi. Todėl nesiginčijame. Jau įpratome.

Lietuviškasis Kalėda – su lazda

– Palaukit, mergos, tik dėl smalsumo, – stenografuoju žinutę, – tuoj įlįsiu į skelbiu.lt ir pažiūrėsiu, ar internetinės parduotuvės jau pardavinėja Kalėdų Seneliams kaukes. Nes juk tikrai mačiau reportažą iš kažkokios užjūriuose esančios Kalėdų Senelių akademijos, kur jaunų akių seneliukai sėdėjo susirangę ankštuose suoluose su raudonomis, prie savo kostiumų priderintomis kaukėmis ir mokėsi aiškiai artikuliuoti žodžius, kad pro tankų medžiagos filtrą vaikučiai juos suprastų… Fiii… Ačiū Dievui, – už minutės jau skubu pranešti džiugias naujienas, – į "Google" paieškos langelį įvedus raktinius žodžius "Kalėdų Senelio kaukė", meta tradicines barzdas, ūsus ir akinius. Galgi tie kaukėtieji sveikins vaikučius tik tolimuose užjūriuose, o lietuviškasis Kalėda ateis be kaukės – tiktai su lazda?! – žaismingai surimuoju.

– Norėtum, – liūdnai nutęsia mūsų ikimokyklinio ugdymo pedagogė Aldutė. – Negi nematai, kad Dievo koronė – tai jungtinis viso pasaulio projektas ir ne tik Kalėdų Seneliai, bet ir jų elfai, nykštukai, snieguolės – visi šoka pagal vieną ir tą pačią (ir jau tikrai ne "Jingle Bells") dūdelės melodiją.

Laukimas prasideda nuo "Elfo"

Vos išgirstu žodį elfas – slogios nuotaikos kaip nebūta. (Beje, visiems, pavargusiems nuo pastarųjų mėnesių fake news, siūlau susirasti ir pasižiūrėti 2003 m. amerikiečių kalėdinę komediją "Elfas", režisuotą Jono Favreau). Nes būtent juo prasideda mūsų šeimos Kalėdų stebuklo laukimas.

Paprastai tai būna Saulėja, kuri vieną eilinę darbo dieną grįžta po mokyklos namo ir lyg niekur nieko pasako: "Šiandien vakare iškepsiu kalėdinių meduolių ir visi žiūrėsime "Elfą". Nežinau, iš kur šitas vaikas toks – na, absoliuti mano, mėgstančios karštį, saulę, vasarą, priešingybė. Ji tik ir laukia, kada oras Lietuvoje ims vėsti, o "Gismeteo" prognozės paskelbs pirmąjį šaltuką su gausiais sniego dribsniais...

Ir dar – šitas kalėdinis vaikis tiesiog tobulai moka užkrėsti mus visus Kalėdų dvasia. Nė vienais metais nebuvau tiek už ją dėkinga, kiek šįmet. Nes šventai tikiu, kad ne kaukės ir ne atstumai mus išgelbės, bet… kažkas aukštesnio, mistiškesnio, įskiepyto per kartų kartas dar nuo vaikystės. Su tuo kažkuo kiekvienam siejasi tik pačios šilčiausios ir pozityviausios emocijos, paskanintos žmogiškumo, dvasingumo, atlaidumo, gailestingumo prieskoniais.

Patefonas – pataisytas

Beje, apie tuos prieskonius... Šįmet Kalėdų dvasia mūsų namuose jau kvepia kardamonais, imbierais, gvazdikėliais, nes viešėdama pas sesę Dubajuje Saulėja prisipirko daugybę kvapniųjų žvakių su nuolaidomis (kad tik užtektų iki Kalėdų).

O dar, vos grįžę namo, į Lietuvą, gavome ilgai lauktą žinutę: "Jūsų patefonas pataisytas!" Ar galite įsivaizduoti – iš mano tėčio dar sovietiniais laikais pirkto griozdo, iki tol gulėjusio tarp raugintų agurkų ir konservuotų braškių tėvų rūsyje, nuo šiol skambės Saulėjos mylimas Antonio Vivaldi, Fredericas Chopinas ir jaukios Kalėdų giesmės.

Taip taip, nes, dar prieš išvykdama į saulėtąjį Dubajų, Saulėja su tėčiu nupyškino į Aleksoto sendaikčių turgų ir vos po pusę euro prisipirko daugybę senovinių kalėdinių plokštelių. Jau dabar rašau ir girdžiu tą specifinį, tik seniems patefonams ir plonais, juokingais moteriškais balseliais giedančioms plokštelėms būdingą garsą. Kažkas gal pasakytų – ne itin švarų, bet sukeliantį Saulėjos seneliui tikrą prisiminimų audrą.

Jis atsisako važiuoti į Kauno klinikas (nes, anot jo, tokiems klipatoms gydymo jau seniai nėra), bet iš paskutiniųjų nurėplioja į rūsį parinkti anūkei savo jaunystės laikų plokštelių su Demiu Roussos, Ala Pugačiova, Dalida, legendine "Nerija" su neapsakomai jaunu Stasiu Povilaičiu. Ech… Raudame apsikabinę abu.

Bilietai išparduoti

O nudžiūvusios ašaros man primena paskutinį apsilankymą Kauno dramos teatre, prieš paskelbiant šalyje antrąjį karantiną. "Bilietai, deja, visi išparduoti", – maloni kasininkė rodo pilnut pilnutėlį didžiosios salės planą. Savais kanalais suveikia mums du.

"What??? – susižvalgome su vyru jau sėdėdami salėje: negi ir vėl fake news?! Be mūsų – turėjusioje būti pilnoje salėje – kraipo galvas nustebę (matyt, dėl to paties fakto) gal koks dvidešimt teatromanų ir laukia režisieriaus Agniaus Jankevičiaus šedevro "Gentis", pastatyto pagal dar mano močiutės (iš tėčio pusės) mylimiausią Ievos Simonaitytės romaną "Aukštųjų Šimonių likimas".

Spektaklis prasideda luošosios Roželės žodžiais: "Mano genties nebėra. Yra tušti trobesiai. Užkaltos durys ir langai. Ir nors seniai tuščia, aš vis vien grįžtu ten. Mintimis. Grįžtu susitikti." Kažkokie fantasmagoriški, sumišę teatro ir šių dienų realybės vaizdai pinasi akyse, nes nužmogėjimo problema Dievo koronės kontekste be galo paliečia.

Ir ne tik mane. Belaukdama trečiojo skambučio, mačiau feisbuke besklandančius žmonių įrašus, raginančius pirkti Kalėdų dovanas iš smulkiųjų verslininkų, taip pat nepasiduoti į gražius žodžius vyniojamam "brolis – brolį, kaimynas – kaimyną, draugas – draugą" skundimo bumui… Ar išmirs nuo tos prakeiktos koronės mūsų žmonių genties žmogiškumas? Ar, pasidaliję į baltuosius ir raudonuosius, baidenus ir trampus, vakserius ir antivakserius, koronius ir chronius, išskųsime vieni kitus, išsidrabstysime žodžių, veiksmų purvais taip, kad, pasauliui nurimus, mes, jo piliečiai, jo žmonės, gentainiai, nebegalėsime vieni kitiems į akis pažiūrėti?!

Kaip kadaise – beje, ne taip ir seniai, 1994 m., – nutiko Ruandoje. Dvi iki tol vienoje šalyje sugyvenusios etninės gentys pateko į pirmuosius pasaulio dienraščių puslapius dėl masinių žudynių. Ruandos genocido metu hutų radikalų iniciatyva buvo išžudyta milijonas tutsių ir nuosaikiųjų hutų. "Dar nežinau, kaip atrodo Dangus, bet užtai tiksliai žinau, kaip atrodo Pragaras…" – pasakojo visa tai išgyvenęs lietuvių kilmės misionierius Hermanas Šulcas, pas kurį svečiavomės praėjusią vasarą.

Ir kas žino, kiek suluošintų roželių klaidžios susvetimėjusio pasaulio labirintais, ieškodamos tos senosios žmonių genties užuomazgų, palikuonių, pabėgėlių… – mąstau po spektaklio ir jau piktai save nutraukiu: "Visos tos mano sapalionės – fake news!"

Šviesos lempelių terapija

Geriau grįžusi paprašysiu, kad Saulėja iškeptų tikrų kalėdinių meduolių su pačiu tikriausiu cukraus glajumi ir uždėtų Kalėdų giesmių plokštelę. Dar – įžiebtų kambaryje smulkių kalėdinių lempelių girliandą, kuri kiaurus metus kabo tarsi kokia vakarinė šviesos užuolaida ir primena, kad tik šviesa išsklaido tamsą…

Jei netikite, atlikite mini eksprimentą: įeikite į tamsų sandėliuką su žvake, o paskui padarykite atvirkščiai – įženkite į saulės šviesos nutviekstą kambarį su tamsiomis mintimis. Matote – išsyk prašviesėjo! Todėl ir mes – Happy family – tikime, kad tamsai nėra jokių šansų. Net ir dėl koronos. Nes aplink yra daug šviesių žmonių – kaip mūsų kalėdinėje girliandoje šviesos žiburėlių, tarp kurių prisagstyta dešimtys mažyčių polaroidinių nuotraukų, darytų dar Kornelijos dovanotu fotoaparatu.

Ištikimi tradicijoms

Kol sesės – Saulėja ir Kornelija – buvo mažos, per kiekvienas Kalėdas turėjome ir savo etatinį Kalėdų Senelį, kurio kalėdinį repertuarą irgi visi žinojome atmintinai (bet juk nuo to visiems būdavo tik dar linksmiau).

Turiu išsaugojusi keletą dukrų vaikystės laiškų, taip ir nepasiekusių Šiaurės Ašigalio… Užtat saugiai nugulusių mano spintoje ir nuolat išsitraukiamų prieš Kalėdas, kai jų dvasia kažkur ima ir netikėtai pasislepia.

Vis dėlto didžiausia šventė mūsų šeimoje – eglutės pirkimas. Tai mylimiausias tėčio ir dukros ritualas, dažnai besibaigiantis labai netikėtai. Ypač tuomet, kai smarkuoliai, vedini kalėdinės gigantomanijos ar tiesiog vaikiško entuziazmo, parvelka į namus gerokai per didelę žaliaskarę. (Išsyk turiu jums pranešti, kad kokių neūžaugų ar dirbtinių parodijų su pušų kvapu maniškiai Kalėdų elfai nepripažįsta.)

Tuomet tenka kirsti lubas, arba šiek tiek įleisti milžinės kotą į apatinių kaimynų privačią nuosavybę. Juokauju. Dažniausiai apsiribojame viršūnės patrumpinimu, o įkalčius tuoj pat paslepiame po metai iš metų sąžiningai tarnaujančio porcelianinio angelo šilkiniais padurkais.

"Tik" vaikams

Bet juokingiausia, kad kasmet, prasidėjus adventui, visa mūsų gentis (ach, kaip man patiko šis žodis) draugiškai sutaria: šįsyk, ir jau tikrai tikrai, apsiribosime vien tik simbolinėmis dovanėlėmis: juk visi seniai suaugę!

O paskui, kaip ir kasmet, prasideda kalėdinė karštinė, gal karštligė, o šįmet turbūt karštkoronė, žodžiu, dovanėlių pirkimas su priežodžiu "tik" – na, maždaug, perkame tik vaikams. Paskui – tik seneliams (nes juk reikia juos palepinti bent kartą per metus), paskui – tik po vieną visiems ir t.t. Atėjus Kūčių vakarui, rezultatas visuomet pranoksta pažadus.

"Fake news!!!" – jei mokėtų angliškai, turbūt suriktų Saulėjos močiutė, atrėpliojusi su šventinėmis šlepetėmis iš kitos daugiabučio laiptinės ir po mūsų žaliaskare išvydusi mažiausiai penkis didžiulius dovanų maišus. "Tokius sovietinės jaunystės laikais naudojome per bulviakasį… – nustebusi tarsteli. – Taigi tarėmės šiais metais "tik"… - kažko uždususi šnopuoja, atkišdama su tėčiu sunkiai vilktus dar du kalėdiškai išpuoštus bulviamaišius, kuriuose – o šventosios fake naujienos!!! – tikrai ne bulbės!

Sušildanti tema

Atlikėjos neapsiriboja vaidmenimis teatre, jos ieško ir itin sėkmingai atranda naujų kūrybinės saviraiškos formų – pačios kuria temines muzikines fantazijas, kurios, kaip liudija gausus jų gerbėjų būrys, skleidžia meilę ir šviesą pačiuose tamsiausiuose sielos kampeliuose, teikia atgaivą griausmingame švenčių sūkuryje.

Šiais metais trijulė savo ištikimuosius žiūrovus pakvietė į koncertinę fantaziją "Balta, balta – kur dairais", kuriai pasirinko šviesiausias melodijas iš kino filmų, miuziklų, taip pat populiarias kalėdines dainas ir netgi pasakas bei lopšines.

Pastarosios į programą įsiliejo kaip atsakas į tamsiausiu metu laukimą netikėto stebuklo, kurio, nedrįsdami pripažinti, tikimės visi. Juk ilgais gruodžio vakarais sugrįžta vaikystės prisiminimai, kai močiutės sekdavo pasakas, mamos dainuodavo lopšines, o mus apimdavo malonus artėjančių švenčių artėjimo virpesys. Šiais pojūčiais apsigaubę tarsi šildančia skraiste koncerto žiūrovai išvyks į baltą kelionę, vedančią į vaikystės šalį, kur viskas buvo taip lengva ir paprasta.

Vaikystės aidas

Prisimindama, kaip gimė ši programa, V.Streiča mintimis grįžo į kalėdinių koncertų gimtojoje Latvijoje turą prieš trejus metus. "Viename jų surizikavau paskaityti visiems nuo vaikystės žinomą latvių pasaką. Dainavome latvių advento ir kalėdines dainas, kurias vėliau kas vakarą vietoj lopšinių dainuodavau dukrai. Šių dainų ne tik gražios melodijos, bet ir prasmingi, gilūs, vizualūs tekstai. Man tiesiog niežtėjo rankos išversti jas į lietuvių kalbą. Kai atėjo idėja sukurti šį projektą, aš merginoms parodžiau savo latvišką dainų kraitelę, ji joms patiko ir tapo mūsų koncerto dalimi. Tekstus išvertėme pačios, manau, jos artimos originalui", – pasakojo žinoma atlikėja.

Kuriant šį projektą dainininkėms buvo svarbu sava atvira širdimi pasiekti ir atvirą klausytojo širdį, tam Kalėdų laikas yra pats tinkamiausias. Koncertas skirtas tiems, kurie išsaugojo jautrumą ir nepasiklydo tarp blizgučių, iškabų, reklamų.

Kalėdų metu žmogaus siela sugrįžta į nulinį tašką, kai joje viskas yra "balta, balta, kur dairais" ir jis prisimena, kodėl ir kam čia gyvena.

"Juk Kalėdų metu žmogaus siela sugrįžta į nulinį tašką, – sako V.Streiča, – kai joje viskas yra "balta, balta, kur dairais" ir jis prisimena, kodėl ir kam gyvena čia. Mūsų koncertas – ne pamokslas, o sustabdyta akimirka, kur, tikiuosi, kiekvienas žiūrovas išgirs jam asmeniškai skirtą žinutę".

Kalbėdama apie šios koncertinės programos koleges V.Streiča sako, kad tai yra ne tik jos artimiausios draugės, bet ir patikrintos scenos partnerės, su kuriomis būti scenoje jai yra vienas didžiausių malonumų.

"Su abiem merginom kartu esame suvalgę ir po statinę druskos, ir medaus, ir aitriųjų paprikų, – šypsosi V.Sreiča, – mes nuolat įsitraukusios į  bendras kūrybines paieškas."

Tikrasis švenčių laukimas

Įkvėpimo impulsus, ieškant kūrybinės veiklos paralelių, atskleidžia ir K.Siurbytė: "nutinka, kad vos tik tampu laisvesnė nuo teatro darbų, iškart pilna galva naujų idėjų. Mane lydi sėkmė sutikti kūrėjus, kurie nesitenkina tiesioginiu darbu ir nori daugiau. Taip atsitiko ir šį kartą. Su Viktorija gastrolių Latvijoje metu ėmėme kalbėti, kad norisi sukurti kažką smagaus visai šeimai. Kažką jaukaus ir šilto, tokio, kas suaugusiuosius nuplukdytų į vaikystę, į ilgus vakarus su šeima ir prisiminėme lopšines. Tuomet pasikvietėme savo mielą draugę ir kolegę A.Garbenčiūtę ir palaipsniui rutuliojome šį projektą, kol tapo..."balta, balta, kur dairais".

Į šią programą atlikėjos įliejo savo sielą, pradėjo pasakų ir dainų paieškomis, ieškojo kalėdinės vizualizacijos scenoms, o čia dar vieną savo talentą atskleidė A.Garbenčiūtė. "Man labai norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių ateitų į šį mūsų koncertą, – kviečia A.Garbenčiūtė, – galbūt su šeimos nariais, gal su bičiuliais, o gal ir vieni... Manau, kad kiekvienas čia išgyvens tą tikrąjį Kalėdų laukimą".

Prie draugiškos trijulės prisijungė ir du vyrai – gitaristas, bei perkusininkas Marius Bučys (gitara, perkusija) ir pianistas Arūnas Šerpytis. "Kai mes imame per daug skrajoti padebesiais, jie geru humoru mus "įžemina", – juokiasi artistės.

Kas? Muzikinė pasaka "Balta, balta – kur dairais".

Kur? Raudondvario dvare.

Kada? Gruodžio 13 d. 18 val.

Kur? Švč.Sakramento bažnyčios rektorate.

Kada? Gruodžio 29 d. 17 val.