Kuršių nerijoje miškininkai per dešimtmetį planuoja iškirsti kalnines pušis maždaug 470 ha teritorijoje. Vietoj jų apie 300 ha plote bus įveistos paprastosios pušys ir beržai, 170 ha – atsodintos kalnapušės, pranešė Aplinkos ministerija.

Miškas nebus atkuriamas pamario ir kopų palvėse, kur per dešimtmetį ketinama iškirsti 163 ha, siekiant grąžinti ir palaikyti pirmykštį Kuršių nerijos atvirų erdvių kraštovaizdį. Čia bus atkurtos pievos su medžių intarpais. Po gamtotvarkinių kirtimų miško neplanuojama atsodinti ir 230 ha plote Naglių rezervate.

Tai numatyta Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) miškotvarkos plane iki 2022 metų.

Kuršių nerijos rekreacinėse vietose šalia gyvenviečių toliau bus vykdomi kraštovaizdžiui formuoti skirti kirtimai. Jų tikslas – šviesus, primenantis parką miškas.

Miškininkų teigimu, planuojami kalnapušių kirtimai nereiškia, kad iš Kuršių nerijos siekiama visiškai jas išstumti. Kaip vienas iš kultūrinio kraštovaizdžio elementų jos ir toliau dengs didžiąsias kopas. Vyriausybės patvirtintas KNNP tvarkymo planas numato, kad nerijoje turi likti apie 1000 ha kalnapušių medynų.

Kalninės pušys nerijoje masiškai pradėtos sodinti 1880 metais, tai truko apie du dešimtmečius – iki 1904 metų. Šie darbai padėjo sustabdyti marių link slinkusį smėlį, bet ilgainiui tapo savotiškais degtukais. Perbrendusių kalnapušių medynai yra itin pavojingi gaisrų židiniai ir kad juose ugnis plinta žaibišku greičiu.

Kuršių nerijos miškų priežiūra šiemet perduota Kretingos miškų urėdijai, po to, kai pernai balandžio pabaigoje kilus didelims gaisrui sunaikinta daugiau nei 100 hektarų miško.

Didelis gaisras Kuršių nerijoje buvo kilęs ir 2006 metų gegužę. Tąkart išdegė 235 hektarai Smiltynės miško.

Pirmą kartą sprendžiant Kuršių nerijos likimą susibūrė vyriausybinės, visuomeninės organizacijos ir mokslo atstovai. Projekto „Išsaugokime Neringą“ tikslas – nuspręsti, ką daryti su Smiltynėje išdegusiu mišku.

Per šių metų balandžio pabaigoje Smiltynėje kilusį gaisrą išdegė 130 hektarų miško – nuostolis 46 milijonai litų. Pagal įstatymus, per trejus metus po gaisro miškas turi būti atsodintas. Šiam tikslui savo jėgas pirmą kartą suvienijo Neringos savivaldybė ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas, nevyriausybinė organizacija „Mes darom“ ir mokslininkų grupė.

„Bus išsakyta vieninga nuomonė – tiek valstybinių institucijų, tiek visuomenininkų, Žaliosios politikos instituto ir visų kitų. O tai, manau, nebeskaldys mūsų visuomenės. Tai bus žodis, kada visi sutaria“, – mano Neringos meras Darius Jasaitis.

Projekto „Išsaugokime Neringą“ dalyviai ir mokslininkai, apžiūrėję gaisravietes, po poros mėnesių turėtų pateikti rekomendacijas, ką daryti su Smiltynės degimviete – atsodinti visą mišką ar tik dalį.

„Tai vis tiek bus paprastoji pušis, turėtų būti beržas, manoma, kad bus paliktos kalnapušės salelės. Kalnapušė nors ir dega, bet vietomis ją galima palikti, nes ji yra viena iš tokių rūšių, pagal kurią mes atpažįstame Kuršių neriją“, – tikina mokslininkų grupės vadovas Marius Aleinikovas.

Tam prieštarauja Latvijos miškotvarkos instituto mokslininkas Kasparas Liepinš.

„Manau,kad tame plote turi augti paprastoji pušis, nes sodinti kalnapušę – didelė rizika. Anuomet ją sodino, kad sustabdytų kopų slinkimą, nes nebuvo kitų galimybių“, – tvirtina K. Liepinš.

„Išvados bus derinamnos su atitinkamomis institucijomis, šiuo atveju – aplinkos ministerija. Kai jau mums visi interesantai pritars, projektas bus jau vykdomas. Trukmė bus 2–3 metai“, – teigia VšĮ „Mes darom“ direktorė, projekto iniciatorė Roberta Ažukaitė.

Tikimasi, kad darbai galėtų prasidėti jau kitąmet. Skaičiuojama,kad atsodinti hektarą miško kainuoja 3 tūkst. litų. Numatytam plotui reikėtų apie 200 tūkst. litų.

Neringoje šiemet degusio miško atkūrimui susivieniję visuomenininkai tikisi, kad medžius gaisravietėje atsodinti pavyks per dvejus - trejus metus.

Tuo metu Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis pažymi, kad stringa degusių kalnapušių pardavimas, todėl procesas gali užtrukti. Esą tebesitęsia skaičiavimai, kiek degusiame miške yra medienos.

„Susidurta su teisiniais niuansais. Kalnapušių pardavimas vyksta kubais, bet nėra jokių teisinių apibrėžimų, dabar vyksta tyrimai, matuoja, pjauna dalį kalnapušių, nes negali padaryti viešųjų pirkimų nežinodami, ką parduoda. Jos (medienos) vienose vietose yra tiek, kitose - tiek. Dabar daro formulę, pagal kurią ji bus parduota. Tada bus aukcionas, tada bus pradėta pjauti, tad taip drąsiai sakyti, kad po trijų metų ten bus visur jaunuolynas, nesakyčiau, bet kolegų optimizmas mane džiugina“, - spaudos konferencijoje trečiadienį sakė meras.

Šioje spaudos konferencijoje dvi viešosios įstaigos - „Mes darom“ ir Žaliosios politikos institutas - pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir paskelbė bendrą iniciatyvą „Išsaugokime Neringą“. Ketinama pasitelkus mokslininkus išanalizuoti, kaip geriausiai sutvarkyti šią teritoriją - kiek jos apželdinti, kokie medžiai ten turėtų augti.

Žaliosios politikos instituto prezidentas Remigijus Lapinskas sakė, kad pirmiausia bus siekiama ištirti gaisravietę.

„Projekto tikslas - parengti teisingą gaisravietės atkūrimo planą. Vienas iš esminių dalykų - visų pirma įvertinti esamą būklę, kiek giliai ir kaip plačiai gaisras pažeidė esamą dirvožemį ir kokias pasekmes tai sukelia“, - sakė jis.

Pasak prie projekto prisidedančio Miškų instituto direktoriaus Mariaus Aleinikovo, po ankstesnio Neringos gaisro mokslininkai nepakankamai ištyrė jo pasekmes ir liko neaišku, kaip, pavyzdžiui, gamta pati tvarkytųsi gaisravietėje nesikišant žmogui. Todėl esą turi būti svarstomas ir natūralaus degusių kalnapušių sunykimo variantas - bent nedidelėje teritorijoje moksliniais tikslais.

„Dėl atsodinimo, kaip žinote, Miškų įstatyme yra nuostata, kad ten, kur buvo miškas, turi būti miškas ir atsodinti gaisravietes reikia per trejus metus. Per tuos trejus metus ir bandysime viską atsodinti. Dėl medžių rūšių parinkimo, dėl visko - tai čia bus atliekama ekspertizė (...). Tikrai galiu garantuoti, kad kalninių pušų nebus“, - kalbėjo mokslininkas A.Aleinikovas.

Didelis gaisras Kuršių nerijoje kilo šių metų balandžio 25 dieną, bendras išdegusio miško plotas sudaro apie 130 hektarų. Didelis gaisras Kuršių nerijos pusiasalyje buvo kilęs ir 2006 metų gegužę. Tąkart išdegė 235 hektarai Smiltynės miško.

Daugiau nei 100 ha draustinio Kuršių nerijoje suniokojęs gaisras – piktavalių arba neatsakingų poilsiautojų darbas, mano ilgametis šio nacionalinio parko girininkas Algimantas Laurinaitis. Ir nors šį kartą gaisrą pavyko sutramdyti operatyviai ir profesionaliai, patirti nuostoliai sieks milijonus litų.

"Bjaurus sutapimas"

Praėjusį penktadienį, kai dienraštyje "Klaipėda" pasirodė straipsnis "Liga – ne kliūtis atleisti" apie ilgamečio girininko A.Laurinaičio keistą atleidimą iš darbo, Kuršių nerijoje kilęs didžiulis gaisras buvusiam miškininkui buvo it peilio dūris į širdį.

"Bjaurus sutapimas. Man pačiam labai nesmagu", – kalbėjo A.Laurinaitis, besijaučiantis taip, tarsi savo interviu dienraščiui būtų įkalbėjęs nelaimę.

Buvęs miškininkas užsiminė, kad balandžio pabaiga – lemtingas metas Kuršių nerijos miškams, nes kone kasmet tuo pačiu laiku čia kyla gaisrai. Esą iki 2012 metų vyravo "geležinė taisyklė", kad prieš V.Lenino ar A.Hitlerio gimtadienį kildavo gaisrai Kuršių nerijos miškuose. Pasak vyro, tai – ne sąmokslo teorija.

"Juk 2006 metais balandžio 20 dieną liepsnojo 15 arų. Antrą kartą tais metais degė gegužės 4-ąją. Šis laikas – pavasario sausros metas. Ir nors aš dabar bedarbis, bet man vis tiek pikta, kad parkas deramai nepasiruošęs priešgaisriniam budėjimui", – dėstė A.Laurinaitis.

Kalnapušės – Achilo kulnas?

Kuršių nerijoje smėlio migravimą pusiasalyje stabdančios kalnų pušelės buvo sodintos XX a. pradžioje, visur tarp šių sąžalynų buvo numatyti takeliai, bet jie per gerą šimtmetį nebuvo atnaujinti.

Ne kartą specialistai pabrėžė, kad reikia rasti sprendimą dėl sutankėjusių pušaičių, nes kilus gaisrui jų gesinimas ypač sudėtingas.

"Po 2006 metų gaisro tuos takelius tarp pušelių atnaujinome, bet turbūt per menkai. Šiuo metu ypač sausa. Viskas braška. Manau, kad gaisrą galėjo sukelti numesta nuorūka, anksčiau tarybinės cigaretės greitai užgesdavo, o šitos, europietiškos, smilksta, tad tikrai galėjo įžiebti ugnį", – svarstė A.Laurinaitis.

Pasak buvusio ilgamečio girininko, gaisro tikrai negalėjo sukelti stiklo šukė, nes apie 11 val. ryto saulė tiek dar neįkaitina. Esą tai galėjo būti kokio nors pravažiuojančio dviratininko lemtinga klaida.

Milijoniniai nuostoliai

Po 2006 m. gaisro išdegė 235 ha Kuršių nerijos miško. Šį kartą plotai – mažesni. Preliminariais duomenimis, dabar sudegė 97 ha kalninių pušelių ir 20 ha miško paklotės.
Sudegė ir Klaipėdos priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai priklausanti mašina "Iveco Magirus", kuri nauja kainuoja apie 700 tūkst. litų.

Mašina visiškai suniokota, sprogus degalų bakui, buvo nuplėštas automobilio stogas, susproginėjo padangos, visiškai sudegė kabina.

Dienraščio žiniomis, automobilis nebuvo draustas kasko draudimu, esą už vieną ugniagesių mašiną draudikai paprašę 30 tūkst. litų metinės įmokos, o visos šalies gaisrinių automobilių parką sudaro 700 mašinų, tad draudimas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui – prabanga.

Talkino latvių oreiviai

Šeštadienį po pietų gaisravietėje tebedirbo gausios pajėgos – 70 ugniagesių ir beveik 30 įvairios gaisrų gesinimo technikos, apie 100 kareivių, gausus būrys miškininkų bei 2 sraigtasparniai.

"Pavyko nuslopinti atviros ugnies šaltinius, liepsnos nebėra. Dabar įrenginėjame mineralizuotas zonas. Dirba du buldozeriai, dar vieno laukiame atvykstant. Iš oro vandenį pila du sraigtasparniai – vienas Lietuvos karinių oro pajėgų, kitas – Latvijos", – tvirtino štabui vadovaujantis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovas Remigijus Baniulis.

Ugniagesių vadas teigė, jog po 2006 m. gaisro, kai sudegė beveik pustrečio šimto hektarų Kuršių nerijos miško, gelbėtojai įsigijo du galingus vandens siurblius, kurie dabar labai padėjo pildant gaisrines mašinas vandeniu.

"Situacija valdoma. Pajėgų užtenka, jos protingai paskirstytos per visą perimetrą. Būtų labai blogai, jei kiltų stiprus vėjas, kuris vėl išnešiotų kibirkštis pušelių masyve. Tas pavojus kol kas nepraėjęs", – pabrėžė R.Baniulis.

Vėliau bus sprendžiama, kiek mašinų budės gaisravietėje ir kurį laiką teks stebėti, kad ugnis vėl neįsipliekstų.