„Seniai išgyvenau tokį malonumą stebėdamas savo pjesės repeticijas, kažkas panašaus buvo su spektakliais „Madagaskaras“ ar „Išvarymas“, o tai reiškia – labai seniai. Beje, kai dar sausio mėnesį repetavome ne scenoje, o repeticijų salėje su langais, įvyko stebuklas. Pjesėje yra vieta, kur Kantas savo pietų draugams sako: „Pastebėjote, ponai, kaip giedra!“ Taigi per repeticiją Kantas (akt. Kirilas Glušajevas) prieina prie lango, ištaria šitą frazę, ir staiga jo veidas natūraliai nušvinta. Būtent tą akimirką lauke minutei išlindo saulė. Ir tai įvyko sausį Lietuvoje, kur giedra būna vidutiniškai 5 valandas per visą mėnesį. Tai buvo kaip ženklas iš aukščiau (gal net iš paties Kanto), kad viską darome teisingai“, – įspūdžiais iš eskizo kūrybinio proceso dalijosi dramaturgas M. Ivaškevičius.

D. Matvejevo nuotr. 

„M. Ivaškevičiaus pjesė „Kantas“ – labai atvira idėjoms, ji savotiškai beketiška, primena egzistencialistų, absurdistų – pavyzdžiui, Daniilo Charmso kūrybą. Čia yra stipraus humoro, kartais – juodo. Iš tikrųjų ši pjesė yra apie laiką, jo nebuvimą, jo ribų peržengimą. Ji neturi akivaizdaus socialinio, visuomeninio aktualumo – o tai jau savaime tampa įdomu ir netikėtai originalu. Savo neaktualumu ji staiga tampa labai aktuali. Pjesė labai muzikali, atmosferiška, ir, kaip būdinga visoms Mariaus pjesėms, viena yra jas skaityti ir visai kas kita – vaidinti. Kai skaitai, viskas atrodo labai keista ir organiška, apgalvota, o kai pereini prie vaidybos, staiga supranti, kad aktoriams čia yra labai daug ką veikti. Manau, kad intelektualine prasme lietuvių kalba tokių pjesių mes dar neturėjome. Tai iš tiesų unikalus kūrinys, ir mes turime galimybę per jį prisiliesti prie daugelio pamatinių dalykų“, – sakė eskizo „Kantas“ režisierius O. Koršunovas.

D. Matvejevo nuotr. 

Paklaustas, kaip kilo idėja parašyti pjesę „Kantas“, dramaturgas M. Ivaškevičius atsakė: „Sumanymas sukurti šią pjesę gimė 2009 metais, kai atsitiktinai oro uoste sutikau legendinį Lietuvos teatro režisierių Eimuntą Nekrošių ir jis laikė rankose Imanuelio Kanto knygą. Paklausė manęs, ar galėčiau parašyti pjesę, remdamasis pagrindiniu I. Kanto veikalu „Grynojo proto kritika“, jis iškart imtųsi ją statyti. Kaip vėliau supratau, jis buvo pasiekęs tokį savo profesijos etapą, kai norėjosi neįmanomų iššūkių – pastatyti nepastatomą spektaklį. Grįžęs iš kelionės, puoliau skaityti „Grynojo proto kritiką“, ir tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai negalėjau „įeiti“ į tekstą. Supratęs, kad be filosofijos studijų, tai yra tiesiog neįmanoma, kreipiausi pagalbos į Lietuvos kantistus. Tik tada, kai jie man populiariai išdėstė pagrindines šios knygos tezes, galėjau perskaityti „Grynojo proto kritiką“. Toliau prasidėjo detalus I. Kanto biografijos studijavimas, ir galiausiai sėdau rašyti pjesės.

Pjesė „Kantas“ yra tam tikra prasme žmogaus išskaidymas į fragmentus ir bandymas juos sudėti atgal. Būtent – vidinio žmogaus arba žmogaus vidaus, to, kas sudaro mūsų sąmonę ir netgi pasąmonę arba sielą, jei tokia egzistuoja. O išskaidžius bandoma pažiūrėti, kaip toji būtybė (žmogus) sąveikauja su jį supančia aplinka. Ar jis apskritai reikalingas šiai planetai, o gal jį verta pakeisti kuo nors kitu? Veiksmas vyksta pačioje XVIII amžiaus pabaigoje, ir tai yra pati epochos pabaiga. Netrukus įvyks Didžioji Prancūzijos revoliucija, kuri negrįžtamai pakeis šį vis dar lėtą, santūrų, perukų ir dirbtinių apgamų, slepiančių sifilio ženklus ant veido, pasaulį. Pjesės herojai pasąmonėje jaučia šios pabaigos artėjimą ir kažko naujo pradžią, ir tai labai susišaukia su šiandienos pasauliu – tuo jausmu, kad gyvename epochos pabaigoje, ir netrukus prasidės nauja ir mums visiškai nepažinta“, – sakė pjesės autorius M. Ivaškevičius.

Protėvis galėjo būti kuršis

Klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas I.Kantas (1724–1804) yra viena garsiausių iškilių Europos asmenybių, tad nenuostabu, kad jo biografija ir kilme domėjosi ir domisi daugybė tyrinėtojų.

Nors filosofas yra prasitaręs, jog vienas jo protėvių buvo škotas, tyrinėtojai yra įrodinėję, kad seniausias dokumentuose paminėtas garsiojo filosofo protėvis Richardas Kantas buvo kuršis.

Esama duomenų, kad šis I.Kanto prosenelis nemokėjo vokiškai, nes bylinėdamasis dėl palikimo su savo velionės žmonos Dorotėjos giminaičiais 1665 metais naudojosi vertėjo pagalba.

Dokumentuose šis vertėjas vadinamas žodžiu, kuriuo tuometėje Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto praktikoje buvo vadinamas vertėjas, vertęs iš vokiečių į vietines baltų kalbas: kuršių, lietuvių ir galbūt prūsų.

Ši įdomi detalė gali paglostyti visų lietuvių širdis.

Tačiau klaipėdiečiai gali pagrįstai didžiuotis ir tuo, kad būtent Klaipėdoje gyveno ir to meto miestiečių buvo labai gerbiamas I.Kanto sūnus – garsiojo filosofo senelis Hansas Kantas.

Apie klaipėdietiškąjį I.Kanto šeimos laikotarpį bene vienintelis medžiagos yra ieškojęs ir radęs Klaipėdos istorijos žinovas Johanas Zembrickis. Jis parašė veikalą "Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija".

Nustatė namo vietą

Atidžiai tyrinėjęs XX a. pirmaisiais metais išleistą šį veikalą ir kitus to paties autoriaus darbus klaipėdietis istorikas Dainius Elertas yra aptikęs, kad atskirose publikacijose J.Zembrickis yra paskelbęs pluoštelį originalių dokumentų.

Juose minimi didžiojo filosofo giminaičiai.

"Yra žinoma, kad I.Kanto senelis 1660 metais susirašinėjo su savo svainiais, gyvenusiais Klaipėdoje. Tai reiškia, kad viena filosofo giminaičių šaka mūsų mieste gyveno labai seniai.

I.Kanto senelis vedė klaipėdietę. Ieškodamas užuominų apie šią moteriškąją giminės liniją, J.Zembrickis gilinosi į Laukų knygą, kurioje buvo registruojami miestiečių dirbami laukai už miesto ribos, tai panašus į kadastro registrą dokumentas. Miestiečiai turėjo pievų, daržų, kuriais naudojosi savo reikmėms. Kitas šaltinis – bažnytinės knygos", – pasakojo D.Elertas.

Šiuose dokumentuose jis aptiko, kad I.Kanto senelis Hansas, kuris atsikėlė į Klaipėdą ir čia turėjo giminaičių, valdė keletą nuosavybių.

Vieną namą jis turėjo Frydricho mieste, tiesa, nustatyti jo tikslios vietos kol kas nepavyko.

Be to, H.Kantas turėjo namą senamiestyje.

Dokumentai liudija, kad šio namo savininkams priklausė arimų sklypas, nurodomas jo numeris.

Oficialiai užfiksuota, kad šie arimai susieti su gyvenamuoju namu, kurio numeris taip pat paminėtas.

J.Zembrickis pabandė paieškoti šio sklypo senamiestyje ir palygino XVII a. Laukų knygos ir XIX a. kadastrų duomenis.

Taip praeities tyrinėtojui pavyko išsiaiškinti, kad 1900 metais tai buvo kadastrinį numerį 4 turėjęs sklypas.

D.Elertas įsitikinęs, kad atsekant tuomečius adresus tai turėtų būti Tomo gatvės 3–5 namas.

1903 m. kadastriniai planai buvo labai tikslūs. Galima įsitikinti, kad pagal adresų knygas pokyčių šioje miesto vietoje nebūta.

Taip užfiksuota, kad I.Kanto senelis gyveno kampiniame Tomo ir Mėsininkų gatvių name.

Tai yra ta vieta, kuri dabar aptverta tvora, ji patenka į archeologų tyrinėjamą sklypą.

Palaidotas po namo slenksčiu?

H.Kantas buvo amatininkas, gaminęs balnus.

Tokiu amatu vertėsi ir jo uošvis. Namą senamiestyje filosofo senelis gavo kaip kraitį, kai vedė.

J.Zembrickis užtiko, kad H.Kanto sūnus Johanas Georgas gimė 1683 m. sausio 3 d. Jis turėjo septynis krikštatėvius, tarp kurių paminėtas karys Ernstas Krajonskis.

Šis faktas verčia spėti, kad I.Kanto tėvas galėjo gimti Frydricho mieste buvusiame šeimos name.

Mistiška istorija apgaubusi filosofo senelio mirties ir palaidojimo faktą.

Ilgą laiką manyta, kad šeima iš Klaipėdos į Karaliaučių išvyko 1709 ar 1710 metais, tai buvo didžiojo maro metas.

Veikiausiai dėl neteisingai perskaityto teksto atsirado manymas, kad H.Kantas buvo palaidotas po savo namų slenksčiu.

"Nors maro metu galėjo atsitikti visaip, bet sunkoka patikėti, kad garbingas miestietis būtų palaidotas tokiu būdu. Yra tikrai žinoma, jog 1715-ųjų gegužės 22 dieną skambant varpams, mokyklos chorui giedant giesmes buvo palaidoti du garbingi Mėmelio piliečiai, vienas kurių buvo balnius H.Kantas. Jie buvo palaidoti po bažnyčios bokštu. Kalbama apie Jono bažnyčią, – pasakojo D.Elertas. – J.Zembrickis pacitavo bažnytinę knygą, kažkurioje vietoje įvyko vertimo klaida, o gerokai vėliau interpretuota, kad garbingas meistras palaidotas po savo namo slenksčio akmeniu. Šis mitas ilgą laiką buvo kartojamas būtent lietuviškoje istoriografijoje. Iš tų pačių dokumentų galima spėti, kad apie 1724 metus Kantų šeima iš Klaipėdos išvyko. Jų namai ir arimai už miesto netrukus buvo apleisti.

Esama žinių, kad I.Kanto tėvas nuvyko į Karaliaučių, ten vedė meistro dukrą ir susilaukė su ja bene devynių vaikų, iš kurių vienas tapo garsiu filosofu.

Pasitarnaus populiarumui

Įmonės "Statybų archeologija" vadovas archeologas Donatas Zubrickas vykdo archeologinius kasinėjimus seniai ištuštėjusiame senamiesčio sklype tarp Tomo, Mėsininkų ir Didžiosios Vandens gatvių.

Tyrinėjimai būtini prieš pradedant naujas statybas.

Bendrovė "EKO žaliavos" yra išsinuomojusi šį plotą ir ketina čia statyti viešbutį-kompleksą.

Šios įmonės komercijos direktorių Egidijų Žutautą nustebino žinia apie I.Kanto šeimos pėdsakus Klaipėdoje ir įmonės valdomame plote.

Jis tikino, kad sklypo sąsajos su pasaulinio garso asmenybe labai papuoštų viešbučio legendą ir suteiktų jam patrauklumo.

"Jau planavome viešbučio vestibiulyje įsteigti mažą ekspoziciją radinių, kuriuos bus aptikę archeologai. Visa tai labai įdomu. Dar nesugalvojome viešbučio pavadinimo. Bendraudami su archeologais išgirstame labai daug įdomių dalykų apie Klaipėdos praeitį. Esame klaipėdiečiai, ne atvykėliai, mums ir patiems tai įdomu", – tikino E.Žutautas.

D.Zubrickas pasakojo, kad sklypo tyrinėjimai labai įdomūs, pasisekė rasti nemažai radinių.

Kol kas dirbama arčiau Didžiosios Vandens gatvės.

Pavyko aptikti XVIII–XIX amžių ūkinių pastatų liekanų.

Iš radinių jau galima spręsti, kaip formavosi sklypų ribos, aptiko senosios Dangės vagos vietą, upė kažkada skyrė Frydricho priemiestį ir senamiestį.

Vėliau, XVIII amžiuje, ši vaga buvo užpilta.

Archeologams pavyko aptikti net ankstesnių nei XVI amžiaus radinių: keramikos, koklių fragmentų, monetų.

Kasinėdami archeologai žiūri ir į istorinius miesto planus, tik neturi duomenų, kuriuo laikotarpiu kas valdė tuos namus.

Tomo ir Mėsininkų gatvių kampo jie dar netyrė. Miestas statėsi kaip tortas.

Pastatai nyko, ta vieta būdavo sulyginama, užpilama gruntu, statomas kitas statinys ir vėl tą vietą siaubė gaisrai.

Tik XVIII amžiaus antroje pusėje, po didžiojo gaisro (1854), atsirado mūrinė statyba.

Statant mūrinius namus buvo kasami rūsiai, tad ankstesni sluoksniai buvo sunaikinti.

Trukdo elektros ir dujų tinklai

"Iš patirties spėju, kad mums gali ir nepavykti rasti I.Kanto namo. Visko gali būti. Juk galėjo būti, kad naujo namo statytojai toje vietoje nusprendė rūsio neįrengti. Čia yra nutiestos elektros ir dujų linijos. Kol nepadarytas šių tinklų iškėlimo projektas, mes ten negalime pradėti tyrimų. Todėl jie nukeliami kitiems metams. Labai smagu, kai galime istorinius duomenis, rastus šaltiniuose, suderinti su archeologine medžiaga. Taip gaunamas visai kitoks praeities vaizdas, – kalbėjo D.Zubrickas. – Žinodamas Klaipėdos raidą, pernelyg didelių vilčių nededu, bet be galo laukiu šito kampo tyrimų, patiems labai smalsu pamatyti, ką rasime. Istorija apie Kantų namo slenksčio akmens paslaptį jau primena Dano Browno romaną. Galbūt D.Elertas padės išgliaudyti šią paslaptį. Tokios legendos padeda labiau pažinti miesto praeitį. O sklypo vystytojai, priklausomai nuo to, ką rasime, bandys naujus statinius susieti su praeitimi. Retai būna tokių užsakovų, kurie taip domisi, kas yra buvę toje vietoje".

D.Elertas, būdamas tarptautinės organizacijos ICOMOS LNK Klaipėdos pakomitečio pirmininku, kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydamas inicijuoti šios vietos istorinius-urbanistinius tyrimus.