Gestų kalbos vertėjui reikia ne tik puikiai mokėti pačią kalbą, bet ir ne blogiau naudoti mimiką, gebėti susidoroti su stresu, LRT KLASIKAI sako gestų kalbos vertėja Karina Tamulevičiūtė . „Taip pat labai svarbus bruožas – atsakomybė, nes, kaip išversime mes, taip „girdės“ kurčiasis. Pavyzdžiui, jei per egzaminą blogai išversi klausimą, žmogus blogai ir atsakys. Mes esame kunigai bažnyčiose, advokatai skyrybų metu“, – neslepia ji.
– Prieš 75 metus Lietuvoje atsirado gestų kalbos vertėjų poreikis. Tuomet buvo ieškoma galinčių dirbti šį darbą kurčiųjų šeimose. Ar daug nuo tų laikų pasikeitė gestų vertėjų darbas?
– Manau, kad tikrai labai pasikeitė. Gestų kalbos vertėjus imta ruošti prieš 10 metų, o dar anksčiau jie gestų kalbos išmokdavo savo šeimose, tarkim, jei jų tėvai ar giminaičiai buvo kurtieji. Tai buvo labiau buitinis vertimas, be tam tikros vertėjo etikos.
– Vilniaus kolegija jau yra išleidusi apie 200 gestų kalbos vertėjų. Ar tiek vertėjų Lietuvai pakanka?
– Iš tikrųjų tai nereiškia, kad visi jie dirba gestų kalbos vertėjais. Tad gestų kalbos vertėjų labai trūksta, ypač kituose miestuose, nes studentai, kurie studijuoja Vilniuje, paskui nori čia ir likti. O Vilniuje vertėjų trūksta, nes yra daug daugiau klientų, be to, valstybė labai sunkiai duoda naujus etatus.
– Per trejus metus reikia išmokti naują kalbą. Kokių dalykų mokoma?
– Pagrindinis dalykas, be pačios gestų kalbos, yra mimika. Galima sakyti, net teatrališkumas, nes taip, kaip girdintieji kalba naudodami intonaciją, daro pauzes, taip gestų kalboje mes naudojame veido mimiką, erdvę. Taip pat mokoma gestotyros, surdologijos pagrindų, kurčiųjų kultūros ir istorijos. Labai svarbu, žinoma, ir lietuvių kalba, nes mes verčiame ne tik į gestų, bet ir į lietuvių kalbą. Be to, svarbu kovoti su stresu, nes nuo pat pirmo kurso vaizdo laboratorijose studentai dirba su kameromis.
– Tai gal ir atsiskaitymai vyksta kažkaip kitaip?
– Tiek namų darbai, tiek darbai per paskaitas būna įrašyti. Viskas įrašoma, nes taip ir patiems dėstytojams lengviau – jie pasižiūri įrašą, gali atsukti atgal, įvertinti tam tikrus gestus.
– Ar įmanoma savarankiškai išmokti gestų kalbos?
– Manau, kad ne. Galima išmokti atskirų gestų, gestų kalbos abėcėlę, bet tam tikros specifikos, kaip perteikti gestų kalbą, jos gramatiką, pačiam neįmanoma išmokti. Tai turi parodyti kurčias žmogus – gimtosios kalbos vartotojas.
– Kokios dalys sudaro gestų kalbą? Matome, kad judinama plaštaka. Kas dar?
– Veido mimika, pečiai. Jei nori nurodyti tam tikras vietas ar žmones, turi judinti pečius. Taip pat labai svarbūs lūpų judesiai: rankomis gali būti rodomas vienas gestas, bet, jei lūpų judesiai bus skirtingi, skirsis ir gesto reikšmė.
– Ar yra suskaičiuota, kiek yra gestų?
– Apytiksliai išnagrinėta apie 10 tūkst. gestų. Bet daugybė yra palikta, nematyta, daug jų atsiranda. Taip yra bet kokioje kitoje kalboje. Vieni gestai pamirštami, atsiranda naujų, dabar labai populiaru imti skolinius iš tarptautinės gestų kalbos ir juos naudoti kaip savo.
– Užsiminėte, kad gestų kalba kinta. Vadinasi, jos mokytis reikia nuolat?
– Gestų kalbos vertėjui visada reikia tobulėti, kuo daugiau bendrauti su kurčiaisiais.
– Ar skiriasi gestų kalba skirtinguose Lietuvos regionuose? Ar galima sakyti, kad yra gestų kalbos tarmės?
– Taip, kaip yra lietuvių kalbos tarmės, yra ir gestų. Žinoma, mes susikalbame su kitų miestų gyventojais, bet skirtumas juntamas, tarkim, tarp didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Taip pat labai svarbu, iš kur yra pats kurčiasis – ar iš didelio miesto, ar kaimo. Jei žmogus mažai bendrauja gestų kalba ir jo žodynas siauresnis, jis nesupras ir tų, kurie gyvena dideliame mieste ir atranda vis naujų gestų.
– Ar gestų kalbos vertėjas yra ir socialinis darbuotojas? Juk vertėjas turi būti ten, kur klausos negalią turinčiam žmogui jo prireikia. Tai gali būti ir teismas, ir ligoninė, ir bažnyčia.
– Taip, mes būname visur. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įstatymą esame darbuotojai, kurie dirba socialinį darbą, tiksliau pasakius, mes dirbame socialinėje aplinkoje. Pats socialinis darbas yra tam tikrų problemų, pavyzdžiui, šeiminių, sprendimas. Mes tų problemų nesprendžiame, bet galime dalyvauti tose situacijose, kai socialinis darbuotojas nemoka gestų kalbos ir jam reikia padėti komunikuoti. Bet pačiam žmogui padėti negalime. Mūsų kompetencija yra išversti.
– Kokių savybių reikia gestų kalbos vertėjui?
– Svarbiausia yra drąsa ir jokio streso. Taip pat labai svarbus bruožas – atsakomybė, nes, kaip išversime mes, taip „girdės“ kurčiasis. Pavyzdžiui, jei per egzaminą blogai išversi klausimą, žmogus blogai ir atsakys. Mes esame kunigai bažnyčiose, advokatai skyrybų metu.
– Turbūt ir aktorinių sugebėjimų reikia?
– Taip, mimika, pats teatrališkumas tikrai labai svarbu. Taip pat labai svarbi atmintis: nuo pat pirmo kurso dėstytojai mums kalė į galvą, kad ji turi būti kaip mažas fabrikėlis, nes versdami mes turime apdirbti gautą informaciją ir kartu priimti naują.
– Esu girdėjusi, kad gestų kalbos vertėjo paslaugos teikiamos nuotoliniu būdu. Kaip tai daroma?
– Pavyzdžiui, 3G ryšiu. Tarkim, Šeškinės poliklinikoje kurčiasis gali paskambinti mums vaizdo skambučiu ir mes padėsime bendrauti daktarui ir kurčiam žmogui. Taip pat kurčiasis gali skambinti „Skype“ vaizdo skambučiu (pavadinimas „gestų vertėjai“): jei žmogui reikia kur nors paskambinti, jis vaizdo skambučiu mums gestais paaiškina, kur ir ko jam reikia, o mes, neišjungdami kameros, skambiname kitam žmogui ir padedame bendrauti. Taip pat, pavyzdžiui, jei kurčiajam reikia greitosios pagalbos, jis paskambina mums vaizdo skambučiu, mes iškviečiame greitąją ir, kad nebūtų gaištamas laikas, kol vertėja prisistatys į negaluojančio namus, atvažiavus greitajai, vaizdo skambučiu padedame jiems kalbėtis.
– Sakoma, kad gestų kalba yra nacionalinė – ne tarptautinė. Vadinais užsienyje su savo kolegomis negalite susikalbėti?
– Su kolege vykome į kurčiųjų olimpines žaidynes, kur ir teko sutikti labai daug skirtingų šalių piliečių – kurčiųjų. Ten stebėjome, su kuriais lengviau bendrauti, su kuriais sunkiau. Su rusais kurčiaisiais lengva, nes pas mus net nuo sovietmečio likę nemažai rusiškų gestų, lūpų judesių. Su artimiausiais kaimynais nėra labai sunku, tik abėcėlė skiriasi.
– O kaip susikalbate su kinais?
– Su jais nesusikalba nei kurtieji, nei vertėjai. Nors kurtiesiems užsienyje šiek tiek lengviau (jie sako, kad užtenka kokių trijų dienų, kad galėtų imti bendrauti), Azijos piliečių jie nesupranta: kaip girdintys žmonės nesupranta hieroglifų, taip kurtieji nesupranta jų gestų kalbos.
– Ar tarptautinė gestų kalba?
– Taip, yra ir šiuo metu jos jau mokoma Vilniaus kolegijoje
– JAV gestų kalba – ketvirta pagal užsienio kalbų populiarumą. O kaip yra Lietuvoje?
– Studentų tikrai nėra daug, bet pačios gestų kalbos vertėjo paslaugų poreikis labai didelis. Lietuva yra maža, gal dėl to ir studentų nėra tiek daug. Bet gestų kalba vis labiau populiarėja, ja domisi girdintys žmonės, daug kas lanko nemokamus gestų kalbos kursus.
