Praėjusį sezoną FIBA Čempionų lygos turnyre sostinės krepšininkai pasipuošė bronzos medaliais. Kuo ypatinga auksą iš tarptautinio turnyro po šešerių metų pertraukos parvežusi 2006–2007 m. gimusi karta? Kokie žaidėjai ateityje turi daugiausiai galimybių papildyti pagrindinę „Ryto“ komandą ir Lietuvos rinktinė? Šių ir kitų atsakymų ieškojome su SKM.lt sporto vadovu Karoliu Čyžiumi.
Balandžio 7 d. iškovotas Čempionų lygos trofėjus nuguls šalia kitų skambiausių „Ryto“ jaunimo programos pasiekimų. Lietuvos sostinės jaunimas 2012 ir 2018 m. triumfavo Eurolygos finaliniame turnyre, o 2020 m. laimėjo Eurolygos atranką. Tiesa, tuomet prasidėjusi pandemija neleido „Ryto“ jaunimui pademonstruoti savo sugebėjimų finaliniame etape.
Įdomu tai, kad dar praėjusį sezoną „Ryto“ jaunimas, sudarytas iš 2004–2006 m. krepšininkų, iškovojo Regionų krepšinio lygos (RKL) B diviziono sidabrą ir kelialapį į A divizioną. Būtent šią komandą ir treniravo SKM sporto vadovas K. Čyžius.
FIBA Čempionų lygos jaunimo turnyro nugalėtojais tapo net 7 SKM auklėtiniai – Ignas Urbonas (turnyro MVP), Gantas Križanauskas (komandos kapitonas), Erikas Sirgedas, Matas Deniušas, Adomas Pocius, Pijus Latauskas, Gabrielius Jokubauskas.
– Kokie faktoriai lėmė „Ryto“ jaunimo triumfą FIBA Čempionų lygoje? – paklausėme pašnekovo.
– Nemažai žaidėjų jau yra žaidę kartu, o tai reiškia, kad krepšininkai jau turėjo gerą santykį ir ryšį. Tą pabrėžė ir Andriaus Šležo trenerių štabas. Labai gerai, kad daugelis iš jų praėjusį sezoną dalyvavo RKL čempionate, kur taip pat turėjo bendrą procesą.
Komanda turėjo aiškiai išreikštus lyderius su labai stipriais charakteriais – Gantas Križanauskas, Ignas Urbonas. Kiti žaidėjai taip pat buvo stiprūs – Džiugas Remeikis, Gabrielius Jokubauskas, Erikas Sirgedas. 2006–2007 m. karta yra labai stipri ir tai džiugina.
– Ši krepšininkų karta – atsitiktinumas ar kryptingo darbo rezultatas?
– Sakyčiau, abu dalykai. Tikrai „sukrito“ žaidėjai, kurie yra stiprūs patys iš savęs, labai džiugina jų darbo etika. Pasikeitė ir ugdymo procesas – dabar jis daugiau individualizuotas, nukreiptas į žaidėjo asmeninį vystymąsi. Stipresni žaidėjai – stipresnė komanda. Aišku, šioje vietoje reikia pasakyti, kad stiprūs žaidėjai ne visada tampa gera komanda. Būna, kad kažkas „neklickina“ ir žaidėjai nesijungia į vieną darinį. Šiuo atveju viskas „sukrito“ kone tobulai.
– Kiek 2006 m. kartos talentų gylį rodo faktas, kad šioje auksinėje „Ryto“ jaunimo komandoje nebuvo nė vieno žaidėjo iš Lietuvos rinktinės, kuri 2022 m. laimėjo U16 Europos čempionatą?
– Šioje kartoje to gilumo tikrai yra. Būna metų, kur išsiskiriančių žaidėjų tiesiog nėra, nors ugdymo procesas, metodikos yra tos pačios. Galime kalbėti apie Gantą Križanauską, kuris jūsų minimoje rinktinėje nebuvo, tačiau dabar yra pagrindinės „Ryto“ komandos narys, vienas „Ryto“ jaunimo komandos lyderių. Reikia suprasti, kad tokie žaidėjai neatsiranda per sekundę. Jis visada buvo darbštus ir viską pasiekė per savo sunkų darbą.
– Ką reikia daryti, kad šios kartos rezultatai jaunimo krepšinyje paskatintų dar didesnę trenerių, vaikų ir jų tėvų motyvaciją?
– Kiekviena karta skirtingai jose galioja kiti dėsniai. Kitą kartą labai daug reiškia žmogus, kuris užduoda toną. Pavyzdžiui, 2006 m. kartoje toną uždavė Kasparas Jakučionis. Jo darboholiškumu užsikrėtė tas pats Gantas ir dar 4–5 kiti komandos draugai. Lygiai tas pats buvo trenerio Tomo Purlio komandoje, kuri vienas kitą spausdami, palaikydami į viršų lipo kartu. Tai yra sveiko varžymosi aplinka, kuri yra teisinga – ji duoda motyvaciją ir kilimą.
Teko padirbėti su nemažai talentingų žaidėjų, kurie buvo tikrai darbštūs. Bet jeigu kalbame apie išskirtinę darbo etiką, tai būtų 3 žaidėjai – Kasparas Jakučionis, Gantas Križanauskas ir Ignas Urbonas. Tai trys žmonės, kurie yra tikri krepšinio „freakai“. Jie – dėl krepšinio išprotėję žmonės. Jie kiekvieną dieną dirba dėl savo svajonės, atlieka tam tikrus žingsnius, nepasiduoda vilionėms, pagundoms. Ir tai daro nuolatos, metai iš metų. Juos netgi reikia stabdyti.
Pamenu, kad dar praėjusį sezoną I. Urbonui RKL čempionate buvo tikrai sunku, nes jam reikėjo žaisti ir konkuruoti su 2–3 metais vyresniais žaidėjais. Tie metai jam davė labai daug. Jis pradžioje negalėjo per aikštę persivaryti kamuolio, nes atletiškesni varžovai jį tiesiog atimdavo. Bet Ignas nepasidavė, nesulūžo mentaliai ir sezono pabaigoje jau pats buvo tas, kuris žaidžia fiziškai ir apstumdo kitą.
Treneriai nori sukurti žaidėjams sąlygas, kurios motyvuotų, todėl dažnai kviečia treniruotis su vyresniais komandos draugais. Būna, kad po poros treniruočių vaikinai pasako, kad nebenori čia eiti. I. Urbonas priešingai – jis gavo niuksą, bet atsistojo ir prašė daugiau.
– Ar mūsų aptartos kartos žaidėjai ateityje gali atlikti svarbius vaidmenis pagrindinėje „Ryto“ komandoje ir Lietuvos rinktinėje?
–Tikrai bus keletas žaidėjų, jeigu jie toliau darys tai, ką daro.
– Šioje kartoje geriausi žaidėjai yra gynėjai. Tai – teigiamas poslinkis Lietuvos krepšinyje?
– Palinkėkime gynėjams toliau augti (šypsosi). Manau, kad su aukštaūgiais Lietuvos treneriai turi daugiau kantrybės. Su gynėjais turime sisteminę problemą – pabandome, kažkurioje situacijoje nepasisekė, gavo traumelę ir tave jau nurašo, deda į paraštes. Manau, kad per anksti nurašome gynėjus ir jų „neišdirbame“ iki galo. Sakyčiau, kad tarp gynėjų konkurencija yra didesnė ir dažnai treneris pritrūksta kantrybės. Tu nori keisti, keisti ir vėl keisti, nes tikiesi, kad tas kitas bus geresnis. Galiausiai tu iškeiti visus ir nė vieno nėra.
Aukštaūgių nėra daug, todėl jų keisti niekas neskuba. Aukštaūgiai turi daugiau laisvės klysti, o gynėjai turi milžinišką konkurenciją, kurioje atėjęs naujas „nužudo“ kitą, o atėjęs iš paskos „nužudo“ kitą. Galbūt „žudo“ ne patys žaidėjai, o treneriai, kurie pritrūksta kantrybės. Reikia išlaikyti, išlaukti.
