Gimtadienio laukė kartu

Jau trečius metus iš eilės Kaunas sveikina Vilnių su gimtadieniu. Artėjančią progą skelbė specialūs reklaminiai stendai, tirpstantį laiką skaičiavo kalendoriaus lapeliai, o virtualioje erdvėje nesiliovė įvairūs priminimai. Pirmaisiais metais kauniečiai vilniečius kvietė autobusais nemokamai atvykti į Kauną, lankytis įvairiose ekskursijoje, pasinaudoti nuolaidomis restoranuose ir kavinėse. Praėjusiais metais kauniečiai sostinės gyventojus pasišovė vaišinti vakarienėmis. Kas savo namuose, pačių gamintu maistu, kas kavinėse, virtuvės šefų sukurtais šedevrais.

Kauniečiai galėjo spręsti, vakarą nori leisti su Vilniuje gyvenančiais bičiuliais ar visiškai nepažįstamais sostinės gyventojais.  Praėjusių metų eksperimentas pavyko, todėl šiemet kauniečiai tęsė tradiciją. Kauno autobusų stotyje su grupe Rakija Klezmer Orkestar iškilmingai pasitikę atvykusiuosius, kauniečiai juos kvietė prie stalų.

Norą sostinės svečius pavaišinti vakariene namuose arba kavinėje, išreiškė kone 200 miestiečių. Prie iniciatyvos prisijungė projektų vadovas Dominykas, vilniečiams žadėjęs kaunietiškų skanėstų degustaciją. Žurnalistė Kristina su vyru Tomu viliojo migdoliniu tortu. Gamybos vadovė Vaida – ir vegetariškais, ir mėsiškais patiekalais. Edukacinės programos koordinatorė Monika – grietine ir spirgais lietais bulviniais blynais.

Neabejojo sėkme

Televizijos prodiuseris ir keliautojas Mantas nepasikliovė savo kulinariniais gebėjimais, todėl  vilniečius kvietė  į kavinę-barą „Holas“.

„Manau, laukia įdomus laikas“,  – pagalvojęs apie vakaro avantiūrą šyptelėjo Mantas Bertulis. Į jo kvietimą atsiliepė du vilniečiai –  lakūnas Tadas ir komunikacijos specialistė Agnė.

Laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ kūrėjo ir keliautojo M.Bertulio sąskaitoje – kone pusšimtis aplankytų šalių ir dešimtys bičiulių kiekvienoje jų. Vilniuje kaunietis taip pat turi būrį draugų, tiesa, šįvakar prie stalo sėdo su nepažįstamais sostinės gyventojais.

„Ar bijau, kad nesiriš pokalbis? Apie tai negalvojau. Manau, viskas bus gerai. Praėjusiais metais stebėjau žmonių elgesį po vakarienių. Jei pradžioj jie buvo kiek drovesni, tai išsiskyrė kaip seni bičiuliai. Kiti ryšį palaiko iki dabar. Žinau, kad tokios tarpmiestinės vakarienės metu užsimezgė ir kur kas stipresnių jausmų, – Į laikrodį dirstelėjęs M.Bertulis atsiprašė. – Turiu bėgti – svečiai atvyko.“ 

Vakarienė su artimaisiais

Vėlyvą popietę į Kauną atvykusi Laura autobusų stotyje ilgai netruko – paklausiusi sutiktuvių dainų skubėjo pas bičiulius kviestinės vakarienės.

„Vakarieniauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis nedrįsčiau. Gal kitais metais“, – taisydama dovanų gautą kepurėlę su užrašu „Kaunas myli Vilnių“, mergina neslėpė nuostabos. Vilniuje gimusią ir augusią Laurą esą labiausiai sujaudino  šiltas kauniečių sutikimas  ir koncertas autobusų  stotyje. Dar viena staigmena jos laukė ir bičiulių namuose. 

„Tiksliai nežinau ką gamins, tik prasitarė, kad vakarienė ant stalo keliaus tiesiai iš špižinių puodų“, - dirstelėjusi į dovanų krepšelį, jauna moteris prasitarė į svečius taip pat keliaujanti ne tuščiomis.

Autobusu  į Kauną atvyko ir Eglė. 33 metų reklamos specialistė  jau daugiau nei dešimtį metų gyvena Vilniuje, tačiau Kaune likusius tėvus aplanko bent kartą per mėnesį. Tiesa, pastaruoju metu vizitai pasidarė kiek retesni, o mamos kimštus virtinukus su grybais Eglė išmainė į makaronus su pesto padažu.

„Draugas gyvena Italijoje“, – šyptelėjo klajojanti kaunietė.  Ir nors prieš kelias savaites Eglė dairėsi bilietų į Boloniją, jos tėvai buvo greitesni. Pasinaudoję artėjančiu Vilniaus gimtadieniu, dukrą pakvietė šventinės vakarienės. Šalia stalo vietos žadėjo surasti ir dar keliems svečiams.

„Žinau, kad ant stalo keliaus mano mėgiama kepta višta, gaiviosios salotos ir firminis pyragas“, – apie vakaro apsivalgymą svajojo Eglė.

Žadėjo vakaro pratęsimą

Priimti gimtadienio sveikinimus ir įsitikinti kauniečių svetingumu, vilniečiai galėjo ne tik jų namuose – atvykusiesiems buvo atviros ir kitų miesto erdvės – parako sandėlis, Krido smėlio arena  ir Kauno tvirtovės VII fortas. Pastarajame laikrodžiui mušant 18 val. susirinko bemaž dvidešimt vilniečių.

„Jei atvirai, aš iki šiol nelabai suprantu, kur esu. Čia mokykla?“, –  į delną sau suprunkštė vilnietė Irma. Į Kauną specialiuoju autobusu ji atvyko drauge su savo dukra Vilte, o VII fortą pasirinko manydama, kad tai yra ugdymo įstaiga.

„Pati esu mokytoja, todėl labai įdomu susipažinti su kitų miestų mokyklomis“, – neįsiskaitymas į vietos aprašymą viešnios esą nenuvylė.  Vargu, ar kokioje nors mokykloje ji būtų pamačiusi parako dūmus ir kitus eksperimentus su ugnimi, kuriuos prieš vakarienę vilniečiams demonstravo forto laborantė Viltė.

Išbandę kaip veikia melo detektorius kolbose, delnuose užgniaužę liepsnų liežuvius, svečiai sėdo prie stalo, o kol laukė pagrindinio patiekalo vaišinosi kava ir sausainiais.

„Prašome ragauti mūsų troškinio. Jei skanu – dėkitės grietinės, jei nelabai – viską ištaiso pomidorų padažas, – Kauno tvirtovės VII forto įgulos šeimininkas Vladimiras Orlovas džiaugėsi, kad besibaigiant vakarui šis taip ir liko nepaliestas. – Receptas? Viskas labai paprasta. Gera jautiena, maždaug 5 kg bulvės, perpus tiek avinžirnių, cukinija, paprika, pomidorai ir prieskoniai.“

Išgramdę likučius iš puodo, vilniečiai pasuko savais keliais. Kas link autobusų stoties, kas pas Kaune gyvenančius giminaičius. Ponia Irma?

„Girdėjau, kad pas jus yra šokiai vyresniems žmonėms, jei neklystu, vadinasi „Seni vartai“, – vakarą užbaigti su trenksmu žadėjo linksmoji vilnietė. Dukrai Viltei polėkio pristigo – iš arčiau susipažinti su naktiniu Kauno gyvenimu ji nepanoro, todėl tuo pačiu autobusu grįžo atgal į Vilnių.