Apie šiandienos aktualijas ir asociacijos teikiamą naudą „Kauno diena“ kalbasi su asociacijos prezidentu M.Horbačausku.
– Infliacija, įtempta geopolitinė situacija – kone kasdienė pokalbių tema. Kaip šią situaciją išgyvena Kauno krašto pramonininkai ir verslininkai?
– Mes esame ir eksportuotojai, ir globalaus pasaulinio verslo dalis, todėl geopolitinė situacija mus veikia tiesiogiai. Esame nemažai nukentėję, kitaip paveikti. Kažkam verslas sustojo dėl Kinijos situacijos, kitiems dėl Rusijos, Ukrainos. Verslui atsiliepia įtampos kėlimas, ribojimai ir transportavimo kainų kėlimas. Tarkime, ribojimai, kad traukiniais negalės vežti krovinių per Baltarusiją, „Achemai“ ir „Lifosai“ turi tiesioginę įtaką. Jos turi ieškoti kitų kelių, kurie, akivaizdu, yra ilgesni ir brangesni.
Daug džiaugsmo ir entuziazmo pramonė turėjo keletą metų dėl eksporto. Kaip parodė realybė, pandemija pramonei nėra toks baisus reiškinys, netgi priešingai. Daugeliu atvejų Lietuva ir Kauno krašto pramonininkai laimėjo, nes prekės pandemijos metu buvo paklausios visame pasaulyje, daugiausia esame paslaugų teikėjai.
Tačiau ta euforija blėsta. Kol kas tai ne visi supranta, ypač vartotojai. Žaliavų ir energijos išteklių – elektros ir dujų – brangimas, kuris prasidėjo jau praėjusių metų pabaigoje, pramonei yra kur kas pavojingesnis ir daro didesnę žalą nei pandemija. Ją mes išgyvenome labai gerai, bet šie brangimai kelia mūsų produkcijos savikainą ir kai kuriais atvejais tampame nekonkurencingi pasaulinėje rinkoje.
Apskritai visko, kas yra naudojama produktui pagaminti, brangimas yra labai pavojingas reiškinys. Žala po truputį pradeda lįsti. Galima sakyti, kad tai savotiškos pagirios po kelerių metų euforijos ir jos nebus malonios. Naudodami dujas ar elektrą, staiga nepereisime prie kitų šaltinių. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, reikia turėti platesnį energijos šaltinių pasirinkimą ir įvairiomis kainomis.
– Tai gal ir nesusiję su ekonomine krize, bet asociacijos narių gretos auga. O gal vis dėlto įtempta situacija įmonių vadovus skatina jungtis į būrį?
– Situacija nėra paprasta. Vienijimasis ir pajėgų telkimas, sprendimų ieškojimas ir garsesnis balsas šiuo metu yra reikalingas. Daugelis vartotojų dar gyvena tomis geromis nuotaikomis, kad atlyginimai didėja, viskas gerėja, bet pramonininkai jau senokai mato, kad nėra taip puiku.
Kitas dalykas, asociacijos veikla, atnaujintos strateginės kryptys ir idėjos yra aktualios. Smagu, kad per pusmetį prisijungė dešimt naujų narių. Didžioji dalis – tai nauji nariai, bet yra ir sugrįžusių. Bendra konsoliduota mūsų asociacijos narių apyvarta jau pasiekė 2,5 mlrd. eurų. Tai pakankamai didelis skaičius. Asociacija tapo matomesnė ir tvirtesnė. Sprendžiami klausimai – aktualesni, o tai parodo ir asociacijos kuriamą vertę.
– Ką duoda buvimas Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos nariu?
– Kad ir ta pati pramonės transformacija. Dažniausiai ji ateina per pramonininkų liniją – iš Europos, iš Lietuvos Vyriausybės. Kadangi mes esame pramonės atstovai, natūralu, kad norime dalyvauti šiame procese, siūlyti idėjas, diskutuoti, o ne laukti, kad mus kiti transformuotų. Todėl suvokimas, kaip tai turėtų būti daroma, ateina per asociaciją.
Kitas dalykas, bendravimas ir šnekėjimas tarpusavyje – tiek su vietos regionine valdžia, tiek su mokslo atstovais. Sėkmė yra kažkur per vidurį. Ne kiekvienas atskirai gali savo klausimus išspręsti, kai prieinama tolimesnio vystymosi riba. Tam reikia bendrų sprendimų. Verslo, mokslo ir vietinės valdžios susivienijimas yra labai svarbus.
Trečias dalykas, tvari kaimynystė – nesvarbu, ar statybininkų, ar aludarių, ar pienininkų asociacijos sprendžia globalius Lietuvos klausimus. Visi tie klausimai, kurie yra aktualūs Kauno regionui, – keliami ir sprendžiami pas mus. Mūsų ir šakinės asociacijos skiriasi tuo, kad mes kreipiame dėmesį į regiono verslus ir visuomenę.
– Vieno bendro recepto, kaip išgyventi krizę, vargu ar gali būti. Bet vis dėlto esama bendrų patarimų, kuriais galėtų pasinaudoti asociacijos narės?
– Jei šiuo metu verslas kraujuoja, tą kraujavimą reikia stabdyti, stabilizuoti situaciją. Yra tam tikros vyriausybės numatytos priemonės – paskolos ar dar kažkas. Kreiptis gali visos įmonės, nebūtinai asociacijos narės. Tik per asociaciją tas kelias šiek tiek trumpesnis.
Lietuvos pramonininkų konfederacija kalba su vyriausybe, kokie šiuo metu yra poreikiai. Tam tikros priemonės egzistuoja. Jos gal neleistų suklestėti, bet kraujavimą sustabdyti, ko gero, gali.
Turint mintyje ilgalaikį požiūrį, daugiau kalbama apie persiorientavimą į atsinaujinančiosios energijos panaudojimą, kad nebūtume priklausomi nuo energetikos kainų. Jei tos kainos liks tokios, apie išgyvenimą turėtų susimąstyti ne viena įmonė.
– Praėjusią savaitę daug dėmesio sulaukė „Achemos“ darbuotojų streikas. Gal jums daugiau žinoma apie šią situaciją ir kaip ją vertinate?
– „Achema“ yra asociacijos narė. Mes esame išreiškę savo nuomonę. „Achema“, kuriai ypatingai skausmingas ir jautrus yra elektros ir dujų kainų šuolis, išgyvena ne pačius geriausius laikus, nors įmonė stipri ir tvari. Kai šitaip išbrango dujos, neplanuotų sąnaudų atsirado begalės. Tad kelti klausimus, neatsižvelgiant į įmonės padėtį, ko gero, nėra labai partneriška tiems, kurie organizuoja tokius dalykus.
Viešai prieinami duomenys apie tai, kokie „Achemoje“ yra atlyginimai. Nustebsite, kad atlyginimai yra labai toli nuo Lietuvos vidurkio. Jie yra aukšti. Aišku, gal kiekvienas darbuotojas kitaip galvoja, bet iš principo – tas skaičius nėra mažas. Tai tokio degančio poreikio kaip tik šiuo momentu reikalauti drastiškų sprendimų kelti atlyginimus, atrodo, lyg ir nėra.
Mūsų nuomone, reikia šnekėtis. Įmonei sudėtinga situacija, kai kuriais atvejais gal net reikia stabdyti gamybą, nes ji nekonkurencinga ir papildomai dar darbuotojai streikuoja. Tai nėra nei toliaregiška, nei partneriška. Mes esame už šnekėjimąsi ir partneriškumą, o kategoriški reikalavimai tokioje situacijoje klausimo nesprendžia, o tik gilina problemą.
– Lietuvos įmonės turi galvoti apie pramonės transformaciją žaliosios politikos kontekste. Kokią įtaką šiems tikslams turės energetikos kainų augimas?
Galima sakyti, kad pramonė kraujuoja. Tempiama iš vidinių resursų ir ieškoma, kaip kompensuoti tą brangimą, bet ilgai tai negali tęstis.
– Viena vertus, gali pristabdyti pokyčius, kita vertus, priešingai – paspartins. Lietuva pasigamina tik 30 proc. elektros energijos poreikio, o visa kita perkame. Tad perėjimas prie atsinaujinančiosios (saulės ar vėjo) energijos mus išlaisvintų. Galėtume daugiau pasigaminti patys, tada nebūtume tokie priklausomi ir kaina būtų mažesnė.
Susiklosčiusi situacija turėtų paskatinti perėjimą prie atsinaujinančiųjų energijos šaltinių. Investicijos būtų gana didelės, bet tiek Lietuvos Vyriausybė, tiek ES fondai yra numatę skirti specialių lėšų, kurios galėtų paskubinti pramonės transformaciją. Jeigu buvo galima gyventi negalvojant apie tai, kiek kainuoja dujos ar elektra, nes tai buvo įprasta kaina, šiuo metu tai neįmanoma.
Galima sakyti, kad pramonė kraujuoja. Tempiama iš vidinių resursų, ieškoma, kaip kompensuoti tą brangimą, bet ilgai tai negali tęstis. Pavyzdžiui, mano vadovaujamoje bendrovėje „Volfas Engelman“ išlaidų prisidėjo 100 tūkst. eurų per mėnesį. Tai per metus milijonas ir daugiau. Šito kompensuoti vidiniais resursais neįmanoma. O tai lemia kainų augimą. Tad infliacija tik didės.
Kaimynai lenkai gana drastiški ir bando išsisukti kitų sąskaita. Atsisakę visiškai PVM, Lietuvos pramonininkai tampa visiškai nekonkurencingi.
Valstybė turi galios reguliuoti, tarkime, kuro kainas. Tačiau apie tai kol kas tik pakalbama, bet nieko nedaroma. O kuro kaina yra didelė dedamoji pramonės produkcijos kainoje. Didinti kuro kainas būtų visiška beprotybė.
Nesinorėtų, kad viskas nuskambėtų kaip kokia apokaliptinė situacija, tačiau ji yra labai sudėtinga. Nėra labai baisu ir nekontroliuojama. Yra nerimo, bet turime ir planų, kaip eisime toliau. Išgyvenome ir kitokias situacijas, išgyvensime ir šitą. Tik ne laikas išlaidauti ir įsivaizduoti, kaip čia viskas gerai. Šiuo metu yra sudėtinga.
