XIX a. antrojoje pusėje Europoje prasidėjęs Nacionalinis judėjimas Lietuvoje suskambo itin ryškia nata. Nemažai XIX a. antrojoje pusėje gimusių Lietuvos menininkų profesionalų baigė mokslus užsienyje, tai darė įtaką ne tik jų meniniam braižui, bet ir pažiūroms į tautiškumą – sąmoningą savo tapatybės suvokimą.
XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos kasdienybės kultūra pasižymėjo patriotiškumo ženklų gausa – mene ir dizaine parafrazuoti heraldinis simbolis Vytis, Nepriklausomos Lietuvos simboliai, istorinių asmenybių portretai ir, neabejotinai, iš liaudies meno perimta tautinė ornamentika.
Tautinio identiteto paieškas skatino ir lietuvių menininkus vienijusi Lietuvių dailės draugija, 1907–1913 m. organizavusi kasmetes lietuvių dailės parodas, kuriose greta profesionaliosios dailės eksponatų visuomet buvo gausiai eksponuojami liaudiškojo meno pavyzdžiai.
Jaunai valstybei iškilęs tautinės dailės savitumo klausimas atkreipė meno ir kultūros veikėjų dėmesį į ilgaamžių meninių tradicijų liudytoju laikytą liaudies meną. Tautinės tekstilės ar karpinių motyvais imta apipavidalinti knygas, periodinius leidinius, kalendorius, puošti namų apyvokos reikmenis, baldus, užuolaidas, tapetus, gražinti grindis, lubas ir sienas interjeruose, kurti tautiškumo ženklus eksterjeruose. Liaudies menas XX a. pr. padėjo tvirtą pamatą moderniosios lietuvių dailės braižo savitumui.
Kaune liaudies kūrybos įkvėpta modernistinė dvasia ypatingą pagreitį įgavo po Pirmojo pasaulinio karo miestui tapus laikinąja sostine.
Okupavus Vilnių čia persikėlė nemaža dalis okupuotos sostinės menininkų ir inteligentijos atstovų. Modernizmą tapatinant su pažanga, o tautiškumą su tapatybės įtvirtinimu, pamažu įsigalėjo tai, ką šiandien vadiname Kauno tautiniu modernizmu. Dėl kryptingos tautinės politikos iš liaudiškojo meno perimti ir naujai interpretuoti tautiškumo ženklai pasklido visur: gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų interjeruose ir eksterjeruose, visuomeninių draugijų ir organizacijų atributikoje, kasdieniame gyvenime.
Agrariniam kraštui buvo svarbu reprezentuoti save kaip klestinčio žemės ūkio valstybę, pamažu vis sėkmingiau įvaldančią pramonę ir prekybą, tad reikšmingais tautiniais simboliais tapo artojai, sėjėjai, grėbėjėlės ar tiesiog tautiniais drabužiais pasipuošusios lietuvaitės. Krašto kančias priespaudos metais įkūnijusio liaudiškojo rūpintojėlio įvaizdis lietuvybės paieškų kontekste tapo bene svarbiausiu tautos simboliu, reprezentavusiu Lietuvos dailę ne tik vietinėje, bet ir tarptautinėje meno arenoje. Tarpukario spaudoje ne kartą publikuota nežinomo liaudies dievdirbio sukurta „Rūpintojėlio“ statulėlė tapo svarbaus skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinio prototipu.
Motyvai: parodoje pristatoma tarpukariu išpopuliarėjusių rankdarbių tradicija, kurią tautodailininkės puoselėjo ir sovietmečiu. / Vilmanto Raupelio, V. Kilinskienės nuotr.
J.Mikėnas pagal šią XIX a. pabaigos skulptūrėlę sukūrė, o Vytautas Kašuba išdrožė monumentalų ąžuolinį rūpintojėlį 1937 m. vykusiai pasaulinei parodai Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“. Kūrinys buvo itin palankiai sutiktas ir įvertintas parodos Didžiuoju prizu.
Atskirą tautiškumą skleidžiančių meno kūrinių grupę sudarė šlovingiausi balistiniai Lietuvos siužetai ir didžių praeities istorinių asmenybių portretai. Tokia puošyba šiandien atrodo buvusi visai natūrali, tarkime, viename vertingiausių Kauno modernizmo architektūros pastatų – Kauno įgulos karininkų ramovėje ar Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose. Tačiau reikia pastebėti, kad taip puošėsi ir laisvalaikio įstaigos.
Štai „Metropolio“ restorane Kaune buvo įrengta Trijų kunigaikščių menė su Petro Kalpoko tapytais monumentaliais pano, vaizduojančiais kunigaikščius Gediminą, Kęstutį ir Vytautą. Būtent šioje menėje, skambant orkestro muzikai, rinkdavosi garbiausi miestiečiai ir miesto svečiai: užsienio šalių pasiuntiniai, ambasadoriai, Lietuvos prezidentas su žmona ir artimiausia aplinka, vietiniai politikai, profesoriai, menininkai, žurnalistai ir pan.
Čia vyko labdaros vakarai, koncertai, draugijų susitikimai, spaudos ir kaukių baliai, tradiciniai faifokliokai, grojo žymiausi – Danieliaus Pomeranco, Moišės Hofmeklerio, Jurgio Dvariono vadovaujami Kauno orkestrai, dainavo Danielius Dolskis ir Antanas Šabaniauskas.
Kaip nuolatinė Kauno bohemos – rašytojų ir menininkų – susibūrimo vieta garsėjo ir Konrado (vėliau pervardyta „Tulpe“) kavinė, kurioje grodavo Juozas Indra ir D.Pomeranco džiazo orkestras. Šioje kavinėje dažni svečiai buvo Balys Sruoga, Juozas Herbačiauskas, Robertas Antinis. Iš minios išsiskyrė scenografas Liudas Truikys su operos primadona Marijona Rakauskaite.
Ir čia jau galime kalbėti ne tik apie vizualinę tautinę kultūrą, bet ir apie nematerialius jos dvelksmus. Tiek „Metropolyje“, tiek Konrade kavinėje virė diskusijos apie valstybę, tautiškumą, tautinį meną, valstybės paveikslą atskleidžiančio stiliaus paieškas, nacionalinio savitumo būtinybę būti išreikštam modernia forma.
Atpažįstami simboliai
Šiuo laikotarpiu aktyviai veikė liaudies meno tyrinėtojai ir propaguotojai Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, kurie laikėsi pozicijos, kad geriausias pagrindas tautiniam stiliui yra liaudies menas. 3–4-ajame dešimtmečiais Tamošaičiai projektavo ir audė stilizuotus įvairių regionų tautinius drabužius, kuriomis kaunietės moterys ir merginos puošdavosi ne tik valstybinių, bet ir asmeninių švenčių metu – gaudamos aukštojo mokslo diplomus, eidamos į draugių vestuves ar net pačios tekėdamos.
Garsėjo Tamošaičiai ir stilizuotais tautiniais raštais dekoruotais kilimais, kurie buvo bene vieninteliai profesionaliosios tekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje.
Tautinis stilius ypač išpopuliarėjo miesto architektūroje – tiek tiesiogiai su tautinės savimonės įtvirtinimu susijusiuose pastatuose, tiek ir individualiuose namuose. Vienas tokių pavyzdžių – „Ragučio“ gyvenamasis namas (1922–1923), kurio fasade regime liaudiškų medžio drožinių interpretacijų, tulpių-lelijėlių ornamentų, parodoje „Kauno tulpės“.
Tai buvo ypatingas reiškinys, palikęs žymų pėdsaką Kauno mene ir vertas atidesnio šiandienos tyrinėtojų ir meno mylėtojų dėmesio.
Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ akcentuotus kaip to laikotarpio Kauno tautinės savasties ženklus. Tulpėmis-lelijėlėmis ir įvairiomis jų stilizacijomis nusėti čia eksponuojami kaunietiškojo modernizmo laikotarpio kaklaraiščiai, kaklajuostės, apykaklės, servetėlės, staltiesės, kilimėliai, dekoruoti baldai.
Nors reikia pripažinti, kad tautiniais ornamentais ir formomis grįstas profesionalusis menas nuo pat pradžių kėlė daug prieštaringų diskusijų ir abejonių, pasiekusių ir mūsų dienas, tačiau vis dėlto tai buvo ypatingas reiškinys, palikęs žymų pėdsaką Kauno mene ir vertas atidesnio šiandienos tyrinėtojų ir meno mylėtojų dėmesio. Moderni europėjančio miesto kultūra, susipynusi su pačias tautiškumo gelmes atvėrusiu liaudies menu, tapo raktu į jaunos valstybės meninį savitumą, prasmingai sužydusį tulpėmis ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir paskleidusį žinią apie Lietuvos meną tarptautinėje arenoje.
Parodą „Kauno tulpės. Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ galima aplankyti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje iki balandžio 24 d.
