Kandidatus premijai gauti gali siūlyti Lietuvos Respublikos kultūros, mokslo ir studijų institucijos, visuomeninės organizacijos, patys tyrėjai kaip fiziniai asmenys. Darbus galima pateikti iki birželio 20 dienos. Numatomas premijos dydis – 1500 Eur, ji teikiama kasmet profesoriaus K. Pakšto mirties dieną – rugsėjo 11-ąją.

Muziejaus direktorės Olgos Žalienės teigimu, taip siekiama ugdyti susidomėjimą Lietuvos visuomenės politiniais, ekonominiais ir kultūriniais ryšiais su jūra praeityje ir, be abejo,  aktualizuoti šių ryšių svarbą šiandienai ir ateičiai. 

„Jūra – ne vien tik Klaipėdos reikalas, stengiamės sudominti visos Lietuvos aukštąsias mokyklas. Norime paraginti įsiklausyti visus į profesoriaus K. Pakšto mintį – atsisukti veidu į jūrą, kviečiant visą Lietuvos tautą artėti prie jūros ir suvokti jūros reikšmę: politinę, geopolitinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę. Žinoma, Pakšto asmenybė labai imponuoja idealizmu ir romantika, tai labai sužmogina ir priartina jį prie tavęs“, – sako Olga Žalienė.

Premija skiriama už marinistinės tematikos mokslinius darbus: istorijos, geopolitikos, tarptautinių santykių, socialinės geografijos bei kitų socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimus. Mokslo darbai bus vertinami pagal atitikimą tematikai, originalumą bei naujumą, aktualumą mokslui ir Lietuvos visuomenei, išvadų pagrįstumą ir savarankiškumą.

Pretenduoti į premiją gali originalus, savarankiškas darbas, apgintas ar publikuotas einamaisiais ar praėjusiais kalendoriniais metais. Profesoriaus K. Pakšto gimimo dieną – birželio 29-ąją – bus paviešinami atrinkti darbai.

Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas-vyriausiasis muziejaus rinkinių kuratorius istorikas  Romualdas Adomavičius teigia, kad profesoriaus Kazio Pakšto vardą premijai parinko dėl jo nuopelnų Lietuvos jūrinei minčiai.: „Jis dar tarpukariu sistemiškai plėtojo Lietuvos, kaip jūrinės valstybės idėją, – sako istorikas. – Ir nors nuo to laiko jau praėjo 100 metų, dar, deja, dažnai išgirsti abejonių dėl mūsų šalies jūriškumo. Apie Kazį Pakštą dabartinė visuomenė daugiau sužinojo prieš porą metų pasirodžius filmui  „Nova Lituania“, o mes norime priminti jį, kaip labai progresyvų tarpukario mokslininką. Labiausiai išgarsėjęs dėl egzotiškos idėjos perkelti Lietuvą į palankesnio klimato šalis, pamirštama tai, kad jis studijavo JAV, Šveicarijoje, buvo tuometinio moderniausio mokslo priešakyje. Ir viena iš pagrindinių minčių buvo jūros, kaip geopolitinio faktoriaus svarba.

Lietuva turi kuo labiau ją pažinti ir įveiklinti, įveiklinti uostą, statyti laivyną, kurti Jūrų departamentą ir pan., nes tai stiprintų šalį ir ekonomiškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Jis buvo bene pirmuoju ideologu, labai stipriai kreipusiu žvilgsnį į Vakarus, todėl ir šiandienos kontekste šios mintys yra labai aktualios, nes posūkis į Vakarus gal dar nėra iki galo ir įvykęs. Kalbėdamas apie jūrinę Lietuvą,  jis buvo aprašęs kūrimui būtinus 10 uždavinių. Faktiškai jie visi įgyvendinami, tačiau kai kuriems dar trūksta įdirbio, pvz.: Šventosios uostas nepastatytas, mokyklinėse programose nėra Lietuvos jūrinės istorijos temos ir nėra Jūrų ministerijos“.

K. Pakštas (1893–1960 m.) – geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas, profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas. K. Pakštą galima vadinti nuosekliausiu jūrinės Lietuvos idėjos propaguotoju.

Lietuvos universiteto profesorius išskyrė lemiamą jūros dėmenį Lietuvos geopolitinės raidos kontekste. Jis buvo įsitikinęs, kad priėjimo prie jūros teikiamos galimybės – prekyba ir ryšiai su Vakarų pasauliu – padės įsitvirtinti Lietuvai kaip nepriklausomai valstybei ir paskatins jos ekonominį bei kultūrinį vystymąsi. Ne vienos progresyvios idėjos Lietuvai autorius formulavo ir šalies jūrinius uždavinius. Ir šiandien aktualumo nepraranda prof. K. Pakšto žodžiai – „Jūra tai didysis tautų vieškelis, praleidžiąs žmonijos turtus ir keleivius, žodį ir mintį.“

Muziejaus direktorės Olgos Žalienės teigimu, taip siekiama ugdyti susidomėjimą Lietuvos visuomenės politiniais, ekonominiais ir kultūriniais ryšiais su jūra praeityje ir, be abejo, aktualizuoti šių ryšių svarbą šiandienai ir ateičiai.

Jūra – ne tik Klaipėdos reikalas

„Lietuvai minint Klaipėdos krašto ir uosto sugrąžinimo100-metį, norime priminti, kad Lietuva yra jūrinė valstybė ir kad būtina stiprinti su šia tema susijusius mokslinius tyrimus, nes kol kas jų tikrai stokojama. Premija galėtų tapti tokių tyrimų katalizatoriumi. Jūra – ne vien tik Klaipėdos reikalas, stengsimės sudominti visos Lietuvos aukštąsias mokyklas. Norime paraginti įsiklausyti visus į profesoriaus K. Pakšto mintį – atsisukti veidu į jūrą, kviečiant visą Lietuvos tautą artėti prie jūros ir suvokti jūros reikšmę: politinę, geopolitinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę. Žinoma, K. Pakšto asmenybė labai imponuoja idealizmu ir romantika, tai labai sužmogina ir priartina jį prie tavęs“, – sakė O. Žalienė.

Numatomas premijos dydis – 1500 Eur, ji teikiama kasmet profesoriaus K. Pakšto mirties metinių dieną – rugsėjo 11-ąją.

Premija bus skiriama už marinistinės tematikos mokslinius darbus: istorijos, geopolitikos, tarptautinių santykių, socialinės geografijos bei kitų socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimus. Mokslo darbai bus vertinami pagal atitikimą tematikai, originalumą bei naujumą, aktualumą mokslui ir Lietuvos visuomenei, išvadų pagrįstumą ir savarankiškumą.

Pretenduoti į premiją galės originalus, savarankiškas darbas, apgintas ar publikuotas einamaisiais ar praėjusiais kalendoriniais metais. Informacija apie mokslinių darbų pateikimo pradžią bus skelbiama kasmet gegužę, o profesoriaus K. Pakšto gimimo metinių dieną – birželio 29-ąją – bus paviešinami atrinkti darbai.

Dar neįgyvendinti K. Pakšto suformuoti jūriniai uždaviniai

Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas-vyriausiasis muziejaus rinkinių kuratorius istorikas Romualdas Adomavičius teigia, kad profesoriaus K. Pakšto vardą premijai parinko dėl jo nuopelnų Lietuvos jūrinei minčiai.

„Jis dar tarpukariu sistemiškai plėtojo Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėją, – sakė istorikas. – Ir nors nuo to laiko jau praėjo 100 metų, dar, deja, dažnai išgirsti abejonių dėl mūsų šalies jūriškumo. Apie Kazį Pakštą dabartinė visuomenė daugiau sužinojo prieš porą metų pasirodžius filmui „Nova Lituania“, o mes norime priminti jį, kaip labai progresyvų tarpukario mokslininką. Labiausiai išgarsėjęs dėl egzotiškos idėjos perkelti Lietuvą į palankesnio klimato šalis, pamirštama tai, kad jis studijavo JAV, Šveicarijoje, buvo tuometinio moderniausio mokslo priešakyje. Ir viena iš pagrindinių minčių buvo jūros kaip geopolitinio faktoriaus svarba. Lietuva turi kuo labiau ją pažinti ir įveiklinti, įveiklinti uostą, statyti laivyną, kurti Jūrų departamentą ir pan., nes tai stiprintų šalį ir ekonomiškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Jis buvo bene pirmuoju ideologu, labai stipriai kreipusiu žvilgsnį į Vakarus, todėl ir šiandienos kontekste šios mintys yra labai aktualios, nes posūkis į Vakarus gal dar nėra iki galo ir įvykęs. Kalbėdamas apie jūrinę Lietuvą, jis buvo aprašęs jos kūrimui būtinus 10 uždavinių. Faktiškai jie visi įgyvendinami, tačiau kai kuriems dar trūksta įdirbio, pvz., Šventosios uostas nepastatytas, mokyklinėse programose nėra Lietuvos jūrinės istorijos temos ir nėra Jūrų ministerijos.“

Mokslo pasauliui trūksta postūmio

„Lietuvos jūrų muziejaus iniciatyva įsteigti šią premiją yra aktuali, nes tikrai trūksta akademinių darbų apie jūrą, – sakė, vertindamas premijos steigimą, prof. Vasilijus Safronovas. – Klaipėdos universitete yra magistrinių šios temos darbų, yra rengiamos disertacijos, bet būtų gerai, kad atsirastų postūmis, kuris studentus jau bakalauro pakopoje paskatintų rinktis šias temas. Dabar jūrinių temų yra tikrai mažai, ir jeigu jų padaugės, atsiras įvairovė, premija bus pasiekusi savo tikslą. Norisi priminti, kad Kazys Pakštas buvo ne tik tas žmogus, kuris turėjo keistų idėjų apie Lietuvos perkėlimą į Madagaskarą. Jis buvo aukšto lygio mokslininkas, kuris buvo kviečiamas skaityti paskaitų į JAV, jis propagavo idėjas, susijusias su Lietuvos santykiu su jūra. Tarpukariu nerasime kito tokio akademinio pasaulio atstovo Lietuvoje, kuris tiek būtų prisidėjęs prie Lietuvos santykio su jūra suvokimo.  Beje, Kazys Pakštas vienoje paskaitoje yra sakęs, kadangi visa Lietuvos ekonomika natūraliai per Nemuną gravituoja į Klaipėdą, tai tinkamiausia vieta Lietuvos sostinei ir būtų Klaipėda.

K. Pakštas (1893–1960 m.) – geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas, profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas. K. Pakštą galima vadinti nuosekliausiu jūrinės Lietuvos idėjos propaguotoju. Lietuvos universiteto profesorius išskyrė lemiamą jūros dėmenį Lietuvos geopolitinės raidos kontekste. Jis buvo įsitikinęs, kad priėjimo prie jūros teikiamos galimybės – prekyba ir ryšiai su Vakarų pasauliu – padės įsitvirtinti Lietuvai kaip nepriklausomai valstybei ir paskatins jos ekonominį bei kultūrinį vystymąsi. Ne vienos progresyvios idėjos Lietuvai autorius formulavo ir šalies jūrinius uždavinius. Ir šiandien aktualumo nepraranda prof. K. Pakšto žodžiai – „Jūra tai didysis tautų vieškelis, praleidžiąs žmonijos turtus ir keleivius, žodį ir mintį.“

Lietuvos jūrų muziejus aukcione yra įsigijęs 1930 m. Kazio Pakšto užrašytų atvirukų, kuriuos jis siuntė į Lietuvą iš kelionių po pasaulį ir nuotrauką, kurioje keliautojas sėdi prie Viktorijos krioklio su Lietuvos trispalve.

Jūros dienos idėja

Oficialiai minima, kad pirmoji Jūros diena Klaipėdoje buvo surengta 1934 m. rugpjūčio 12 d. Iš tiesų tai nėra teisinga, nes Jūros dienos renginiai vyko ir rugpjūčio 11-ąją, tik juose nebuvo prezidento Antano Smetonos.

Minima, kad pirmoji Jūros diena surengta Lietuvos Vakarų sąjungos iniciatyva. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tokios šventės rengimo idėjos autorius buvo Lietuvos universiteto Kaune profesorius Kazys Pakštas.

Jis vadovavo dar 1933 m. įsteigtai Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungai. Jos metiniame susirinkime 1934 m. balandį K. Pakštas ir pranešė apie sumanymą Klaipėdoje surengti Jūros dieną.

Iš tiesų, idėja nebuvo kokia nors nauja. Pirmoji Jūros diena surengta dar 1925 m. rugpjūčio 2 d. Palangoje. Ji nebuvo pompastinė. Kurhauzo sode kalbą pasakė jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas, vyko loterija, plaukiojimas laivais, koncertas ir naktiniai šokiai.

1933 m. Lietuvoje dėl Klaipėdos krašto buvo išskirtiniai. Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, galvas pakėlė ir Klaipėdos krašte likę Vokietijos gerbėjai.

Tam, kad Lietuva būtų labiau susieta su Klaipėdos kraštu, buvo sumanyta įsteigti K. Pakšto vadovaujamą Lietuvos ir Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungą. Be to, 1933 m. buvo minimas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 10-metis. Ta proga laikinojoje sostinėje Kaune buvo nuspręsta daugiau dėmesio rodyti Klaipėdos kraštui. 1933 m. birželio pradžioje Klaipėdoje surengta ir Mažosios Lietuvos dainų šventė. Tų pačių metų liepos 22 d. Juodkrantėje vyko žvejų šventė.

Proginė: minint pirmąją Jūros dieną 1934 m. buvo išleista K. Pakšto knyga „Baltijos jūra“. Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Dirigavimas šventei iš Kauno

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 10-mečio proga iškeltas šūkis: „Visi į Lietuvos jūrą“. Valdžia Kaune suprato, kad dauguma Lietuvos gyventojų nėra matę jūros. Jūros diena ir turėjo tapti pretekstu lietuviams pajusti tai, kas yra pajūris ir Klaipėda.

Jūros dienos minėjimo renginiai buvo konstruojami Kaune, kur įkurtas Vyriausiasis jūros dienos komitetas. Siūlymus šiai dienai pažymėti teikė ir Klaipėdos jūrinės organizacijos – Jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Klaipėdos uosto valdyba, Skautų, Šaulių sąjungos.

Klaipėdoje buvo įkurtas ir jau minėto Jūros dienos komiteto skyrius. Jo vadovu tapo uosto inžinierius Jonas Šimoliūnas. Klaipėdiečiai turėjo spręsti praktinius Jūros dienos rengimo klausimus – svečių apgyvendinimo, maitinimo, renginių vietų paruošimo, medicininės pagalbos užtikrinimo ir kitus.

Jūros dienos proga Klaipėdoje buvo išleisti keli svarbūs leidiniai. Tarp jų ir K. Pakšto monografija „Baltijos jūra“. Pasirodė ir 32 puslapių išsamus šventės vadovas. Jame pateikta šventės idėja, programa, svarbi informacija, elgesio taisyklės, rėmėjų reklama.

Šventei surengti pinigų skyrė Lietuvos vyriausybė, tačiau jų teko rinkti ir iš uosto verslininkų.

Renginyje: Jūros dienos minėjimo iškilmės Klaipėdoje prie švyturio, kur kalbėjo prezidentas A. Smetona. Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasižadėjo saugoti jūrą

1934 m. Jūros diena buvo žymima ne tik Klaipėdoje. Buvo iškelta idėja apie jūrą, jos prasmę kalbėti kiekviename Lietuvos mieste. 1934 m. liepos 22 d. Jūros dienos renginiai vyko Šventojoje. Ir čia lankėsi prezidentas A. Smetona su palyda. Įdomų pranešimą apie Šventosios uosto atstatymą pateikė J. Šimoliūnas.

Tam, kad Lietuva būtų labiau susieta su Klaipėdos kraštu, Kaune buvo sumanyta įsteigti K. Pakšto vadovaujamą Lietuvos ir Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungą.

Skirtingu laiku Jūros dienos minėjimo renginiai vyko ir kituose Lietuvos miestuose. Daugelyje vietų tai labiau buvo Kariuomenės diena. Kaune Jūros dienos proga buvo iškelta tautinė vėliava, katedroje vyko pamaldos, Rotušės aikštėje organizuotas kariuomenės ir organizacijų paradas, surengta paskaita apie Klaipėdos krašto istoriją ir jo reikšmę.

1934 m. rugpjūtį Jūros dienos minėjimo Klaipėdoje eigą kauniečiai galėjo sekti klausydamiesi radijo transliacijų miesto sode.

Rugpjūčio 11 d. (šeštadienis) buvo skirta Lietuvos jaunimui. Pagrindinis akcentas teko tiems, kurie žuvo jūroje ir prie jos. 1934 m. vasarą dar buvo gyvas 1933 m. liepos 15 d. prisiminimas, kai išplaukiant per uosto vartus audra nubloškė laivą „Budys“ ant šiaurinio molo, žuvo jūrų skautai Vitoldas Amulevičius, Edvardas Jasiukevičius, Vincas Šidlauskas.

Tą dieną Jūros dienos minėjimo komiteto nariai, uosto ir spaudos atstovai, būrys svečių plaukė į jūrą nuleisti eglių šakelių vainiką už žuvusiuosius jūroje.

Rugpjūčio 12 d. (sekmadienį) vyko pamaldos, apie 11 val. į šventę atvyko prezidentas A. Smetona. Jis pasakė kalbą, kuria ragino branginti jūrą ir budriai ją saugoti. „Mūsų jūra, mes jos niekam ir niekuomet neatiduosim“, – tuomet žadėjo A. Smetona.

Iš jo kalbos galima suvokti, kad 1934 m. Lietuvoje buvo nerimo dėl Klaipėdos krašto, bet buvo ir nusiteikimas saugoti jūrą. Ryškiais Didžiosios Lietuvos siekiais būti amžinai su jūra mirgėjo antraštės to meto Lietuvos spaudoje.

Tą dieną vyko ir žvejų, kitų apie 20 Klaipėdos organizacijų paradas. Po jo vyko vandens sporto varžybos, žvejų regata, laivų paradas ir Jūros dienos uždarymas.

Pirmosios Klaipėdoje surengtos jūros dienos renginiuose dalyvavo per 60 tūkst. žmonių. Dauguma jų turėjo pirkti šventės bilietą, kuris kainavo vieną eurą, o kauniečiams, kurie buvo laikomi turtingiausiais žmonėmis anuometinėje Lietuvoje, – 1,5 euro.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Sostinę matė Klaipėdoje

Iš Utenos regiono kilęs K. Pakštas turėjo reikalų ir su laikinąja sostine Kaunu, ir su Amerika, bet savo idėjomis jis turėjo žavėti ir tarpukario jūrinę bendruomenę, nors Klaipėdoje niekada ir negyveno.

Lietuvos pajūrį jis vertino itin palankiai. K. Pakštas dar 1922 m. iškėlė idėją atsigręžti „veidu į jūrą“. Tai buvo laikas, kai Lietuva dar neturėjo Klaipėdos. Nedaugelis lietuvių tuomet, turėdami tik itin siaurą jūros lopelį nuo Nemirsetos iki Šventosios, kuris dar buvo ginčytinas su latviais, galėjo suvokti jūros svarbą.

Jau vėliau, kai Lietuva atgavo Klaipėdą, didžiausio atgarsio sulaukė K. Pakšto skleista idėja Lietuvos laikinąją sostinę perkelti iš Kauno į pajūrį. Tuometinei Lietuvos aukštuomenei ta idėja turėjo nepatikti. Tai nepatiko ir kai kuriems istorikams, kurie tvirtino, kad K. Pakšto idėja buvusi rizikinga. Neva Lietuva greitai būtų praradusi sostinę Klaipėdoje, jei ji būtų buvusi perkelta, nes į ją visą laiką taikėsi Vokietija.

Vizija: K. Pakštas (nuotrauka daryta 1959 m.) jaunystėje itin optimistiškai piešė Klaipėdos ateitį. „MLE.lt“ nuotr.

K. Pakšto pastebėjimai dėl sostinės perkėlimo iš Kauno į Klaipėdą buvo ne iš piršto laužti. Jis lankėsi daugybėje šalių, analizavo miestus ir suprato, kad greičiausiai vystosi tos valstybės, kurios yra atsigręžusios į jūrą. Kad taip būtų, sostinė būtinai turi būti prie jūros.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Latvija, Estija ir tarpukariu, bent pagal karinius jūrų laivynus, ir dabar yra labiau jūrinės šalys nei Lietuva. O ką jau kalbėti apie Suomiją, Švediją, Daniją, Norvegiją, Nyderlandus ir kitas valstybes, kurių sostinės yra prie jūros.

Nedaugelis lietuvių 1922 m., kai Lietuva dar neturėjo Klaipėdos, galėjo suvokti jos svarbą ateityje.

Į Vakarus žvelgė per jūrą

Kita jūrinė K. Pakšto idėja buvo skatinimas kurti lietuvišką jūrų laivyną, steigti Jūrų departamentą ar ministeriją, naujas jūrų navigacijos ir žvejybos mokyklas Klaipėdoje. Dalis jo idėjų tarpukariu buvo įgyvendinta.

„Ne toje vietoje Vytautas žirgą plukdė… Mūsų ekspansija turi eiti ne Pripečio pelkių ir ne gudiškųjų smėlio plotų kryptimi. Mūsų kelias veda į Vakarus, į vandenis. Pajūrio viena pėda brangesnė už šimtus hektarų tolimojo užnugario“, – rašė K. Pakštas.

Tuometinei Lietuvai jis kaip pavyzdį pristatinėjo norvegus. Tarpukariu, kai dar nebuvo atrasta nafta jūrose, norvegai buvo skurdoka tauta, nes gyveno nors ir gražiose, bet atšiauriose, tradicinei žemdirbystei sunkiai pritaikomose vietose.

K. Pakštas pastebėjo, kad norvegai nedaug skyrėsi nuo lietuvių, gal tik tuo, kad nuo seniausių vikingų laikų palankiau žiūrėjo į jūrą. Lietuviai jūros bijojo, nors jų protėviai kuršiai buvo ne mažiau karingi nei Norvegijos vikingai.

Pats K. Pakštas buvo šiek tiek pajutęs sąlytį su vandeniu. Jaunystėje jis buvo padirbėjęs sielininku, plaukiojęs Nemunu. 1914-aisiais 21-erių jaunuolis iškeliavo laimės ieškoti į JAV. Tuomet pasiekti Ameriką vienintelis kelias buvo laivais per Atlantą. Toks pasaulio pažinimas padėjo jam susiformuoti ir platesnį požiūrį į tai, kas vyksta žemės planetoje, kitaip žvelgti į jūrą ir prie jūros gyvenančius žmones.

Istorija: K. Pakšto laikų Klaipėdos uostas Dangės upėje apie 1935 m. Redakcijos archyvo nuotr.

Jūra ne vien kojoms mirkyti

K. Pakšto idėjų įtakoje tarpukariu buvo suplanuota Šventosios miesto ir uosto plėtra. Šventąją jis matė kaip svarbų Lietuvos didmiestį, kuriame yra ir turistų, ir jūrininkų, ir laivų.

1923 m. sausio 15-ąją, kai Lietuva atgavo Klaipėdą, K. Pakštas vis dar buvo Amerikoje, kur dirbo, studijavo ekonomiką. Kaip tik 1923 m. jam buvo suteiktas daktaro laipsnis už darbą apie Lietuvos klimatą.

Į Lietuvą K. Pakštas grįžo 1925 m. Kiek vėliau ėmė ryškėti ir nauji jūrinės Klaipėdos kontūrai. Žinoma, kad K. Pakšto įtaka formuojant Klaipėdą kaip jūrinį miestą, atstatant uostą, kuriant jūrinį laivyną valdžios kabinetuose Kaune galėjo būti svari. Jis Kauno universitete dėstė geografiją, turėjo supratimą apie tai, kas vyksta pasaulyje, išmanė pasaulinio lygio ekonomiką.

K. Pakštas Klaipėdą XX a. pabaigoje įsivaizdavo kaip milijoninį miestą, kuris pagal reikšmę prilygtų, o gal ir lenktų Rygą, Karaliaučių. Ne mažesnes ateities viltis ir vizijas jis siejo ir su Šventąja.

Vien už jūrines idėjas K. Pakštas turėtų būti pagerbtas, o gal net įamžintas Klaipėdoje kokioje nors svarbias jūrines idėjas propagavusių ar jas įgyvendinusių asmenų alėjoje.

Iš tiesų jis ir dabar jau savotiškai pagerbtas. Prieš kelerius metus atidaręs naują Lietuvos laivyno istorijos ekspoziciją „Nuo žagrės iki šturvalo. Jūrinė Lietuva 1900–1940“, Lietuvos jūrų muziejus rėmėsi K. Pakšto pasakytais žodžiais: „Ne tam Dievas mums davė jūrą, kad joje vien kojas mirkytume.“

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Silpnas santykis su jūra

„Po Žalgirio mūšio Vytautas su Jogaila žadėjo dalintis Rytprūsius. Aplinkybės buvo tokios, kad lietuviai suprato, jog Vokiečių ordinui neįkirs. Kunigaikštis Vytautas Didysis Baltijos pajūrio atsisakė ir pajudėjo link Juodosios jūros“, – istorinius Lietuvos jūrinės politikos elementus prisiminė profesorius Alfredas Bumblauskas. Šiandien dar iki galo neatsakyta į klausimą, ar tikrai Vytautas Didysis buvo nujojęs iki Juodosios jūros. Apskritai, ar kontinentinės tautos kunigaikštį traukė jūra?

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė galėjo turėti galimybę gauti Prūsijos dalį su Klaipėda, bet tuo nebuvo pasinaudota.

„Jogaila jūrą pirmą kartą pamatė 1427 m. Palangoje. Tik per Jogailą mes turime Palangą, nes Vytautas norėjo ją atiduoti vokiečiams. Šiokį tokį santykį su jūra turėjo ir Mindaugas, Gediminas, Vytautas, Žygimantas Augustas, nekalbant apie Radvilas ir Chodkevičius. Galime prisiminti ir tai, kad XVII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė bandė sukurti Šventosios uostą“, – pastebėjo A.Bumblauskas.

Dar viena galimybė priartėti prie jūros buvo laikotarpis, kai kurta Abiejų Tautų sąjunga. Tuomet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė galėjo turėti galimybę gauti Prūsijos dalį su Klaipėda, bet tuo nebuvo pasinaudota.

Ar įvyks ekspedicija barku?

Negalima teigti, kad Lietuvoje nėra istorikų, kuriuos domintų Baltijos jūra, Klaipėda, jos senoji Mėmelio laikų istorija. Tokių istorikų yra Klaipėdoje, apie Mėmelio laikus, atskirus laikotarpius, periodus ar reiškinius detalios istorijos sudėliotos knygose, skambėjo įvairaus masto konferencijose.

Mažiau dėmesio Mėmelio laikų istorijai, Lietuvos sąsajoms su Baltijos jūra skiriama Vilniuje.

Siena: Klaipėdos kraštą ir Žemaitiją jungusi vieta Nemirsetos pajūryje / „Wiki.genealogy.net“ nuotr.

Kaip pavyzdys galėtų būti A.Bumblauskas.

Jis kartu su televizijos veidais ir studentais Kuršių marių žvejų valtimi kurėnu dalyvavo „Nacionalinėje ekspedicijoje“ Nemunu per Lietuvą nuo Kauno iki Klaipėdos. Jau pats faktas, kad ekspedicijoje vyko istorinės diskusijos, galbūt įtraukiant ir krašto laivybą, pagal „Būtovės slėpinių“ formatą, kur atskirose temose buvo dėstytojas ir jo oponentai.

Kita vertus, tokia kelionė ir kitos nacionalinės ekspedicijos primena tarsi kunigaikščių laikus, kai šie veržėsi į naujas žemes toli nuo Baltijos jūros. Nebuvo Lietuvos kultūroje glaudesnių sąsajų su jūra, nėra jų ir dabar istorikų ar televizijos veidų iš Vilniaus projektuose.

Šiandien dar iki galo neatsakyta į klausimą, ar tikrai Vytautas Didysis buvo nujojęs iki Juodosios jūros ir apskritai – ar kontinentinės tautos kunigaikštį traukė jūra?

Taip norėtųsi išgirsti žinią, kad pagal „Nacionalinės ekspedicijos“ projektą Klaipėdoje statomas Behrendto Pieperio laikų, kokių 1858 m., dvistiebiai brigas, škuna ar netgi tristiebis barkas, kuriais šių laikų garsūs žmonės pakartos XIX a. iš Klaipėdos (Mėmelio) į aplinkinius uostus vedusius pirklių laivų maršrutus.

Tais laikais didžiuotis iš tiesų buvo kuo. Vien B.Pieperis su savo pameistriais Klaipėdoje pastatė 144 burinius laivus, o tarp jų net 62 barkai. 1858 m. įsimintini tuo, kad balandžio 8 d. tuometinėje Klaipėdoje vyko didžiulė įspūdinga šventė – paminėtas B.Pieperio pastatyto 100-ojo laivo, kuris buvo tristiebis barkas, nuleidimas į vandenį.

Žemaitija ir vartai į jūrą

Neseniai į akiratį pakliuvo vienos Lietuvos televizijos 2018 m. laida, pavadinta „Istorijos laboratorija: kodėl Žemaitija yra jūrinė „valstybė?“.

Laidos kūrėjai pripažino, kad tai yra intelektualinė provokacija, nes Žemaitija nėra valstybė, o šio regiono geografija su jūra susijusi tik siaurame ruoželyje nuo Nemirsetos iki Latvijos sienos prie Būtingės ir tai su tam tikromis išlygomis, nes Būtingė tarsi ne Žemaitija.

Užtat į Palangą atvykęs žemaitis gali pasakyti: „čia mūsų žemės“.

Kūryba: Žemaitiją su jūra susiejanti knyga „Būtovės slėpiniai 3. Lietuvos vartai į jūrą“ / „If.vu.lt“ nuotr.

Nors daug kas mažiau išmanantis Lietuvos istoriją mano, kad ir Klaipėda yra Žemaitija. Profesorius A.Bumblauskas pripažįsta, kad Klaipėdos jokiu būdu negalima laikyti Žemaitija, nes tai išskirtinis kraštas – Mažoji Lietuva.

Kaip Žemaitija yra savotiškas Lietuvos kraštas su savo istorija ir kultūra, taip ir Klaipėdos kraštas yra išskirtinis. Anot A.Bumblausko, nedaug trūko, kad Žemaitija būtų tapusi Vokiečių ordino dalimi. Tai būtų galėję įvykti tuo atveju, jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų pralaimėjusi Žalgirio mūšį.

Tai ir kitos peripetijos pristatomos Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus knygoje „Būtovės slėpiniai 3. Lietuvos vartai į jūrą“. Knygos, kurios viršelis jūrinis, daugiau nei pusė skiriama Žemaitijos istorijai. Nors realiai Žemaitijos istorijoje beveik nebuvo laivų, buvo mažas lopinėlis jūros. Žemaičiai, kaip ir Lietuvos kunigaikščiai, nesiveržė prie Baltijos jūros, nors Mėmelio pilį jie puldinėjo.

Nepavyko Mėmelyje įsitvirtinti, nes intelektas buvo ne jūrinis. Lengviau buvo išsilaikyti prie Palangos pajūrio, nors vėlgi plyšelis prie jūros ne žemaičių nuopelnas. Kaip pastebėjo A. Bumblauskas, tai buvo Jogailos projektas.

Žemaičiams sparčiau kylantys pajūrio miestai, kaip Ryga, Karaliaučius arba pašonėje esantis Mėmelis atrodė grėsmingai. Jie jautėsi tarsi suspausti palyginti stiprių jėgų.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą “Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Steponas Kolupaila (1892–1964) buvo labai visuomeniškas, daug bendraujantis, daug keliaujantis, neužsisklendžiantis akademiniame darbe žmogus. Jo aktyvi kova prieš belgų koncesininkų apetitą dėl elektros kainos Kauno mieste papiginimo pavaizduota gražiame naujamečiame laikraščio "XX amžius" šarže.

Šaržas: Prof. Steponas Kolupaila amžininkų akimis.

Paskelbta "Naujoji Romuva. 1932, vas. 14 (Nr. 7).

***

Povilas Matulionis (1860–1932) moksliniais tyrinėjimais formavo miškininkystės kultūrą, nukreiptą prieš beatodairišką miškų naikinimą ir už gamtos harmonijos civilizuotą išsaugojimą. Jo požiūris į miškininkystę atsiskleidžia šioje ištraukoje: [...] "Lietuvos miškus betvarkant, visas P.M. rūpestis buvo nukreiptas į jų taupymą. Dėliai to, jis atsiliepia šiaip: "Maniau ir manau, kad miškų gausumas ir didumas turėtų Lietuvai suteikti rezervuarą gerovės ir kredito. Nė kiek nepavydėjau ir nepavydžiu agronomams miškų plotus keisti į kvietienas ar rugienas, bet su sąlyga, jeigu šitie pakeitimai pateisina žemės našumą, ką aš ne visuomet matau. Mėgstu progresą, bet ne regresą. Dirvonai, mano supratimu, nėra progreso pažymys." [...] (Prof. dr. h. c. Povilo Matulionio biografijos bruožai / Vladas Tiškus // Žemės ūkio akademijos metraštis. Kaunas, 1932, t. 6, p. 17).

Dokumentas: P.Matulionio paso kortelė.

Saugoma KRVA, f. 66, ap. 1, b. 1709

***

Kazys Pakštas (1893–1960) buvo geriausias pavyzdys, kaip suderinti mokslo tiriamąją ir mokslo populiarinimo veiklą. Visuomenei buvo žinomas ne tiek dėl regioninės geografijos mokslinių tyrinėjimų, kiek dėl gausių kelionių į įvairius pasaulio kraštus ir kaip antrosios lietuvių tėvynės Madagaskare arba Angoloje, Argentinoje idėjos autorius. Nors pati idėja buvo utopiška, ja K.Pakštas skatino domėjimąsi bendrąja, politine ir lyginamąja regionine geografija. Jis niekur nepabėgo nuo savo idėjų ir regioninės geografijos netgi apibūdindamas ateitininkų vaidmenį lietuvių tautai : [...] "Ateitininkų rolę aš jungiu su visa lietuvių tauta. Šių savybių mums reikia visiems. Mažos tautos judrumas turi reikštis ne tik jos valstybės ribose, bet ir plačiau. Lietuvių tautos sąvoka yra platesnė už jos valstybę. Mes visų pirma turim pasireikšti kultūriniu pajėgumu, kuriuo galėtume imponuoti plačiajam pasauliui. Mano vizijos yra, kad Lietuva netolimoj ateity turėtų studentų apie 10000. Tokiu spartumu ruošdami inteligentus, greit jų turėtume, jei taip galima išsireikšti, ir eksportui. Pasklidę inteligentai plačiajam pasauly, galėtų įnešti lietuviškos kultūros turtų į bendrą tautų lobyną ir ten galėtų atstovauti senosios arijų tautos garbingam vardui. Mūsų tautos likimas ir pasireiškimas negalima jungti vien su tuo žemės sklypu, kuris sudaro mūsų valstybę." [...] (Kaip mūsų vadai gyvena: Pasikalbėjimas su Ateitininkų Federacijos Vyriausios Tarybos nariu Prof. Dr. K.Pakštu / Vl. Viliamas // Ateitis. 1930, vas.–kov. (Nr. 2/3), p. 111).

Nuotaika: prof. K.Pakšto šaržas, pieštas B.Jermolajevo.

Skelbta "Studentų dienos", 1938, spal. 15 (Nr. 12), p. 5.