K.Paasas su kolegomis apsilankė antrąjį kartą vykusiame "KEKS 2022" komandos organizuotame Europos kultūros forume, kuriame dalijosi idėjomis ir klausėsi pranešėjų iš įvairių Europos miestų – buvusių ir būsimų kultūros sostinių.

Pokalbis su "Tartu 2024" projektų vadovu K.Paasu – apie tai, kuo šiandien gyvena Tartu miestas, su kokiais iššūkiais susiduria pietryčių Estija, vietinių bendruomenių aktyvavimo svarbą ir bendrystę su Kaunu.

– Šiuo metu Tartu siekia Europos kultūros sostinės titulo. Kokius įvardytumėte miesto pranašumus? Kuo pasižymi Tartu kultūrinis laukas?

– Istoriškai Tartu visada buvo kultūros miestu. Tačiau Europos kultūros sostinės titulas suteikiamas ne dėl praeities ar dabarties, bet atsižvelgiant į tai, kuo miestas siekia tapti. Kaip ir Kaunas, Tartu susiduria su kultūrinio lauko, kultūros vadybininkų aktyvavimo ir auditorijų įtraukimo iššūkiais. Norime atrasti sprendimus ir kartu parodyti visai Europai nuostabius dalykus, kuriuos čia turime. Tartu puoselėja ilgaamžes akademines tradicijas, yra pilnas jaunų žmonių – studentų, kurie suteikia miestui šviežios energijos. Vis dėlto didžiausias mūsų iššūkis yra tai, kad Tartu – gana izoliuotas miestas. Jis įsikūręs Europos pakraštyje, tad sunku pritraukti miesto svečių. Nėra lengva čia patekti keliaujant traukiniais ar lėktuvais. Todėl kultūros renginių auditorija nesikeičia – patys pasirodome, patys žiūrime ir diskutuojame. O juk kultūra vystosi tada, kai joje dalyvauja daugiau žmonių. Būtų puiku sulaukti naujų veidų su savo nuomone ir požiūriu. Norime atverti Tartu ir pietryčių Estiją naujiems menininkams ir auditorijoms. Trokštame pasidalyti savo idėjomis ir išmokti šio to naujo.

Kalbant apie dabartinį Tartu kultūrinį lauką, svarbu paminėti, kad puoselėjame ilgas teatro tradicijas. Mieste įsikūręs trijų krypčių teatras "Vanemuine" – jame rodomi operos, dramos ir baleto spektakliai. Reikšmingas ir mūsų lauko kino festivalis – tai didžiausias Estijos reginys gryname ore. Kiekvienų metų rugpjūtį miesto Rotušės aikštė pavirsta didžiuliu atviru kino teatru, kuris sutraukia viso miesto žiūrovus. Norėčiau pasidžiaugti ir Nacionaliniu muziejumi – tai naujas pastatas, kuris buvo pastatytas buvusiame sovietų bombonešių aerodrome. Įdomu tai, kad dėl šio aerodromo sovietmečiu Tartu buvo uždaras miestas. Į jį negalėjo patekti pašaliniai asmenys, ypač vakariečiai. Prieš keletą metų pastatytame muziejuje atskleidžiama estų ir finougrų kultūros, etnografijos ir liaudies meno istorija. Būtų šaunu tarptautinei bendruomenei atverti šį ir kitus miesto muziejus. Tartu organizuojame daugybę įvairiausių festivalių, tačiau kyla auditorijų ir finansavimo problemų. Mieste gyvena mažiau nei 100 tūkst. žmonių, vis krenta ir pietryčių Estijos populiacijos skaičiai. Tad renginių lankytojų kiekvienais metais mąžta.

– Į Kauną atvykote pasisemti patirties. Praleidote čia keletą dienų – kas labiausiais įsiminė Europos kultūros forume ar tiesiog vaikštant Kauno gatvėmis?

– Kaunas ir Tartu bendradarbiauja jau seniai, tad smagu, kad draugystė tęsiasi ir siekiant kultūros sostinės titulo. "Kaunas 2022" komanda – nuostabūs partneriai, iš kurių galima daug išmokti. O mokytis tikrai yra ko – Kaunas visa galva mus lenkia. Praėjusiais metais su komanda lankėmės ir pirmajame Europos kultūros forume, o vėliau Kauno delegacija mus aplankė Tartu. Turėjome puikią progą pasikalbėti akis į akį, paklausti, kaip Kaunui pavyko titulo siekimą paversti realybe. Norėčiau pabrėžti, kad Europos kultūros forumo konferencija yra nuostabi proga sutikti kultūros lauko žmonių iš visos Europos. Mūsų delegaciją sudarė 20 žmonių – visi viešnagės metu sugebėjo pasisemti naujų idėjų ir motyvacijos.

– Kaunas ir Tartu neretai pavadinami miestais dvyniais. Abu yra antri pagal dydį šalies miestai, studentijos židiniai. Kokį jūs matote Kauną, besiruošiantį tapti Europos kultūros sostine? Ar pastebite daugiau šių dviejų miestų bendrumų?

– Manau, kad Kauno komanda savo darbą atlieka puikiai. Esu tiesiog sužavėtas vykdoma "Fluxus Labas!" programa. Jos metu surandama vietiniai įvairių miesto rajonų žmonių, kurie į bendrą veiksmą įtraukia savo bendruomenių gyventojus. Man labai patinka šis konceptas, tad apie programą klausinėjau nemažai. Pastebėjau, kad kaip ir Tartu, Kaunas turi daugybę blokinių namų rajonų, kuriuose trūksta įsitraukimo į kultūrinį lauką. Tad modelis, kai vietiniai agentai kalba su bendruomenėmis, kartu generuoja idėjas ir organizuoja renginius, yra nuostabus. Manau, kad Kaunas ir Tartu susiduria su tokiais pačiais iššūkiais, kadangi miestai išties labai panašūs. Esame antri pagal dydį miestai, tad didžiausias politikų ir verslo dėmesys atitenka sostinėms. Tiek mes, tiek jūs ieškome būdų, kaip išlikti matomiems, pritraukti daugiau auditorijų, miesto svečių. Po kelerių metų pamatysime, ar mūsų sprendimai pasiteisino.

Dar vienas svarbus panašumas tarp Kauno ir Tartu – mes kasmet sutraukiame daugybę studentų. Kaune veikia net keli didieji universitetai. O mes galime pasigirti senuoju Tartu universitetu, taip pat vietine meno kolegija ir kitomis aukštojo mokslo įstaigomis. Kadangi kiekvienais metais sulaukiame daugybės naujų žmonių, miestas pulsuoja energija ir šviežiomis idėjomis. Kita vertus, kasmet reikšminga dalis gyventojų palieka miestą. Baigę bakalauro studijas Tartu, magistrantūros programas jaunuoliai renkasi kitose Europos šalyse. Tad lyg ir turime jaunų žmonių, kurie gali organizuoti renginius, plėsti kultūros lauką, tačiau mieste jie ilgai neužsibūna. Manau, kad tiek Tartu, tiek Kaunas klausia to paties: kaip jauniems žmonėms suteikti gerą priežastį pasilikti arba sugrįžti po magistro studijų? Ar mūsų mieste pakanka kūrybingų, gerai apmokamų darbų, leidžiančių prisiliesti prie tarptautinio lygmens? Juk jauni žmonės nori ne tik gero atlyginimo, bet ir dirbti reikšmingą darbą. Tad Europos kultūros sostinė yra puikus rėmas, leidžiantis mums būti inovatyviems, įtraukiantiems ir suteikiantiems jaunuoliams didesnę prasmę bei suvokimą, kad mieste vyksta svarbūs dalykai, kurie nesustos ir ateityje.

– Pakalbėkime apie Tartu siekius 2024-iesiems. Šis miestas – labai žalias, apsuptas gamtos. Besiruošdami tapti Europos kultūros sostine siūlote meninę programą, kuri skatina bioįvairovę, rūšiavimą, amatų kultūrą. Kaip, jūsų nuomone, menas gali suvaidinti svarbų vaidmenį, formuodamas visuomenės gamtos saugojimo vertybes?

Mūsų šūkis – "Išlikimo menai". Manau, kad jis, kaip ir Kauno šūkis, skelbiantis "Iš laikinosios – į šiuolaikinę", intriguoja.

– Mūsų šūkis – "Išlikimo menai". Manau, kad jis, kaip ir Kauno šūkis, skelbiantis "Iš laikinosios – į šiuolaikinę", intriguoja. Pasirinkome jį, nes esame susirūpinę dėl miestą supančios gamtos, bioįvairovės ir vis didėjančio užterštumo. Puikiai pastebėjote, kad Tartu – žaliuojantis miestas, tad norime paskatinti ir kitus susimąstyti apie žmonių veiklos padarinius gamtai. Klausiame: ką galime padaryti, kad mieste būtų daugiau augalijos ir gyvūnijos, o ne tik asfalto ir trumpai nupjautos žolės lopinėlių. Galbūt parkuose galėtų būti daugiau krūmų ir augalų? O jeigu visi gyventojai namuose įsirengtų mažus šiltnamius, kuriuose augintų daržoves? O kas, jei mažiau švaistytume – ar tikrai turime imti naują plastikinį maišelį kiekvieną kartą, kai mums jį pasiūlo? Savo programa skatiname darnią plėtrą ir gamtos saugojimą. Tai viena iš mūsų idėjų. Kita mūsų programos atšaka koncentruojasi į amatus. Žmonių gebėjimas ką nors sukurti savo rankomis yra ypač svarbus, ypač dabar, kai visi praleidžia tiek daug laiko įnykę į telefonus. Milijonai žmonių kiekvieną dieną mirksta virtualioje erdvėje, tarp jų ir vaikai, tad prarandame įvairių savo gebėjimų. Žmonės netgi beveik nebejuda, nebemoka būti empatiški, nuoširdžiai kalbėtis, patys ką nors gamintis. Tad mes bandome surasti šiai situacijai kultūrinius sprendimus – ieškome išminties praėjusiose kartose ir bandome tam suteikti šiuolaikinį atspindį.

Kalbant apie meno galią, kūrinys gali tapti labai svarbiu kilusios problemos simboliu. Nesvarbu, tai fotografija, tapybos darbas ar skulptūra. Skatiname menininkus mąstyti apie aplinkosaugą ir tai, ką reiškia būti žmogumi. Šių metų Europos kultūros forumo tema – žmogiškasis faktorius. Mūsų komanda taip pat bando atsakyti į klausimą, kas mus daro žmogiškus ir unikalius. Sakoma, kad viena perskaityta knyga gali pakeisti asmens gyvenimą. Bet juk tokį patį efektą gali turėti ir vienas stiprus meno kūrinys.

– Istoriškai Tartu visada buvo kritinio mąstymo ir visuomeninių iniciatyvų centru. Siūlomoje programoje pabrėžiate, kad žymioji Tartu dvasia apima mokslininkus, bohemos ir kontrkultūros atstovus. Papasakokite apie mums negirdėtą Tartu dvasią ir planus, tapus Europos kultūros sostine.

– Kaunas ieško mitinio miesto žvėries, o mes bandome atsakyti, kokia iš tikrųjų yra Tartu dvasia. Tad gavę Europos kultūros sostinės titulą pakviesime visus ją pajausti. Priešais miesto rotušę stovi garsi besibučiuojančių studentų statula. Todėl norime pakviesti poras iš visos Europos – kartu sieksime žemyno, o gal net pasaulio daugiausia vienu metu besibučiuojančių porų rekordo. Juokaujame, kad Tartu universiteto mokslininkai galės ateiti išmatuoti visoje Rotušės aikštėje pasklisiančio virpulio, kai dešimtys tūkstančių porų bučiuosis vienu metu. Tikriausiai tokia ir yra Tartu dvasia – atvira, jaudinanti, draugiška ir kviečianti. Jeigu laimėsime kultūros sostinės titulą, šis renginys geriausiai ją atspindės.

Dar vienas svarbus mūsų programos aspektas, kurio prieš tai nepaminėjau, yra dėmesys ES. Būdamas jaunas žmogus, matau vien tik narystės pranašumus Baltijos šalims. Vis dėlto suvokiu, kad mažesnėse gyvenvietėse gyvenantys yra nusivylę Europa, turi daugybę baimių dėl globalios politikos. Tad mes norime Tartu apylinkių žmonėms parodyti, kokių nuostabių dalykų gauname glaudžiai bendradarbiaudami su kaimynais, kartu kurdami meną ir organizuodami renginius. Kattu norime ir Europai atskleisti unikalią pietryčių Estijos pusę – įdomius dialektus, reikšmingą tautinį paveldą, neįprastą aplinką. Estija yra viena iš mažiausiai gyventojų turinčių Europos šalių, tad čia pilna pelkių ir miškų. Manau, tokie vaizdai svečiams iš Centrinės ar Vakarų Europos būtų labai egzotiški.

– Vis dėlto Europa šiuo metu yra ypač susiskaldžiusi. Vienybę ardo ne tik tokie įvykiai, kaip "Brexit", bet ir augančios nacionalistinės nuotaikos. Jūsų nuomone, kaip kultūra gali pakeisti šią situaciją?

– Manau, kad atvirą ir visiems draugišką Europą galime išlaikyti padėdami miestelių ir kaimelių gyventojams pamatyti pozityvią bendradarbiavimo pusę. Nors gauname nemažai subsidijų iš ES, nemažai vyresnių žmonių nenori laikytis atseit Briuselio primestų taisyklių, nesijaučia esą platesnės europietiškos bendruomenės dalimi. Jaunesnės kartos atstovai mėgaujasi keliavimu be sienų ir bendra valiuta, tačiau ne visi vyresnieji naudojasi šiais pranašumais. Tad kaip jie gali jaustis viso to dalimi? Esant šiai situacijai gali padėti kultūra, ypač kultūros sostinės titulas – turėdami galimybę ką nors sukurti savo rankomis ir parodyti tai žmonėms iš visos Europos, vietiniai gyventojai pasijustų labiau įsitraukę į bendrą veiksmą, artimesni vieni kitiems. Vieninga Europa nesilaiko vien bendrais įstatymais ar skiriamomis subsidijomis, žmogiškieji ryšiai taip pat labai svarbūs. Manau, kad vyresni žmonės turėtų vertinti ir taiką, kurią mums atnešė Europos susivienijimas. Juk būtent jie savo akimis matė karo baisumus. Pavyzdžiui, kai mano močiutė buvo maža, jos šeimos namas buvo susprogdintas vokiečių ir sovietų karių. Tad visai šeimai teko bėgti. Sakyčiau, kad era, kurioje mes gyvename dabar, yra išskirtinai maloni ir saugi. Juk nebėra tokių tragedijų, kokias išgyveno mūsų seneliai. Tad mūsų visų tikslas yra išlaikyti sistemą, kuri mums atnešė taiką ir gerovę. Kalbant apie vyresniuosius, manau, kad reikia juos kuo daugiau įtraukti į įvairias veiklas. Tartu turime be galo daug buvusių universiteto dėstytojų – jie intelektualūs ir trokštantys veiksmo, tik nėra pakankamai įgalinti.

Į bendrą veiksmą įtraukdami vyresniuosius, mes galime geriau suprasti vieni kitus. Taip pat parodyti jiems, kad mes vis dėlto naudojamės turimomis galimybėmis, jas vertiname.

Norėčiau papasakoti apie vieną Tartu universiteto antropologijos studentų kuriamą projektą. Jie renka vietos gyventojų istorijas, fotografuoja pašnekovus. Prekybos centro kavinėje studentai sutiko vieną senyvo amžiaus moterį, kuri iš pradžių atrodė be galo pikta, vis niurzgėjo, kad šiandieniai vaikai nevertina to, ką jie turi. "Kai buvau maža, bučiuodavome nukritusią ant žemės duoną – tokie buvome dėkingi", – sakė ji. Iš pradžių moteris atrodė kaip eilinė viskuo nepatenkinta pensininkė, norinti išlieti susikaupusį pyktį. Tačiau studentai klausinėjo jos toliau. Paaiškėjo, kad anksčiau moteris dirbo valytoja vienoje mokykloje ir savo akimis matė, kokie nepagarbūs mokiniai yra vieni kitiems ir vyresniesiems. Ji buvo susirūpinusi, kad, nepaisant visų galimybių ir turimos gerovės, jaunimas viso to neišnaudoja. O tai juk – nuostabi mintis. Moteris nebuvo pikta vien tam, kad būtų. Ji tiesiog rūpinosi jaunąja karta, troško, kad mes nešvaistytume laiko veltui. Tad, į bendrą veiksmą įtraukdami vyresniuosius, mes galime geriau suprasti vieni kitus. Taip pat parodyti jiems, kad mes vis dėlto naudojamės turimomis galimybėmis, jas vertiname.

– Baltijos šalys taip pat dalijasi ir skaudžia sovietmečio patirtimi, palikusia daug traumų. Galbūt ir šiam klausimui skiriate dėmesio savo programoje?

– Sovietmetis išties paliko be galo daug skaudulių. Tačiau tikiu, kad su naujų kartų atėjimu sovietmečio padiktuotų problemų liks vis mažiau. Laimei, Estijoje turime nedaug užsilikusių sovietinių skulptūrų. Tačiau betoninių blokinių namų rajonų mūsų miestuose pakanka. Mačiau, kad jų nemažai yra ir Kaune – šie rajonai niekur neišnyks, stūksos dar ne vieną dešimtmetį. Tai tikrai nėra pati gražiausia vieta gyventi – kur tik pažvelgsi, visur vien betonas, namai labai arti vienas kito, trūksta privatumo. Taip pat tokiuose vietovėse dažnai trūksta kultūrinių institucijų, įtraukiančios aplinkos. Tačiau tai nemažos dalies miesto gyventojų namai. Iš vienos pusės, mes galime renovuoti pastatus, aplink pristatyti stadionų ir žaidimų aikštelių. Iš kitos, būtina suaktyvinti ir bendruomenę. Tuo Kaune užsiima "Fluxus Labas!" agentai, kviesdami vietinius gyventojus kurti kultūrinius projektus čia ir dabar. Kituose Europos miestuose esu matęs rajonuose įrengtus bendruomeninius teatrus ar cirkus. Tokios praktikos mane be galo džiugina. Juk šiuose sovietiniuose namuose gyvena žmonės, turintys savo istorijų ir idėjų. Tad viskas, ko reikia, – vietinis aktyvistas, kuris motyvacija ir optimizmu užkrės ir kitus. O tada rajonas sužydės įdomiausiais bendruomenių pasakojimais.

Tokios vietos paprastai spalvingos, žalios ir pilnos gyvybės – vaikų, augintinių ar tiesiog besiilsinčių po darbo žmonių.

"Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" bendruomenių programa "Visi kaip vienas" pradeda naują iniciatyvą, kurios tikslas – išjudinti ir Kauno ar Kauno rajono bendruomenes imtis veiklos savo aplinkoje: atrasti naujas viešąsias erdves, stiprinti kaimynystę, vystyti kūrybinę ar imtis kitokios veiklos, kuri padėtų atskleisti vietos savastį, populiarintų viešąsias erdves, įtrauktų kuo daugiau skirtingų bendruomenės narių: senjorų, šeimų, užsieniečių ir t.t.

"Nenorime riboti būsimųjų dalyvių fantazijos, pateikdami daug pavyzdžių, nes tikime, kad aplink mus yra daug žmonių, kirbinančių mažas ar dideles idėjas apie tai, kaip smagu būtų, jei rastųsi daugiau bendravimo ir veiksmo ne tik miesto centre, bet ir mūsų gyvenamojoje aplinkoje", – sako bendruomenių platformos "Visi kaip vienas" kuratorė Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė.

Anot jos, šiame projekte kviečiamos dalyvauti ne tik tokios bendruomenės, kurios yra oficialiai apsibrėžusios savo veiklą bei juridinį statusą, bet ir neformalios – tai gali būti keliolikos bendraminčių grupė ar netgi vienas asmuo, turintis potencialo sukurti veiklą ir įtraukti kitus.

Bendruomenės turi suspėti pateikti savo sumanymą iki birželio 16 d. Vėliau (iki liepos 19 d.) vyks viešas balsavimas už pateiktas iniciatyvas interneto svetainėje www.visikaipvienas.eu. Laimėjusių bendruomenių idėjos bus įgyvendinamos liepos 25 d. – spalio 31 d.

Vienai iniciatyvai įgyvendinti bus skiriama iki 2 000 eurų, apmokant kūrybines ir menines paslaugas, kurios reikalingos idėjai realizuoti.

"Kaunas 2022" platformos "Visi kaip vienas" tikslas – įgalinti skirtingas bendruomenes puoselėti savo kultūrą ir tapti svetingais savo vietos šeimininkais, dalytis kultūra su Kauno, Lietuvos ir Europos gyventojais.

Ji – viena iš gausios komandos, padėjusios Materos miestui tapti Europos kultūros sostine. Pietų Italijoje esanti Matera – vienas seniausiai apgyvendintų pasaulio miestų: pirmieji gyventojai čia įsikūrė Paleolito laikais. Šis miestas garsėja į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktu uolų tinklu (it. Sassi di Matera) ir požeminėmis bažnyčiomis. Tačiau tokį istorinį lobyną turinčiam miestui ilgą laiką stigo impulso, viena vertus, įveiklinti paveldą, kita vertus – spręsti regionui būdingas socialines problemas.

Prieš pusšimtį metų dėl blogų urvuose gyvenusių miestiečių higienos sąlygų tuometis Italijos komunistų lyderis Materą pavadino Italijos gėda. Nors XX a. šeštąjį dešimtmetį miestiečiai masiškai persikėlė į civilizuotus būstus, urvuose ėmė kurtis menininkai, Materai sunkiai sekėsi gerinti įvaizdį. Padėtis pasikeitė, kai Matera – kartu su Plovdivo miestu Bulgarijoje – buvo paskelbta 2019-ųjų Europos  kultūros sostine.

Materos – Europos kultūros sostinės – projekto ryšių ir vystymo vadovė R.Tarantino su kauniečiais pasidalijo savo miesto patirtimi ir nešykštėjo patarimų.

– Koks miestas yra Matera?

– Tam tikra prasme, jis yra atsparumo simbolis. Per jo istoriją buvo daug krizių, bet jis sugebėjo su jomis susidoroti ir atkurti save iš naujo. Materos miestas yra išskirtinis tuo, kad buvo sukurtas paprastų žmonių. Prie jo neprisidėjo Mikelandželas ar kiti garsūs architektai ir menininkai, jis buvo sukurtas bendromis miestiečių pastangomis.

– Kokias galimybes suteikia Europos kultūros sostinės titulas?

– Jis leidžia paskleisti žinią visam pasauliui apie miesto potencialą. Suteikia galimybę kitaip į jį pažvelgti. Taip pat galima užmegzti daugiau ryšių, kurių prieš tai miestas neturėjo. Žinoma, atneša ir ekonominės naudos. Padidėjąs turizmas atgaivina visus sektorius.

– Su kokiais iššūkiais teko susidoroti Materai, tapus Europos kultūros sostine?

– Žinoma, vienas sunkiausių iššūkių yra didžiuliai lūkesčiai. Žmonės galvoja, kad per kelis metus miestas išspręs visas savo problemas, kurios jį kamavo tūkstantmetį. Dar vienas iššūkis, kuris turėjo ir neigiamų ir teigiamų pasekmių, buvo miesto išpopuliarėjimas medijose. Iš dalies, tai sukėlė teigiamą efektą – mes tapome žinomi visame pasaulyje, apie mus rašė populiariausi laikraščiai ir sulaukėme labai daug turistų. Iš tiesų, mus tiesiog užplūdo turistai. Ir tada iškilo dilema: ar turizmas utopija ar distopija? Kaip susidoroti su tokiu jų skaičiumi, kad jie nepaverstų miesto į tuščią kiautą? Materos Europos kultūros sostinės programos kūrėjai nusprendė, kad turistai turi tapti laikinais miesto gyventojais. Mes norime, kad per kultūrą turistai pajustų ryšį su miestu ir su jo gyventojais, o ne tik trumpam atvyktų, apsižvalgytų ir išvyktų.

– Kokių klaidų buvo padaryta, įgyvendinant Europos kultūros sostinės projektą?

– Žinoma, neišvengiamai buvo padaryta daug klaidų. Turbūt didžiausia – įtraukta nepakankamai jaunų žmonių ir neskatinta jų veikti. Man labai džiugu, kad Kaunas nepadarė šios klaidos. Čia yra dirbama su jaunais žmonėmis, kad jie yra įgalinami būti aktyvūs.

– Materos renginių programa suskirstyta į penkias temas: "Senovinė ateitis", "Tęstinumas ir nutrūkimas", "Atspindžiai ir ryšiai", "Utopijos ir distopijos" bei "Šaknys ir keliai", kodėl pasirinktos būtent šios temos?

Neišvengiamai buvo padaryta daug klaidų. Turbūt didžiausia – įtraukta nepakankamai jaunų žmonių ir neskatinta jų veikti. Man labai džiugu, kad Kaunas nepadarė šios klaidos.

– Pirmoji tema ("Senovinė ateitis" – aut. past.) reprezentuoja tai, kad, nors ir miestas turi labai ilgą istoriją, jis gali palikti žinutę ateities kartoms. Tai yra ateitis, kuri turi gilias šaknis. Kita tema ("Tęstinumas ir nutrūkimas") – tai Materos nesenos praeities patirtis, kai istorinis centras buvo apleistas – 20 tūkst. žmonių paliko šią miesto dalį ir išsikėlė į priemiesčius, nes Materos centras buvo buvo tapęs Italijos gėda. "Utopijos ir distopijos" – šis bruožas būdingas daugeliui miestų, kai sukurta utopija virsta distopija. "Šaknys ir keliai" – šia tema klausiame, kas šiandien yra mobilumas? Ar Matera gali būti šiuolaikinis miestas tinkamas žmonėms iš viso pasaulio? "Atspindžiai ir ryšiai" ši tema atskleidžia, kad Materoje galima sustoti, atsijungti ir pajusti ryšį su dvasine gyvenimo dalimi.

– Ar Europos kultūros sostinės titulas svarbus patiems Materos ir visos Italijos gyventojams?

Taip, jis labai labai svarbus. Matera dar neseniai buvo laikoma Italijos gėda, o dabar vadinama stebuklu – tai miestas, kuris sugebėjo tapti Europos kultūros sostine. Žmonės visoje šalyje įsitraukę į šį projektą. Gyventojai ne tik dalyvauja renginiuose – jie kuria renginius. Dabar Italija didžiuojasi Matera ir laiko ją puikiu pavyzdžiu.

– Tai, kad miestas tapo Europos kultūros sostine, padėjo sukurti naujų darbo vietų?

– Taip, aš kaip tik neseniai pagalvojau, kad taksi vairuotojų skaičius padidėjo gal tris kartus, restoranų ir parduotuvių padaugėjo gal penkis – gyventojai turi daugiau darbo.

– Kaip manote, ar šie pasikeitimai neišnyks ir kai miestas nebebus Europos kultūros sostinė?

– Aš manau, kad neišnyks. Ir paskui į Materą vyks turistai, ne tik aplankyti miestą, bet ir jį patirti, išgyventi.

– Koks buvo pats sėkmingiausias renginys?

– Žinoma, kad atidarymo ceremonija. Joje buvo daugiausiai dalyvių ir visi turėjo savo vaidmenį tame renginyje, todėl tai buvo tarsi Europos įvairovės simbolis.

– Kokie patys įdomiausi renginiai dar vyks Materoje?

– Šiomis dienomis vyks vaidinimų pagal Dantės "Skaistyklą", kuris bus atliekamas 500 miestiečių, jie visi bus spektaklio dalis. Kitas labai įdomus – 50-osioms išsilaipinimo mėnulyje metinėms skirtas renginys. Vyks koncertas ir bus rodomi tos dienos vaizdai iš NASA. Taip pat vyks opera, atliekama pačio seniausio operos teatro pasaulyje – San Karlo teatro iš Neapolio. Tačiau renginys vyks ne teatre, bet pačiame Materos mieste – visi miestiečiai ir turistai galės jame dalyvauti. Bus dar tiek daug renginių, kurie labai svarbūs Materai.

– Ką patartumėte Kaunui – būsimai Europos kultūros sostinei?

– Pirmiausia jiems palinkėčiau kuo daugiau dirbti su pačiais žmonėmis, nes tik taip įmanoma sukurti ilgalaikį efektą. Iš esmės, jie turi labai aiškias idėjas ir dirba labai sunkiai, todėl linkiu šiuo keliu eiti ir toliau.

Renginio tema

Forumas skirtas žinioms, įkvėpimui, naujoms pažintims ir bendradarbiavimo galimybėms atrasti. Vienas svarbiausių šios iniciatyvos tikslų – paskatinti kultūros ir kitų sričių, tokių kaip verslas, mokslas, politika, bendradarbiavimą. Šių metų forumo tema – „Žmogiškasis faktorius“.

Forumo dalyviai dvi dienas kels klausimus, ar veikdami nepamirštame svarbiausio, kad nepaisant mūsų profesijos ar visuomeninio vaidmens – pirmiausia esame žmonės. Renginio metu netrūks paieškų, kaip išeiti iš savo socialinio burbulo ir iš tiesų suprasti kitą.

2019 m. forumo pranešimai, sesijos ar provokacijos apims aktualias meno ir verslo bendradarbiavimo, auditorijų įtraukimo ir socialinio verslo temas. Forumo organizatoriai pažadėjo, jog renginio metu bus keičiamas nusistovėjęs mąstymas ir įprastos sampratos ne tik į kultūrą, bet ir į žmones.

„Man labiausiai įdomu, kaip kultūra gali suvienyti žmones, kokią reikšmę jiems ji turi, todėl ketinu išklausyti tuos pranešėjus, kurie kalbės šia tema. Žinoma, pats žmogiškasis faktorius labai daug visko sujungia, tad manau, kad šiemet tikrai forume išgirsiu įdomių minčių“, – kalbėjo renginio dalyvė Kristina.

Šis forumas puikus reginys, atskleidžiantis, kad Kaunas yra savitas, kūrybingas, veržlus, atsinaujinantis miestas, kartu skatinantis mąstyti, kokius aktualius poslinkius miestui gali suteikti kultūra.

Kviečia atvykti

Ketvirtadienį, forumo atidarymo dieną sveikinimo žodį tarė tiek miesto, tiek valstybės atstovai, akcentavę, jog renginio metu siekiama kartu ir pristatyti Kauną bei dar kartą visus pakviesti į miestą atvykti 2022-ais metais, kuomet Kaunas bus Europos kultūros sostine.

„Šis forumas puikus reginys, atskleidžiantis, kad Kaunas yra savitas, kūrybingas, veržlus, atsinaujinantis miestas, kartu skatinantis mąstyti, kokius aktualius poslinkius miestui gali suteikti kultūra. Didžiausi miestai iškyla ten, kur ištikimiausia draugystė. Ši mintis atliepia ir šių metų temą, nes žmogiškieji ryšiai, draugystė, meilė yra svarbūs veiksniai kuriant gyvybingą miestą“, – teigė Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

„Esu nemažai apkeliavęs pasaulio ir pastebėjęs, kaip skiriasi miestai. Vieni – gyvybingi ir pilni energijos, kiti – tokie, į kuriuos nesinori sugrįžti. Miestams turinį suteikia kultūra. Kaune esate labai įdomiu laiku, kai jis keičiasi beprotišku tempu ir dabar yra gerame kelyje. Europos kultūros sostinė nėra vien tik apie skaičius, pirmiausia tai yra apie pokyčius, tad turiu nuojautą, kad į Kauną sugrįšite dar ne kartą. Tegu vienas iš tų kartų būna 2022-ais metais“, – sveikinimo kalboje atvykti į Kauną kvietė miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

Nuo kabų, prie darbų

Pirmąją Europos kultūros sostinės forumo dieną „Žalgirio“ arenoje dalyviai pasirengę diskutuoti apie dalyvavimą kultūroje, kūrybinį mąstymą. Bus kuriamos prasmingos kultūros ir verslo bendradarbiavimo gijos.

Pasitelkus muzikantus ir intuicijos galią, bus tobulinamos vadybos strategijos.

Svarbioje kultūros diplomatijos forumo sekcijoje dalyviai ieškos atsakymų, kas lemia, atrodo, vis didėjančią visuomenės ir institucijų takoskyrą, taip pat ir gilėjančius politinius bei pilietinius nesutarimus Europoje.

Kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai galės išbandyti savo fantazijos, intuicijos ribas, kartu atrasti geriausių idėjų kultūros puoselėjimui. Pirmos dienos renginius vainikuos „Kiemų šventė“, kuri vyks Nepriklausomybės aikštėje.

Antroji forumo diena taip pat nusimato įdomi ir intensyvi. Įvairūs pranešėjai sieks auditorijai perteikti savo kultūrinę patirtį, atskleis muziejaus mados paslaptis bei tai, kas yra nežmoniška vaizduotės galia. Po pietų dalyviai susipažins su kultūros ir bendruomenių sąsajomis.

„Manome, kad labai prasminga būtų Kultūros sostinės metų atidarymą paženklinti kokiu nors destrukciniu momentu. Mūsų idėja buvo susprogdinti vieną iš mieste esančių vaiduoklių“, – trečiadienį – BNS sakė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tarptautinių ryšių ir programų vadovė Ana Čižauskienė.

Anot jos, vienas didelis Kauno vaiduoklis – viešbutis „Respublika“ – jau nugriautas, vietoj jo statomas naujas pastatas. Dar vienas apleistas viešbutis „Britanika“ mieste tebestovi.

„Galbūt mes jo fiziškai nesusprogdinsime, galbūt rasime kitą objektą mieste, o galbūt tai bus projekcijų ir hologramų pavidalu įgyvendinta“, – sakė A. Čižauskienė.

„Mes konsultuojamės su pirotechnikos ekspertais. To pastato („Britanikos“ – BNS) tikrai nesprogdinsime, rizikuotume viso miesto saugumu, bet ieškome kitų objektų. Jeigu kas nors žino, ką galima mieste susprogdinti, priimame pasiūlymus ir idėjas“, – pridūrė ji.

Pasak tarptautinių ryšių ir programų vadovės, taip Kaunas norėtų padėti tašką buvusiam laikotarpiui, kai miestas buvo primirštas, primigęs, nemylimas.

Trečiadienį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atstovės pristatė projekto programą Seimo Kultūros komiteto nariams.

Per penkerius-šešerius metus planuojama surengti apie 400 renginių, 2022-aisiais ketinama organizuoti apie pusšimtį masinių tarptautinių renginių. Visos programos biudžetas žada siekti 30 mln. eurų.

Jeigu kas nors žino, ką galima mieste susprogdinti, priimame pasiūlymus ir idėjas.

Vyriausybė ketina skirti 10 mln. eurų, Kauno miesto savivaldybė – 12 mln., Kauno rajono savivaldybė – 4 mln. eurų.

„Taip pat siekiame pritraukti likusį biudžetą iš Europos, tarptautinių fondų ir privačios paramos“, – sakė A. Čižauskienė.

Europos kultūros sostinės metus Kaunas žada pradėti 2022-ųjų sausio 20–22 dienomis renginiu „Pabusk, žvėrie“. Bus rengiamos miestiečių eitynės, jos turėtų pažadinti ir iš urvo išvilioti mitinį miesto žvėrį – kuriamą Kauno mitą.

Taip pat numatyta 3D fasadų projekcijomis apšviesti 365 modernizmo pastatus ir atverti juos lankytojams. Daugiabučių namų laiptinėse, privačiuose butuose ir stogų terasose turėtų vykti parodos, šokio performansai, kiti meniniai pasirodymai. Pasitelkus lazerines projekcijas bus karūnuota Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Laisvės alėjoje, šalia Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, vyks roko koncertas.

Per atidarymą norima susprogdinti ir pastatą-vaiduoklį.

Laukia įvairi programa

„Kaunas – Europos sostinė 2022“ programoje didelis dėmesys bus skiriamas žydų kultūrai ir palikimui. Kovą planuojamas Tarptautinis litvakų forumas, litvakas Philip Milleris (Filipas Mileris) kuria Susitaikymo oratoriją, kurią atliks daugiau kaip 300 atlikėjų iš Lietuvos, Izraelio, JAV, PAR, Rusijos, Vokietijos.

Taip pat su žydų, rusų, lenkų, naujosiomis pabėgėlių bendruomenėmis bus kuriami šokio, teatro spektakliai. Sukurtus kūrinius norima parodyti Izraelyje ir kitose šalyse.

2022 metų gegužės 20–22 dienomis vyks „Žvėries diena“. Tai renginys, skirtas papasakoti mitinio žvėries istoriją. Jos turinys bus sukurtas kartu su miesto bendruomenėmis, telkiant per šias „Fluxus laboratorijas“.

Planuojama, kad visų miesto ir rajono seniūnijų, taip pat įvairios Kauno etninės bendruomenės sukurs po vieną didžiulę lėlę, įkūnijančią jų išgalvotą mito personažą. Šventinį savaitgalį miestiečiai valtimis suplukdys savo sukurtas lėles į specialią Nemuno ir Neries santakoje pastatytą sceną ant vandens, kurioje bus atliktas Kauno mito spektaklis.

Šį vaizdo ir garso šou užbaigs Europos drakonų ir mitinių būtybių susitikimas (hologramų ir skulptūrų pavidalu). Į renginį kviečiamas Vilniaus baziliskas, Lochneso pabaisa, Velso pabaisa, kt.

Renginių programoje dar yra „Kauno žiemos Atlantida“ – turai per užšalusias Kauno marias, fotografijų parodos po ledu, buriavimo ant ledo ir čiuožimo rogėmis čempionatai, postindustrinės kultūros festivalis „Matters“, „Fluxus“ festivalis – muzikinis paradas Laisvės alėjoje, gros muzikantai iš oro balionų ir nuo Laisvės alėjos stogų, Santakos kultūros maratonas, festivalis „Mano kiemas“, „Muzikos kelias“ – muzikiniai pasirodymai traukiniuose į Varšuvą, Berlyną, Rygą, Taliną, Sankt Peterburgą ir specialiose stotelėse.

Uždarymo renginys „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai“ numatytas 2022 metų gruodžio 20–22 dienomis. Nutarta ta proga nerengti didelių koncertų ar paradų, o sukurti nedidelius kaimynysčių renginius, ypač skatinant juose dalyvauti vaikus ir paauglius.

Pasak A. Čižauskienės, pasibaigus Europos kultūros sostinės projektui, tikimasi, liks ne tiek materialus palikimas, kiek dvasinis.

„Programa neša mažiau apčiuopiamą naudą, bet esame įsitikinę, kad programa paliks pėdsaką socialinių, ekonominių ir kultūrinių verčių. Žinoma, tikimės ir fizinių pokyčių mūsų mieste. Viešų meno kūrinių atsiras labiau nuo 2021 metų, 2022-aisiais. Jie nebus koncentruoti tik miesto centre, bet pasklis ir miesto pakraščiuose ir Kauno rajone taip pat. Kalbame apie kraštovaizdžio meno kūrinius, apie skulptūras, instaliacijas, kurios papildo mūsų modernizmo paveldą“, – teigė ji.

2009 metais Europos kultūros sostine buvo Vilnius.

Gyvenimo pasakojimai

"Žmonėms būdingas vienas bendras panašumas, jie visi yra labai skirtingi", yra pasakęs žinomas rašytojas Robertas Zendas. Nors mūsų patirtys, kultūros, iš kurių esame kilę, įsitikinimai ir pomėgiai skiriasi, visi mėgstame pasakoti istorijas: nuo garsiausių kino filmo prodiuserių ir animatorių kaip Waltas Disney, skaitomiausių rašytojų kaip Joanne Rowling, įtakingiausių pasaulio vadovų, tokių kaip Richardas Bransonas ir televizijos žvaigždžių kaip Oprah Winfrey iki Kaune gyvenančių vertėjų, advokatų, komunikacijos specialistų, studentų, atvykusių gyventi į Kauną.

Vieni istorijas pasitelkia statydami pramogų parkus, antri – rašydami bestselerius, treti – generuodami idėjas naujiems projektams, dar kiti – perkeldami jas į TV ekranus visame pasaulyje.

O Lietuvoje, Kaune, žmonės dalytis istorijomis renkasi į "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" projekto "Café du Monde" pasakojimo (angl. storytelling) dirbtuves ir "Open Mic" (liet. Atviro mikrofono) renginius.

Kiekvienas – miesto dalis

Kovą sėkmingai startavusios sakytinio pasakojimo "Café du Monde" dirbtuvės surinko dešimtis Kaune gyvenančių ir čia dirbančių ar studijuojančių užsieniečių, kurie, padedami profesionalios pasakotojos Mildos Varnauskaitės iš Amsterdamo, mokėsi pasakoti istorijas.

Istorijų pasakojimo dirbtuvės po pertraukos vėl sugrįžta į Kauną ir kvies megzti naujus dialogus tarp vietinių ir Kaune gyvenimą kuriančių ar jau susikūrusių tarptautinių bendruomenių. Gegužės 8–10 d. vyksiančias dirbtuves vainikuos antrasis "Open Mic" renginys, atviras visiems kauniečiams ir miesto svečiams, pakviesiantis į "Godo" barą Laisvės alėjoje.

"Norime pakviesti šiuos žmones prisidėti prie "Kaunas 2022" programos savo idėjomis, patirtimi ir kompetencijomis. Kartu galime pasiekti, kad Kauno kultūra taptų labiau pasiekiama ir draugiška ne tik lietuviškai kalbantiems jo gyventojams, – pabrėžė "Kaunas 2022" programos kuratorė Daiva Citvarienė. – Norime sukurti miestą, kuriame kiekvienas jaustųsi jo dalimi."

Netikėti pasikeitimai

Kovą vykusiose istorijų pasakojimo dirbtuvėse dalyvavusi Irene Lo Castro iš Sicilijos kartu su šeima Kaune gyvena jau aštuonerius metus ir puikiai kalba lietuviškai.

Atvykusi į Lietuvą kartu su vyru, moteris dirbo jo įsteigtoje turizmo agentūroje, padėdama organizuoti keliones italams po Baltijos šalis. "Buvau ir vadybininkė, ir administratorė, ir kelionių planuotoja. Reikėjo bendrauti ne tik su italais, bet ir su lietuviais, latviais, estais, suomiais", – sklandžia lietuvių kalba pasakojo pašnekovė.

Artimiausiuose teisinį išsilavinimą turinčios Irene planuose – darbas advokatų kontoroje Italijoje. Nors ir išvyks, moteris žada Lietuvos nepalikti. "Sugrįšiu čia, kai tik galėsiu. Man patinka Kaunas, čia jaučiuosi kaip namie, – atvirauja Irene, pabrėždama, kad Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose gyvena ir daugiau italų. – Jei neklystu, apie 300."

Kartu su Irene istorijų pasakojimo dirbtuvėse kovo mėnesį dalyvavo ir dar vienas italas Giacomo Gaggiassi, studijuojantis komunikaciją pagal "Erasmus+" mainų programą Kauno technologijos universitete (KTU). "Norėjau šiek tiek pakeisti savo gyvenimą, pasinaudoti proga ir pamatyti Kauną. Pagalvojau, kad neturiu ko prarasti ir išvykau", – pasakojo Giacomo.

Studentas džiaugėsi, kad vienos paskaitų KTU metu pirmą kartą turėjo galimybę išbandyti viešą kalbėjimą prieš auditoriją, taigi istorijų pasakojimo dirbtuvėse ir per "Open Mic" pasirodymą jautėsi šiek tiek drąsiau.

"Nemanau, kad pasakojimas reikalauja išeiti iš savo komforto zonos. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kokią istoriją pasirinksi dalytis su kitais. Kai auditorija nėra labai didelė, 10–15 žmonių, man kalbėti sunkiau, nes matai kiekvieną klausytoją, jų reakcijas, beveik nebelieka saugaus atstumo tarp tavęs ir auditorijos. Kai publika didesnė, jaučiuosi geriau, nes dėmesio koncentracija nėra tokia didelė", – atviravo italas.

Įkvėpti kitus

Dar vienas dirbtuvių dalyvis Manuelis Rosales iš Ispanijos į Lietuvą atvyko prieš 2014-aisais, vienų metų laipsnio studijoms. Baigęs mokslus ir grįžęs namo, vaikinas į Lietuvą vėl sugrįžo įgyti antrą magistro laipsnį. Manuelis pradėjo dirbti gidu, vertėju, o nuo 2018 m. rugsėjo gavo nuolatinį darbą finansinių technologijų įmonėje-kriptovaliutų keitykloje "SpectroCoin".

Išbandyti save istorijų pasakojimo dirbtuvėse Manuelį paskatino sėkmingai baigtos anglų filologijos studijos, turimos pasakojimo meno žinios. Tačiau, kaip pažymi pašnekovas, buvo smalsu išbandyti jas praktikoje, patobulinti savo įgūdžius po studijų baigimo.

"Visada sakau, kad gali ne tik pasiimti tai, ką duoda Kaunas ar bet kuris kitas miestas, bet ir pats jam kažką duoti. Galbūt dirbtuvėse ar "Open Mic" mano papasakota istorija kažkam suteiks įkvėpimo, atskleis naujų galimybių, kurias siūlo Kaunas", – vylėsi pašnekovas.

Lietuvoje gyvenančiam ispanui ne mažiau nei pačiam pasakoti pasirinktą istoriją patiko klausytis kitų žmonių istorijų, idėjų, išgirsti jų požiūrius ir reakcijas į tam tikrus įvykius. Manueliui ypač įsiminė tos istorijos, kurios buvo papildytos dirbtuvių dalyvių patirtomis emocijomis ir jausmais.

Kas? "Open Mic" vakaras: Kaune gyvenančių užsieniečių istorijos.

Kada? Gegužės 10 d. 17.30 val.

Kur? "Godo" bare (Laisvės al. 89, Kaune)

Mato perspektyvą

Gegužės 23–24 d. "Kaunas 2022" komandos organizuojame Europos kultūros sostinės forume dalyvaus socialinių ir bendruomeninių įmonių ekspertas Philas Tulba, ilgiau nei aštuoniolika metų šią veikla užsiimantis Jungtinėje Karalystėje, kitose Europos ir Pietryčių Azijos šalyse. Jau šešerius metus P.Tulba savo veiklą plėtoja ir Lietuvoje.

Su P.Tulba kalbamės apie socialinio verslo tendencijas Europoje ir tokio verslo perspektyvas Lietuvoje.

Turėdamas daug patirties šioje srityje, pašnekovas mato didžiulį socialinio verslo plėtros potencialą. Anot jo, Europa šiuo metu susiduria su daug iššūkių, tokių kaip migracija iš išorės ir šalių viduje, kai žmonės palieka provincijos miestelius ir keliasi gyventi į didmiesčius. Šis reiškinys smukdo regionus ekonomiškai. Vis daugiau problemų kelia klimato kaitos padariniai, visuomenės senėjimas ir nepakankamai efektyvios viešosios paslaugos. P.Tulba nuomone, šiuos iššūkius galima įveikti bendromis valstybių, privataus verslo ir socialinio verslo įmonių pastangomis.

Pasiektą progresą socialinio verslo srityje lėmė tai, kad vyriausybės laiku įžvelgė socialinį potencialą, antrepreneriai suprato, kad galima uždirbti darant gerus darbus.

Sėkmės istorijos

Pranešėjas atkreipia dėmesį, kad Europos Komisija nuosekliai skatina bendradarbiavimą tarp šalių socialinio verslo srityje, taip pat daug nacionalinių vyriausybių remia tokio verslo steigėjus. Vis dėlto P.Tulba įžvelgia, kad bendrai Europoje, taip pat ir Lietuvoje, paramos socialinėms iniciatyvoms trūksta, o nemažai šiam tikslui sukurtų akseleratorių, deja, nepasižymi ilgalaike veikla. Jo nuomone, socialinio verslo infrastruktūros finansavimas daug kur yra per mažas, nes esą tai nepakankamai patraukli ar inovatyvi sritis, tačiau profesionalios konsultacinės pagalbos užtikrinimas, pranešėjo įsitikinimu, socialinio verslo naujokams yra būtinas.

P.Tulba mato daug socialinio verslo sėkmės istorijų, kurių galima rasti visoje Europoje, daugelyje bendruomenių ir sektorių – nuo sėkmingų kooperatyvų Ispanijos Baskų krašte iki socialinio verslo pagrindais veikiančios kavinės "Pirmas blynas", veikiančios Vilniuje (čia įdarbinti žmonės, turintys negalią).

Naujausiomis socialinio verslo tendencijomis ar galimybėmis socialinio verslo antrepreneriams pašnekovas įvardija technologijų pasitelkimą socialinei gerovei kurti ir, žinoma, klimato kaitos keliamų problemų sprendimą bei ekologinio tvarumo poreikį daugelyje ūkinės veiklos sričių.

Pasiekta pažanga

P.Tulba sako, kad socialinio verslo išsivystymo lygiu gali didžiuotis Nyderlandai, jau minėtas Ispanijos Baskų kraštas, taip pat Jungtinė Karalystė, kurioje socialinis verslas nuosekliai remiamas jau du dešimtmečius. Ši parama apima mokesčių lengvatas, paramos infrastruktūrą socialinio verslo įmonėms ir profesionalią konsultacinę pagalbą, pavyzdžiui, pritraukiant investicijas.

Jo nuomone, pasiektą pažangą socialinio verslo srityje lėmė tai, kad vyriausybės laiku įžvelgė socialinį potencialą, antrepreneriai suprato, kad galima uždirbti darant gerus darbus, o privatus verslas ar didelės bendrovės įtraukė paramą socialinio verslo iniciatyvoms į savo socialinės atsakomybės veiklas. Be abejo, prie sektoriaus klestėjimo prisidėjo tiksliniai tyrimai, pagrindžiantys, kad tai veikia ir duoda konkrečių rezultatų. Visos šios iniciatyvos kartu sudarė sąlygas, palankias socialinio verslo ekosistemai vystytis.

Pirmieji žingsniai

Paklaustas, kaip jis vertina socialinio verslo aplinką Lietuvoje, pašnekovas pripažįsta, kad pas mus šis sektorius dar tik žengia savo pirmuosius žingsnius. "Pažanga vyksta lėtai, netolygiai, o dažnai apie ją ir nežinoma. Daugiausia socialinio verslo įmonių koncentruojasi Vilniuje, o bendras šalies paveikslo šioje srityje netgi neegzistuoja", – sako Europos kultūros sostinės svečias.

P.Tulba nuomone, norint paskatinti socialinio verslo plėtrą, reikalingos investicijos ir parama vietinėms socialinio verslo iniciatyvoms, taip pat patikima dabartinės situacijos analizė, dėl kurios rastųsi aiškesnis paveikslas, kokios paramos labiausiai reikia ir kokį vaidmenį šis sektorius galėtų vaidinti kaip darbdavys, gerovės kūrėjas ar socialinių paslaugų teikėjas.

Svarbi informacija

"Kaunas 2022" Europos kultūros forumo programa ir registracija skelbiama forumas.kaunas2022.eu.

Renginys nemokamas.

Tarpkultūrinis dialogas Karmėlavos Balio Buračo gimnazijoje vyksta nenutrūkstamai ir įvairiomis formomis. Nuo Nepriklausomybės atgavimo metų kasmet vykdomi tarptautiniai moksleivių mainai „Iš namų į namus“ su Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Italijos mokyklomis. Tai didžiulė patirtis mokiniams. Mainų metu mokiniai savaitę laiko gyvena vieni kitų šeimose, pristato vieni kitiems savo šalies ir šeimos tradicijas bei kultūrą, įtvirtina tarpkultūrines ir kalbines kompetencijas. Pristatydami savo šalies istoriją ir kultūrą moksleiviai sustiprina savo tautinį identiškumą ir pasididžiavimą savo šalimi. Nors apsigyventi svetimoje šeimoje savaitei nelengva, tačiau būtent tokie pokyčiai lemia vaiko savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, asmenybės augimą.

Tarptautiniai projektai su įvairiomis ugdymo įstaigomis – dar viena tarpkultūrinio dialogo rūšis. Nuo 1999 metų gimnazijos mokytojų iniciatyva vykdomi Comenius, Erasmus, Nordplus projektai, organizuojamos tarptautinės jaunimo stovyklos. Beveik kiekvienais metais yra rašomi projektai ir gimnazija, pateikusi paraiškas, gauna ES bei Šiaurės šalių fondų lėšų projektui vykdyti. Dažnai vykdomi net keletas projektų tais pačiais mokslo metais. Istorinius, kalbinius, kultūrinius, bendravimo ar ugdymosi aspektus tyrinėjantys projektai leidžia tarptautiniame kontekste ugdytis visai miestelio bendruomenei – mokiniams ir mokytojams, gimnazijos specialistams ir administracijai, į projektines veiklas įtraukiami net mokinių tėvai. Sveikos gyvensenos puoselėjimas, įdomiausi istoriniai Europos aspektai, verslumas, socializacija per sportą, Suomijos kultūra ir kalba, emigrantų ir reemigrantų vaikų ugdymas – projektuose įsigiliname į dalykus, kurie praplečia ugdymosi programų ribas, tobulėjame kaip asmenybės ir kaip specialistai. Bendraudami su Europos mokyklomis ir kitomis ugdymosi įstaigomis semiamės patirties ir skleidžiame savo gerąją patirtį. Dažnai iš projektinių susitikimų parsivežame idėjų gimnazijos veikloms, aplinkai ir ugdymo procesui. Sėkmingai jas įgyvendindami geriname ugdymo bei ugdymosi kokybę ir džiuginame bendruomenę. Labai smagu, kad projektų partneriai giria puikias mūsų mokinių anglų kalbos bei IT kompetencijas, draugiškumą ir šiltus santykius su mokytojais.

Pastaraisiais mokslo metais vykdyti moksleivių mainai su Italijos Luca Pacioli mokykla ir Nordplus Junior projektas „Pažink. Išmok. Bendrauk“ su Suomijos Piiku vidurine mokykla, koordinuojami anglų kalbos mokytojos Rūtos Kaltenienės. O šiais metais baigiamas Erasmus+ projektas „Mokomės būti sveiki“, koordinuojamas anglų k. mokytojos Virginijos Kanapinskienės. Kiekvienoje tarptautinėje veikloje turime kuo pasidalinti ir ko pasimokyti. Mes žavėjomės Suomijos ugdymosi sistema, jų pasitikėjimu mokytojais, pagarba mokiniams, individualizuotu ugdymu. Italijos mokyklos mokytojai ir mokiniai negailėjo pagyrų mūsų gimnazijos erdvėms, mokinių kompetencijoms bei organizuotumui, kvalifikuotiems mokytojams ir puikiam gimnazijos mikroklimatui.

Sveiką gyvenseną puoselėjantys projektai tęsiasi jau daugelį metų ir mes didžiuojamės, kad būdama Sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo narė, Karmėlavos Balio Buračo gimnazija viena pirmųjų pradėjo įgyvendinti švediškojo stalo principą, organizuojant maitinimą pradinių klasių mokiniams. Projektai naudingi ir įdomūs, o įtraukusis ugdymas yra viena iš tarptautinio dialogo gerųjų pusių, skatinantis tobulėti.

Labai aktualios patirties įgavome iš vieno paskutiniųjų Erasmus+ projektų su Anglijos Westbourne mokykla – tai projektas „Mokyklos be sienų“, kurio koordinatorė buvo anglų kalbos mokytoja Virginija Kanapinskienė. Karmėlavos Balio Buračo gimnazijoje, kaip ir kitose Lietuvos mokyklose, daugėja reemigrantų šeimų vaikų, kuriems reikia padėti sėkmingai integruotis į ugdymosi procesą. Su partneriais sėkmingai pasidalinome patirtimi apie emigrantų ir reemigrantų ugdymą ir integravimo į bendrąjį ugdymo procesą metodus. Taip pat džiaugiamės išleidę metodinių priemonių rinkinį, kuriuo galės pasinaudoti ir kitos ugdymo įstaigos.

Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos bendruomenė nesustoja – toliau tęsiame tarptautinius moksleivių mainus su Italija, kitais mokslo metais planuojama įtraukti į moksleivių mainų programą ir Suomijos mokyklą. Taip pat pateikta paraiška dar vieno – šį kartą istorinio – Erasmus+ tarptautinio projekto „Europos istorijos dėlionė“ finansavimui gauti.

Tarptautinės veiklos Kauno rajono Karmėlavos Balio Buračo gimnazijoje džiugina bei ugdo visą bendruomenę. Gimnazijos mokytojai bei administracijos atstovai vyksta į projektinius susitikimus, veda pamokas partnerinių mokyklų mokiniams mūsų gimnazijoje ir užsienyje, diskutuoja su partneriais apie ugdymosi sistemų skirtumus ir panašumus, analizuoja geriausius ugdymo metodus. Priimdamos kitos šalies mokinius į savo šeimas, tarpkultūrinį suvokimą bei užsienio kalbos įgūdžius gilina mokinių šeimos. Stiprėja visos gimnazijos ir miestelio bendruomenės tarpkultūrinis suvokimas, gerėja ugdymosi kokybė, augame kaip specialistai ir kaip asmenybės. Tobulėti skatina ir gimnazijos direktorė Rima Kuktienė, kuri ne tik palaiko tarptautinių veiklų vystymą, bet ir pati aktyviai dalyvauja projektuose, todėl gimnazijoje ryškėja vis daugiau teigiamų pokyčių. Labiausiai džiaugiamės, kad tiesiog akyse keičiasi projektuose dalyvaujantys vaikai – tampa drąsesni, sąmoningesni, atviresni naujovėms, labiau motyvuoti mokslams ir karjerai, įsitraukia į savanorystės veiklas. Džiugina mūsų mokinių noras dalyvauti tarptautinėse veiklose, visų kolegų malonus bendradarbiavimas ir bendruomenės geranoriškumas bei atvirumas naujovėms.

Taigi, aktyviai bendraudama ir bendradarbiaudama tarptautiniu kontekstu, vystydama ilgametį tarpkultūrinį dialogą, Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos bendruomenė kartu su miestelio bendruomene jaučiasi pasiruošusi tapti Europos kultūros sostinės dalimi. O jūs ar pasiruošę?

Tradicijas prisimenant

Vis skubančiame pasaulyje dažnas kiaušinius renkasi dažyti įprastais pirktiniais dažais, tačiau „Kaunas 2022“ programos kūrėjai pakvietė prisiminti anksčiau itin populiarų marginimo būdą, kuomet kiaušiniai dažomi karštu bičių vašku, tad visus, norinčius išmokti marginti vašku, organizatoriai pakvietė į V.Kudirkos viešosios bibliotekos „Aušros“ padalinį.

„Pakvietėme Žaliakalnio gyventojus susipažinti su tradiciniu kiaušinių marginimo būdu. Aš pati nesu profesionali tautodailininkė, tačiau tokį marginimą esu perėmusi iš savo močiutės, tad smagu šią tradiciją perduoti kitiems, nes tikrai žinau, jog su vašku šiais laikais margina rečiau, kadangi ne visada gaunasi. Tačiau tam, kad gražiai gautųsi, reikia praktikos“, – tikino programos „Fluxus Labas. Žaliakalnis“ kuratorė Aistė.

Ji tikino, kad į dirbtuves atvyko kauniečiai ir iš kitų rajonų, tad susidomėjimas renginiu tikrai didelis. Iš tiesų į biblioteką sugužėjo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Dalyviai iš karto čiupo baltus kiaušinius ir klausėsi, kaip reikia taisyklingai dirbti su vašku. Vos tik žvakės liepsnoje vaškas ištirpo, visa erdvė pakvipo, o kauniečiai kibo į darbus, bandydami vaško taškelius ir brūkšnelius perkelti ant kiaušinių.

Pirmas kartas

Į kiaušinių marginimo dirbtuves atėję gyventojai džiaugėsi galimybe pabandyti taip dažyti kiaušinius. Dalis dalyvių pirmą kartą pabandė dirbti su vašku, tad įspūdžiai liks ilgam.

„Kol kas dažyti nelabai kaip sekasi. Mintyse vienaip atrodo kiaušinis, o gaunasi visai kitaip. Prieš daug metų pas močiutę esu bandžiusi dažyti, bet dabar viskas pamiršta. Atrodo, kad turėtų vienas du ir gautis, bet nieko neišeina“, – rankose laikydama vaško brūkšneliais numargintą kiaušinį kalbėjo viena Žaliakalnio gyventoja. Ji kartu atsivedė ir mažuosius kauniečius, kuriems toks marginimo būdas iš viso nebuvo pažįstamas, tad jie smalsiai merkė vinukus į vašką ir dėjo taškus ant kiaušinių.

Kita kaunietė taip pat tikino, kad varšku kiaušinių marginti jai niekada netekę. „Atrodo lengviau nei iš tikrųjų yra, bet bandysiu kažkaip. Vaikams sekasi, kaip matau, geriau nei man“, – pirmuoju įspūdžiu pasidalijo Salvinija.

Svarbūs patarimai

Norintiems namuose išbandyti kiaušinių marginimą karštu vašku ir pasiekti geriausią rezultatą, patariama laikytis tam tikrų taisyklių.

Dirbtuvėles organizavusi Aistė tikino, kad kiaušiniai neturi būti tik ką išimti iš šaldytuvo, nes prie šalto lukšto vaškas sunkiau limpa. Tad patariama kiaušinius prieš marginimą šiek tiek palaikyti kambario temperatūroje arba juos sušildyti tarp delnų.

Vaškas taip pat tinka ne bet koks. Įprastų žvakių vaškas neduoda reikiamo rezultato, tad geriausia tirpdyti bičių vašką. Jo galima rasti tiek turguose, tiek bitininkų parduotuvėlėse. Pats vaškas taip pat turi būti įkaitęs.

Galima vašką kabinti su vąšeliu, vinuku, pritaisytu prie pieštuko tam, kad būtų patogiau laikyti. Tiesa, ir pats vinuko galiukas turi būti prieš tai pašildytas. Toliau pakabinus vaško lašą, reikia nedelsti ir iš karto piešti ant kiaušinio.

„Jei ne iš karto braukiate, tai vaškas vėl sustingsta ir ant kiaušinio neužsitepa. Beje, jei suklydote, tai nugramdžius vašką nuo kiaušinio nereiškia, kad jis dingo, verdant toje vietoje dažai vis tiek lukšto nepaims“, – sakė Aistė.

Ji tikino, kad galima vašku dažyti ir keliomis spalvomis. Tačiau norint, kad gražiai gautųsi, reikia pradėti nuo šviesesnių dažų spalvų, tada vėl uždažyti tą vietą vašku ir merkti į tamsesnius dažus.