Nepaisant praėjusiais metais ant Kanų festivalio raudonojo kilimo vykusių protestų, kuriems vadovavo lygių galimybių kino pramonėje reikalaujanti Holivudo žvaigždė ir festivalio žiuri pirmininkė Cate Blanchett (Keit Blanšet), šiemet iš 19 dėl „Auksinės palmės šakelės“ besivaržančių filmų tik keturi yra sukurti moterų.

Th. Fremaux – kurio filmų atrankos komisijoje dirbo keturi vyrai ir keturios moterys – tvirtina, kad moterų sugebėjimus puikiai parodo likusi dalis oficialiai atrinktų juostų – tarp jų režisierių yra 13 moterų.

Tačiau didžiausia naujiena – kad filmų sąraše kol kas nėra nekantriai laukto naujojo Quentino Tarantino (Kventino Tarantino) filmo „Kartą Holivude“ (Once Upon a Time in Hollywood), kuriame filmavosi Bradas Pittas (Bradas Pitas) ir Leonardo DiCaprio (Leonardas DiKaprijas).

„Jis dar neparuoštas, – žurnalistams sakė Th. Fremaux.

„Truputis spurto ... (ir), kaip tikimės, galėsime pranešti gerą naujieną“ prieš gegužės 14 dieną numatytą festivalio atidarymą, pridūrė jis.

Nors  2016 metais festivalio „Auksinę palmės šakelę“ už juostą „Aš, Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake) laimėjęs 82-jų K. Loachas yra sakęs, kad tai buvo paskutinis jo filmas, šiemet šis britas sugrįžta su nauju savo kūriniu „Sorry We Missed You“ – kaltinamuoju aktu vadinamajai trumpųjų projektų ekonomikai (gig economy).

Maradona ir Eltonas Johnas

Th. Fremaux taip pat atskleidė, kad viešumos vengiantis amerikiečių režisierius T. Malickas festivalyje pristatys savo juostą apie Antrąjį pasaulinį karą „Hidden Life“, pasakojantį apie karinės tarnybos atsisakiusį vokietį, kurį naciai 1943 metais giljotinavo.

Didžiausią pasaulio kino festivalį atidarys kultinio JAV režisieriaus Jimo Jarmuscho (Džimo Džarmušo) zombių komedija „Mirusieji nemiršta“ (The Dead Don't Die).

Pagrindinius vaidmenis komedijoje atlieka Adamas Driveris (Adamas Draiveris), Billas Murray (Bilas Marėjus), Tilda Swinton (Tilda Svinton) bei dainininkai Iggy Popas (Igis Popas) ir Tomas Waitsas (Tomas Veitsas).

Tačiau nesunku pastebėti, kad šiame festivalyje ir vėl trūksta „žvaigždėtų“ Holivudo pastatymų.

Pastaraisiais metais jie persikėlė į rugpjūčio mėnesį vykstantį Kanų konkurentą – Venecijos kino festivalį. Holivudo kino studijos įsitikinusios, kad šis renginys joms yra geresnis tramplinas siekiant „Oskarų“.

Venecijoje pernai įvyko ir „Oskaru“ apdovanoto bendrovės „Netflix“ filmo „Roma“ premjera. Šis festivalis buvo pasirinktas po bendrovės konflikto su Kanų festivalio organizatoriais, reikalavusiais, kad į festivalio programą įtraukti filmai privalo būti rodomi Prancūzijos kino teatruose.

Tačiau atrodo, kad Th. Fremaux festivalio svečiams yra parengęs staigmenų. Festivalio direktorius užsiminė, kad prieš nekonkursinio filmo apie Eltoną Johną (Eltoną Džoną) „Rocketman“ pristatymą žiūrovai galbūt pamatys atlikėją ant scenos. 

Filmo „Važiuok“ (Drive) režisierius Nicolas Windingas Refnas (Nikolas Vindingas Refnas) festivalyje pristatys dvi dalis iš savo naujojo bendrovės „Amazon“ serialo „Per senas, kad mirčiau jaunas“ (Too Old to Die Young).

Ne visai Holivudas

Holivudiško tviskesio stygių savo programoje Kanų kino festivalis bandys kompensuoti savitu braižu išsiskiriančiais kūrėjais, socialinių problemų iškėlimu ir plačia geografija.

Pietų Korėjos kino meistras Bong Joon-ho (Pong Džunho), žinomas iš juostų „Okja“ ir „Snowpiercer“, sugrįžta su nauju kūriniu „Parazitas“ (Parasite), kuriame kalba apie augančią atskirtį tarp turtuolių ir vargšų jo šalyje. 

Kitas nuolatinis Kanų kino festivalio programų dalyvis Pedro Almodovaras (Pedras Almadovaras) šiemet pristato kol kas asmeniškiausią savo juostą „Skausmas ir šlovė“ („Pain & Glory“ arba „Dolor y gloria“), sulaukusią didelio pripažinimo jo gimtojoje Ispanijoje.

Palestiniečių kino kūrėjas Elia Suleimanas (Elija Suleimanas) savo juostoje „It Must Be Heaven“ vaizduoja sunkumus, iškylančius ieškant kitos tėvynės.

Tuo metu gerai žinomas dokumentinių filmų britų režisierius Asifas Kapadia (Asifas Kapadija), kurio filmas nedalyvauja konkursinėje programoje, šįkart pasakoja apie futbolo legendą Diego Maradona (Diegą Maradoną).

Už filmą „Eimi“ (Amy), atskleidžiantį velionės dainininkės Amy Winehouse (Eimi Vainhauz) kovą su savo demonais paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, „Oskaru“ apdovanotas režisierius naujojoje juostoje parodys paskutines argentiniečio futbolininko dienas Neapolio futbolo klube.

Politiniai motyvai

Triskart Kanų festivalio nugalėtojais tapę broliai Dardenne'ai (Dardenai) juostoje „Jaunasis Ahmedas“ („Young Ahmed“ arba „Le Jeune Ahmed“) vaizduoja vieno islamo ekstremisto kelią iš jo gimtosios Belgijos.

Brazilų režisierius Kleberis Mendonca Filho (Klėberis Mendonsa Filju) per 2016-ųjų Kanų festivalį, į kurį buvo atvykęs pristatyti savo filmo „Aquarius“, ant raudonojo kilimo surengė protestą prieš apkaltą, surengtą jo šalies prezidentei Dilmą Rousseff (Dilmą Rusef).

Šįkart jo kameros objektyvas nukrypo į Brazilijos ginčijamas vidines sritis, kurių problemos vaizduojamos filme „Lėlys“ (Bacurau).

Kinų režisierius Diao Yinanas (Diao Inanas), laimėjęs pagrindinį 2014-ųjų Berlyno kino festivalio apdovanojimą už trilerį „Juoda anglis, plonas ledas“ (Black Coal, Thin Ice), šįkart savo naujausiame filme „Laukinių žąsų ežeras“ (The Wild Goose Lake) pavaizdavo grupę gangsterių, įkūrusių „profesinę sąjungą“, kad užvaldytų miestą.

Th. Fremaux sakė, kad festivalyje apstu „politinių“ filmų apie „kasdienį gyvenimą, žmones, kovojančius su sunkumais. Einame į žmonių namus, kad spręstume įprastas problemas.“

„Festivalis nėra politinis – tokie yra artistai“, – pridūrė jis.

Austrų režisierė Jessica Hausner (Džesika Hausner) savo juostoje „Mažasis Džo“ (Little Joe) nagrinėja, kaip genetinio modifikavimo technologijos gali šiurpiai pakeisti mūsų pasaulį, o debiutuojantis kino kūrėjas Ladjas Ly (Ladžas Li) nušvies neramių Prancūzijos priemiesčių gyvenimą filmu „Vargdieniai“ (Les Miserables).

Th. Fremaux nurodė, kad Q. Tarantino juosta apie Holivudo kaskadininką ir kiti filmai dar gali būti įtraukti į festivalio programą.

Britų kritikas Guy Lodge'as (Gajus Lodžas) šių metų repertuarą apibūdina kaip „jaudinamą“.

„Ko gera, konkursas vien jau dėl savo vardų nuramins tuos, kas nusivylė praeitų metų (galiausiai pasirodžiusia stipria) parinktimi“, – jis parašė savo „Twitter“ žinutėje.

„Vis dėlto... (programa) iškelia keletą naujesnių, labiau stebinančių talentų“, – pridūrė jis.

Festivalis, kurio žiuri šiais metais vadovauja meksikietis kino grandas Alejandro Gonzalezas Inarritu (Alechandras Gonsalesas Injaritu), vyks gegužės 14–25 dienomis.

Atsiimdamas apdovanojimą, žilaplaukis K.Loachas iškėlė kumščius į orą ir pasakė, jog viliasi, kad jo šiurkštus, socialinės realybės filmas, kuris, kaip apgailestaudami prognozavo daug kritikų, gali būti jo paskutinis kūrinys, privers pamatyti Europos taupymo politikos poveikį skurdžiausiems visuomenės nariams.

„Turime suteikti vilties žinią – turime sakyti, kad įmanomas kitas pasaulis“, – pasakė K. Loachas, kai pagrindinį Kanų apdovanojimą jam įteikė aktorius Melas Gibsonas.

„Aš, Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake), šio kairiojo sparno kino kūrėjo veterano kaltinimas dėl skurdo ir pažeminimo pažeidžiamiausiems žmonėms, patiriamų sumažinus pašalpas Didžiojoje Britanijoje, daugelį kritikų sujaudino iki ašarų.

Sukurti šią juostą paskatino neviltis dėl didėjančio nedarbo ir taupymo visoje Europoje po finansų krizės. „Pasaulis, kuriame gyvename, šiuo metu yra pavojingame taške, – sakė K. Loachas, atsiimdamas apdovanojimą. – Esame patekę į gniaužtus taupymo projekto, kurį varo idėjos, mūsų vadinamos neoliberalizmu, ir kuris mus privedė beveik prie katastrofos.“

„Tai privedė prie (to, kad) milijardai žmonių patiria rimtus vargus, o daug milijonų kamuojasi nuo Graikijos rytuose iki Ispanijos vakaruose, ... tuo tarp saujelei tai atnešė didžiulius turtus“, – sakė jis.

K. Loachas, kuriam kitą mėnesį sueis 80, grįžo iš pensijos sukurti filmo apie stalių Danielį Bleiką, vidutinio amžiaus našlį iš Niukaslo, kuris po infarkto negali nei dirbti, nei gauti valstybės pagalbą. Juosta pasakoja apie Danielio Bleiko pastangas gauti Britanijoje jam priklausančias socialines išmokas.

Danielis Bleikas, kurį suvaidino Dave'as Johnsas (Deivas Džonsas), pats užpultas bėdų, susidraugauja su jauna vieniša motina, auginančia du vaikus. Ji buvo nubausta už tai, kad pasirodė per vėlai socialinės rūpybos centre, todėl liko be pinigų maistui.

Aktorę Hayley Squires (Heili Skvirz) Kanų vertinimo komisija gyrė už vieną įtaigiausių vaidmenų, šiemet pamatytų Kanuose: motinos, kuri nusilpusi iš alkio, maisto banke negali susilaikyti neatidariusi keptų pupelių skardinės ir nesusibėrusi jų į burną.

„Mes prisimename žmones, kurie tai įkvėpė, ... tuos žmones, kurie be (maisto bankų) būtų alkani penktojoje pagal turtingumą planetos valstybėje“, – sakė K. Loachas. Jam ši „Auksinė palmės šakelė“ yra antroji – prieš dešimtmetį, 2006-aisiais, jis laimėjo šį apdovanojimą už juostą „Vėjas, siūbuojantis miežius“ (The Wind That Shakes the Barley). Dabar K.Loachas tapo tik devintu kino kūrėju, laimėjusiu šį prestižinį apdovanojimą dukart.

Vargšai kalti

Vykdydami tyrimą šiam filmui, kūrėjai apklausė žmones, dirbančius socialinio aprūpinimo centruose, kurie sakė, kad jiems nustatoma kvota, kiek paskirti sankcijų.

Viena filmo aktorių anksčiau dirbo D. Britanijos Darbo ir pensijų departamente, bet „nebegalėjo to pakelti“, šią savaitę spaudos konferencijoje sakė H. Squires.

Viena pagrindinių filmo temų yra tai, kaip neturtinguosius vertina kiti. Kadangi pagrindinis veikėjas Bleikas negauna ligos pašalpų, jis yra priverstas kreiptis dėl bedarbio pašalpos. Dėl to būtina valandų valandas ieškoti darbų, kurių turi atsisakyti, nes dėl ligos negali dirbti, bet sulaukia kaltinimų, kad yra veltėdis.

„Yra sąmoningo žiaurumo tame, kaip mes dabar organizuojame savo gyvenimus, kai pažeidžiamiausiems žmonėms yra sakoma, kad jų skurdas yra dėl jų pačių kaltės, – praėjusią savaitę žurnalistams sakė K.Loachas. – Jei neturi darbo, tai – tavo kaltė, kad negavai darbo. Nekalbame tik apie D. Britaniją, nemasinis nedarbas – visoje Europoje.“

K. Loachas taip pat perspėjo dėl kraštutinių dešiniųjų kilimo Europoje, o praėjusią savaitę sakė, kad jei D. Britanija per birželio referendumą nuspręs pasitraukti iš ES, ji galiausiai gali gauti tokią vyriausybę.

„Kai yra neviltis, (tuo) pasinaudoja žmonės iš kraštutinės dešinės“, – sakė jis.

Kairiųjų pažiūrų režisierius, kuriam kitą mėnesį sueis 80 metų, ir anksčiau garsėjo kaip menininkas, kuriam rūpi gyvenimo pažeminti ir paniekinti žmonės.

Jo juosta, laimėjusi aukščiausią Kanų festivalio apdovanojimą, pasakoja apie staliaus Danielio Bleiko kafkiškas pastangas po patirto širdies smūgio gauti Britanijoje jam priklausančias socialines išmokas.

Danielius Bleikas, kurį suvaidino Dave'as Johnsas (Deivas Džonsas), pats užpultas bėdų susidraugauja su jauna vieniša motina, auginančia du vaikus, kuri buvo nubausta už tai, kad pasirodė per vėlai socialinės rūpybos centre, todėl liko be pinigų maistui.

Prestižinis apdovanojimas britų kino meno veteranui buvo visiškai netikėtas, mat favoritais laimėti buvo laikoma linksma vokiška komedija „Tonis Erdmanas“ (Toni Erdmann), kurią pastatė Berlyne gyvenanti Maren Ade (Maren Adė), taip pat amerikietiško nepriklausomo kino legendos Jimo Jarmuscho (Džimo Džarmušo) kūrinys „Patersonas“ (Paterson).

„Turime suteikti vilties žinią – turime sakyti, kad įmanomas kitas pasaulis“, – atsiimdamas apdovanojimą sakė K.Loachas.

Režisierius festivalio metu žurnalistams sakė, jog „labiausiai pažeidžiamiems žmonėms sakoma, kad jų skurdas yra jų pačių yda“.

Po šios nelauktos sėkmės K.Loachas prisijungė prie elitinio režisierių, dukart tapusių „Auksinės palmės šakelės“ laureatais, klubo, kuriam taip pat priklauso broliai Lucas ir Jeanas-Pierre'as Dardenne'ai (Liukas ir Žanas Pjeras Dardenai) bei Emiras Kusturica.

Kanų festivalio „Didįjį prizą“ namo išsiveš 27 metų kanadiečių režisierius vunderkindas Xavier Dolanas (Ksavjė Dolanui) už temperamentingą šeimos dramą „Tai tik pasaulio pabaiga“ (Juste la fin du monde), kurioje vadina pirmojo ryškumo prancūzų žvaigždės, negailestinai išpeiktos kritikų.

Britanijai taip pat atiteko Žiuri prizas, kuris buvo skirtas Andreai Arnold (Andrėjai Arnold) už energija trykštančią juostą „Amerikietiška meilutė“ (American Honey) apie socialiai nuskriaustus jaunuolius, kurie verčiasi nuo durų prie durų pardavinėdami laikraščius.

Šiame filme, kuriame netrūksta marihuanos rūkymo, alkoholio ir įsimylėjimų, vaidmenį atliko Shia LaBeoufas (Šaja LaBafas).

Geriausio režisieriaus apdovanojimą pasidalijo rumunų režisierius Cristianas Mungiu (Kristianas Munžiju) ir prancūzų kūrėjas Olivier Assayas (Olivjė Asajas).

C.Mungiu, kuris „Auksinę palmės šakelę“ yra pelnęs 2007 metais, buvo apdovanotas už juostą „Abitūra“ (Bacalaureat) apie tėvo dilemą dėl to, kaip išmokslinti dukrą, kad ji gautų stipendiją studijuoti Britanijos universitete ir galėtų ištrūkti iš korumpuotos Rumunijos.

O.Assayas prizas teko už juostą „Asmeninė pirkėja“ (Personal Shopper), kurioje nusifilmavo Holivudo žvaigždė Kristen Stewart (Kristen Stiuart). Kritikams šis fantastinis trileris susižavėjimo nesukėlė ir buvo skandalingai nušvilptas.

Irano kino žvaigždė Shahabas Hosseini (Šahabas Hoseinis) laimėjo geriausio aktoriaus apdovanojimą už vyro, kurį sukrėtė žmonos užpuolimas, vaidmenį juostoje „Komivojažierius“ (Forushande).

„Šis prizas priklauso mano tautai, ir aš jį atiduodu jiems iš visos širdies“, – sakė 42 metų aktorius, kuris yra laimėjęs „Auksinį obuolį“ už vaidmenį 2011 metų filme „Išsiskyrimas“ (Jodai-e Nader az Simin). Abi šias juostas režisavo Irano kino meistras Asgharas Farhadi (Asgaras Farhadis).

Filipinų muilo operų žvaigždė Jaclyn Jose (Žaklin Chosė) laimėjo geriausios aktorės vaidmenį už pakeriantį motinos, kuri norėdama pragyventi yra priversta pardavinėti narkotikus, vaidmenį juostoje „Ma' Rosa“.

Užlipusi ant scenos pasiimti apdovanojimo ašarų netramdanti Jose sakė, kad ją „taip nustebino“ sprendimas apdovanoti ją už vaidmenį juostoje, kurią pastatė režisierius Brillante Mendoza (Briljantė Mendosa).

Po beveik dviejų savaičių žvaigždžių mirgėjimo ir skandalų, ir keleto jaudinančių filmų, pademonstruotų svarbiausioje pasaulio kino mugėje, „Auksinės palmės šakelės“ laureatą iš 21 juostos rinko vertinimo komisija iš devynių įžymybių, kurioms vadovavo „Pašėlusio Makso“ (Mad Max) kūrėjas George‘as Milleris (Džordžas Mileris).

„Bendrai tai buvo labai nuviliantys Kanai“, – sakė Toddas McCarthy (Todas Makartis) iš žurnalo „The Hollywood Reporter“.

„Tik du ar trys konkursinės programos filmai iš 15, kuriuos mačiau, buvo tikrai verti kelionės“, – sakė jis, paminėdamas „Tonį Erdmaną“ ir „Abitūrą“.

Paralelinės festivalio programos „Ypatingojo žvilgsnio“ („Un Certain Regard“) pagrindinis apdovanojimas šeštadienį atiteko nespalvotam suomių filmui apie boksą „Laimingiausia Olės Makio gyvenimo diena“ (Hymyilevä mies), kuris pasakoja apie įvykius prieš 1962 metų dvikovą tarp O.Maki ir amerikiečio Davey Moore‘o (Deivio Muro).

Praėjusiais metais Kanų pagrindinis prizas irgi netikėtai atiteko Prancūzijos režisieriui Jacques'ui Audiard'ui (Žakui Odjarui) dramą „Dypanas“ (Dheepan) sunkią traumuotų pabėgėlių iš Šri Lankos, siekiančių pradėti gyventi iš naujo, dalią.