Vaizdai stulbina
Žmonės negali patikėti tuo, ką mato.
Mindami dviračiais nuo Klaipėdos pusės jie mato kalnus iškirstų pušaičių, medžiai guli sukrauti į milžiniškas stirtas, kurios sudaro savotišką tunelį.
Miške sukinėjasi sunkvežimiai, jie važiuoja asfaltuotais dviračių takais. Toliau plyti pliki plotai.
Ne mažiau šokiruoti ir automobiliais į Nidą važiuojantys atvykėliai.
Akį rėžiantis nukirstų medžių vaizdas pasitinka juos kas keli kilometrai. Tvarkingai sukrauti rąstai byloja apie tai, kaip aktyviai Kuršių nerijoje darbuotasi pjūklais.
Septintajame kilometre atsiveria vaizdas ir į jūrą, ir į marias. Jo neužstoja dar pernai čia ošęs jaunuolynas buvusios gaisravietės vietoje.
Jūros pusėje atsivėrė didžiulė plynė, čia augusios kalnapušės – iškirstos.
Keliautojai nespėja atsitokėti nuo netikėtų vaizdų, kai juos pasitinka automobilių stovėjimo aikštelėse sukrauti storų medžių rąstai, o pro šiuos tarp retų pušų nuo kelio atsiveria vaizdas į pilkąsias kopas.
Anksčiau jas užstodavo miškas.
Naglių rezervate dar prieš metus lankytojai pėdindavo miško taku ir tik už kelių šimtų metrų jiems prieš akis atsiverdavo įspūdingos kopos.
Dabar didžioji šio miško medžių dalis guli krūvoje, o pro likusias retas pušis gerai matomos kopos.
Viskas dėl pinigų?
Neringos miškų reikalus išmanantys, bet nedirbantys nei Kuršių nerijos nacionaliniame parke, nei miškų urėdijoje, žmonės neoficialiai kalba, kad didesni nei anksčiau kirtimo mastai praėjusių metų rudenį ir šią žiemą įsibėgėjo iš dalies dar ir todėl, kad tam skirti ES pinigai.
Mat miško kirtimas Neringoje nėra pelningas.
Ilgus metus Smiltynės miškininku dirbęs Algimantas Laurinaitis taip pat girdėjo, kad Neringos miškuose atsirado plikų plotų.
"Mano akimis, kalnapušių kirtimas – nieko baisaus, tik tempai pernelyg dideli. Anksčiau mes kirsdavome po penkis hektarus per metus, todėl kirtimai niekam smarkiai neužkliūdavo, ypač nuo kelio matomuose plotuose. Kuršių nerijos miškai labai skiriasi nuo kitų Lietuvos miškų, todėl ten dirbti reikia visiškai kitaip. Galbūt prašalaičiui atrodo keistai tie kirtimai, bet girininkui miško projektas – kaip kunigui – maldaknygė. Kitaip jie nė negali elgtis", – kalbėjo A.Laurinaitis.
Vykdė "kopų atidengimo" planą
"Miškininkams kuo daugiau miško, tuo geriau. Mūsų tikslas, kad oštų miškai ir juose būtų visiems gera. Jei tik mes galėtume nevykdyti kirtimų, mes to tikrai nedarytume. Suprantame, kad esame kaip ant lėkštės, kad ir ką darytume, žmonės visa tai stebi ir mato. Mums tie kirtimai neša nuostolius, jokios naudos nėra. Kirsti turime dėl aplinkosauginių reikalavimų, gamtotvarkos projektų ir priešgaisrinės prevencijos", – tikino Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio vadovas Tomas Zaleckis.
Miškų urėdo pavaduotojas Kuršių nerijai Linas Žarnauskas paaiškino, kad kalnapušės per maždaug 120 gyvavimo metų atliko savo vaidmenį (sustiprino smėlynus) ir galiausiai paseno. Atėjo laikas jas keisti.
"Šiemet sutapo, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija vykdė nerijos tvarkymo bei kopų atidengimo planą, kitaip sakant, kraštovaizdžio formavimo kirtimus. Šie darbai sutapo su mūsų kirtimais, todėl susidarė įspūdis, kad Neringoje masiškai kertami miškai, – paaiškino T.Zaleckis. – Mes plynus kirtimus vykdėme tik ten, kur augo gamtinę brandą pasiekusios kalnapušės, kitaip tariant, sumedėjusios, pasenusios kalnų pušys. Jų mediena yra labai sakinga, be galo greitai dega ir sukelia milžinišką kaitrą. Didžiausias kalnapušių plotas iškirstas septintajame kilometre. Kitose vietose iškirsti mažesni, maždaug pusės hektaro ploteliai, kurie bus palikti savaiminiam atžėlimui."
Jei per trejus metus šiuose plotuose savaime neužaugs paprastosios pušys ir berželiai, atželdinimu pasirūpins miškininkai.
Dalį parduos aukcionuose
Miškininkai tikina ekonominės naudos, kirsdami šiuos plotus, neturintys. Daugiau nei gali atsodinti ir išvežti, kirsti medžių esą nesiima.
Pasak T.Zaleckio, esą šiuo klausimu tariamasi ir su visuomene. Apie ketinimus kirsti mišką urėdijos prieš tai informuoja per televiziją bei labiausiai skaitomus interneto portalus ir laikraščius.
Dalį nukirstų medžių ketinama panaudoti gaminant rekreacijai būtinas priemones: suoliukus, stendus.
Be to, nacionalinio parko darbuotojai medieną ketina panaudoti gamtotvarkai: kopų, kopagūbrių ir paplūdimių šlaitų tvirtinimui.
Tam tikras kiekis medienos bus parduotas aukcionuose.
Kirtimo liekanas taip pat ketinama parduoti vietos gyventojams, jei jie to norės. Apie 80 proc. jų bus panaudota Nidos katilinėje, kaip kuras išgauti energiją.
Kirs ir kitais metais
Kirtimus prie dviračio tako vykdė dar nenukirstą mišką aukcione nusipirkusios dvi bendrovės iš Klaipėdos regiono.
Jos turėjo nukirsti, sukrauti ir išvežti pasenusias, pavojingas gaisro požiūriu kalnapušes.
Jeigu pavyks sureguliuoti biokuro rinką, kitais metais bus nukirstas panašus kalnapušių plotas.
Pasak miškininkų, bus iškirsti visi pasenę, arčiausiai dviračių tako augantys kalnapušynai.
Būtent todėl šioje vietoje dabar sukinėjasi sunkioji technika. Kalnapušės čia kertamos mažinant gaisrų grėsmę.
Viena įmonė savo medieną jau išsigabeno. Iki kovo 15 d. visa mediena turi būti išgabenta.
Priešingu atveju ji bus perduota Miškų urėdijos nuosavybėn, tada ją išgabens miškininkai.
Dviračių takas – lyg vaiduoklis
"Kad ir kaip keistai skamba, dviračių takas dabar neturi šeimininko. Šis asfaltuotas takas anksčiau priklausė Kelių direkcijai. Dabar kelininkai savo registruose jo nebemato, jis tapo vaiduokliu. Mes nežinome, kas čia atsitiko. Jo nuosavybės klausimą sprendžia Aplinkos ministerija. Mano žiniomis, jį planuojama kapitaliai remontuoti, – pasakojo L.Zaleckis. – Nors takas nėra mūsų, mes reikalaujame, kad jis būtų kuo mažiau sužalotas, gal net atstatytas. Miško pardavimo sutartyje pasirašoma, kad pirkėjas yra visiškai atsakingas už aplinkos sutvarkymą, o kartu ir tako, kuriuo vežami nukirsti medžiai. Situaciją sekame ir ją kontroliuojame."
Urėdijos darbuotojai gali netinkamai sutartį vykdančius pirkėjus įtraukti į nepatikimųjų sąrašą, o tai jiems galėtų labai skaudžiai atsiliepti finansiškai ir įmonės reputacijai.
Sutarties nesilaikanti bendrovė ilgus metus netektų teisės pirkti rinkoje medieną.
Kuršių nerijoje kalnapušių turėtų likti apie tūkstantį hektarų.
Dalyje iškirstų plotų bus atsodinamos jaunos kalnapušės, kituose plotuose vėliau augs paprastosios pušys ir beržai. O kai kurie plotai liks tušti.
Pasak L.Žarnausko, gaisravietės vietoje iškirsta apie 60 hektarų natūraliai suvešėjusių medžių, kalninių pušų – apie 50 hektarų, planuojama jų iškirsti dar tiek pat.
Paliks pliką kalną
Septintajame kilometre kitapus kelio nuo iškirsto kalnapušėmis apaugusio ploto yra vieno didžiausių Kuršių nerijos miško gaisro vieta.
Čia ataugo jaunuolynas. Šioje vietoje dabar taip pat plika, į krūvas sukrauti nukirsti medžiai.
Pasak T.Zaleckio, Kuršių nerijos nacionalinio parko atstovai, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai, gamtotvarkos specialistai, ornitologai ir kitokie žinovai drauge sprendė, ką daryti su šia vieta.
Jie nutarė tą vietą palikti nuogą, taip parodant gaisrų padarytą žalą.
Šioje vietoje miškas buvo užsisėjęs savaime. Miškininkai patys nenorėjo priimti sprendimo, todėl kvietė ekspertus.
Miškotvarkos projektas, apimantis 2013–2020 metus, numato dalį kalnapušėmis apaugusių plotų iškirsti ir čia pasodinti paprastąsias pušis ir paprastuosius beržus.
Ten, kur kalnapušės sutvirtina šlaitus, jas ketinama palikti.
Taigi, Neringoje jų visų iškirsti neketinama, jos ir toliau sudarys didžiąją augalijos dalį, tik jos bus jaunos ir saugesnės gaisrų požiūriu.
T.Zaleckis tikino, kad nuo praėjusių metų rugsėjo iki šių metų vasario vidurio vykdyti kirtimai jau baigti.
Saugo smėlynų gamtą
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser teigė, kad jau prieš dešimtmetį buvo aišku, jog Kuršių nerijoje savaime plintantys miškai daro žalą ne tik biologinės įvairovės gausai, bet ir kraštovaizdžiui, kuris yra didžiausia vertybė UNESKO pasaulio paveldo statusą turinčioje teritorijoje.
Būtent todėl kirtimai buvo numatyti ir Naglių, ir Grobšto rezervatuose. Parko vadovė pripažino, kad tai tapo įmanoma, kai pavyko gauti ES struktūrinių fondų pinigų.
Kirtimus rezervatuose gamtotvarkos specialistai vadina langų atvėrimu į kopas.
"Taip atsitiko, kad šiemet kirtimai vykdomi arčiau kelių, todėl prie kelio galima pamatyti dideles stirtas medžių, o atvykėliams atrodo, kad šių metų kirtimai yra ypač dideli. Atvykėlių nepasitenkinimas kilo todėl, kad važiuojant keliu iš Klaipėdos į Nidą pro išretintą mišką akivaizdžiai matyti kopos, kai kur – ir marios, ir jūra", – teigė T.Zaleckis.
Nacionalinio parko ekologė Emilija Razmienė paaiškino, kad Kuršių nerijoje, medžiams plečiantis į smėlynus, plinta svetimžemės rūšys.
Tuo pat metu esą nyksta smėlynų ekosistemos, kurios yra svarbios Lietuvos ir Europos mastu retoms bei saugomoms augalų ir gyvūnų rūšims.
Pasak ekologės, kopose auga ypatingi, kitoms vietoms nebūdingi augalai, veisiasi reti drugiai, vabzdžiai, peri paukščiai, kuriems būtina atvira erdvė.
Kai smėlynai apželia ne tik pušimis, beržais ir alksniais, plinta ir invazinės augalų rūšys, keičiasi kraštovaizdis, nyksta smėlynų ekosistemoms būdingi augalai ir gyvūnai.
Todėl ir kertami savaime plintantys medžiai ir krūmai.
Atvėrė langus į kopas
"Projektas vykdomas trejus metus. Pernai atvertas vienas langas Naglių gamtiniame rezervate. Šiemet kirtimai buvo intensyvesni ir atverti du langai. Kitais metais liko tik nedidelis kalnapušių plotelis arčiau marių ir pašalinti atžalas naujai atvertose vietose. Daugiau pasikeitimų, kurie bus matomi nuo kelio, nebus daug metų, kol bus nuspręsta, ką daryti toliau, – patikino A.Feser. – Labai džiaugiuosi, jog pavyko gauti lėšų, nes kitaip vargu ar tai būtų buvę padaryta. Mes kasmet "ravėdavome" mažas pušeles ir stebėjomės, kokiu greičiu plečiasi jų plotai. Kuršių nerijoje kopų teturime 20 proc., miškų – apie 73 proc. Visuose su Kuršių nerijos tvarkymu susijusiuose dokumentuose pabrėžiamas mozaikiško, miško ir atvirų erdvių, kuriose išryškėja kopų reljefas, dermės unikalumas."
Parko vadovė teigė, kad kadaise šiame unikaliame gamtos kampelyje pavojų kėlė pustymai, dabar didžiausia problema – spartus užaugimas.
Kertamas miškas paprastai sukelia neigiamų emocijų.
A.Feser teigimu, po metų net nepagalvosime, kad galėjo būti kitoks sprendimas.
Reiškia abejones
"Niekas negali pasakyti, kiek tų paukštukų turi būti: šimtas ar pusantro šimto. Gal galime pasirinkti mažesnį sparnuočių skaičių, bet išlaikytume mišką? Čia klausimas: kam nuo to geriau? Gal turėtų būti atliekami kokie nors tyrimai, kad žinotume, ar pasiekta numatytų tikslų? Juk neatmestinas variantas, kad mišką nukirtome, o geidžiamo rezultato nesulaukėme, augalai ar gyvūnai ten neapsigyveno, nes, pavyzdžiui, toje vietoje pučia pernelyg stiprus vėjas. Vienos teisybės nėra, bet niekas nežino, kur yra tas aukso vidurys", – svarstė pavardės prašęs neskelbti Kuršių nerijos gamtos žinovas.
Tuo metu miškininkai ir saugomų teritorijų specialistai tikino negalintys padaryti nieko kita, nei yra parašyta projektuose.
"Tai yra gal 400 lapų knyga dar ir su dviem dideliais priedais. Bet kuriam medeliui nukirsti leidimą gauname iš valstybinės miškų tarnybos. Jokios saviveiklos čia nėra ir negali būti, – aiškino L.Žarnauskas. – Paprastai šiuo metu būdavo sniego, ir Neringoje, šiurkščiai kalbant, niekas nesivalkiodavo ir tokių klausimų nekildavo. Kai ateidavo lankytojai, viskas būdavo pabaigta, sutvarkyta, takučiai nušluoti, visi būdavo laimingi. O dabar, kai atvykėliai pamatė dirbančią techniką, vežančią medieną, prasidėjo klausimai."
Miškininkai įsitikinę, kad neringiškiai supranta, kas vyksta pusiasalyje, o daugiausia nepasitenkinimo viešoje erdvėje esą reiškia nieko neišmanantys kauniečiai ir vilniečiai.
