Kasmet sukdami galvas, kaip Lietuvos valstybės šventėms suteikti naują prasmę, klaipėdiečiai nebesusimąsto, jog dar visai neseniai, norėdami įamžinti garbingus šalies praeities faktus bei asmenybes, kūrėjai buvo priversti kalbėti Ezopo kalba.
Kęstutis tapo sargybiniu
Buvo 1982 metai – 600-osios Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mirties metinės. Garsiai apie tai tada nebuvo kalbama, bet jauno skulptoriaus Kęstučio Musteikio galvoje gimė mintis tą datą pažymėti.
„Jeigu skulptūroje būčiau pavaizdavęs kokius nors lietuviškus pagoniškus ženklus, tuo metu tokios skulptūros tikrai niekas nebūtų leidę statyti. Sukūriau į skydą pasirėmusį vyrą. Svarsčiau taip: kunigaikštis Kęstutis išlaikė valstybės sienas, tai buvo rūpestingas valdovas, todėl pavaizdavau jį panašų į rūpintojėlį. Kaip valdovui jam derėtų turėti ir kardą, bet jis pasirėmęs tik į skydą, todėl gali tik gintis. Pavadinau darbą „Sargyboje“, nes Kęstutis nebūtų gavęs teisės čia stovėti. Didinga Lietuvos praeitis nebuvo tas objektas, kuriam buvo galima statyti paminklus“, – prisiminė skulptorius.
Dabar K.Musteikis nenorėtų perrašyti skulptūros pavadinimo. Tas tikrovės neatitinkantis pavadinimas, jo manymu, jau yra tapęs savotišku paminklu sovietinei praeičiai, kai negalima buvo sakyti to, ką manai ar darai.
Būtent todėl skulptorius mano, kad pasikeitus istorinėms aktualijoms nereikėtų griauti senųjų paminklų, nes taip istorijos neįmanoma perrašyti, o tik nuskandinti į praeitį tikrus įvykius.
Kai suprato, kad niekas iš partinių funkcionierių prie skulptūros neprisikabino ir ji gavo teisę išvysti dienos šviesą, autoriui palengvėjo.
Kultūrą uždarė žiede
Kitas Skulptūrų parke stovintis K.Musteikio darbas „Gėlės žiedas“ taip pat turi paslėptą mintį, kurią sovietmečiu drausta garsiai išsakyti.
„Pienės pumpuras turi labai gražią struktūrą, lyjant lietui žiedas užsidaro. Lietuvoje dažnai lyja, tad pienėms dažnai tenka užverti žiedlapius“, – svarstė autorius.
Panašią paralelę autorius vedė su kultūra, kuriai sovietmečiu nebuvo sąlygų vystytis, todėl ją simbolizuojantis žiedas yra užsidaręs. Tačiau atrankos komisijai tokių dalykų skulptorius neaiškino. Ant žiedo autorius uždėjo antikinės kolonos kapitelį, simbolizuojantį gilias tautos kultūrines tradicijas, ir "užvėrė" jį žiedlapiais.
Kalant šią skulptūrą, nuo apatinės jos dalies nulūžo dalis akmens. K.Musteikis ant jo iškalė žodžius – „Tauta, jėga, žemė“ – ir nulūžusią dalį priklijavo.
„Negalėjau parašyti frazės „Tautos jėga – vienybėje“, bet šie žodžiai reiškia tą patį. Tai reiškia, kad čia gimę visi turime tą patį kodą. Tikėjausi, jei kada nors ta dalis nukris, po daugelio metų archeologai ją ras ir perskaitys žodžius. Praėjo nemažai metų, bet priklijuotas fragmentas dar laikosi. Matyt, tada niekam neužkliuvo tie žodžiai, gal tiesiog nepamatė“, – pasakojo K.Musteikis.
Panašu, kad daugelio paslėptų simbolių sukūrusių skulptorių sovietmečiu naudotą Ezopo kalbą dabar mažai kas beiššifruoja.
Už teatro – vieta skulptūrai
Skulptorius Algirdas Bosas Klaipėdoje gali parodyti ne vieną savo kūrinį. Tačiau jis gali kalbėti ne tik apie miestą puošiančias savo skulptūras, bet ir apie darbus, kurių sovietiniai ideologai neleido statyti.
Vienas jų 1979 metais turėjo atsirasti tarp Dramos teatro ir Danės upės. Būtent tam buvo supilta kalvelė, kuri turėjo pakylėti skulptūrą aukštėliau, ir net išpiltas pamatas. Skulptorius A.Bosas sugalvojo nevienprasmišką skulptūrą „Ikaras“.
„Galvojau apie tai, kad mes visi kovojame, dirbame, nudegame, bet vėl kylame. Norėjau įprasminti viltį. Ideologiškai ketinome paremti šį sumanymą tada labai gerbto poeto Eduardo Mieželaičio eilėraščio ištrauka. Maniau, kad toje erdvėje šis darbas būtų labai tikęs. Vario skulptūra būtų buvusi apie penkių metrų aukščio. Jau buvo padarytas pamatas, aikštėje pasodinti plačialapiai ąžuolai“, – prisiminė skulptorius.
Leninas – tarp Ikaro kojų
Autorius jaudinosi, kad meno taryba Vilniuje gali skulptūros nepatvirtinti, nes legendinis Ikaras buvo pakilęs pernelyg arti saulės ir apdegęs krito.
Sovietinės ideologijos apologetų logika buvo sunkiai nuspėjama, tad autorius baiminosi, kad skulptūra gali būti palaikyta propaguojanti pesimizmą. To meto supratimu, kultūra žmonių sąmonėse privalėjo diegti veržimąsi aukštyn, platyn.
Meno taryboje Vilniuje savo kūrinio idėją autoriui pavyko puikiai apginti.
Tačiau Klaipėdoje skulptorius sužinojo, kad vietos partiniai veikėjai neleido statyti skulptūros.
Priežastis – visiškai banali. Krintantis Ikaras turėjo remtis į žemę tik vienu sparnu. Partiečiai įžvelgė perspektyvą, kad žiūrint tam tikru rakursu tarp Ikaro kojų matytųsi Leninas, kurio skulptūra tada stovėjo aikštėje, dabar vadinamoje Atgimimo vardu.
Vytis tapo Rytu
Dar vieną nerealizuotą skulptūrą, skirtą įamžinti prūsų sukilimo vadą Herkų Mantą, sugalvojo skulptorius Regimantas Midvikis.
A.Bosas pasakojo, jog autorius buvo sumanęs ant kalvos už senosios turgavietės autobusų stotelės link pastatyti gal 10 metrų pasvirusią koloną. Iš tos kolonos turėjo tarytum išnirti raitelis, primenantis Vytį.
Mintis buvo labai graži, bet sovietinių ideologų baimės buvo daugiau, tad tokio Herkaus Manto klaipėdiečiai nepamatė.
Beje, ir santūrus karžygys, įspraustas į sieną šalia Buities rūmų dabartinėje Herkaus Manto gatvėje, buvo tik labai atsargiai vadinamas šio prūsų sukilimo vado vardu.
Sovietmečiu Lietuvoje atsirado kelios Vytį primenančios skulptūros. Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, pastatytas raitelis, užuot pavadintas tikruoju vardu, gavo Ryto pavadinimą. Tai buvo tik užuomina į Lietuvos herbo simbolį.
„Dabar net keista, kaip tie ideologiniai sargai bijojo bent kokios nors užuominos į praeities simbolius. Pasirodo, jie turėjo instrukcijas“, – kalbėjo A.Bosas.
M.Mažvydą liepė patraukti
Sovietmečiu tabu buvo vaizduoti net lietuviškos raštijos pradininką Martyną Mažvydą, kurio bijota kaip nacionalinio pasididžiavimo simbolio.
Apie 1980-uosius skulptorių simpoziumo Smiltynėje metu A.Bosas nusprendė iš akmens iškalti skulptūrą šiai asmenybei įamžinti.
Panašų darbą prieš kelerius metus jis jau buvo sukūręs iš raudonmedžio.
Kalant M.Mažvydą, akmuo neatlaikė liepsnosvaidžio karščio ir skilo išilgai pusiau. Tačiau autorius galiausiai laiku baigė netipišką tiems laikams skulptūrą ir kone paskutinę naktį prieš atidarymą pastatė pačioje Skulptūrų parko pradžioje. Atrodė, lyg tai būtų ne viena iš daugybės parko skulptūrų, o paminklas lietuviškos raštijos pradininkui.
„Skulptūroje tilpo viskas: ir M.Mažvydo knygų lapai, ir abipus Nemuno pasklidusi jo darbų reikšmė. Darbas atrodė moderniai“, – prisiminė A.Bosas.
Maždaug po mėnesio valdžia liepė skulptūrą iš tos vietos patraukti ir pakeisti pavadinimą. Tada teko ją pervardyti „Interpretacija M.Mažvydo tema“. Tiesa, dabar šiam darbui sugrąžintas pirminis vardas, bet į senąją vietą grąžinti jo nebeįmanoma, nes toje vietoje nutiestos komunikacijos, tad nebegalima išlieti pamato.
„Dabar jau sunku net suprasti, kad ideologiniais sumetimais iš parko norėta išvežti net "Bangpūtį", nors tai – mitinė būtybė, labai tinkama uostamiesčiui. Tik per plauką jis buvo paliktas parke“, – prisiminimais dalijosi skulptorius.
Pasiūlymas – varlė fontanas
Ko gero, retas klaipėdietis žino, jog Klaipėdos senamiestyje yra įamžinta legendinė asmenybė Jurgis Baltrušaitis.
Poetas, eseistas, vertėjas, diplomatas, tarpukariu Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS sovietmečiu nebuvo draudžiama asmenybė, bet jo stengtasi nepastebėti.
Galbūt taip elgtasi todėl, kad išduodamas Lietuvos Respublikos kelionės dokumentus persekiojamiems žymiems Rusijos inteligentijos atstovams J.Baltrušaitis sudarė galimybes jiems pasitraukti į Vakarus, prisidengiant lietuvių pabėgėlių grįžimu į tėvynę.
Vieną senamiesčio kiemą, kur vietoje sugriauto namo atsirado aikštelė, maždaug 1979 metais miesto valdžia sumanė papuošti skulptūra. Pasiūlymų būta nemažai. Tarp jų – net varlės skulptūra su fontanu. Šiam sumanymui įgyvendinti buvo net pakloti vendentiekio tinklai.
"Bokšte" įkurdino poetą
Netikėtos erdvės akcentu turėjo tapti A.Boso skulptūra „Bokštas“. Tai, ką dabar mato praeiviai, yra tik nežymiai panašu į pirminį sumanymą. Pagal projektą skulptūra turėjo būti vos poros metrų aukščio. Dabar ji yra aukštesnė nei 5 metrai.
„Tai turėjo būti kūrinys ne kam nors, ne kažkam, o visiems. Kadaise čia stovėjo namas, gyveno žmonės. Paprasčiausias namas. Paprasčiausi žmonės. Gyveno. Mylėjo. Džiaugėsi. Gimdė vaikus. Kentėjo. Mirė. J.Baltrušaitis negyveno Klaipėdoje, bet tai buvo jo šimtmetis. Jis savo poezijoje bene anksčiausiai pamatė ir parodė mūsų ryšį su kosmosu. Jo poezija, jo ryšys su kosmosu buvo labai artima mano darbui“, – aiškino savo sumanymą skulptorius.
A.Bosas sugebėjo įkomponuoti į skulptūrą net du šios istorinės asmenybės portretus bei pacituoti vieną jo eilėraščių: „Būties aušra – už tavo durų, virš tavo vartų – visata“.
Dešimtmetį kurta skulptūra senamiestyje atsirado Atgimimo laikais, kai priekabių dėl ideologinių dalykų kūrėjai sulaukdavo kur kas mažiau.
