Šie miglotais faktais paremti padavimai vaidina itin svarbų vaidmenį ir mūsų dienomis, mat Kremliaus balalaikininkai, siekdami pateisinti specialiąją operaciją, neretai miestui ir pasauliui suokia giesmeles apie organiškus Ukrainos ir Baltarusijos ryšius su Rusijos civilizacija.

Jomis veikiausiai bandoma pašaliniams, menkai su Rytų Europos praeitimi susipažinusiems asmenims, įdiegti nuostatą, kad Kremliaus politikų elgesys yra teisėtas ir kad nei Baltarusija, nei Ukraina, nei kitos regiono valstybės neturi teisės net pagalvoti apie savarankiškumą arba priklausymą Europos Sąjungai bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiose giesmėse yra tam tikra dalis tiesos. Kijevo Rusia, kaip ir Bizantijos imperija bei Aukso Orda, veikiausiai padarė nemenką įtaką rusiško stiliaus ir gyvenimo būdo formavimuisi, tačiau moksliškai ir politiškai teisingiausia būtų šiuolaikinės Rusijos iškilimą sieti ne su pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pabaigoje siautėjusiais variagais, o su Maskvos miesto raida (prasidėjo maždaug XIV a. pradžioje) ir kasmet vis labiau augusiu jo didžiūnų politiniu apetitu.

Kijevo Rusios didikai nevykdė tokios sektantišku fanatiškumu atsiduodančios, fundamentalios, visa apimančios imperialistinės politikos, kokią iki pat šių dienų puoselėja Kremliaus šeimininkai. Net ir didelę dalį Azijos bei gabalą Europos užkariavę mongolai pasotindavo savo alkį paprasčiausiu plėšikavimu, griovimu ar prievartavimu. Jų ekspansijos užkariautas tautas paveikė labai paviršutiniškai, tad faktas, kad Temudžino (1162–1227) ir jo ainių kurta imperija greitai subyrėjo, nieko neturėtų stebinti.

„Sovietų Sąjunga buvo (o Rusija vis dar tebėra) ideokratinė imperija, tačiau ne kolonijinė, pavyzdžiui, kaip Austrija-Vengrija, Britanija ar Ispanija. Kokia yra Rusijos imperija? Kai kas ją gali apibūdinti, kaip teokratinę imperiją, nes ji buvo sukurta idėjos pagrindu. Rusijos valstybės ir visuomenės koncepciją suformavo idėja, kad Maskva – Trečioji Roma“, – ketvirtoje Sovietų Sąjungai apraudoti skirto dokumentinio serialo „Viso gero, draugai!“ (Farewell, Comrades!) dalyje samprotavo ekspertas Jurijus N. Afanasjevas (1934–2015).

Manoma, kad viskas prasidėjo XIII a. antrojoje pusėje, Danieliui Aleksandrovičiui (1261–1303) tapus atokaus Maskvos miestelio valdovu. Jis buvo ketvirtasis ir jauniausias žymiojo Aleksandro Jeroslovičiaus (1221–1263), išgarsėjusio pergalingomis kovomis su vokiečių ir švedų krikščionimis ant ledo, sūnus. Dėl didžiūnų vidaus kovų susilpnėjusią Kijevo Rusią galutinai pražudė mongolų invazija, tad regione atsivėrė politinis vakuumas. Naujasis Maskvos valdovas pradėjo steigti bažnyčias, vienuolynus ir kovoti su savo giminaičiais dėl žemių.

Pakeitęs savo tėvą, Danieliaus sūnus Jurijus (1281–1325) žengė dar toliau. Siekdamas įveikti kitus aristokratus, jis pradėjo bendradarbiauti su Aukso Orda ir netgi vedė vieno šios valstybės didžiūno seserį.

Jurijų pakeitęs brolis Ivanas (1288–1340 ar 1341), pramintas „Pinigų krepšiu“ (Kalita) taip pat bendradarbiavo su mongolų valstybe ir jos vardu rinko duoklę iš kitų Rusijos žemėse viešpatavusių aristokratų. Vykdant šią veiklą, augo ne tik Maskvos politinis statusas, bet ir turtai, o iš gautų pajamų būdavo supirkinėjamos žemės ir statomi mūriniai maldos namai.

Tais laikais slavų žemes vargino ne tik Azijos klajokliai, bet ir šiuolaikinėje Marijos žemėje gyvenantys pagonys bei užkrečiamų ligų (maro) plitimas. 1380 m. rugsėjį Kulikovo lauke, prie Dono upės, įvyko legendinės kautynės, atnešusios amžiną šlovę „Pinigų krepšio“ anūkui Dmitrijui Ivanovičiui (1350–1389), mongolų didžiūnui Mamajui (1325–1380 arba 1381) ir jų kariams, tačiau rimti politiniai pokyčiai Aukso Ordos ir Maskvos santykiuose buvo pasiekti praėjus daugiau nei šimtui metų prie Ugros upės (1480 m. ruduo).

Tuo metu Maskvoje jau šeimininkavo Ivanas III (1440–1505), kurį galima laikyti vienu svarbiausiu ir įtakingiausiu Rusijos didžiūnų, padėjusių pamatus savo anūko Ivano Vasiljevičiaus (1530–1584) ir vėliau po jo buvusių valdovų siautėjimui.

Ivanas III tęsė savo pirmtakų politiką. Jis ne tik užkariavimais, paveldėjimais, pirkimais bei vedybomis didino Maskvos žemių įtaką, bet ir siekė įgyti visokeriopą galią prieš kitus slavų didžiūnus bei kvietėsi Vakarų Europos amatininkus, trokšdamas suteikti Maskvai naujų technologinių galimybių.

Jis taip pat kariavo su Marijos žeme, kuri per krikštą ir dinastijų ryšius susirišo su katalikiška Lenkija, dėl įtakos pusiau autonomiškose slavų kraštuose ir galiausiai išleido savo dukterį Eleną Ivanovną (1476–1513) už Marijos žemės valdovo Aleksandro (1461–1506).

Elenos motina ir antroji Ivano III žmona Sofija (1449–1503) buvo Bizantijos imperijos provincijos despoto dukra ir paskutiniojo Rytų Romos imperatoriaus Konstantino XI (1405–1453) dukterėčia.

Ivano ir Sofijos sūnus Vasilijus Ivanovičius (1479–1533) politikoje nuveikė nedaug, tačiau jis gavo žymiąją pataikaujančio pobūdžio žinutę, atsiųstą Pskovo šventiko Filotėjaus (1465–1542). Būtent joje tvirtinta, kad dvi Romos jau sunaikintos, trečioji stovi, o ketvirtosios nebus.

P.S. Čia putinų viržynė/ Čia krūmas jų vešlus/ Čia Kremlius su birbyne/ įstatė sau ragus.

Kiekvienos jų ideologinėje atmintyje galima rasti pasakojimų apie visai valstybei ir tautai svarbius karus, sukilimus, riaušes, po kurių buvo įtvirtintas pavergėjų jungas (arba atvirkščiai – padėti pamatai savarankiškumui).

Kiekvienoje valstybėje galima rasti kankinių, kuriuos kažkas nušovė, primušė, išvežė, pakorė arba kurie susidegino patys. Kraujo auka ir protėvių žygdarbiai yra du kertiniai akmenys, ant kurių statoma kiekvienos tautos savimonė bei orumas.

Liūdna tėra veikiausiai tai, kad tik nedaugelio tautų atstovai turi tokius stiprius pautus, kad veržtųsi versti kalnus, džiovinti vandenynus ir teiktųsi primesti savo valią, gyvenimo ir mąstymo būdą kitoms etninėms grupėms. Mūsų laimei (ar nelaimei) rusų tauta – viena jų.

Rusijos Federacija – viena didžiausių pasaulio valstybių, kurios pasienis ribojasi su Rytų ir Šiaurės Europa, Arktimi, Šiaurės Amerika, Ramiuoju vandenynu, Rytų, Pietryčių ir Centrine Azija bei Artimaisiais Rytais.

Nors ši valstybė dažniausiai siejama su rusiškai kalbančiais ir stačiatikybę išpažįstančiais slavų kilmės žmonėmis, joje taip pat gyvena totoriai, čečėnai, baškirai, čiuvašai, avarai, armėnai, ukrainiečiai, darginai, kazachai, kumykai, kabardinai, ingušai, lezginai, osetinai, mordviai, jakutai, azerai, buriatai (apie juos buvo daug kalbama per specialiąją operaciją), mariai, udmurtai, tadžikai, uzbekai, tuviai, Krymo totoriai, čerkesai ir t. t.

Nuo etninio ir lingvistinio margumo jau raibsta akys, tačiau religijų, tikėjimų ir kultų gausa bei įvairove Rusija veikiausiai pranoktų net ir provincijos šokių ansamblio „Raiboji antelė“ trupės užkulisiuose verdantį gyvenimą.

Religinis, etninis ir lingvistinis margumas, kaip ir federacinė valstybės valdymo sistema, dažniausiai liudija apie imperialistinio pobūdžio praeitį ir su ja susijusių politikų svajones sukurti milžinišką pasaulį, po viena vėliava galintį priglobti slavus, germanus, tiurkius mongolus, krikščionis, musulmonus, pagonis ir budistus.

Ar galima teigti, kad ruso, kaip ir amerikiečio, kino, vikingo, romėno, brito sąvoka yra gerokai platesnė nei italo ar švedo? Ar galima kelti versiją, kad ji reiškia ne vien priklausomybę konkrečiai etninei grupei, bet ir tam tikrą gyvenimo bei mąstymo būdą?

Nors šiuolaikinės Rusijos susiformavimą labiausiai derėtų sieti su Maskvos girias ir pelkynus valdžiusių aristokratų iškilimu (XIII–XVI a.), nacionalistinio požiūrio besilaikantys ekspertai kone visada Rusijos valstybingumo pradžią sieja su Kijevo Rusia bei mitologizuotu skandinavų kilmės herojumi Riuriku, veikiausiai gyvenusiu IX a.

Pasakojimams apie Kijevo Rusią ir Riuriką daug dėmesio skiria ir specialiosios operacijos propagandistai, tuo siekdami nutiesti ideologinius ryšius tarp Rusijos, Ukrainos bei Baltarusijos ir pateisinti šiuolaikinę Kremliaus užsienio politiką.

Itin svarbu ir tai, kad Riurikas veikiausiai buvo vikingas (jeigu jis apskritai egzistavo), o vikingai, kaip turbūt visiems žinoma, jau yra savotiškas prekės ženklas, su kuriuo sieti savo šaknis daug kam norisi.

Iškasenų ekspertai tvirtina, kad apie pirmųjų žmonių pasirodymą dabartinėse Rusijos Federacijos žemėse liudijantys įrodymai siekia bene pačius ankstyviausius paleolito (senojo akmens amžiaus) laikus. Rusijoje taip pat yra aptikta ir neandertaliečių veiklos pėdsakų, taip pat šios rūšies žmonių kryžminimosi su kitomis rūšimis įrodymų, tačiau tai su specialiąja operacija veikiausiai nėra susiję.

Ekspertai taip pat daug dėmesio skiria vadinamajai Ponto stepei, besidriekiančiai Rusijos, Ukrainos ir Kazachstano žemėse. Viena versija teigia, kad būtent iš čia kilo indoeuropiečių kalbomis burbančių žmonių protėviai.

Taip pat manoma, kad dabartinėse Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos žemėse daugelį amžių gyveno vadinamieji rytų slavai, kurių egzistenciją, matyt, veikė Bizantijos imperija bei įvairiausios karingos klajoklių gentys (pvz., chazarai).

Pasak legendų, antroje IX a. pusėje rytų slavų genčių atstovai, trokšdami, kad juos valdytų griežtas ir teisingas lyderis, pasikvietė pas save skandinavą Riuriką (Rytų Europoje vikingus vadino variagais) ir du jo brolius.

Broliai greitai mirė ir Riurikas tapo vienvaldžiu valdovu. Bekeliaudami į Bizantijos sostinę Konstantinopolį, Riuriko karvedžiai aptiko chazarų valdytą miestelį (tai veikiausiai buvo dabartinis Kijevas). Gyvenvietę jie užpuolė ir, išviję chazarus, pavertė ją variagų nuosavybe. Taip esą buvo įkurta Kijevo Rusia ir padėti šiuolaikinių Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybių pamatai.

Naujoji valstybė praturtėjo dėl kailių, vaško, medaus ir vergų prekybos. Ji taip pat kontroliavo svarbius prekybos kelius, jungiančius Baltijos jūros regioną su Artimaisiais Rytais, o jos atstovai pradėjo rengti reidus į Bizantijos imperijos žemes, tad galiausiai Rytų Romos valdovai ėmė siųsti į slavų žemes krikščionių misionierius.

Antroje XI a. pusėje politinė Kijevo Rusios saulė pradėjo leistis. Valstybę vis labiau vargino didžiūnų ir klanų vidaus kovos dėl valdžios, o galiausiai (XIII a. pirmojoje pusėje) Kijevo Rusią nusiaubė Temudžino (1162–1227) anūko Batu (1205–1255) vedami mongolai, paversdami jos aristokratus duoklę Aukso Ordai mokančiais pastumdėliais.