Pavydėdami vienuoliams sėkmės ir talentų, imperatoriaus dvariškiai nukreipė valdovą prieš jam padėjusius asmenis. Vienuolynas buvo sugriautas, o dauguma jame gyvenusių asmenų – išžudyti.

Siekdami keršto, išgyvenusieji įsteigė slaptą organizaciją, turinčią vienintelį tikslą – nuversti iš Mandžiūrijos kilusią Qing dinastiją ir grąžinti valdžią paskutinės hanių (kinų) Ming (1368–1644) dinastijos atstovams.

Tai buvo vadinamojo Triados arba Trejybės (san he hui) judėjimo, įkūnijančio dangaus, žemės ir žmogaus vienybę, pradžia.

Mūsų laikais Triados vardu dažniausiai vadinamos Kinijos organizuoto nusikalstamumo grupuotės, veikiančios Honkonge arba Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau po šiuo vardu gali slėptis ir visa galybė slaptųjų politinių, Vakarų laisvuosius mūrininkus (Freemasons) primenančių brolijų.

Nuo pat pradžių Triados padaliniai veikė slaptai ir decentralizuotai, o jos nariai rinkdavosi ložėse, primenančiose laisvųjų mūrininkų susibūrimų vietas. Pasakojama, kad norėdamas tapti brolijos nariu kandidatas privalėjo įšventinimo ceremonijoje išgerti alkoholio, sumaišyto su savo paties krauju, ir nuolatos kartoti priesaiką, draudžiančią išduoti pašaliniams asmenims organizacijos paslaptis.

Nuo pat pradžių Triados padaliniai veikė slaptai ir decentralizuotai, o jos nariai rinkdavosi ložėse, primenančiose laisvųjų mūrininkų susibūrimų vietas.

Vėliau, jau tapę brolijos nariais, pasitelkę vaizdingus posakius ir gestus žmonės galėdavo nustatyti, ar sutikti nepažįstamieji priklauso tai pačiai organizacijai.

Siekdami išjudinti Qing valstybės pamatus, Triados nariai veikiausiai užmezgė kontaktus su plėšikaujančiais ir turtingus asmenis grobiančiais banditais (kai kuriuos jų galbūt net priėmė į savas gretas), tad slenkant dešimtmečiams politinių tikslų siekiančią sektą įvairūs tyrinėtojai bei liežuvautojai pradėjo sieti dar ir su grynojo pelno trokštančiais kriminalinio pasaulio atstovais arba turtinguosius plėšiančiais banditais-"teisuoliais".

Manoma, kad iš politinės Triados kai kurie organizuoto nusikalstamumo atstovai perėmė ne tik pavadinimą, bet ir mįslingąjį naujokų įšventinimo ritualą. Entuziastingi asmenys politinės Triados veiklos pėdsakų galėtų aptikti dar 1850–1864 m. sukilime, tačiau svarbiausi ir dramatiškiausi, su Kinijos slaptosiomis draugijomis siejami procesai vyko XIX–XX a. sandūroje.

Tuo metu Kinijos imperijos žemėse augo politinė ir ekonominė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Japonijos, Vokietijos ir net Rusijos įtaka, o krikščionybės išpažinėjai siekė įgyti vis daugiau privilegijų bei populiarinti savąjį tikėjimą. Tarsi viso to būtų negana, įvairius Kinijos kraštus nusiaubė gamtinės stichijos (sausra ir potvyniai), tad, susimaišius nacionalistinio pobūdžio nuoskaudų brandintam pykčiui ir įvairioms pragmatinėms buitinėms bėdoms, kilo grandininė reakcija, niekuo nenusileidžianti Duginų Sašenkos (1962) dukters vairuojamo "Toyota" automobilio sprogimui karštą 2022 mūsų Viešpaties metų dieną.

1897 m. lapkričio 1 d. dabartinėje Šandongo provincijoje (tuo metu joje savo šaknis siekė suleisti Antrasis reichas, gyvavęs nuo 1871 iki 1918 m.) grupė ginkluotų žmonių įsiveržė į pastatą, kuriame buvo apsistoję Dieviškojo žodžio bendruomenės (Societas Verbi Divini) atstovai, ir nužudė du Vokietijos katalikų misionierius – Richardą Henlę (1863–1897) ir Franzą Xaverą Niesą (1859–1897).

Nuo tada pasaulyje vis dažniau kalbėta apie Rytų kovų menus ir juos išmaniusius, "boksininkais" pramintus, antivakarietiškomis bei antikrikščioniškomis nuotaikomis užsikrėtusius Teisingųjų ir harmoningųjų kumščių brolijos narius.

Šios brolijos nariai ne tik mosavo kumščiais ir šaltaisiais ginklais. Sklandė kalbos, kad prieš kiekvieną kovą jie atlikdavo specialius hipnozės seansus, leidžiančius pasiekti transą ir praplėsti galimybių ribas (transo teikiamos galios turėjo juos apsaugoti nuo pragaištingų vakarietiškų šautuvų kulkų).

Taip pat pasakojama, kad boksininkais praminti asmenys nešiojo sėkmę pritraukti turinčius amuletus ir neretai konsultuodavosi su potencialiais Rusijos realybės šou "Ekstrasensų mūšis" dalyviais.

1898 m. spalį grupė "boksininkų" viename Kinijos kaime (tai veikiausiai Liyuantun gyvenvietė Henano provincijoje) užpuolė vietinę krikščionių bendruomenę. Ši bendruomenė jau ne vienerius metus kurstė Kinijos nacionalistų pyktį, mat krikščionių bažnyčia buvo įkurta senoje budistų šventykloje.

Po metų "boksininkai" apsireiškė Šiaurės vakarų Šandonge. Čia jie susirėmė su Qing valdžios atstovais. 1900 m. pavasarį "boksininkų" veikla išplito už Šandongo ribų. Judėjimo nariai siautė po kraštą degindami bažnyčias, žudydami atsivertusius kinus arba krikščionių misionierius.

"Antgamtinių galių turintys boksininkai sukyla tik tam, kad išvaduotų Šiaurės lygumą iš demonų, kurie užvaldė Dangaus žemę, versdami kinus priimti krikščionybę. Tie žmonės negerbia nei dievų, nei budistų, jie nepaiso protėvių dvasių, nesilaiko jokių principų, kurie sieja žmones. Lietus apleido mus, žemė išdžiūvo, nes krikščionių bažnyčios užvėrė Dangų. Nemirtingieji tam priešinasi, dievai pyksta. Jei norite išvyti demonus, tai padaryti nesunku. Ardykite geležinkelius! Naikinkite garlaivius!" – mąstė, o kartais ir garsiai skelbė statistiniai prieš Vakarų imperializmą sukilusio Kinijos šeimų maršo dalyviai.

Siekdami išvengti antgamtinio "boksininkų" kumščio, dalis vakariečių ir keli tūkstančiai į krikščionybę atsivertusių Kinijos žmonių pasislėpė vadinamajame Pekino pasiuntinybių kvartale (šioje miesto dalyje nuo 1861 iki 1959 m. veikė dauguma diplomatinių atstovybių).

Tais metais Kinijos "boksininkų" šėlsmą patyrė ir jaunas kalnakasybos ekspertas Herbertas (1874–1964) su žmona Lou (1874–1944). 1929 m. Herbertas tapo 31-uoju JAV prezidentu. Šiuo metu teigiama, kad jis buvo vienas prasčiausiai JAV vadovo pareigas ėjusių politikų.

"Jaunuolis šeimoje privalo gerbti tėvus ir jų klausyti. Sutikęs svetimą žmogų, turi elgtis taip, kaip jaunesnis brolis elgiasi su vyresniuoju – pagarbiai ir nuoširdžiai; tegul jis visiems būna sklidinas meilės ir gėrio", – skelbia filosofui priskiriami žodžiai.

Naujasis Kinijos imperatorius Zaitianas (1871–1908) buvo doras ir kilnus jaunuolis (bent jau viešumoje). Savo mirusio dėdės (1831–1861) pirmąją žmoną (1837–1881) jis vadindavo imperatoriškąja motina (huang e'niang), o į jo mylimiausią sugulovę Cixi (1835–1908) kreipdavosi "brangus tėve" (qin baba).

1887 m., praėjus šešeriems metams po dėdės pirmosios žmonos mirties, imperatorius sulaukė tinkamo amžiaus, leidžiančio jam perimti valdžią. Oficialus Cixi regentystės laikas baigėsi, tačiau ji vis dar turėjo rūmuose didelę politinę įtaką ir buvo sukaupusi nemenką valstybės valdymo patirtį, tad jaunasis valdovas vis prašydavo  senosios lapės patarimų vienu ar kitu klausimu.

1889 m. monarchui atėjo laikas vesti. Būsimąją žmoną ir suguloves valdovui parinko Cixi. Pasakojama, kad vestuvių metu prie Aukščiausios harmonijos vartais vadinamo pietinio Uždraustojo miesto įėjimo kilo gaisras. Gaktos plaukų pranašystėmis tikintys žmonės kuždėjosi, esą tai – aukštesniųjų jėgų siųstas ženklas, skelbiantis, kad Zaichunas, dar net nepradėjęs dorai valdyti, jau prarado dangaus suteiktą mandatą, tačiau net ir prietarus skeptiškai vertinantys asmenys neabejojo, kad imperatoriaus laukia sunkių išbandymų metas.

Jaunuolis šeimoje privalo gerbti tėvus ir jų klausyti. Sutikęs svetimą žmogų, turi elgtis taip, kaip jaunesnis brolis elgiasi su vyresniuoju – pagarbiai ir nuoširdžiai.

Jo valdoma valstybė silpo, kaimynystėje įsikūrusi Japonija stiprėjo, o virš Korėjos pusiasalio pradėjo tvenktis tamsūs debesys.

Pirmasis užfiksuotas Kinijos ir Japonijos karinis susidūrimas įvyko dar 663 m. Tuo metu Korėjos pusiasalyje egzistavo net trys karalystės – Kogūrija (šiaurėje), Pekče (pietvakariuose) ir Šila (pietryčiuose).

Prasidėjus kovai dėl dominavimo, japonų didžiūnai nusprendė palaikyti Pekče karalystę, o Kiniją valdanti Tang (618–907) dinastija – Šilą.

1592 m. faktinis Japonijos valdovas Toyotomis Hideyoshis (1537–1598) nusprendė surengti beprotišką, gigantiško masto invaziją į Korėją. Invazijoje dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. Iš pradžių japonams sekėsi, tačiau Ming dinastijos (1368–1644) atstovai atėjo korėjiečiams į pagalbą, ir konfliktas atsidūrė aklavietėje, kurioje nė vienai pusei nesisekė įgyti lemiamo pranašumo.

Nors kariniu požiūriu T.Hideyoshio mirties nutrauktoje avantiūroje buvo pasiektos lygiosios, Korėjos pusiasalio valdovai daugelį metų išliko svarbūs (gal net svarbiausi) Kinijos imperijos vasalai.

Kinijai silpstant, dalis korėjiečių suprato, kad politinių vėjų kryptys regione keičiasi ir ambicingų imperialistinių kaimynų apsuptas pusiasalis negalės eiti šveicariško modelio keliu (draugauti su visais ir visiems atsiduoti, kad išliktų neutralus). Reikėjo apsispręsti – likti su Kinija ar pradėti naują erą Japonijos glėbyje.

Dalis Korėjos valdančiojo elito pasisakė už tolesnį santykių su Kinija palaikymą, tačiau pusiasalyje jau buvo atsiradę naujų, jaunų, ambicingų veikėjų, kurie žavėjosi Japonijoje atlikta Meiji epochos (1868–1912) modernizacija.

Aštuntajame XIX a. dešimtmetyje Qing dinastijos (1644–1911) valdoma Kinija įsivėlė dar ir į diplomatinį kivirčą dėl Riukiu salų jūreivių, kuriuos Taivano pietuose nužudė vietiniai. Riukiu salos tuo metu tarsi nepriklausė Japonijai, nors jos valdžia šias laikė savo dalimi, o dalis Taivano senbuvių nebuvo integravęsi į Kinijos visuomenę (nors Qing dinastija šią salą aneksavo dar 1683 m.). 1874 m. Japonijos valdžia netgi išsiuntė ekspediciją nubausti Taivano autochtonų.

1884 m. gruodį Korėjoje už glaudesnius santykius su Tekančios Saulės imperija ir japoniško stiliaus modernizaciją pasisakantys, "Apšvietos partija" pasivadinę jauni politiniai aktyvistai, padedami japonų, bandė įvykdyti valstybės perversmą, tačiau šis žlugo dėl Kinijos atstovų įsikišimo, o perversmininkams teko bėgti.

1894 m. kovo 28 d. vieną jų, Kim Ok-gyuną (1851–1894), Šanchajuje nužudė tautietis Hong Jong-u (1850–1913). Tai sukėlė dar vieną diplomatinę konfrontaciją, mat Kinijos valdžia neįkalino žudiko ir leido jam grįžti į Korėją, o nužudytojo palaikai vėliau buvo išniekinti (skirtingos jų dalys buvo iškabinėtos pusiasalio provincijose, kaip perspėjimas potencialiems išdavikams).

Tų pačių 1894 m. vasarą Korėją pradėjo krėsti ginkluotas valstiečių maištas. Pusiasalio karališkosios šeimos atstovai paprašė Kinijos valdžios pagalbos malšinant sukilimą. Japonai nusprendė, kad tai – šiurkštus 1885 m. balandį sudarytos sutarties pažeidimas (pagal ją tiek kinai, tiek japonai prieš išsiųsdami savo pajėgas į Korėją, privalėjo vieni kitus informuoti apie šį žingsnį) ir taip pat išsiuntė savo žmones.

1894 m. liepos 23 d. Japonijos kariai užgrobė Seulą, paėmė įkaitais karališkuosius asmenis ir įtvirtino projaponišką vyriausybę, o po poros dienų įvyko pirmasis japonų ir kinų laivų susirėmimas.

Tos pačios vasaros rugpjūčio 1 d. Japonijos ir Kinijos monarchai vienas kitam oficialiai paskelbė karą. Japonijos kariuomenė buvo modernizuota pagal prancūzišką ir vokišką (prūsišką) modelius. Tai buvo rimta, moderni kariauna, niekuo nenusileidžianti Europos valstybių kariuomenėms.

Kinijos imperijos armija buvo labai marga ir didelė, sudaryta iš skirtingų etninių grupių atstovų. Ne vienam jų trūko disciplinos ir motyvacijos bei šaunamųjų ginklų. Nemažai karių buvo ginkluoti tik nešaunamaisiais ginklais ir lankais su strėlėmis.

Vis dėlto japonų laivyno atstovams nerimą kėlė modernizuoti Kinijos laivai. 1894 m. rugsėjo 17 d. Geltonojoje jūroje japonai sudavė skaudų smūgį kolegoms iš Kinijos. Po kelių mėnesių, neatlaikęs gėdos, kinų admirolas Dingas Ruchangas (1836–1895) nusižudė.

Panašios nuostatos egzistavo daugelyje pasaulio valstybių, tačiau kiekviename krašte (net ir Kinijoje) kartais atsirasdavo drąsių ir ryžtingų moterų, pasiryžusių mesti iššūkį įtvirtintoms socialinėms normoms.

Piratų nuotykiais besidomintys mažieji skaitytojai veikiausiai yra girdėję apie Zheng Yi Sao (1775–1844) – nuožmią ir karingą jūrų amazonę, kuri padedama dešimčių tūkstančių plėšikų XIX a. pradžioje terorizavo Pietryčių Azijos vandenyse plaukiojusius laivus.

Tai veikiausiai tėra liūdna likimo ironija, tačiau paskutinis ryškiausias tūkstantmečius gyvavusios Kinijos imperijos politikos personažas taip pat buvo moteris. Šių dienų smalsuolius pasiekiančios imperatoriene Cixi (1835–1908) vadinamos damos gyvenimo detalės daug kuo primena pasakojimus apie Tang dinastijos (618–907) valdovę Wu Hou (624–705).

Abi moterys buvo gana išsilavinusios ir ambicingos. Pasitelkusios lovos malonumų įtaigą, psichologinę manipuliaciją aplinkiniais ir rūmų intrigas, jos abi sugebėjo atsikratyti eilinei monarcho sugulovei tenkančių rūpesčių ir užimti svarbiausio valstybės žmogaus padėtį.

Cixi gyvenime buvo šiek tiek mažiau paslaptingų žmogžudysčių ir ištvirkavimo, be to, skirtingai nei Wu, ji niekada taip ir negavo oficialaus monarcho posto. Iki pat paskutinių gyvenimo akimirkų jai buvo lemta likti už širmos sėdinčia politinio marionečių teatro režisiere ir Uždraustojo miesto koridorių šešėliuose tarpstančių intrigų valdove.

Gimė ji 1835 m. lapkričio 29 d. gana kilmingoje mandžiūrų šeimoje. 1851 m. jaunutė Cixi dalyvavo specialioje atrankoje, kurioje siekta išrinkti moteris, turėsiančias tenkinti naujojo imperatoriaus (1831–1861) lytines aistras. Tais laikais monarcho liaukų slopinimas laikytas be galo garbinga profesija, tinkančia tiek turtingai ir kilmingai gražuolei, tiek paprastai neišvaizdžiai vargšei.

Sakoma, kad kandidačių būta ne viena dešimtis, tačiau griežtą atranką perėjo vos kelios. Cixi buvo viena jų. 1852 m. Cixi paliko tėvų namus ir, atvykusi į Uždraustąjį miestą, tapo imperatoriaus sugulovių brigados nare.

Kiekviename krašte (net ir Kinijoje) kartais atsirasdavo drąsių ir ryžtingų moterų, pasiryžusių mesti iššūkį įtvirtintoms socialinėms normoms.

1855 m. Cixi pastojo, o 1856 m. balandžio 27 d. dieną pagimdė vyriškos lyties vaiką – pirmąjį ir vienintelį imperatoriaus sūnų. Tai labai stipriai paveikė Cixi statusą ir ji greitai tapo antrąja svarbiausia imperatoriaus haremo moterimi, už kurią aukštesnį statusą turėjo tik pirmoji valdovo žmona.

Nuo kitų haremo moterų Cixi skyrėsi dar ir savo išsilavinimu, tad, kaip ir kadaise Wu, ji užėmė ne tik sugulovės, bet ir savotiškos sekretorės pareigas. Dirbdama su vangiu ir pasyviu monarchu, ji galėjo iš arti stebėti, kaip vyksta valstybės valdymas ir kaip yra priimami milijonų žmonių gyvenimus lemiantys sprendimai.

Tų pačių 1856 m. spalį tarp sukilimų ir kitų negandų krečiamos Kinijos imperijos bei ambicingų ir plėšrių vakariečių kilo antras su opiumo prekyba susijęs karas. 1860 m. rudenį karui pasiekus paskutines fazes, britų ir prancūzų pajėgos įsiveržė į Pekiną.

Imperijos kariai buvo bejėgiai prieš vakariečių moderniųjų ginklų galią. Imperatorius, patyręs pažeminimą, pabėgo kartu su savo palyda, o vakariečiai suniokojo ir apiplėšė jo Vasaros rūmais bei Senaisiais Vasaros rūmais vadinamus sodų ir rezidencijų kompleksus, kuriuose buvo laikoma daug vertingų meno kūrinių.

Sakoma, kad išgirdęs apie šį blyškiaveidžių, plačiaakių, iš tolimų kraštų atvykusių svetimtaučių nuožmumą, imperatorius palūžo it posovietinis politikas, po trisdešimties metų sužinojęs, kad jo nekenčiamam oponentui, priešui ir varžovui galų gale bus suteiktas valstybės vadovo statusas.

Valdovą apniko sunki depresija. Jis pradėjo gerti alkoholį ir vartoti psichotropines medžiagas. Vieną dieną, sutelkęs paskutinius savo sveiko proto likučius, imperatorius pakvietė aštuonis pačius kompetentingiausius ir tauriausius savo politikus bei pakrikštijęs šį susibūrimą Regentų taryba, pavedė jiems talkinti būsimajam valdovui, pagimdytam mylimiausios sugulovės Cixi.

1861 m. rugpjūčio 22 d. imperatorius mirė. Tuo metu Cixi veikiausiai jau gana neblogai išmanė politinės virtuvės rutinos subtilybes. Ji, matyt, puikiai nujautė, kad veikdama pagal Šveicarijos modelį (draugaudama su visais ir visiems atsiduodama), nieko nepasieks.

Norint įgyti valdžią (net ir netiesioginę), reikėjo likviduoti Regentų tarybą ir susirasti įtakingų bei ambicingų sąjungininkų. Siekdama tapti valstybės galva, Cixi sudarė sąjungą su mirusio imperatoriaus broliais princais Yixinu (1833–1898), Yixuanu (1840–1891, paskutiniojo Kinijos imperatoriaus Puyi seneliu) ir velionio imperatoriaus pirmąja žmona Xiaozhenxian (1837–1881).

Tais pačiais 1861 m., laidojant imperatorių, Cixi kartu su savo sąjungininkais rūmuose įvykdė vidaus perversmą. Dalis Regentų tarybos narių vėliau buvo priversti nusižudyti. Naujasis imperatorius tuo metu dar buvo labai jaunas, tad Kinijos imperiją, it toleranciją skatinančioje pasakoje, padedamos princo Yixino, pradėjo valdyti dvi moterys Cixi ir Xiaozhenxian.

Valstybės valdyme Cixi, būsimojo imperatoriaus motina, užėmė dominuojantį vyrišką vaidmenį, o Xiaozhenxian – kiek pasyvesnę moterišką poziciją. Kai kas netgi tvirtina, kad politika pirmajai velionio imperatoriaus žmonai išvis nerūpėjo (bent jau ne tiek, kiek šeima, buitis ir paprasti gyvenimo malonumai).

Slenkant metams, auganti princo Yixino galia ir įtaka vis labiau Cixi keldavo nerimą. 1865 m., prisidengiant trečiaeiliais buitiniais kaltinimais, princas buvo atleistas iš visų pareigų, tačiau jam leista pasilikti kilmingojo statusą (jis netgi nebuvo nužudytas).

Pasakojama, kad per vieną susitikimą su abiem imperatorienėmis princas susigraudinęs apsipylė ašaromis.

Tais laikais Qingų dinastijai kilo didelių problemų – sparčiai augo gyventojų skaičius, ėmė trūkti maisto bei dirbamos žemės, o iš užjūrio atkeliavę vakariečiai vis labiau skverbėsi į Aziją.

Teigiama, jog britai už itin brangias bei paklausias kiniškas prekes (šilką, arbatą bei keramiką) ėmė mokėti opiumu. Šis natūralus morfijaus turintis produktas greitai išplito visuose Kinijos socialiniuose sluoksniuose, o bandymai stabdyti jo vartojimą sukėlė net du karus (1839–1842 m. ir 1856–1860 m.), kuriuos Kinija pralaimėjo britams, prancūzams ir amerikiečiams.

1894–1895 m. ji pralaimėjo dar vieną karą, šįkart – Japonijai. Nugalėtojos privertė Kinijos imperiją pasirašyti itin nenaudingas bei žeminančias paliaubų sutartis, suteikiančias užsieniečiams ypatingų prekybos (ir kitokios veiklos) teisių.

Beveik tuo pat metu vidinės Kinijos problemos privedė prie Taipingų (1850–1864) sukilimo, kurio epicentre buvo į krikščionybę atsivertęs Hongas Xiuquanas (1814–1864), laikęs save jaunesniuoju Jėzaus Kristaus broliu.

Priešpaskutinis Kinijos imperatorius Zaitianas (1871–1908) suprato, kad, norint išsaugoti valstybę, būtina vengti konfrontacijų su vakariečiais. Taip pat jis manė, jog reikia greitai imtis esminių pokyčių visose srityse.

1898 m. birželio 11 d. prasidėjo "Šimto dienų reformos", naujam gyvenimui turėjusios prikelti Kiniją. Bet jas sužlugdė imperatoriaus teta Cixi (1835–1908), kuri dėl savo stiprios įtakos bei manipuliacijų buvo laikoma tikrąja Uždraustojo miesto šeimininke. Dar tais pačiais metais ji kone atvirai išstūmė Zaitianą iš valdžios, apgyvendino jį namų arešto sąlygomis ir pati valdė Kiniją iki pat savo mirties.

Tuo pat metu dėl augančio vakariečių savivaliavimo vis labiau didėjo kinų nepasitenkinimas, kuris prasiveržė 1899 m. lapkričio 2-ąją. Iki 1901 m. rugsėjo 7 d. trukęs sukilimas buvo nukreiptas ne tik prieš reformas bei valdančiąją dinastiją, bet ir prieš užsieniečius bei krikščionybę.

Maišto variklis – paslaptinga sekta, pasivadinusi "Teisingumo ir harmonijos kumščiu". Dėl simbolikos ir jos narių praktikuojamų kovos menų užsieniečiai juos praminė "boksininkais".

Šie keistuoliai patraukė į savo pusę valstiečius, darbininkus ir netgi sulaukė imperatorienės Cixi palaikymo, tačiau fanatiška sukilėlių drąsa, paslaptingi senovės ritualai bei kovos menai buvo bejėgiai prieš pačius moderniausius tuo metu vakariečių naudotus šautuvus.

Maištą numalšino aštuonių valstybių koalicijos pajėgos, kurios vėliau pareikalavo kompensacijų ir tokiu būdu pastatė Kiniją į dar labiau žeminančią padėtį.

1908 m. lapkričio 14 d. mirė Zaitianas, o kitą dieną – ir pati Cixi. Jos valia imperatoriumi tapo tik neseniai vaikščioti išmokęs Puyi (1906–1967). Dvejų metų vaikui atiteko ne tik titulas, valdžia ir turtai, bet ir ant prarajos krašto atsidūrusi valstybė, kurios žmonės vis labiau šaukėsi radikalių pokyčių.

1911–1912 m. įvyko dešiniosios pakraipos Xinhai revoliucija, vadovaujama Sun Yat-seno (1866–1925). Pirmasis revoliucionierių žingsnis – valdančiosios dinastijos simbolio – kasų ant viršugalvio eliminavimas. Vyrai buvo gaudomi ir apkerpami vidury gatvės.

1912 m. vasario 12 d. Puyi atsisakė sosto. Net ir prasidėjus reformų bei modernizacijos periodui, valstybė vis dar buvo susiskaldžiusi. Valstiečiai skurdo, darbininkai vargo, vakariečiai darė, ką norėjo, provincijose karaliavo vietiniai feodalai, o tai šen, tai ten pasirodydavę paslaptingi, išsilavinę jaunuoliai visiems suokdavo apie stebuklingą Kūjo ir Pjautuvo valstybę, kurioje visi bus lygūs ir visi visko gaus po lygiai.

1925 m. Sun Yat-senas mirė, o jį pakeitė Chiang Kai-shekas (1887–1975). Pamažu prasidėjo atviras karas tarp Chiang Kai-sheko dešiniųjų nacionalistų bei paslaptingųjų jaunuolių su Mao Zedongu priešakyje (1893–1976).

1931 m. į Kiniją itin agresyviai pradėjo skverbtis Tekančios Saulės imperijos armija. Tais metais japonai užėmė Mandžiūriją ir įkūrė ten Mandžuko valstybę, į jos sostą pasodindami pagaliau suaugusį Puyi.

1937 m. japonai užėmė Šanchajų. Prasidėjo atviras Kinijos ir Japonijos karas, tad pragmatizmo vedinas Chiang Kai-shekas susivienijo su vis labiau stiprėjančiais Mao jaunuoliais. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui (1939–1945), jų konfrontacija vėl atsinaujino.

1948–1949 m. Huaihai kampanijos metu, padedant sovietams, Kinijos komunistai nugalėjo nacionalistus. 1949 m. spalio 1 d. Mao įžengė į Pekiną apgaubtas išvaduotojo aureole, o dešinieji pasitraukė į Taivano salą. Tų pačių metų gruodį kartu su maišais ryžių bei kitomis rytietiškomis gėrybėmis Mao nuvyko į Kūjo ir Pjautuvo karalystę pasveikinti bolševikų caro Josifo (1878–1953) artėjančio jubiliejaus proga.

Teigiama, jog net 10 dienų Josifas nesiteikė priimti Mao, tuo giliai įžeisdamas Kinijos Raudonąjį drakoną. Kam to reikėjo? Buvęs sovietų agentas Igoris Atamanenko tikina, kad MVD-NKVD tada turėjo slaptą padalinį, kurio užduotis – tirti užsienio politinių lyderių išmatas ir iš juose rastų medžiagų sudaryti žmogaus psichologinį portretą (pvz., ekskrementuose aptikę ryškų kalio trūkumą, jie keldavo prielaidą, kad asmuo veikiausiai yra nervingas).

Taip pat žinoma, jog pats Viačeslavas Molotovas (1890–1986) turėjo apklausti Mao ir nustatyti, ar šis yra tikras marksistas. Apklausos metu sužinota, kad svečias iš Kinijos niekada neskaitė Karlo Marxo (1818–1883) pasakų rinkinio "Kapitalas".

Mao įveikė mėšliną Josifo testą, tačiau pats liko giliai įskaudintas tokio priėmimo. Puotos metu Mao net atsisakė su juo pašokti. Vis dėlto vėliau, atsidėkodamas už dovanas, Josifas įteikė svečiui sovietų agentų, infiltruotų į Kinijos politinį biurą, sąrašą.