Mintis perkelti 1972 metų įvykius į muzikinio teatro sceną sklandė senokai. Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis drauge su Anapilin išjusiu kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu buvo gerokai priartėję prie idėjos realizavimo roko operos forma, bet jis taip ir nepasiekė rampos šviesų.

Įdomus faktas, kad išeivijoje, daugiausiai JAV, gyvenęs ir plačią švietėjišką veiklą vystęs kunigas jėzuitas, kompozitorius, atlikėjas, publicistas Tėvas Bruno Markaitis SJ, sujaudintas Romo Kalantos aukos, ėmėsi rašyti šia tema operą. Libretą operai parašė poetas Bernardas Brazdžionis. B. Markaičio būta itin jautraus lietuvio patrioto, giliai išgyvenusio tragiškus Lietuvos istorijos padarinius. Pradėtos kurti operos dėl ligos nebaigė. Tačiau parašė poemą fortepijonui, kurioje meilę Tėvynei, pasiaukojimą už jos laisvę perteikė per tragiškąjį kauniečio žygdarbį.

Artėjant 1972 m. pavasario įvykių Kaune penkiasdešimtmečiui idėją muzikinėje scenoje papasakoti to meto aktualijas subrandino ir režisierius Kęstutis Jakštas. Ir šį sykį muzikinis spektaklis skambės istorinėje erdvėje – Kauno muzikinio teatro scenoje. Sukurti muziką spektakliui režisierius pakvietė žinomą šio žanro kūrėją kompozitorių Kiprą Mašanauską. Kūrybinis procesas atvedė prie žanro pasirinkimo – roko operos – turbūt labiausiai tinkamo žanro to meto dvasiai išreikšti. Operos siužetą sukūrė dramaturgė Goda Simonaitytė, dainoms tekstus – Arnas Ališauskas.

K. Mašanauskas (dešinėje) / D. Rimeikos nuotr.

Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę.

Poetas Arnas Ališauskas, kalbėdamas apie išgyventas kūrybinio proceso inspiracijas teigia, kad „neįmanoma dokumentiškai tiksliai atkurti, kas vyko Kaune 1972-ųjų gegužės 14-ąją. Neįmanoma dokumentiškai tiksliai atkurti Romo Kalantos psichologinio portreto, jo asmenybės, poelgių motyvų. Bet įmanoma pamėginti panirti į tą laiką ir pamėginti pajausti, kaip 1972-ųjų jaunimas bendravo, kalbėjo, mylėjo. Kodėl vienų kelias vedė į išdavystę, kitų – į didvyriškumą. Kodėl vienas iš daugelio žmonių pasirinko susinaikinimo kelią. Susinaikinimo – kad išliktų ir kalbėtų mums iš 1972-ųjų nuotraukos. R. Kalantai šiandien būtų beveik 70. Klausimų „kodėl?“ ne mažiau, nei tada. Bet atsakymų, tiksliau bandymų atsakyti – kyla su kiekviena karta. Roko opera „1972“ – vienas iš šitų mėginimų atsakyti“.

„Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę“, – sako Goda Simonaitytė, kuri į kūrybinį procesą įsiliejo vėliausiai, tačiau itin daug prisidėjo, kad prasminga ir puiki idėja virstų spektakliu. „Mano prievolė buvo kiek įmanoma greičiau susipažinti su jau sukaupta informacija ir sukurti istoriją, kurioje taikliausiai atsispindėtų tai, kas buvo nagrinėta. Režisierius ir aš kalbėjomės su įvykių liudininkais, peržiūrėjome daug dokumentikos ir filmų apie 1972-ųjų įvykius, skaitėme knygas, straipsnius. Kūrybinis procesas buvo painus, bet tuo pačiu ir intriguojantis, nes gyvas – išbandėme įvairius muzikinio ir literatūrinio teksto sprendimus, koregavome, keitėme.

G. Simonaitytė / D. Rimeikos nuotr.

Roko operos „1972“ režisieriaus asistentė Viktorija Streiča pasakoja, kad personažai R. Kalanta ir Vytautas Kaladė veikia kaip realūs asmenys. Kalantos asmenybė ir šiandien vertinama nevienareikšmiškai – gyvi liudininkai pasakoja skirtingas to laiko įvykių versijas, todėl nesinorėjo kurti herojiško R. Kalantos paveikslo. Čia ryškiau skleisis įdomi, bet nepakankamai įvertinta V. Kaladės – demonstracijų aktyvisto – asmenybė. Dirbęs techniniu darbuotoju Kauno dramos teatre jis garsėjo protesto veiksmais, kuriuos siekė malšinti tuometinė tarybinė valdžia. Kiti roko operos personažai gal ir primena vieną ar kitą to laiko asmenybę, tačiau yra išgalvoti. Realių žmonių atkartoti nebandėme – veikėjai yra tik inspiracijos. Roko operoje kalbame apie tuometinį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą, todėl ir pasirinkome pavadinimą „1972“.

Roko operoje protesto dvasią padeda atskleisti ir scenografija, kurios užduotis žiūrovus perkelti į 70-ųjų Kauną. Scenografas Gintaras Makarevičius apie kūrybinį procesą pasakojo: „Toks spektaklio žanras scenografą įpareigoja bendra idėja. „1972“ scenovaizdis pradėtas kurti dar neturint galutinės muzikinės partitūros. Bendraujant su komanda tiesiog pati nuojauta vedė į atsakymus, kas turi atsirasti scenoje. Todėl čia sutiksite nemažai atpažįstamų simbolių, įprasminančių to laikmečio dvasią, pavyzdžiui, finale pasirinkta vaizduoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kuri sovietmečiu tarnavo kaip radijo gamykla. Ir tai tik vienas iš sovietinio nužmogėjimo simbolių, kuriuos sutiksite spektaklyje“.

D. Rimeikos nuotr.

8-ojo dešimtmečio atmosfera atsiskleis per kertinius ženklus: amorali politika, milicininkų brutalumas, tuometinė Kauno architektūra, buityje naudota atributika ir pan.

Scenoje išvysime ir daugiau simbolikos būdingos tam laikmečiui. „Siekiant sukurti bendrą 1972-ųjų nuotaiką simbolinės nuorodos yra labai reikalingos“, – įspūdžiais apie vykusį kūrybos procesą dalijasi scenografas, – „jos tarnauja kaip kertiniai ženklai. Vien sausos dokumentinės medžiagos nedemonstruosime. Bendras šios roko operos kūnas, susidedantis iš scenografijos, muzikos, choreografijos, papildytas dokumentiniais faktais tik dar labiau ryškėja. 8-ojo dešimtmečio atmosfera atsiskleis per kertinius ženklus: amorali politika, milicininkų brutalumas, tuometinė Kauno architektūra, buityje naudota atributika ir pan.“

G. Makarevičius taip pat pridūrė: „visoje R. Kalantos istorijoje labai daug netikslumų, nemažai faktų paslėpta, nėra aiškios dokumentacijos. Bet mano asmeniniu požiūriu jo veiksmas pažadino norą laisvei, įžiebė tūkstantinį protestą. Ir šito fakto jau niekas negali paneigti. Jo drastiškas veiksmas – pilietinės sąmonės žadinimas“.

Spektaklyje plačiai naudojami aštuntojo dešimtmečio atspindžiai – veikėjų hipiški kostiumai ir šukuosenos (dailininkė Julija Skuratova), analogiški Laisvės alėjos suoliukai, šiukšliadėžės, kurias puikia prisimena vyresniosios kartos kauniečiai. Muzikinės partitūros skambesys – vintažinis, melodika lyg ir seniai girdėta, atpažįstama ir kelianti šiltus prisiminimus.

Roko opera ypatingai pasitarnaus jaunajai žiūrovui kartai, leis pajusti to laikmečio įtampą ir iš arčiau pamatyti, kaip veikė milicija ir KGB. Spektaklyje bus pasakojama apie vyresnius paauglius, kuriuose jie tikrai atpažins save, o choreografė Stefanija Nosovaitė sukūrė gatvės šokių stiliaus elementus, tokius mielus šiuolaikiniams paaugliams. Žiūrovai atpažins ir Miesto sodą, kuris ir tuomet ir šiandien tebėra svarbi susitikimų vieta Kaune, kur ir įvyko pagrindinė protesto akcija, čia rinkosi tie, kurie norėjo mylėti, gyventi, švęsti, klausytis roko muzikos nevaržomi jų asmenybėms nesuvokiamos santvarkos.

Roko operos „1972“ statytojų komanda: muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis Stasys Jakštas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, šviesos dailininkas Audrius Jankauskas, vizualizacija Gediminas Lapė, choreografė Stefanija Nosovaitė, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas.

Pagrindinius vaidmenis joje kuria miuziklų grandai – Mantas Jankavičius, Martynas Beinaris, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Marija Arutiunova, Akvilė Garbenčiūtė, Karina Krysko, Dileta Meškaitė ir didžiulis būrys kitų.

Operos premjera vyks simboliškoje vietoje simbolišku laiku – gegužės 14-ąją miesto sode įsikūrusiame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Nors roko operai pasirinkta tema nejauki, jos kūrėjai sako, kad žiūrovas pajus ne tik niūrias 8-ojo dešimtmečio spalvas. Roko operoje atsiskleis ir meilės, maišto, laisvės troškimo temos, tad jaunas žiūrovas scenoje atpažins save, o vyresnis pajus nostalgiją savo jaunystės dienoms.

Verta dėmesio ir roko operos „1972“ kūrybinė komanda – pagrindinius vaidmenis joje kuria roko operų ir miuziklų grandai – Mantas Jankavičius, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Martynas Beinaris, Dileta Meškaitė, Marija Arutiunova, Karina Krysko ir kt. Roko operos siužetą ir libretą kūrė aktorė ir dramaturgė Goda Simonaitytė, kurios turtingą kūrybinę biografiją ir pasiekimus 2021-aisiais papildė ir Auksinis scenos kryžius, pelnytas už internetinę (anti)utopiją „#Protestas“.

Apie tai, kaip vyko roko operos „1972“ kūrybinis procesas ir ko joje gali tikėtis įvairių kartų žiūrovas, – pokalbis su G. Simonaityte.

– Roko opera „1972“ KVMT statoma pirmą kartą, tad kūrybiniame procese dalyvavo ir jos autoriai. Kuo ypatingas buvo kūrybinis procesas?

– Mintį apie muzikinį sceninį kūrinį, kuriame atsispindėtų R. Kalantos protestą supęs kontekstas, subrandino režisierius Kęstutis Jakštas. Jis 1972-ųjų įvykius ir juose dalyvavusias asmenybes tyrinėjo jau seniai, o aš, į šį procesą įsiliejusi vėliau, patekau į chaotišką dokumentinių faktų kratinį. Mano, kaip dramaturgės, pareiga buvo kiek įmanoma greičiau išanalizuoti visą sukauptą informaciją ir sukurti istoriją, kurioje geriausiai atsispindėtų tai, ką nagrinėjau ir supratau.

Ir K. Jakštas, ir aš kalbėjomės su įvykių liudininkais, žiūrėjome su 1972-ųjų įvykiais susijusius filmus ir skaitėme knygas, straipsnius. Vėliau sukurtas siužetas keliavo į poeto Arno Ališausko ir kompozitoriaus K. Mašanausko rankas, kuriose įgavo teatrinį muzikinį pavidalą. Roko operos „1972“ kūrybinis procesas buvo gana sudėtingas, bet kartu ir įdomus, nes gyvas: statymo procese tikrinomės ir išbandėme muzikinio ir literatūrinio teksto sprendimus, juos koregavome ar net keitėme.

– Roko opera „1972“ ypatinga dar ir tuo, kad jos siužetas kurtas remiantis tikrais istoriniais-politiniais įvykiais, kurie vyko santykinai neseniai. Ar žiūrovas KVMT scenoje pamatys dokumentikos?

– Taip, mes naudojame tam tikrų dokumentinio teatro elementų. Roko operoje veikiantys R. Kalanta ir Vytautas Kaladė yra realūs asmenys. R.Kalantos asmenybė yra vertinama nevienareikšmiškai – yra daug gyvų liudininkų, pasakojančių skirtingas to laikmečio įvykių versijas, todėl mes nenorėjome kurti itin herojiško R. Kalantos paveikslo.

Norėjome kalbėti apie tuometį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą. Žiūrovas atpažins situacijas, įvykius, žmonių elgseną, tačiau neturėtų spektaklio vertinti kaip realybės.

Labai įdomi ir net, sakyčiau, nepakankamai įvertinta yra V. Kaladės – demonstracijų aktyvisto – asmenybė. Jis dirbo techniniu darbuotoju Kauno dramos teatre ir garsėjo provokuojančiais, protesto atspalvio turinčiais veiksmais, kuriuos tuometė sovietų valdžia nuolatos bandė malšinti.

Atpažįstama: 1972-ųjų atmosferą kurs kiek vintažinis roko operos muzikos skambesys, tam laikmečiui būdingi vizualiniai elementai ir besiveržianti laisvės trokštančių jaunuolių energija / D. Rimeikos nuotr.

Kiti roko operoje veikiantys charakteriai gal ir gali priminti vieną ar kitą tuometę asmenybę, tačiau jie yra išgalvoti. Kitų realių žmonių atkartoti nebandėme – jie veikia kaip inspiracijos, kurių, laikydamiesi etikos, neatskleisime. Šioje operoje mes norėjome kalbėti apie tuometį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą. Žiūrovas atpažins situacijas, įvykius, žmonių elgseną, tačiau neturėtų spektaklio vertinti kaip realybės. Šis kūrinys, nors ir remiasi dokumentiniais šaltiniais, yra fikcija, tad ne viskas, ką rodome, turi atitikti tikrovę.

– Ką jums, kaip jaunai kūrėjai, reiškia kurti siužetą operai, paremtą tikrais istoriniais-politiniais įvykiais?

– Dabartinis laikas, kai Ukraina kovoja už savo laisvę, labai sustiprina R. Kalantos istorijos reikšmę. Man, kaip jaunai kūrėjai, abu įvykiai labai siejasi – juk mes, lietuviai, jau turime istorinių pamokų, kurias reikia tik prisiminti, iš jų mokytis ir nedaryti tų pačių klaidų. Pirmaisiais Rusijos karo Ukrainoje mėnesiais dažnai girdėdavau pasvarstymų, kad pavienis pasidalijimas žinute socialiniuose tinkluose, dalyvavimas proteste ar pietų atsisakymas kavinėje, kuri remia Rusijos ekonomiką, nieko nepakeis. Aš esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus net ir labai mažu veiksmu gali pakeisti labai daug – prie vieno prisijungs antras, tuomet ateis ir trečias, taip susidarys ir visa minia. Juk taip susikuria miestai, taip į kovą už laisvę pakyla tautos, garsiai ir tvirtai išreikšdamos savo troškulį gyventi laisvai ir nevaržomai.

– Kokia istorija pasakojama šioje roko operoje?

– Muzikinis teatras reikalauja laikytis tam tikros kūrybinės formos, tad negalėjome visai atsiriboti nuo tam tikrų dramaturginiam konstravimui būdingų principų: roko operoje veikia geri ir blogi veikėjai, ryškėja ir meilės linija. Tačiau iš esmės ši istorija yra apie tuometį jaunimą –  hipius ir „Beatles“ sekėjus, kurių elgsena ir išvaizda tuomečiame kontekste buvo laisva ir provokuojanti, tad sovietų valdžios buvo interpretuojama kaip antisovietinė veikla. Būtent tokie žmonės buvo atsvara įvairiems draudimams ir sovietinės valdžios siekiui užgožti asmeninę laisvę. Juk R. Kalanta tuomet buvo melancholiškas devyniolikmetis intravertas, galbūt net kiek linkęs į depresiją, tačiau jo veiksmai išjudino visuomenę ir inspiravo vėlesnius reikšmingus politinius įvykius. Būtent žmogaus veiksmo reikšmė ir svarba yra pagrindinė žinutė, kurią siunčiame savo žiūrovui: bet koks politiškas veiksmas nepaverčia konkretaus žmogaus herojumi, bet tampa inspiruojančiu visuotinio nubudimo elementu.

– Pats roko operos žanras turi revoliucinį atspalvį – čia vertėtų prisiminti Andrew Loydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kuri provokuojamai laisva Biblijos istorijos interpretacija šokiravo tuometę Europą, o Lietuvoje, slapta pastatyta Kęstučio Antanėlio, suveikė ir kaip reikšmingas laisvės simbolis. „1972“ siekiama atkurti ir 8-ojo dešimtmečio atmosferą ar labiau koncentruojamasi į pačius įvykius?

– Mes bandome pajusti tą laikotarpį ir atkurti jį įvairiomis meninėmis priemonėmis. Roko operos muzikos skambesys – vintažinis, lyg ir kažkur seniai girdėtas, tad, manau, visiems bus atpažįstamas ir palies širdį. Naudojami ir kiti 8-ojo dešimtmečio elementai – veikėjų kostiumai (kurių autorė – Julija Skuratova), hipiškos šukuosenos, analogiški Laisvės alėjos suoliukai, šiukšliadėžės... Visa tai sukelia savotišką nostalgiją, nes net ir aš pamenu tuos suoliukus, nors esu jau visai kitos kartos atstovė. Kita vertus, roko opera „1972“ tikrai nebus kokia nors senoviška, nes šiuolaikines technologijas joje išnaudojame taip pat. Yra ir scenų, kuriose skamba sunkusis rokas, tad žiūrovui nuobodu tikrai nebus.

Atpažįstama: 1972-ųjų atmosferą kurs kiek vintažinis roko operos muzikos skambesys, tam laikmečiui būdingi vizualiniai elementai ir besiveržianti laisvės trokštančių jaunuolių energija / D. Rimeikos nuotr.

– Roko operos tema mums, lietuviams, yra jautri ir artima, nors ir nelabai jauki. Kokios reakcijos tikitės iš žiūrovo?

– Aš manau, kad ne tik tema, bet ir pats spektaklis yra jautrus, tad žiūrovą jis neabejotinai paveiks. Roko operoje atvaizduojamas laikmetis ir įvykiai nealsuoja labai pozityviomis nuotaikomis, nes žmonių gyvenimas ir saviraiška tuomet buvo labai riboti, užspausti. Šiandieniam jaunam žmogui tai ne iki galo suprantama, nes mes gyvename laisvai, esame drąsūs ir galime save išreikšti taip, kaip norime. Kita vertus, kiekvienas laikmetis turi savo šviesulių. Tuo metu tie šviesuliai buvo Vakaruose kylantys protestai, amerikietiška muzika, rokas, Vudstoko festivalis, laisva hipiška meilė ir vynas, radę atgarsį ir pas mus, Lietuvoje. Tad roko operoje bus ir smagių, visiems artimų ir net kažkiek komiškų scenų – juk visi esame išgyvenę jaunystės vakarėlius, meilę, santykių aiškinimąsi, norą vaikytis madų, būti patraukliam, populiariam, dažnas mūsų paauglystėje esame prikrėtę įvairių šunybių, pokštų.

– Ar jaunasis žiūrovas spektaklyje galėtų gauti ir istorinių žinių?

– Žinoma. Vien jau pajusti to laikmečio įtampą ir iš arčiau pamatyti, kaip veikė milicija ir KGB, vienareikšmiškai verta. Jaunus žmones labai kviesčiau dar ir dėl to, kad roko operoje pasakojama apie vyresnius paauglius, į kuriuos žvelgdami jie tikrai atpažins save. Žiūrovui bus atpažįstamas Miesto sodas, kuris tuomet buvo ir vis dar tebėra pagrindinė susitikimų vieta Kaune – būtent čia vyko pagrindinės protesto akcijos, čia sėdėjo R. Kalanta ir jo draugai, kurie norėjo mylėti, gyventi, švęsti, klausytis roko muzikos ir nebūti varžomi.

– Kaip manote, ar menas turi šviesti visuomenę – suteikti žinių, kelti klausimų, galbūt net auklėti?

– Vienareikšmiškai. Žodis „auklėti“ skamba labai griežtai ir kelia asociacijų su cenzūra ir muštru, tad šito laisvos šalies teatre neturėtų būti, tačiau kelti nepatogius klausimus teatre būtina. Taip sutapo, kad roko opera „1972“ sceną išvys karo Ukrainoje kontekste. Man atrodo, kad tai yra labai stiprus priminimas apie laisvą Lietuvą ir mūsų istoriją. Tų priminimų labai reikia, nes kartais sudėtingas situacijas ir žmones pamirštame labai lengvai – priprantame prie geresnio gyvenimo, neįvertiname, kokiomis pastangomis jis buvo pasiektas. Juk po R. Kalantos mirties praėjo dar labai daug laiko, kol susikūrė Sąjūdis.

Liudininkai pasakoja, kad per R. Kalantos laidotuves vyko eitynės ir demonstracijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių, kurie ne tik dėjo gėlių susideginimo vietoje, bet ir vartė Laisvės alėjos suoliukus, šiukšliadėžes. Apie šiuos įvykius liudija ir išlikusios nuotraukos. Visa tai sulaukė atitinkamos valdžios reakcijos – suoliukai iš Laisvės alėjoje keleriems metams buvo pašalinti, kad prie jų nesirinktų jauni žmonės, taip pat buvo sustiprintos rusų kalbos pamokos. Toks sovietų valdžios atsakas tik įrodo, kad protestas buvo teisingas ir laiku vykęs veiksmas.

Pirmą kartą scenoje prie Lietuvos trupės prisijungs tituluotas JAV choras „Dainava“, kuriame dainuoja Amerikos lietuviai ir lietuvių kultūrą puoselėjantys amerikiečiai. Net šešiasdešimt dainininkų vien dėl šio išskirtinio vakaro į „Žalgirio“ areną atvyks tiesiai iš Amerikos.

Parodymas taps ne tik simboliniu lietuvius šiapus ir anapus Atlanto jungiančiu tiltu, bet ir tikru bendru darbu, kurį išvysti galės tūkstančiai žmonių. Parodymo tikslas – priminti visiems, kad esame vienos šalies vaikai. Ir nebereikėtų mūsų skaldyti į „čia“ ir „ten“, nereikėtų matuotis patriotiškumo mastais ar gerovės koeficientais. Visus mus jungia meilė savo Lietuvai ir tą vakarą mes tai darbais parodysim drauge atlikdami Kipro Mašanausko ir Romo Lileikio istorinį miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“.

Tą išskirtinį balandžio 3-iosios vakarą publika bus daugybės pirmų kartų liudininke. Pirmą kartą Lietuvoje miuziklo scenoje pasirodys tokio dydžio trupė. Pirmą kartą ši trupė bus jungtinė. Pirmą kartą artistų iš JAV scenoje bus daugiau nei iš Lietuvos. Pirmą kartą tokio dydžio choras gyvai dainuos miuziklo parodyme Lietuvoje. Ir galėtume dar ilgai vardinti pirmus kartus.

Galėtume įrodinėti, kuo šis miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ parodymas bus išskirtinis ir neturintis analogo, tačiau už skaičius ir trupės dydį svarbiau tas įspūdis, kurį palieka kūrinys su „Dainavos“ choru. Jis – tarsi briliantas, kurį staiga apšviečia itin ryški šviesa.

Pirmą, ir iki šiol vienintelį kartą, tą šiurpuliukais per kūną srovenantį įspūdį publiką patyrė pernai Čikagoje, per ten vykusį „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos“ parodymą. Jėga ir gyvastis, kurią miuziklui suteikė „Dainavos“ choras, nustebino ne tik publiką, bet ir pačią trupę bei choristus. Nors buvo svarstoma padaryti miuziklo parodymų pertrauką, o pasirodymo Čikagoje buvo nuspręsta, kad bent vieną kartą Lietuvos publika turi išvysti neįtikėtinai gyvybingą miuziklą su „Dainavos“ choru.

„Dainavos“ choras pagal vokalinio meistriškumo lygį gali drąsiai vadintis profesionaliu. Be to, choristai puikiai susitvarkė su užduotimis, ne tik dainuoti, bet ir vaidinti. Buvo nuostabu matyti, kaip jie iki smulkmenų suderino judesius, kaip apgalvotai ir atsakingai žiūrėjo net į menkiausią režisierės Anželikos Cholinos nurodymą.

„Choristai su džiaugsmu priėmė kvietimą prisijungti prie miuziklo Čikagoje. Pirmiausia – tai nuostabus kūrinys, apie kurį garsas iš Lietuvos atsklido net iki mūsų. Be to, mums – didelė garbė būti vienoje scenoje su tokio lygio profesionalais. O dainuoti pačioje Lietuvoje – svajonės, apie kurią net garsiai nedrįsdavome prasitarti, išsipildymas“, – sakė „Dainavos“ choro vadovas Darius Polikaitis.

Svajonės tuo ir nuostabios, kad net slapčiausios ima ir išsipildo. Todėl balandžio 3 dieną „Dainavos“ choristai bus ten, kur širdis – mylimos Lietuvos scenoje ir dainuos išsiilgtai Lietuvos publikai.

,,Dainava” – tai choras, gyvuojantis jau 74 metus. Kolektyvas įsikūrė 1945 m. Hanau pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Ansamblio steigėjai — lietuviai tremtiniai pasitraukę į vakarus sovietams okupuojant Lietuvą. 1950 m., daugeliui narių emigravus į Jungtines Amerikos Valstijas, ansamblis vėl susibūrė Čikagoje ir atgaivino savo muzikinę veiklą. Šiandieninė ,,Dainava” – brandus ir kasmet atsinaujinantis choras, buriantis apie 65įvairaus amžiaus, profesijų ir pomėgių narių. Tai įvairių imigracinių ,,bangų” atstovai – kai kurie choristai emigravę į JAV po antrojo pasaulinio karo, kiti atvykę į šį kraštą per paskutinius 25 metus, o dar kiti jau gimę ir augę JAV. Chore taip pat dainuoja ir nelietuviai - Amerikos lietuvių šeimų nariai. Visus juos vienija meilė dainai ir ryšys su Lietuva.

Choras pasirodo drauge su visa tituluota miuziklo trupe: Mantu Jankavičiumi (Žygimantas Augustas), Benu Jankavičiumi (Žygimantas Augustas vaikystėje), Kostu Smoriginu (ponas Tvardovskis), Karina Krysko (Barbora Radvilaitė), Jeronimu Miliumi (Radvila Juodasis), Tadu Juodsnukiu (Radvila Rudasis), Gitana Pečkyte (Bona Sforca), Roku Spalinsku (Žygimantas Senasis), Rafailu Karpiu (rūmų juokdarys), Dominyku Vaitiekūnu (rūmų juokdarys) ir A. Cholinos šokio teatru.

Miuziklo kūrybinė komanda: kompozitorius Kipras Mašanauskas, libreto autorius Romas Lileikis, režisierė-choreografė Anželika Cholina, scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius, prodiuserinė kompanija - „Promostar".

Tenoras planuoja visą seriją jaukių ir išskirtinių pasirodymų. „Noriu surengti kamerinius prasmingus „Muzika-Lietuvai“ koncertus. Jie turės ypatingą aurą, dainuodamas labai mėgstu jausti tamprų ryšį su klausytojais“, – sakė Merūnas. Koncertuose dainininkui akompanuos styginių kvartetas.

Vasario mėnesį jis su nauja programa planuoja aplankyti Tauragę, Marijampolę, Panevėžį, Šiaulius ir Telšius. Taip pat surengs kamerinius koncertus Klaipėdoje – Žvejų rūmuose, Kaune – VDU salėje ir Vilniuje – Šv.Kotrynos bažnyčioje. „Vasarį savo grafike susidėliojau taip, kad galėčiau koncertuoti Lietuvoje. Noriu tęsti „Muzika-Lietuvai“ projektą, kol tik bus klausančių“ , – sako koncertus Lietuvoje ir užsienyje skrupulingai derinantis dainininkas.

Naujas dainininko albumas „Muzika-Lietuvai“ išleistas rudens pabaigoje, tačiau jo kūriniai jau sulaukė tūkstančių gerbėjų pripažinimo ir įvertinimo. Merūnas nominuotas net keturiose muzikos apdovanojimų M.A.M.A. kategorijose. Vienas jų – geriausio albumo, už „Muzika –Lietuvai“. „Reikės priprasti, kad esu nominuotas apdovanojimuose kaip popdainininkas. Man tai - neįprastas titulas ir operos pasaulis gali to nesuprasti, bet svarbu, kad žmonės, kuriems dainuoju suprastų“, – juokiasi Merūnas.

O žmonės ne tik supranta, bet ir vertina. Naujojo albumo dainos „Tas jausmas“ ir „Kitaip mylėti aš nemoku“ ypač pamėgtos klausytojų ir sulaukusios daugybės peržiūrų internete. Anot Merūno talento gerbėjų, tai yra tokie kūriniai, kokių jie seniai iš dainininko laukė.

Merūno svajonė sukurti aukšto lygio lietuvišką popmuzikos albumą pildytis praėjo prieš gerus metus. „Supratau, kad laukti nebėra kaip, priežasčių atidėti, visada galiu surasti, todėl jei dabar pat nepradėsiu kurti ir įrašinėti būtent LIetuvai skirto, visiškai naujų lietuviškų kūrinių albumo, tai ir gali likti amžina svajone“, – tada sakė dainininkas.

Drauge su muziką albumui sukūrusiu kompozitoriumi Kipru Mašanausku, Merūnas studijoje dirbo daugybę valandų ir tačiau dabar sako, kad albumas „Muzika-Lietuvai“ buvo vertas paaukotų pasirodymų užsienyje, iš šeimos pavogtų valandų ir itin įtempto gyvenimo ritmo bandant viską suspėti ir viską aprėpti. „Mes su Kipru kėlėm labai aukštus reikalavimus visiems, kurie dirbo su šiuo albumu: muzikantams, tekstų autoriams, įrašų tvarkytojams, tačiau pačius aukščiausius reikalavimus mes kėlėme sau. Ir tik todėl turime geriausią albumą, kokį tik galėjome sukurti“, – apie „Muzika-Lietuvai“ sako Merūnas.

„Muzika-Lietuvai“ turas tęsiasi: vasario 15 d. Tauragėje, 17 d. – Klaipėdoje, „Žvejų rūmuose“, 18 d. – Marijampolėje, 19 d. – Kaune, VDU salėje, 23 d. – Panevėžyje, 25 d. – Vilniuje, Šv.Kotrynos bažnyčioje, 26 d. – Šiauliuose, 28 d. – Telšiuose.

Ketvirtadienio vakarą Vilniaus Rotušėje 18 kartą išdalinti apdovanojimai labiausiai nusipelniusiems vilniečiams – šv. Kristoforo statulėlės.

Kaip pranešė Vilniaus miesto savivaldybė, šiemet siūlyta apdovanoti 55 kandidatus, daugiausiai – kultūros ir meno srities atstovus, iš kurių tradiciškai išrinkti 10 lyderių.

„Matydamas ir pažinodamas Kristoforų laureatų darbus, kūrybą, semiuosi iš šių talentingų asmenybių idėjų ir stiprybės. Taip, kaip mūsų miesto globėjas šv. Kristoforas neša savąją sunkią naštą ant pečių, taip ir jūs kiekvienas savo žiniomis ir darbais prasmingai nešate savo didelę svarbią naštą, kuri suteikia Vilniui laimėjimų, meilės. Tegu ji bus džiuginanti ir įkvepianti vilniečius kurti miestui ir garsinti jo vardą“, – sveikino laureatus miesto meras Remigijus Šimašius.

Šiemet šv. Kristoforo statulėle už nuopelnus švietimui apdovanotas žinomas pedagogas, Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius Miša Jakobas. M.Jakobo vadovaujama gimnazija išsiskiria moksleivių pasiektais aukštais rezultatais ir reitingais.

Už nuopelnus menui apdovanotas muzikos kūrėjas, kompozitorius Kipras Mašanauskas, sukūręs per 200 įvairių žanrų kūrinių. Miuziklas ,,Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ sulaukė išskirtinio vilniečių bei profesionalių meno vertintojų dėmesio. Jis sudomino ir pasaulinio garso užsienio kompanijų agentus iš Didžiosios Britanijos, JAV.

Už Vilniaus miesto vardo garsinimą apdovanotas jaunasis kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas. Simfoninė G.Gelgoto muzika šiemet nuolat skambėjo ir garsino Lietuvos sostinę prestižinėse Europos koncertų salėse Leipcige, Ciuriche, Paryžiuje, Varšuvoje.

Kalinių globos draugijos socialinio centro vadovė Milda Bliumenzonienė apdovanota šv. Kristoforo statulėle už žmogiškumą ir kilnią širdį. Viena iš Lietuvos kalinių globos draugijos steigėjų, Socialinės priežiūros centro vadovė nuolat padeda nuteistiesiems, išėjusiems iš įkalinimo įstaigų, rūpinasi, kad jie gautų ne tik nakvynę ir valgį, bet ir įkvepia pasitikėjimo savimi, motyvuoja dirbti, mokytis, ugdyti kompetencijas.

Už fotografo ištikimybę Vilniui apdovanotas fotomenininkas klasikas Algimantas Kunčius. 2015 m. parodoje „Vaizdaraščiai“ buvo eksponuojama per 500 A.Kunčiaus kūrinių – fotografijos ir kino filmai – sukurtų tarp 1962 ir 2015 metų, apjungtų į nuoseklų pasakojimą.

Už nuopelnus aplinkos apsaugai Šv. Kristoforo statulėlė įteikta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Technikos mokslų profesoriui, habilituotam daktarui Pranui Baltrėnui, užterštumo kontrolės bei mažinimo technologijų kūrimo pradininkui, dvidešimt metų vadovaujančiam Vilniaus miesto savivaldybės tarybos visuomeninei Aplinkos apsaugos komisijai.

Architektas, pedagogas Gintaras Čaikauskas pagerbtas Šv. Kristoforo statulėle už nuopelnus sostinės architektūrai. Šiemet užbaigti laureato projektai Vilniuje – Vilniaus universiteto Jungtinis gyvybės mokslų centro projektas, parengtas VU chemijos fakulteto projektas, suformuota nauja viešoji erdvė, baigta dešimtmetį vykdyta Vilniaus universiteto Santariškių klinikų plėtra ir modernizavimas, Edukologijos universiteto renovacija.

Už nuopelnus mokslui apdovanotas Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslo tarybos pirmininkas prof. Virginijus Šikšnys. Laureato vadovaujami mokslininkų komanda viena pirmųjų, atradusių naujos kartos technologiją tiksliam genomo DNR redagavimui. Šios technologijos taikymas žada proveržį moksliniuose ligų tyrimuose, gydant paveldimas ligas ir leis atsirasti naujoms gyvybėms.

Šv. Kristoforo statulėlė už verslo visuomeniškumą įteikta Pramonininkų konfederacijos prezidentui Robertui Dargiui. Jis atsiimdamas statulėlę juokavo gavęs ją avansu su įpareigojimu kurti mūsų miestą.

Už nuopelnus sveikatos apsaugai apdovanotas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologas profesorius Pranas Šerpytis. Laureatas masiniuose sveikatingumo renginiuose skleidžia miestiečiams progresyvias medicinos žinias - kaip išvengti širdies kraujagyslių susirgimų.

Kandidatūras kasmet pasiūlo patys vilniečiai: bendruomenės, aktyvūs miesto gyventojai ir buvę laureatai.

Miuziklo "Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda”  gerbėjų laukia įspūdinga  kalėdinė staigmena - dvigubas kompaktinis diskas su miuziklo įrašu ir speciali knygutė su libretu ir nuotraukomis. Brangiausias lietuviškas miuziklas sulaukė  stulbinančio populiarumo - į gruodžio 12 dieną vyksiantį parodymą Klaipėdoje bilietų jau nėra. Gruodio 18 d. Vilniuje ir antrąją Kalėdų dieną Kaune taip pat susirinks tūkstančiai unikalaus kūrinio gerbėjų - graibstomi paskutiniai bilietai.

Tai pirmas kartas Lietuvoje, kai išleidžiamas tokios didelės apimties gyvas miuziklo įrašas. "Turėjau du lagaminus natų. Jei sujungtumėme kiekvieno solisto  ir  instrumento partijas vieną po kito, būtų maždaug 170 valandų, t.y. savaitė,  nepertraukiamo muzikos skambesio”, - miuziklo mastus apibūdino jo kūrėjas kompozitorius Kipras Mašanauskas.

Jis ir  garso režisierius Artūras Pugačiauskas mėnesį  beveik gyveno studijoje, kol 170 valandų suvedė į 2 valandas ir 14 minučių aukščiausios kokybės miuziklo įrašą.  "Kai susitikome studijoje, Artūras jau buvo porą mėnesių pasėdėjęs prie įrašo ir atlikęs juodžiausią darbą”, - juokėsi K. Mašanauskas.

Jis prisipažino, kad kurdamas miuziklą buvo beveik susitaikęs su mintimi, kad jo garso įrašas niekada nebus išleistas, nes ir labai brangu, ir techniškai sudėtinga.

Vis dėl to pernai per  Šv. Kalėdas jis įrašė Kaune "Žalgirio” arenoje rodytą miuziklą ir  įrašą atnešė A.Pugačiauskui, kuris laikomas pačiu profesionaliausiu ir didžiausią patirtį turinčiu garso postprodukcijos meistru Lietuvoje.

Toks įrašas turi neįkainuojamą privalumą. "Gyvas įrašas suteikia kūriniui daugiau ekspresijos, gyvybės ir pojūčio, tarsi būtum spektaklio žiurovu čia ir dabar”, - pasakojo A.Pugačiauskas.

Tačiau su tokiu įrašu - daug darbo. "Aktoriai scenoje laksto, šokinėja, yra kilnojami. Mikrofonai liečiasi prie drabužių, yra užkliudomi ir sujudinami. Taip  įraše atsiranda kalnai nereikalingų garsų, kuriuos reikia chirurgiškai išoperuoti. Be to, yra ir kitų niuansų, kurių nebūna studijiniame įraše”, -  iki išprotėjimo smulkmenišką darbą paaiškino A.Pugačiauskas.

Kai  įrašas buvo išgrynintas, susitikę K.Mašanausko studijoje "Up Records”, vyrai pradėjo finalinį garso suvedimą. Jų ir vėl laukė sudėtingas uždavinys, nes "Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendoje” yra visko: nuo operos arijų iki popdainų. Ir visą tai reikėjo sujungti į  darnų, erdviai skambantį, aukščiausios kokybės įrašą.

"Kūrinio amplitudė plati - nuo turgaus iki bažnyčios. Be to, norėjau pabrėžti kartų konfliktą: senųjų karalių didybė yra klasikinio, sodraus skambesio, o jaunimas - provokuojantis, modernus. O juokdariai laviruoja tarp vienų ir kitų& Legendinis "Sony Oxford R3” garso pultas (tokių pasaulyje buvo pagaminta tik 37 vienetai!)  jau seniai nebuvo turėjęs tokios apkrovos, bet rezultatas pranoko lūkesčius”, - pasakojo K.Mašanauskas.

Anot jo, stebėdami miuziklą, žiūrovai negali visapusiškai įsigilinti į muzikos ir teksto esmę. "Todėl yra įrašas ir libreto knygutė, kad kiekvienas iš šio kūrinio galėtų pasiimti tiek, kiek nori”, - sako  K. Mašanauskas.

„Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda" rimtai sudomino pasaulinio garso užsienio kompanijų agentus. Miuziklo kūrėjas ir kompozitorius Kipras Mašanauskas patvirtino, kad į gruodžio mėnesį Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje vyksiančius parodymus atvyksta agentai iš Didžiosios Britanijos ir JAV. Jų tikslas - gyvai pamatyti lietuvių kūrinį, kurio vaizdo įrašas juos sužavėjo.

Miuziklo kūrėjai ir prodiuseriai teigia, kad galimybė, jog Lietuvos istorinę meilės legendą išvys ir kitų šalių žiūrovai, yra reali. Miuziklu domisi ne tik Didžiosios Britanijos ir JAV, bet ir kaimyninės Lenkijos muzikos agentai.

Miuziklo premjeros vaizdo įrašas pasiekė audiovizualinių kūrinių specialistus JAV bei Europoje ir sulaukė puikių jų vertinimų ir net liaupsių.

„Originalus ir rafinuotas kūrinys. Subtili, tačiau itin efektinga muzika ir paveiki meninė išraiška kuria giliai sukrečiantį uždraustos meilės paveikslą", - pagyrų lietuvių darbui negailėjo Candace Stewart,   daugiausiai „Grammy" nominacijų laimėjusios „EastWest Studios" (JAV) vadybininkė, dirbusi  su „The Rolling Stones", Tom Petty, „Red Hot Chili Peppers", Madonna, Ice Cube ir Snoop Dogg'u.

„Ištaigingas kūrinys, iš nedidelės šalies. Šiuolaikinėje muzikoje įsimintinos ir melodingos temos yra ypač trokštamos, tačiau - labai retos. „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda" būtent ir yra retenybė.  Viduramžių nuotaika nuostabiai atspindėta šiuolaikinėmis priemonėmis. Tai sukuria netikėtą, unikalų, teatrališką įspūdį. Novatoriška kompozicija ir pateikimas, kuris turėtų tapti įkvėpimu nūdienos teatro scenai", -  taip miuziklą apibūdino Jody Toll, „Universal Pictures" ir „Sony Pictures Entertainment" kūrybos konsultantė iš JAV.

Istorinis lietuvių kūrinys sužavėjo ir legendinės specialiųjų efektų kūrėjų dinastijos atstovą Gene Warren III. „Įstabus senovės ir modernumo sąlytis.  Operiniais perlais puoštas lietuvių miuziklas gali drąsiai konkuruoti su Italijos pastatymais", - sakė filmų „Immortals"  („Nemirtingieji"),  „Moonrise Kingdom" („Mėnesienos karalystė"), „Scream 3" („Klyksmas 3") specialiųjų efektų meistras iš  Los Andželo. G. Warren  atstovauja jau trečiai  specialiuosius efektus kuriančiai kartai. Warren'ų dinastija yra pelniusi Oskarus už filmus „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena" (1991 m.) ir „Laiko mašina" (1960 m.).

Garsus suomių režisierius, dviejų Europos kino akademijos apdovanojimų nominantas, Aku Louhimies buvo lakoniškas: „Dramatiškai jautrus ir jaudinantis". Taip jis abibūdino daugiau nei tris valandas trunkantį didžiausią ir brangiausią lietuvišką miuziklą.

Jam antrino britų muzikos prodiuseris Marco Migliari, dirbęs su „Deep Purple", „Genesis", „Massive Attack", „New Order" ir pavadinęs „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendą „išties įspūdingu kūriniu".

Miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda"  bus rodomas gruodžio 12 dieną - Klaipėdoje, „Švyturio" arenoje,  18 d. - Vilniuje „Siemens" arenoje, 26 d. - Kaune „Žalgirio" arenoje.

Gruodį Lietuvos arenas pasieks Kipro Mašanausko miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Dramatiškiausia karališka meilės istorija atgims visų laikų didžiausiame ir brangiausiame lietuviškame miuzikle.

Kuria svajonių komanda

XVI a. vidurys... Jaunasis karalius Žygimantas Augustas įsimyli Barborą Radvilaitę, kilusią iš garsios Lietuvos didikų šeimos. Jaunojo karaliaus aistra nesižavi niekas. Jis privalo stiprinti dinastiją, o ne atsiduoti jausmams. Kas nugalės: šaliai politiškai palanki sąjunga ar tyra meilė? Ar pavyks Žygimantui Augustui įveikti savo šeimos ir aplinkos pasipriešinimą? Ar įžengs Barbora Radvilaitė į rūmus?..
Žygimantą Augustą įkūnys dainininkas ir aktorius Mantas Jankavičius, Barborą Radvilaitę – dainininkė ir šokėja Karina Skambinė. 

Miuziklo kūrybai jėgas suvienijo tikra svajonių komanda: režisierė ir choreografė Anželika Cholina, kompozitorius K.Mašanauskas, libreto autorius Romas Lileikis, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius.

Taip pat scenoje – išskirtinio talento aktoriai bei dainininkai: Sigutė Stonytė, Kostas Smoriginas, Jeronimas Milius, Rafailas Karpis, Dominykas Vaitiekūnas, Tadas Girininkas, Tadas Juodsnukis, Mindaugas Jankauskas. Jėgos projektui suteiks tarptautinių konkursų laureatas choras „Brevis“. Spektaklio masiškumo, dinamikos ir plastiškumo variklis –  A.Cholinos šokio teatras.

Tai negali nejaudinti

„Kurti miuziklą – nauja patirtis, bet gyvenime aš mėgstu tik iššūkius. Nepaprastai atsakinga ir jautru prisiliesti prie išskirtinės ir reikšmingiausios Lietuvos istorijoje didžios Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės legendos, jos tragiškos lemties. Norisi atkurti šį mitą taip, kad jis paliestų lietuvių širdis, verstų susimastyti. Mes turime domėtis savo šalies istorija, puoselėti lietuvybę. Tauta be praeities neturi ateities”, – kalbėjo miuziklo režisierė ir choreografė A.Cholina.

„Šiai istorijai sunku atsispirti. Gerą dešimtmetį brandinau mintį apie šį kūrinį. Aš tikiu, kad mums pavyks visiškai naujai pateikti šį įkvepiantį epą ir žiūrovams ne kartą suvirpės širdys. Tai negali nejaudinti“, – tvirtino kompozitorius K.Mašanauskas, sukūręs muziką daugiau nei 30-ai kino filmų. Tarp jų – „Prieš parskrendant į Žemę“ ir „Tadas Blinda. Pradžia“.

„Viena iš vaikystėje man pasakotų istorijų, seniai virtusi legenda ar net įgavusi epo atspalvį – Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės sakmė... Anapus godumo, šalto išskaičiavimo švyti derlingi jausmų sodai, gaivinantys kasdienybę prasme, tikėjimu ir kūryba. Sumanėme šiam pasakojimui suteikti pavidalą, skirtą kuo platesniam žiūrovų ratui. Nuoširdžiai tikimės, kad žmonėms patiks“ – sakė libreto autorius R.Lileikis, dar žinomas kaip dainų autorius ir legendinės Užupio
Respublikos prezidentas.

Premjera – „Švyturio“ arenoje

Projektas, kurio intensyvios repeticijos vyksta šiuo metu Vilniuje, yra vienas didžiausių, sudėtingiausiu ir brangiausių visų laikų lietuviškų miuziklų.

„Tai didžiausias ir įspūdingiausias projektas, kuriame teko dalyvauti, – džiaugėsi M.Jankavičius,  repetuojantis pagrindinį vyro vaidmenį. – Vaidinti miuzikle –  labai įdomi patirtis. Jo siužetas – mūsų istorijos dalis, ir tai man ypač svarbu. Žmonės, kurie dirba prie šio kūrinio, atiduoda jam visą širdį, todėl tikiuosi fantastiško rezultato”.

„Būti Barbora – didžiulė garbė ir atsakomybė. Džiaugiuosi, kad mano partneris scenoje – Mantas, su kuriuo visada puikiai sutarėme. Labai talentingi žmonės dirba prie šio projekto. Žaviuosi režisiere  A.Cholina ir jos nuolat stebinančiais scenos sprendimais. Esu tikra, kad žiūrovų laukia nepaprasta premjera“, – sakė K.Skambinė.

Miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ premjera – gruodžio 12 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Bilietus platina „Bilietai.lt“.