Apie klimato kaitos literatūros žanrą bus kalbama ir rudenį vyksiančiame Lietuvos fantastinių idėjų ir kūrybos festivalyje "Lituanicon". Pasak renginio koordinatoriaus Kastyčio Zubovo, fantastikos gerbėjų Lietuvoje netrūksta, nors ši literatūra kartais būna nepelnytai nuvertinama.
Pokalbis su K.Zubovu – apie realybės atspindžius fantastinėje literatūroje, žanro socialinę atsakomybę ir laiką pralenkusį Lietuvos tarpukario fantastą.
– Festivalyje "Lituanicon" nemažai dėmesio bus skiriama "Cli-fi" žanrui. Kaipgi klimato kaita keičia fantastinę literatūrą?
– Klimato kaita literatūroje minima jau daugiau nei 130 metų. Pirmuoju paminėjimu būtų galima pavadinti Jules Verne'o knygą "Aukštyn kojom". Joje rašytojas aprašo ketinimus pakeisti visos Žemės klimatą, kad ištirptų ašigaliai ir būtų galima juose išgauti naudingųjų iškasenų. Autorius turbūt pakrauptų, jei pamatytų, koks teisus jis buvo. Garsusis Phillipo K.Dicko romanas "Ar androidai sapnuoja elektrines avis?" taip pat prasideda nuo ekologinės katastrofos temos. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kaip vaizduojama ateitis garsiosiose jo knygos ekranizacijose "Bėgantis skustuvo ašmenimis" ir prieš porą metų pasirodžiusiame "Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049". Vis dėlto, nors klimato kaita literatūroje minima jau seniai, dažnai tai būdavo tik dekoracija rašytojo sugalvotai istorijai. Atšiaurus klimatas mokslinėje fantastikoje dažnai buvo pretekstu herojams iškeliauti į kitą planetą, o visas aprašymas susitelkdavo būtent į jų nuotykius. Tačiau, visuomenei vis daugiau dėmesio skiriant klimato kaitai, keičiasi ir jos vaidmuo literatūroje.
Maždaug 2013 m. plačiai pradėtas vartoti "Cli-fi" terminas, apibūdinantis literatūrą, kurioje analizuojamas žmogaus poveikis mūsų planetai ir tai, su kokiais padariniais mes susidursime. Tokioje literatūroje klimato kaita nėra tiesiog fonas istorijai. Rašytojai analizuoja, kokie socialiniai pokyčiai mus ištiks, su kokiais sunkumais: ekonominiais, politiniais, emociniais – mes galbūt susidursime. Be to, tokioje literatūroje paprastai aiškiai parodoma, kad dėl pokyčių atsakingi žmonės. Taigi klimato kaita keičia fantastinę literatūrą, tam tikra prasme stumdama ją tapti visuomenės savimonės skatinimo platforma.
– Kokius garsius pasaulio fantastikos rašytojus galėtumėte priskirti "Cli-fi" žanrui?
– Viena garsiausių ir lietuviams geriausiai žinomų rašytojų yra "Tarnaitės pasakojimo" autorė Margaret Atwood. Trilogijoje "Oryx and Crake" (lietuviškai išversta tik pirmoji dalis "Oriksė ir Griežlys", "Alma littera", 2004) autorė nagrinėja visuomenės pokyčius. Šiame kūrinyje ji nedviprasmiškai parodo, kad vartotojiškumas ir dabartinis mūsų gyvenimo būdas pavers planetą dykyne ir pražudys žmoniją. Tarp kitų žinomų autorių galima paminėti ir Kimą Stanley Robinsoną ar Paolo Bacigalupi, kurie kiek mažiau žinomi Lietuvos auditorijai. Abiejų jų knygose daug dėmesio skiriama tam, kaip ekstremali klimato kaita keičia visuomenę, socialinius santykius.
Atskiro paminėjimo vertas ir Michaelas Crichtonas, kurio kelios knygos yra išverstos į lietuvių kalbą. Vis dėlto, šis rašytojas "Cli-fi" temoje atsiduria kaip klimato kaitos kritikas. Jo knygoje "State of Fear" ekoteroristai bando sukelti nelaimes, kurios atkreiptų visuomenės dėmesį į klimato kaitą. Autorius savo knygoje kritikuoja mokslininkus, įspėjančius apie klimato kaitą ir, kaip skelbia pačios knygos pavadinimas, teigia, kad visuomenė yra perdėtai gąsdinama. Taigi, "Cli-fi" gali būti skirtas ir klimato kaitos neigimui.
– 2019-ųjų "Metų knygos" suaugusiesiems apdovanojimą laimėjusios lietuvių autoriaus Marijaus Gailiaus knygos "Oro" veiksmas taip pat vyksta itin pasikeitusio klimato laikais. Ką apskritai galite pasakyti apie Lietuvos fantastiką? Kiek ji liečia socialinės atsakomybės, visuomenės kritikos temas?
Dabar toli gražu ne tie laikai, kai kokie nors oficialūs vertintojai ar platintojai galėtų reguliuoti, ką skaityti.
– Fantastinė lietuvių kūrėjų literatūra atsirado dar tarpukariu. Įvairūs rašytojai tuomet rašė ir nuotykinius kūrinius su įvairiausiais fantastiniais elementais, ir rimtą socialinę kritiką, pridengtą fantastikos šydu. Pavyzdžiui, neseniai perleistas Igno Šeiniaus romanas "Siegfried Immerselbe atsijaunina" palietė tuo metu labai aktualias nacizmo iškilimo Vokietijoje ir jų propaguojamos rasinio grynumo doktrinos temas. Sovietiniais laikais lietuvių fantastikos sumažėjo, bet ji nepranyko. Autoriai daugiausia rašė panašiomis temomis, kaip ir kiti Sovietų Sąjungos fantastai: apie kosmosą ar šlovingo rytojaus statybas. Būdavo ir socialinės atsakomybės temų, liečiančių mokslo pažangos ir visuomenės raidos santykį. Po nepriklausomybės atkūrimo fantastinių kūrinių pasirodydavo daugiau. Kurį laiką leisti apsakymų rinkiniai "Geriausia Lietuvos fantastika". Pirmasis pasirodė 1997 m., paskutinis – 2007-aisiais. Ten randame kūrinių, apimančių visą fantastikos porūšių spektrą: ir mokslinės, ir maginės fantastikos, sakmėmis ir mitais paremtų istorijų, kosminių kelionių, ateities distopijų, apokalipsės, alternatyvių istorijų... Socialinės temos sutinkamos, pavyzdžiui, Justino Žilinsko romane "Genomas 3000". Jame, kaip galima suprasti iš pavadinimo, narpliojamos genų inžinerijos poveikio visuomenei temos.
Sambūris: festivalis „Lituanicon“ – galimybė fantastinės literatūros mylėtojams pabendrauti su bendraminčiais. Manto Puidos nuotr.
– Lietuvoje fantastikos žanras nėra toks populiarus kaip kiti. Tačiau, žinoma, jis turi savo gerbėjų ratą. Įdomu, ar fantastikos kūrėjai ir mėgėjai nejaučia atskirties, tarsi jų literatūra būtų ne tokia vertinga kaip klasikinių žanrų?
– Taip, šiek tiek atskirties esama. Pakanka prisiminti literatūros pamokas mokyklose, kur turbūt nesutiksime nei Mary Shelley "Frankenšteino", nei Johno R.R.Tolkieno "Žiedų Valdovo", nei Arthuro C.Clarko "2001 metų kosminės odisėjos". Ką jau kalbėti apie daugybę kitų puikių ir idėjų kupinų fantastinių kūrinių. Kita vertus, dabar toli gražu ne tie laikai, kai kokie nors oficialūs vertintojai ar platintojai galėtų reguliuoti, ką skaityti. Daugybė žmonių atranda savo mėgstamą literatūrą ir nekreipia dėmesio į aplinkinių, tarkime, literatūros kritikų ar mokytojų, nuomonę. Galiausiai kūrinio vertę suprasti gali tik pats skaitytojas – ar jis gauna tai, ko nori? Ar tame kūrinyje yra įdomių idėjų, gerai išvystytų veikėjų, o galbūt tiesiog progų pabėgti nuo kasdienės rutinos? Tai ir padaro literatūrą vertingą. Beje, pastaruoju metu stebima tendencija, kai vadinamosios giliosios literatūros autoriai Lietuvoje vis noriau naudoja fantastiką kaip priemonę. Pavyzdžiui, jau minėtas M.Gailius ir jo romanas "Oro", ar Jaroslavo Melniko distopijos "Tolima erdvė", "Maša, arba Postfašizmas".
– Ar fantastinės literatūros temos priklauso nuo laikmečio? Galbūt ši literatūra iš tikrųjų nėra taip nutolusi nuo to, kas vyksta realybėje, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?
– Fantastinė literatūra, kaip ir bet kokia kita kūryba, yra neatsiejama nuo laikotarpio, kuriame gyvena autorius ir kūrėjas. Niekas neatsiranda vakuume. Atkreipkite dėmesį į J.Verne'o kūrybą. Akivaizdu, kad jis rašė apie tai, kas anuomet buvo aktualu, – nežinomų teritorijų atradimą, mokslo alkį ir siekį plėsti Žemės pažinimo ribas. Kosmoso kolonizavimo tema fantastikoje sprogo praėjusio amžiaus viduryje – tam įtakos turėjo JAV ir SSRS kosminės lenktynės. Prasidėjus skaitmeninei revoliucijai, kūrėjams aktuali tapo dirbtinio intelekto problema. Tai vos keli abstraktūs pavyzdžiai, kaip pasaulis, kuriame gyvename, bei aplinkoje vyraujančios nuotaikos veikia kūrybą. Fantastinė literatūra, ypač mokslinė fantastika, yra glaudžiai susijusi su tvyrančia nežinia ir bendražmogišku nerimu dėl to, kas mūsų laukia ateityje, atsižvelgiant į dabarties kontekstą. Fantastikos autoriai naudojasi žanro teikiamomis galimybėmis įvertinti šiuo metu opias problemas. Drįsčiau teigti, kad yra atvirkščiai, nei mano daugelis, – fantastinė literatūra glaudžiai susijusi su tuo, kas vyksta realybėje, ir suteikia galimybę į ją pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.
– Esate vienas iš festivalio "Lituanicon" organizatorių. Rudenį jį planuojama rengti jau 31 kartą. Tad galima numanyti, kad Lietuvoje fantastikos gerbėjų yra nemažai?
– Tikrai taip. Pirmieji fantastikos mėgėjų klubai Lietuvoje pradėjo kurtis dešimtmečiu anksčiau, nei Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tad galima sakyti, kad fantastų bendruomenių tradicija čia apskritai nėra nauja. Pirmasis fantastinių idėjų ir kūrybos festivalis "Lituanicon" buvo surengtas dar 1990 m. Per tris dešimtmečius renginio formatas, organizatoriai ir struktūra ne kartą keitėsi, tačiau poreikis burtis į bendruomenę niekur nedingo. Pirmuosiuose festivaliuose dalyvių apsilankydavo keli šimtai, vėliau jų sumažėjo. Tačiau pastaraisiais metais lankytojų skaičius išaugo ir artėja link tūkstančio. Veiklų įvairovė – diskusijos, stalo ir vaizdo žaidimai, kūrybinės dirbtuvės, viktorinos, užtikrina, kad ką nors įdomaus sau čia rastų kiekvienas. Tad neklystate teigdama, kad fantastikos mėgėjų Lietuvoje yra nemažai.
