Knygos viršeliui panaudotos fotografo Karlo Blossfeldto augalų nuotraukos, kuriomis žavisi ir pagrindinis romano veikėjas. Rafinuoto, ironiško stiliaus romano centre – ekscentriškas paveldėtojas Walteris Schultzas, užvaldytas liguistos aistros unikalioms knygoms. Jis siekia sukurti ypatingą biblioteką, dėl kurios pasiruošęs peržengti bet kokias moralės ribas, o Veimaro respublikos Berlynas, kuriame ir rutuliojasi veiksmas, – vieta, kur galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą. Pasak autorės, tai romanas apie grožį su lašu bjaurumo, apie blogį, besislepiantį gėryje, ir apie tai, kad centralizuotai tvarkant pasaulį galima jį visiškai sunaikinti.
Rašytojos teigimu, šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką. "Panaši įtampa tarp skirtingų politinių jėgų, panaši karo ar katastrofos nuojauta, o taip pat laisvė, tampanti amoralia, ir technologinis proveržis, sukeliantis baimę vyresnio amžiaus žmonėms", – šiame interviu sako U.Radzevičiūtė. Autorė kviečia įsitikinti, kad šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir sprendimai per daugiau nei 90 metų mažai pasikeitė.
– Savo knygose skaitytojus nukeliate į skirtingas epochas. Kaip kilo mintis parašyti romaną apie Veimaro respubliką? Kokiais šaltiniais rėmėtės atkurdama šio sudėtingo istorinio laikotarpio detales, ypatingą atmosferą?
– Man nekilo mintis parašyti romaną apie Veimaro respubliką, ir nemanau, kad kada nors kils. Veimaro respublikos "Grožio ir blogio bibliotekoje" lygiai tiek, kiek "Šerloko Holmso nuotykiuose" – Anglijos. Tai ne istorinis romanas. Veimaro respublika yra tik fonas pagrindinio herojaus W.Schultzo istorijai.
Rašytojas dažniausiai rašo ne tai, ką nori rašyti jis pats, o tai, ką nori rašyti jo smegenys, o tiksliau pasąmonė. Pasąmonei tam tikrą įtaką daro žmogaus DNR ir auklėjimas.
Rašant man labai padėjo to meto nuotraukos, tarp jų ir pornografinės, kino žvaigždžių autobiografijos, laiškai ir kartais – filmai.
Taip pat – artefaktai. XX a. pradžioje buvo sukurta neįtikėtino grožio daiktų.
– Kuo Veimaro respublikos Berlynas jums primena šiuolaikinę Europą?
– Veimaro respublikos Berlynas primena šiuolaikinę Europą ne tik man, bet praktiškai kiekvienam, kas domėjosi šiek tiek Veimaro respublikos laikotarpiu. Panaši įtampa tarp skirtingų politinių jėgų, panaši karo ar katastrofos nuojauta, o taip pat laisvė, tampanti amoralia, ir technologinis proveržis, sukeliantis baimę vyresnio amžiaus žmonėms.
– Esate minėjusi, kad dalis jūsų protėvių buvo vokiečiai. Kiek jums kūryboje svarbi tautinės tapatybės tema? Juk esate parašiusi romaną "Kraujas mėlynas", kuris gimė iš giminės istorijos tyrinėjimų.
– Rašytojas dažniausiai rašo ne tai, ką nori rašyti jis pats, o tai, ką nori rašyti jo smegenys, o tiksliau pasąmonė. Pasąmonei tam tikrą įtaką daro žmogaus DNR ir auklėjimas. Taip, dalis mano protėvių buvo vokiečiai ir aš parašiau bent tris vokiškas knygas: "Frankburgą", "Kraują mėlyną" ir "Grožio ir blogio biblioteką".
– Pagrindinis romano "Grožio ir blogio biblioteka" veikėjas – ekscentriškas paveldėtojas W.Schultzas – jau pasirodė ir ankstesnėje jūsų knygoje "Baden Badeno nebus". Kodėl pasirinktas būtent šis skaitytojams jau šiek tiek pažįstamas personažas? Kuo jis kitoks "Grožio ir blogio bibliotekoje"?
– Mano knygoje "Baden Badeno nebus" yra trumpa istorija, kurios protagonistu yra rašytojas Günteris Grassas, o antagonistu – W.Schultzas, o romane "Grožio ir blogio biblioteka" pagrindiniu herojumi tampa W.Schultzas.
– Naujausiame jūsų romane ištrinama riba tarp grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio. Kodėl grožis dažnai slepia lašą bjaurumo? Ar iš tiesų geriausiai blogis gali pasislėpti gėryje, kaip teigė Walteris?
– Nedažnai, bet pasitaiko tokių atvejų, kai grožis slepia lašą bjaurumo. Ar lengviausia paslėpti blogį gėryje? Taip, nes ten niekam neateitų į galvą kokio nors blogio ieškoti.
– Kaip, jūsų manymu, kito grožio samprata nuo Veimaro respublikos iki dabarties laikų? Knygoje nemažai rašote ir apie tai, kaip keitėsi moters grožio suvokimas.
– Kalbant apie architektūrą, automobilius ir visus kitus daiktus – grožis pradėjo pamažu paklusti daiktų funkcijai, kol galiausiai to grožio daiktuose beveik nebeliko. Tik funkcija.
O moters grožio kriterijų kitimą visada valdė ne evoliucinis, o švytuoklės principas.
– Pagrindinis romano veikėjas negalėjo pakęsti progreso, kuris naikino unikalumą. "Walteris nekentė pasaulio, kuriame jam ir jo bibliotekai nebuvo vietos", – rašote knygoje. Ar šiais laikais, kai pramoniniu būdu pagaminti daiktai laimi nelygią kovą prieš sukurtus rankomis, technologijos taip pat naikina unikalumą?
– Daiktų unikalumas jau seniai sunaikintas.
– "Grožio ir blogio bibliotekoje" nemažai ironijos. Kokią vietą jūsų kūryboje užima humoras?
– Antrą. Iš karto po idėjos.
– Jūsų knyga "Žuvys ir drakonai" įvertinta ES literatūros premija. Lietuvių PEN centras ją išrinko viena geriausių dešimtmečio knygų. Jūsų knygos dažnai patenka į kūrybingiausių knygų sąrašus. Kiek jums svarbūs apdovanojimai, įvertinimai?
– Pirmas įvertinimas – kaip jau daug kartų minėjau – yra legitimacija. Vėlesni įvertinimai – tai tarsi nebylus dialogas tarp autoriaus ir literatūrologų bei literatūros kritikų.
– Pakalbėkime apie vertimus. Jūsų knygos verčiamos į daugiau nei dešimt Europos kalbų. Kaip manote, kiek jūsų kūrinių turinio ir formos lieka vertimuose?
– Mano knygos jau išverstos į vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas. "Žuvys ir drakonai" yra išversta ir į anglų, bet neišleista, nes leidėjui neleidau jos cenzūruoti.
Visada juokauju, kad mano santykiai su vertėjais yra idealūs ir mes iš karto tampame draugais, išskyrus vertėją į anglų kalbą, nes jo vertimą aš galiu perskaityti.
Panaši karo ar katastrofos nuojauta, o taip pat laisvė, tampanti amoralia, ir technologinis proveržis, sukeliantis baimę vyresnio amžiaus žmonėms.
Vertimus į tas kalbas, kurias suprantu, labai įdėmiai perskaitau, patikrindama kiekvieną sakinį, kiekvieną žodį, todėl jie beveik idealiai atitinka originalą.
Yra tik viena problema: pavyzdžiui, angliškai kalbančiose šalyse ir Rusijoje įprasta tekstus grubiai redaguoti ir, kaip minėjau – cenzūruoti, todėl galutinis rezultatas sukelia autoriui labai daug vidinio skausmo ir nusivylimo.
– Jūsų kūryba nutolusi nuo tradicinės lietuvių literatūros. Sakoma, kad esate nelietuviškiausia Lietuvos rašytoja. Ar, jūsų manymu, rašytojai turėtų būti universalūs, t.y. neprisirišti prie vienos šalies literatūrinių tradicijų?
– Ne, taip aš nemanau. Kaip jau sakiau – tai yra genetika. Tai rašytojo pasąmonė pasirenka temas, idėjas, žodyną ir siužetus.
– Ką manote apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą? Kokias tendencijas pastebite?
– Beveik neskaitau grožinės literatūros, nes grožinės literatūros skaitymas lavina jausmus, bet trukdo mąstyti. Ir beveik neskaitau lietuviškai, nes tos knygos, kurios mane domina, dažniausiai įdomios tik intelektualinėms mažumoms, todėl jas retai verčia.
– Gal atskleisite, kokias knygas dabar skaitote? Kokie kūriniai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Negaliu pasakyti, nes tai – profesinės paslaptys.
– Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją? Ar dažnai bendraujate su savo skaitytojais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje? Kokio grįžtamojo ryšio iš jų sulaukiate?
– Man nereikia specialiai įsivaizduoti savo knygų skaitytojų, aš juos sutinku per knygų pristatymus. Tai yra suaugę žmonės plačiąja to žodžio prasme. Mano knygas sunku būtų įtraukti į mokymo programą, nes jos ne vaikams.
Kokio grįžtamojo ryšio sulaukiu? Dažniausiai pozityvaus, bet geriausiai įsimena kokie nors komiški atsitikimai. Kartą, po pasivaikščiojimo parke, gatvėje mane sustabdė moteris ir pasakė, kad skaitė visas mano knygas, bet labiausiai jai padėjo vienas sakinys iš mano interviu.
– Šiemet Vilniaus knygų mugėje pristatytas naujausias jūsų romanas sulaukė didelio susidomėjimo. Ką jums reiškia knygų mugės ir galimybė jose pristatyti savo kūrybą?
– Knygų mugės yra vieta, kur autorių iš intraverto paverčia ekstravertu ir priverčia dirbti. Savo knygas esu pristačiusi ne tik Vilniaus, bet ir Leipcigo, Rygos, Romos knygų mugėse. Kam autoriui reikalingos knygų mugės? Ir tam, kad susitiktų su savo skaitytojais, ir tam, kad susitiktų su žmonėmis, kurie iki tol niekada jokios tavo knygos nebuvo net į rankas paėmę.
– Vilniaus knygų mugė lankytojus pasitiko pasaulio piliečio Jono Meko žodžiais – "Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram". Kas jums yra gyvenimas be formulių?
– Aš neįsivaizduoju, ką reiškia gyventi su formulėmis.
– Artimiausi kūrybiniai planai. Ar jau galvojate apie naują knygą?
– Nėra neprotingesnio dalyko, kaip papasakoti visiems apie savo planus. Bet esu beveik įsitikinusi, kad nerašysiu nieko vokiško.
Aš neįsivaizduoju, ką reiškia gyventi su formulėmis.
Kiekviena knyga – kultūros įvykis
Undinė Radzevičiūtė (g. 1967) – viena įdomiausių ir savičiausių Lietuvos rašytojų. Ji baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, dešimtmetį dirbo reklamos agentūrose, vėliau pradėjo rašytojos karjerą.
Išskirtinio stiliaus rašytojos knygos "Strekaza", "Frankburgas", "Baden Badeno nebus", "180", "Žuvys ir drakonai", "Kraujas mėlynas" – nutolusios nuo tradicinės lietuvių literatūros, apie autorę sakoma, kad ji – "pati nelietuviškiausia Lietuvos rašytoja".
U.Radzevičiūtės romanai gerai vertinami ir literatūros kritikų. Keturis kartus jos knygos pateko į kūrybingiausių metų knygų dvyliktuką, du kartus – į "Metų knygos rinkimų" sąrašą. 2015-aisiais romanas "Žuvys ir drakonai" įvertintas prestižine ES literatūros premija, Lietuvių PEN centras ją išrinko viena geriausių dešimtmečio knygų. 2018-aisiais rašytojai už romaną "Kraujas mėlynas" įteikta 28-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija.
U.Radzevičiūtė sulaukė ir ypatingo užsienio leidėjų dėmesio. Jos knygos verčiamos į daugiau nei dešimtį Europos kalbų. Romanas "Žuvys ir drakonai" 2017 m. išleistas vokiečių kalba, šiuo metu verčiamas į anglų. Knyga "Kraujas mėlynas" Austrijoje buvo išrinkta geriausia 2019 m. birželio mėnesio knyga. Planuojami vertimai į lenkų, bulgarų, italų, latvių, estų, vengrų ir ispanų kalbas.
Kaskart pasirodžius naujam U.Radzevičiūtės kūriniui, jis skaitytojų ir kritikų sutinkamas kaip didelis literatūrinis įvykis. Originali rašymo maniera, estetiškai išbaigta struktūra, koncentruota mintis būdingi vienai savičiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų.
