Karo sūkuryje

Antrasis pasaulinis karas ir įvykusi sovietų, o vėliau nacių okupacija, smarkiai keitė Kauno veidą. Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus vadovė Sigita Žemaitytė-Strazdė knygai rinko medžiagą apie antrąją XX a. pusę. Tai buvęs emociškai sunkus, nevienareikšmiškai vertinamų įvykių kupinas laikas.

Vienu iš kertinių šio laikotarpio įvykių Kaunui tapo sovietų armijos įžengimas į miestą 1940 m. Kartu su okupacija, į Kauną atėjo visai kita, svetima kultūra. „Modernus XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kaunas formavosi vakarietiškos kultūros įtakoje, todėl kontrastas tarp kauniečių ir į miestą įžengusių sovietų karių buvo milžiniškas. Tiek istoriografijoje, tiek įvairiuose prisiminimuose yra fiksuojama, kaip iš kaunietiško konteksto išsiskyrė ne tik kariai ar karininkai, bet ir jų žmonos, vietoje elegantiškų skrybėlaičių ryšėjusios skareles ar dėvėjusios beformius drabužius“, – pasakoja pašnekovė.

Sovietinė okupacinė valdžia iškart skubėjo keisti Kauno veidą ir sovietizuoti viešąsias erdves. Todėl Laisvės alėja, svarbiausia tarpukario Kauno gatvė, nedelsiant pervardyta Stalino prospektu. Pakeisti ne tik gatvių ir aikščių pavadinimai. Pastatai, tiesiogine žodžio prasme, ėmė raudonuoti nuo įvairių sovietinių lozungų ir plakatų.

1941 m. birželį į Kauną įžengė ir ėmė jį kontroliuoti okupacinė Vokietijos kariuomenė. Per kelis mėnesius miesto gyvenimas dar kartą apsivertė. Išleisti nauji įsakymai privertė žydų kilmės miestiečius nuo šaligatvių persikelti ant važiuojamosios kelio dalies, išvijo juos iš parkų ir skverų, kad būtų kuo labiau apribotas žydų ir likusių miestiečių bendravimas.

Tam, kad būtų galima pamatyti ir nubausti prasižengėlį, kiekvienas žydų kilmės asmuo pažymėtas 8–10 cm skersmens geltonu Dovydo žvaigždės lopu krūtinės kairėje. Pirmuosius pogromus išgyvenusi Kauno žydų dalis perkelta į getą Vilijampolėje. Ši sunki Kauno istorijos atkarpa knygoje pateikiama viską iš šalies stebinčio berniuko Vinco akimis.

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, tai buvo drastiškos kaitos laikas. Karas ir okupaciniai režimai retino gyventojų skaičių, keitė tautinę ir socialinę miesto sudėtį. Kartu keitėsi urbanistinis miesto veidas, taip ir neatstatyti liko kai kurie besitraukiančių kariuomenių sunaikinti statiniai, keitėsi gatvių pavadinimai, administracinis miesto suskirstymas. Nepaisant to, mieste buvo justi tarpukario dvasia subrendusių žmonių pasipriešinimo nuotaikos.

Transportas: per Kauno hidroelektrinės užtvanką tiesiamas geležinkelis. 1960 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Neprarado laisvės troškimo

Laisvės troškimą kauniečiai aiškiai parodė 1956 m. per Vėlinių įvykius senosiose miesto kapinėse, dabartiniame Ramybės parke.

„Šie protestai buvo paskatinti kruvinų Vengrijos protestuotojų susidūrimų su sovietine kariuomene Budapešte, – pasakojo istorikė. – Tą dieną senosiose miesto kapinėse susirinkę kauniečiai giedojo giesmes, Lietuvos himną, degė žvakes, minioje buvo girdimi patriotiniai ir Vengrijos laisvės kovą palaikantys šūksniai, šmėžavo pačių pasigamintos nedidelės trispalvės.“

Kauno miestą į pasipriešinimo sovietiniam režimui istoriją įrašė ir 1972 m. gegužės 14 d. įvykęs Romo Kalantos susideginimas Miesto sode priešais Vykdomojo miesto komiteto langus. R. Kalantos susideginimas ir po jo kilę protestai – vadinamasis Kauno pavasaris – įrodė, kad Kaunas neprarado laisvės troškimo.

Daugiabučiai: daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo dabartinėje Biržiškų gatvėje statyba. Kaunas. 1962 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Statinys, pakeitęs Kauną

Pasak S. Žemaitytės-Strazdės, sovietmečiu reikšmingu įvykiu tapo ir Kauno hidroelektrinės atsiradimas 1959-aisiais. Šis milžiniškas statinys sukėlė didelių pokyčių mieste. Visų pirma, hidroelektrinė sustabdė pavasarinius potvynius, kurie apsemdavo miestą. Vienas didžiausių tokių pavasarinių potvynių miestą užtvindė 1946 m. ir tapo tikra tragedija. Tų metų kovo gale ledai Neryje, ties santaka su Nemunu, suformavo kamšatį. Tad galinga upių tėkmė užtvindė ne tik Senamiestį, bet ir Naujamiestį, Vilijampolę, Marvelę, Žemąją Fredą, žemutinę Eigulių dalį.

Tokie pasakojimai nepatenka į istorijos vadovėlius, tačiau jie yra svarbios detalės, leidžiančios geriau suprasti to meto kasdienybę.

Potvynio vanduo pasiekė Vienybės aikštę ir Karo muziejaus prieigas, atitekėjo net iki Vytauto prospekto. Tėkmė nešė pastatus, žmones ir gyvūnus, mieste sklido panika. Iki šiol tiksliai nežinoma, kiek žmonių pražudė potvynis, nes duomenys buvo įslaptinti sovietų valdžios.

„Atsiradusi hidroelektrinė leido išvengti kauniečiams iki tol daug nuostolių pridariusių potvynių. Kita vertus, statant šį statinį, iš dabartinės Kauno marių teritorijos buvo iškelti 35 kaimai, kurių gyventojai neteko savo namų, atsidūrusių marių dugne, – pastebėjo pašnekovė. – Dėl hidroelektrinės netgi pasikeitė keliavimas per Nemuną, nes toje vietoje buvo nutiestas kelias, geležinkelis ir atsirado galimybė upę kirsti. Dėl hidroelektrinės Kaunas tapo dar labiau industrializuotas. Kadangi hidroelektrinė užtikrino aprūpinimą elektra, mieste galėjo steigtis daugiau fabrikų ir gamyklų. Žinoma, būtina paminėti, kad pastatyta užtvanka lėmė ir gamtinius pokyčius – sutrikdė natūralų upės tekėjimą, žuvų keliavimą nerštaviečių link.“

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, XX a. 7-asis dešimtmetis tapo sovietinės modernizacijos ir industrializacijos Kaune laikotarpiu. Miestas plėtėsi į kaimiškąsias vietoves, paversdamas jas pramoniniais rajonais. Pirmasis tokių rajonų, kur netoliese fabrikų dygo daugiabučių kvartalai, buvo Dainavos rajonas, pradėtas statyti 1963 m. Rajonas formuotas teritorijoje, kur anksčiau retais atstumais buvo išsidėsčiusios sodybos. Dabartinės Dainavos vietoje kaimų buvo daugiau nei septyni. Vienas jų taip ir vadinosi – Dainava.

Istorija: miestą, jo apylinkes ir miestiečių gyvenimo sąlygas pakeitusios Kauno hidroelektrinės statyba. 1959 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Sovietmečio kasdienybė

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, apie okupacinį laikotarpį sunku kalbėti pozityviai. Vis dėlto tuo laiku kauniečiai toliau gyveno savo gyvenimus ir užsiėmė kasdienėmis veiklomis. Tad skaitydami knygą, skaitytojai galės prisiminti arba įsivaizduoti, kaip atrodė Kauno kasdienybė sovietmečiu.

„Daliai kauniečių universalinė parduotuvė ,,Merkurijus“ ar kavinė „Pasaka“ su vitražiniais pasakų nameliais yra sentimentų keliantys objektai. Jaunuoliams jie gali atrodyti tikra egzotika, – pastebi pašnekovė. – Knygoje devintojo dešimtmečio pradžios Kaunas atskleidžiamas į miestą atvykusio berniuko Pauliaus akimis. Skaitytojas gali su Pauliumi vaikščioti po to laikotarpio miestą ir kartu su berniuku patirti tuometį Kauną. Paulius apsilanko populiariojoje „Pasakos“ kavinėje, pirmą kartą gyvenime paragauja ledų su razinomis prie Kauno zoologijos sodo, o vėliau lydi mamą apsipirkti į „Merkurijų“. Tokie pasakojimai nepatenka į istorijos vadovėlius, tačiau jie yra svarbios detalės, leidžiančios geriau suprasti to meto kasdienybę.“

Skyrius apie sovietmetį užbaigiamas pozityvia nata – 1988 m. Karo muziejaus sodelyje iškeliama Lietuvos vėliava. Šis veiksmas – tarsi šviesaus rytojaus kauniečiams pažadas. Knygos epilogas skaitytoją nukelia į 2022 m., kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine.

Paskutiniame skyriuje aprašomi Laisvės alėja einantys Vytauto Didžiojo universiteto absolventai, kurie vėliau susėda kavinėje ir simboliškai pakelia bokalą. Jų vardai minimi ne veltui, nes tai aštuoni knygos bendraautoriai, kurie tikisi, kad jų parengta knyga skaitytojams padės daugiau sužinoti apie savo miestą.

1972 m. Mieste vyksta jaunimo demonstracijos

1974 m. „Tu ant aukšto kalno gyveni, supas tavo veidas vandeny, tu naktį ugnis uždegei savo kaitra, ankstų rytą tu jas tyliai gesini. Sakyki, kam atskyrei mus, ryto Nemune ramus ir per pusę aukštą kalną padalinai...“ – pusbalsiu dainavo per Ąžuolyno parką eidama Laimutė. Sesija baigėsi. Pagaliau išlaikytas paskutinis, tiek bemiegių naktų pareikalavęs šio semestro egzaminas. Šiandien ji ramia širdimi užvėrė Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Cheminės technologijos fakulteto duris su mėlynoje studijų knygelėje įrašytu penketu. Sutrumpintai jos mokymo įstaiga vadinama KPI. Dabar laukia vasara ir praktika Panevėžio stiklo fabrike. Jos kursiokus traukiniai tuoj išvežios po įvairiausius plačiosios tėvynės miestus, kuriuose jie atliks savo praktikas. Metai iš metų per talkas Kazachstane, Kalnų Altajuje, Jakutijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje skamba lietuviškos studentų dainos. Visoje Sovietų Sąjungoje vasaromis iš universitetų studentų yra sudaromi vadinamieji Studentų statybų būriai, todėl ne viename Lietuvos kolūkyje ir mieste yra pastatų, ant kurių užrašyta „Statė KPI studentai“. Pabaigus antrąjį kursą Laimutei taip pat teko tokiose statybose dirbti visą vasarą: gyventi palapinėje, tampyti plytas ir lentas į naujai kylančią fermą, o po darbų vakaroti su naujaisiais pažįstamais ir draugais. Tačiau šiandien daiktų krautis dar nereikia. Šiandien ji gerai nusiteikusi žingsniuoja iš studentų miestelio į Laisvės alėją. „Tulpės“ kavinėje jos jau turi laukti draugės.

Studentų miestelis dar pilnas gyvybės, tačiau po kelių dienų visi išsivažinės po tėviškes, praktikos vietas, stovyklas. Tuščios liks ne tik auditorijos, bet ir studentų bendrabučiai. O šį vakarą dar šurmuliuos kompanijos naujojoje, tik prieš metus atidarytoje kavinėje „Kolegos“. Dieną čia susirenkama pavalgyti, o kai kuriais vakarais groja gyva muzika, todėl galima smagiai pasišokti.

Eidama Ąžuolyno parku studentė matė daugybę žmonių. Nesunkiai buvo galima suprasti, kad mokslo metai baigėsi ne jai vienai. Prie kažkurio suolelio susirinkusi grupelė jaunuolių gitaros pritariami traukė KPI himną: „Ten, kur Laisvės vidury stovi rūmai KPI, o studentų būriai sukinėjasi. Ten už soboro aukštai kabo vyno buteliai, o studentų būriai sukinėjasi. Daužkim, daužkim bokalus, drąsą žadina alus, o studentų būriai sukinėjasi...“ Norėjosi dainai pritarti, nes nuotaika išties buvo puiki.

Žmonių dar pagausėjo priėjus Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto rūmus. Čia mokosi kokie 800 būsimų fizinio lavinimo specialistų. Be KPI, mieste dar yra Kauno medicinos institutas, kuriame mokosi trys tūkstančiai studentų, Lietuvos veterinarijos akademija, turinti apie du tūkstančius jaunuolių, ir Lietuvos žemės ūkio akademija Noreikiškėse, kurioje mokosi šeši tūkstančiai mokslo siekiančių žmonių. Be jokios abejonės, didžiausia inžinierių kalvė ir viso miesto studentų gyvenimas sukasi apie Kauno politechnikos institutą. Jame ir studentų apie 15 tūkstančių, ir pastatų daugiausia visame mieste, taip pat įkurtas naujas modernus miestelis, o ir visuomeninės veiklos barai plačiausi. Per penkerius studijų metus, jei nori, gali tapti kokios nors sporto šakos komandos nariu, gali jungtis prie liaudies dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“, pučiamųjų orkestro „Politechnika“, choro „Jaunystė“, akademinio vyrų choro, pramoginių šokių kolektyvo „Viesulas“, turistų ar dramos būrelių. Žinoma, labiausiai skatinama priklausyti komjaunimui, tačiau čia taip pat susitelkęs ir roko muzikos grupių židinys. Dar 1967 m. susikūrė tokios grupės kaip „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Laimutė yra girdėjusi, kad dar iki jos studijų laikų, gal kokiais 1970 m., KPI Automatikos fakulteto popklubas suorganizavo bene pirmąjį Kaune roko festivalį „Seišenas“ studentų miestelio kavinėje „Saulutė“.

Šaltinis: „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“, Giedrė Milerytė-Japertienė, Laima Bucevičiūtė, Simonas Jazavita, Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, Inga Puidokienė, Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė. Kauno miesto muziejus, Kaunas, 2022

Pernai Kauno miesto muziejaus išleistoje knygoje „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“ aštuoni istorikai nauju žvilgsniu pažvelgė į 700 Kauno istorijos metų, aprašydami svarbiausius miesto įvykius nuo jo įkūrimo iki šių dienų. Autoriai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos laikotarpį ir išskyrė svarbiausius to meto įvykius ir asmenybes. Galiausiai istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą.

Šurmulingasis 1924-ųjų rugpjūtis

Kauno miesto muziejaus Istorijos skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė rinko istorinę medžiagą apie Kauno gyvenimą 1922–1940 m. Kadangi tarpukaris buvo itin gausus garsiai nuskambėjusių įvykių, nuspręsta knygoje dėmesio skirti kiek mažiau žinomiems istoriniams faktams.

Pasak dr. I. Puidokienės, Kaunui itin svarbūs tapo 1924-ieji, kai mieste surengta pirmoji Lietuvos dainų šventė „Dainų diena“. Kartu mieste vyko Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda, kuri taip pat sutraukė begalę smalsuolių iš visos šalies. Pašnekovė pasakoja, kad šventinis savaitgalis prasidėjo nuo parodos atidarymo. Nepaisant lietaus, jau pirmąją parodos dieną – rugpjūčio 22-ąją, joje apsilankė apie 5 tūkst. lankytojų. Parodoje taip pat dalyvavo apie 200 įmonių.

Sportas: bilietas į Europos krepšinio čempionatą Kaune. 1939 m. gegužės 24 d. / Organizatorių nuotr.

„Žmonės į Kaune vykstančią parodą ir Dainų šventę iš kitų miestų plūdo garlaiviais, traukiniais, vežimais. Kadangi mieste buvo laukiama daug svečių, į Kauną atvykusiems žmonėms buvo siūloma įvairių kultūros renginių: parodų atidarymų, spektaklių, koncertų. Tad šis rugpjūčio savaitgalis Kaune buvo išties šurmulingas“, – atskleidė d. I. Puidokienė.

Tiesa, dėl didelio atvykėlių skaičiaus neišvengta ir sunkumų. „Svečiams trūko nakvynės vietų, tad šventės dalyviai buvo apgyvendinami įvairiose mokyklose, kur jiems bendrose patalpose buvo paruošti čiužiniai iš šiaudų. Miesto svečiai, kurie norėjo apsistoti viešbučiuose, turėjo kaip reikiant paploninti pinigines, nes nakvynės paslaugų kainos tą savaitgalį buvo gerokai išpūstos“, – pasakojo istorikė.

1922 m. pradėta rengti Žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune iš pradžių vykdavo kasmet, vėliau – rečiau. Pasak pašnekovės, ji vykdavo Žaliakalnyje, ant Parodos kalno, – taip ir kilo šio kalno pavadinimas. Sklype tarp dabartinių Parodos, K. Petrausko ir Radastų gatvių stūksojo didelė Parodos aikštė, kur prekybininkai įsirengdavo spalvingus paviljonus. Dabar šioje vietoje stovi Kauno apskrities viešoji biblioteka.

„1924 m. rugpjūtį oras buvo itin lietingas, tad išliko nemažai prisiminimų, kaip žmonės sunkiai lipo į nuo lietaus pažliugusį Parodos kalną. Nepaisant oro sąlygų, paroda buvo lankoma išties gausiai, nes tai buvo tikras metų įvykis, – pasakoja dr. I. Puidokienė. – Paroda buvo puiki proga prekybininkams parodyti save, o lankytojams pamatyti tai, ko kasdien tikrai neišvysi. Čia savo produkciją pristatydavo įmonės iš visos Lietuvos. Savo siūlomomis prekėmis tarpukario laikų parodos buvo panašios į šiandienes. Tačiau jos išsiskyrė įspūdingais, nuostabaus grožio paviljonais, kokių šiandien parodose jau nematome. Tad kauniečiai suplūsdavo į Parodos aikštę ne tik ko nors nusipirkti, bet ir pasigrožėti.“

Žvaigždės: Lietuvos krepšininkai – Europos nugalėtojai Kauno J. Damijonaičio mokyklos salėje. Kaunas. 1939 m. / Organizatorių nuotr.

Europos čempionai

Reikšmingu įvykiu tarpukario Kaune tapo ir Sporto halės statybos. 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei laimėjus 2-ąjį Europos vyrų krepšinio čempionatą, kuris vyko Rygoje, Lietuva įgijo teisę rengti kitą čempionatą. Žinoma, tam reikėjo modernios sporto salės, tad 1938 m. pabaigoje imta statyti būsimą Sporto halę. Statybos darbų kaina siekė net 376 790 litų. Įsipareigota darbus pabaigti iki 1939 m. gegužės 15 d., t. y. mažiau negu per pusmetį. Ambicingas planas buvo įvykdytas – gegužės 10 d. baigti pagrindiniai statybos darbai, o jau gegužės 15 d. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė treniravosi naujojoje, ką tik baigtoje statyti, halėje. Įdomu tai, kad Kauno sporto halė tapo pirmąja specialiai krepšiniui statyta arena Europoje.

„Tuo metu naujoji Kauno sporto halė labai išsiskyrė savo architektūra, statybos kaina, dydžiu ir pastatymo greičiu. Tais laikais ji atrodė be galo didelė ir talpinanti labai daug žiūrovų. Valstybės ir miesto įsipareigojimas taip greitai pastatyti tokią didelę halę mums atskleidžia, kaip rimtai tada buvo žiūrima į krepšinį, – akcentavo dr. I. Puidokienė. – 1939 m. atidarius Sporto halę, gegužės 21–28 d. joje įvyko 3-iasis Europos krepšinio čempionatas, kurį Lietuva vėl laimėjo. Niekas netikėjo, kad tokia jauna komanda du kartus iš eilės gali tapti Europos čempione. Tad nuotaika mieste buvo itin pakili, šį neeilinį įvykį šventė ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva. Tai buvo vienas pakiliausių tarpukario laikotarpio pabaigos įvykių. Kaip žinoma, čempionatas vyko Europoje jau tvyrant įtampai ir būsimo karo nuojautai.“

Duoklė Vytautui Didžiajam

Dr. I. Puidokienė atskleidė, kad tarpukario Kaunui svarbūs metai buvo ir 1930-ieji, kai minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės. 1930-ieji buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, kunigaikščio vardas buvo suteiktas ir Lietuvos universitetui. Tarp švenčių ir minėjimų gausos tais metais išsiskyrė iškilminga kunigaikščio paveikslo kelionė po Lietuvą.

Vytauto Didžiojo paveikslu buvo vadinamas į medinius rėmus įstatytas skulptoriaus Petro Rimšos sukurtas ir iš metalo lietas padidintas medalis, iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Šį Vytauto Didžiojo atvaizdą iškilminga procesija beveik du mėnesius nešė palei Lietuvos valstybės sienas. Žygis pradėtas Kaune liepos 15 d. Paveikslas ir su juo keliavusi Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus mininti raportų knyga pabuvojo beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose ir daugelyje miestelių, o rugsėjo 7 d. grįžo į Kauną. Kadangi tuo metu Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, į maršrutą šis miestas nebuvo įtrauktas. Vis dėlto vienas iš žygio tikslų buvo dar kartą priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą.

Simbolis: atvirukas „Kaunas Laisvės alėja. Viešbutis „Metropol“. XX a. 4 deš. / Organizatorių nuotr.

Kavinių ir restoranų kultūra

Tarpukariu Kaune netrūko maitinimo įstaigų, kurių daugiausia buvo Laisvės alėjoje, taip pat – Senamiestyje, Žaliakalnyje ir Vytauto prospekte. Kauno kavinėse buvo parduodama kava, arbata, pienas, gaivieji gėrimai, saldumynai. Visose Kauno kavinėse buvo galima nusipirkti alaus, tačiau didesnė alkoholinių gėrimų įvairovė siūlyta restoranuose.

Kavinėse, skirtingai nei restoranuose, nebuvo karštųjų patiekalų. Restorano valgiaraštyje nebuvo desertų. Pasak dr. I. Puidokienės, laikinosios sostinės restoranai nuo kavinių skyrėsi ne tik stipriaisiais gėrimais ir valgiais, bet ir patalpų dekoravimu. Pavyzdžiui, kavinėse buvo draudžiama ant staliukų tiesti staltiesę, o restorane tai buvo privaloma.

Kavinėse, skirtingai nei restoranuose, nebuvo karštųjų patiekalų. Restorano valgiaraštyje nebuvo desertų.

„Restoranai tarpukario Kaune buvo skirstomi į pirmos, antros ir trečios rūšies, tačiau toks skirstymas ne visada atspindėjo realią situaciją. Restoranais galėjo vadintis ir tos įstaigos, kurios sumokėdavo didžiausius mokesčius. Tad pirmos rūšies restoranu galėjo vadintis ir kiek geresnis baras, sugebėjęs mokėti Vyriausybės nustatytus mokesčius ir įsikūręs prabangesnėse patalpose“, – pastebi ji.

Gerą vardą tarpukario Kaune turėjo restoranai „Metropolis“, „Versalis“, „Central“ „Trys milžinai“, kurie tapo miesto kultūrinės erdvės dalimi. Čia vykdavo įvairūs renginiai, pobūviai, labdaros vakarai, koncertai. Restoranai buvo miesto inteligentijos ir bohemos traukos vieta. Restoranas „Central“ (Laisvės al. 47) pasižymėjo patiekalais iš žvėrienos, paukštienos ir žuvies. Restorano reklamose lankytojams buvo siūloma paragauti stirnų, kiškių, laukinių ančių, kurapkų, tetervinų, vėžių, upėtakių. Restoranas „Versalis“ siūlė „Aleksandro Makedoniečio sriubą“, „frikando iš avies uodegos“, „marinuotą liežuvį“.

Dr. I. Puidokienė pastebi, kad valstybės tarnautojai daugiausia lankydavo kavines ir užkandines. Pavyzdžiui, kavinę „Monika“, kurioje iki 1928 m. veikė A. Perkausko cukrainė (Laisvės al. / Maironio g. kampas), kavinę „Aldona“ (dabartinio Dramos teatro vietoje), „Romos valgyklą“ (Laisvės al. 32), „Pienocentro“ užkandines. Pietūs pirmos eilės restoranuose kainavo 2–4 litus (10 proc. už aptarnavimą), valgyklose – 1,5 lito. Tikra Kauno bohemos susibūrimų vieta buvo Konrado kavinė (Laisvės al. 45). Kavinėje lankydavosi įvairių sričių menininkai: aktoriai, dailininkai, žurnalistai, rašytojai. Kiekvienos srities menininkai rinkdavosi prie tų pačių stalų, tad jie neretai turėdavo net savo pavadinimus. Pavyzdžiui, stalas, prie kurio nuolatos sėdėdavo Balys Sruoga ir Vincas Krėvė, buvo vadinamas „Parnasu“.

1932 m. vasaros pradžioje buvo atidaryta pirmoji ir vienintelė Kaune vegetariška kavinė-valgykla. Jos interjeras buvo išskirtinis: trys dideli erdvūs kambariai puošti lietuviško stiliaus baldais, sienos ir grindys dekoruotos lietuviškais ornamentais, ant sienų paveikslai su Lietuvos kraštovaizdžiais. Kavinė pasižymėjo didesnėmis nei kitur porcijomis, čia buvo galima užsisakyti tik lietuviškų patiekalų. Saldus pienas čia kainavo 0,10, kefyras – 0,20, kiaušinienė – 0,40, virti kiaušiniai – 0,15, „vinigretas“, „saločiai“ – 0,50 lito.

Skausmas: lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvių eisena Laisvės alėjoje. 1933 m. / Organizatorių nuotr.

Kas ant kauniečio stalo?

Dr. I. Puidokienė pasakoja, kad tarpukario kauniečiai maitindavosi panašiai kaip ir mes šiandien. Vis dėlto, to meto darbininkų ir inteligentų valgomas maistas skyrėsi. Darbininkai pusryčiams valgydavo ruginę duoną su sviestu, sumuštinius su kaimišku sūriu ar lašiniais. Dalis darbininkų vietoj duonos valgydavo bandeles, retkarčiais riestainius. Apie 20 proc. darbininkų per pusryčius valgydavo kiaušinius arba kiaušinienę. Buvo geriama arbata arba kava, retkarčiais verdama košė arba pakepama duona.

Pietums darbininkai dažniausiai rinkdavosi sriubą su joje virusia mėsa, pietums taip pat būdavo kepami bulviniai ar miltiniai blynai, valgomas plokštainis, bulvių kukuliai, įvairios košės.

Tarpukario Kauno inteligentai gyveno pasiturimai, tad galėjo maitintis įvairiau. Vis dėlto inteligentų pusryčių meniu taip pat buvo populiarūs sumuštiniai su arbata ar kava, įvairiai paruošti kiaušiniai ar dešrelės. Pietums, be karštųjų patiekalų, būdavo valgomi ir šaltieji užkandžiai: salotos, grybai, silkė, šaltiena.

Antrajam patiekalui inteligentai rinkdavosi įvairius žuvies ir mėsos valgius: maltinius, kiaulienos ir jautienos muštinius, keptą veršieną, paršelį. Buvo valgoma daug patiekalų iš žiedinių ir raudonųjų kopūstų, kitų daržovių. Po pietų inteligentai pasimėgaudavo ir pyragaičiu, tortuku.

Aukso amžius

Dr. I. Puidokienė pastebi, kad tarpukaris ne veltui vadinamas Kauno aukso amžiumi. Vos per 20 metų miestas išaugo, neatpažįstamai pasikeitė ir tapo tikru europietišku didmiesčiu.

„Tuo laiku Kaune gyvenusių žmonių prisiminimuose užfiksuota, kad mieste nuolat vyko statybos ir kilo nauji modernios architektūros pastatai. Kaune veikė daug muziejų ir kino teatrų, vyko spektakliai, koncertai. Kaunui tapus laikinąja sostine, čia kėlėsi dirbti ir gyventi valdininkai ir įvairių kitų profesijų atstovai, o jiems visiems apgyvendinti reikėjo dar daugiau pastatų. Tad tas laikotarpis buvo labai pakilus ir optimistiškas. Deja, jis ilgai netruko ir prasidėjo sovietų okupacija“, – apgailestavo pašnekovė.