Gyva legenda tapęs Romos imperatorius ir paskutinis žymus stoicizmo filosofijos atstovas Markas Aurelijus po mirties paliko filosofinių užrašų rinkinį „Sau pačiam“. Jį rašė II a. viduryje dalyvaudamas karo žygiuose Romos imperiją apėmusios raupų pandemjos metu. Markui Aurelijui teko neišpasakytai sunki užduotis – visuotinį siaubą keliančios mirtinos ligos akivaizdoje išsaugoti valstybę, kariuomenę, visuomenės moralę ir gerovę. XVII a. britų istorikas Edwardas Gibbonas savo garsiojoje knygoje apie Romos imperijos žlugimą „Decline and Fall of the Roman Empire“ Marko Aurelijaus valdymo metus įvardino kaip „pasaulio istorijos laikotarpį, kai žmonija buvo laimingiausia ir turtingiausia“. Bet dar gerokai anksčiau, III a. Romos senatorius ir istorikas Cassius Dio imperiją valdant Aurelijui pavadino „auksine karalyste“, kuri pagirtinai atlaikė „išskirtinius sunkumus“.
„Sau pačiam“ – tai intymus pokalbis su savimi akistatoje su fatališka gyvenimo tikrove, sakoma Jaunimo teatro pranešime. Tai – apmąstymai apie žmogaus gyvenimo prasmę, ieškant jos per pareigą kitam žmogui, ir susitaikymą su neišvengiamu išėjimu. Nedidelėje knygelėje dienoraščio forma Markui Aurelijui pavyko įvardinti virš kasdienybės rūpesčių pakylantį žmogaus santykį su pasauliu, jo gyvenimo veiklos kryptingumo ir kantrybės susidūrus su sunkumais svarbą. Stebėtina, kad vadovaudamas tuometinei milžiniškai Romos imperijai, Aurelijus vengė šlovinimo, save patį mokė santūrumo ir kuklumo, nuolat primindamas sau apie visa ko laikinumą.
Aktorė V. Kuodytė niekada negalvojo kurti monospektaklio, bet Marko Aurelijaus knyga ją tam įkvėpė.
„Vieną naktį turėjau labai keistą susitikimą su šiuo autoriumi. Šalia manęs gulėjo mano keturiolikos metų dukra, aš skaičiau tą knygutę ir ji paprašė paskaityti garsiai. Dukra klausė ir jai labai patiko, buvo aišku ir net „faina“. Dar paklausė ir paskui užmigo. Norėčiau, kad spektaklio žiūrovas iš jo išsineštų tai, ką ir mano dukra. Marko Aurelijaus mintis galima pajusti pojūčiais, jis atpažįstamas per juos. Jo mintys lengvos, bet esminės. Būtent tą lengvumo jausmą galėtų išsinešti, o vėliau galėtų užmigti. Žmogus užmiega, nes nusiramina, o nusiraminti galima kažkuo patikėjus. Tada žmogus gali negalvoti, kaip bus rytoj, bent jau šiandieną užbaigti jis gali ramiai“, – sako aktorė.
V. Kuodytei spektaklį padedantis kurti Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga sako, kad pasiūlymas šiai aktorei scenoje perskaityti Marko Aurelijaus tekstus nebuvo atsitiktinis.
„Galvojau, kaip atidaryti teatro sceną po karantino. Be kitų autorių kūrinių, perskaičiau Marko Aurelijaus „Sau pačiam“, kurį buvau skaitęs studijų laikais. Supratau, kad tai būtų tinkamiausias tekstas, ir geriausiai jį pristatytų Viktorija. Parengiau jai inscenizacijos pasiūlymą ir per trumpą laiką surepetavome skaitymą. Po jo kartu nutarėm, kad skaitymas galėtų tapti mažu spektakliu. To, ką rengiame net nevadinčiau spektakliu. Tai labiau performansas režisuoto skaitymo formoje. Būtent tokia forma geriausiai tinka asketiškam ir skaidriam Marko Aurelijaus tekstui. Manau, šiandien jis gali būti aktualus ne tik atskiram asmeniui, bet ir valstybei, apie kurią Markas Aurelijus daug mąstė. Šis darbas turi aiškią motyvaciją, ją jaučia aktorė ir, tikiuosi, supras žiūrovas“, – sako teatro vadovas.
